Muzikos istorija

1931 Nr. 3, Antanas Budriūnas

GRAIKŲ MUZIKA

Senovės graikų muzikos yra išlikę tiktai keletas melodijų. Seniausia iš jų yra Pindaro odės melodija iš V a. pr. Kr., atrasta XVII amž. jezujito Kircherio. Iš daug vėlesnių laikų, jau iš krikščionijos eros, yra rasti trys Mezomedo himnai, kuriuos surado Vinčencas Galilėjus, garsiojo astronomo Galilėjaus tėvas. Šiuos himnus iššifravo tiktai 200 metų nuo atradėjo mirties praslinkus. Pirmiausia jie buvo paskelbti 1581 metais Galilėjaus traktate „Apie senąją ir naująją muziką“. 1883 metais Mažojoj Azijoj buvo rastas akmuo, kuriame yra užrašyta kažkokio Seikilo daina su gaidomis, kurios turi ir ritmo ženklų. Šioje dainoje jis apdainuoja savo mirusią žmoną. 1893 m. Delfi apylinkėj rasti du himnai Apolonui. Jie priskiriami II amžiui prieš Kristų.

Senovės graikų daugiau yra užsilikę muzikos teorijos ir muzikos mokslo bei filosofijos raštų, negu pačios muzikos. Jau Pitagoras ir jo pasekėjai nustatė muzikos akustikos dėsnius. Aristotelio mokinys Aristoksenas, gim. 354 m. pr.: Kr., nesitenkina vien matematiškais muzikos tonų apskaičiavimais, bet iš praktikos davinių daugiau teisių duoda klausai, laikydamas ją svarbiausia akustikos kontrole. Jo veikalai „Harmonika“ ir „Ritmika“ buvo pamatas jo mokiniams ir sekėjams, kurie buvo pavadinti harmonikais.

Senovės graikai muzikai skirdavo didelės reikšmės visuomeniniam gyvenime. Jiems muzika buvo viena iš svarbiausių auklėjimo priemonių. Jie tikėjo, kad muzika lavina geriausias širdies savybes, didina dorumo pajautimą ir proto miklumą. Muzikoj išlavintą žmogų graikai vadino harmoningu žmogum. Graikų mokslininkams muzika būdavo didelio dėmesio objektas. Platonas savo veikale „Respublika“ sako, kad muzika yra valstybės pamatas; jai sumenkėjus ar žlugus, žlugtų ir teisė. Jo manymu, iš muzikos pareina grožio pažinimas, kurio įtakai veikiant buvo galima prieiti prie gėrio idėjos.

Tame pačiame veikale toliau sako: „Tauta, kuri neturi savo meno arba jo negerbia, praranda tautos vardą“. Aristotelis taip pat pipažįsta muzikai didelės auklėjamosios reikšmės.

Populiariausi senovės graikų muzikos instrumentai buvo „kitara“ ir „aulos“. Kitara senovėje buvo tas pats, kaip ir lyra, tik vėliau išsiskyrė savo skirtingais rezonatoriais. Lyros rezonatorius buvo iškilas, o kitaros – plokščias. Šitie abu instrumentai senovėje turėdavo tik 4 stygas, o vėliau 7, 8. Aulos panašus j klarnetą. Nors graikai turėjo ir daugiau instrumentų, bet šitie du buvo jų tautiniai instrumentai, ir tiktai šitais grodavo visose viešose iškilmėse, šventėse ir religinėse apeigose. Dar reikia pažymėti graikų pučiamąjį instrumentą „sirinks“, susidedantį iš 7 arba 9 įvairaus didumo švilpelių, panašių į skudučius. Pagal pučiamuosius instrumentus gal buvo padaryti ir pirmieji vargonai. Norint gauti žemesnių ir stipresnių tonų, reikia didelių dūdų ir stipresnio pūtimo, todėl ir buvo prijungtos dumplės.

II amž. prieš Kristų graikai jau turėjo tikrų vargonų, susidedančių iš eilės įvairiai suderintų dūdų, į kurias oras buvo varomas arba tiesiok dumplėmis, arba vandens spaudimu (hidrauliniai vargonai).

Hidraulinių vargonų išradėju laikomas Aleksandrijos matematikas ir technikas Ktesibijus (170 m. pr. Kr.) Iki šiol yra išlikęs Ktesibijo mokinio Gerono šio instrumento aprašymas. Vargonai didesnės reikšmės gavo tiktai Romos imperatorių laikais. Yra žinoma, kad Neronas mėgdavęs groti hidrauliniais vargonais. Tais laikais didžiūnų namuose vargonai buvo neretas ir mėgiamas instrumentas. Aiškesnį vaizdą apie tų laikų vargonus duoda 1885 m. Kartagcno griuvėsiuose rasta molinė figūra iš II a. po Kr. g., kuria atvaizduoti hidrauliniai vargonai su trimis eilėmis dūdų ir 19 klavišų.

Romėnai muzikoje nieko ypatinga ir nauja nesukūrė. Perėmę graikų muzikos kultūrą, jie tęsė jos tradicijas.

PIRMŲJŲ KRIKŠČIONIŲ MUZIKA

Pirmieji krikščionys tuojau suprato, kad muzika yra labai svarbi priemonė religinei idėjai reikšti. Greitai sudarė tinkamą religinėms apeigoms muzikos stilių ir vėliau, kai ši bažnytinė muzika patobulėjo, ji buvo viena iš geriausių priemonių bažnyčios propagandai žmonių masėse. Krikščionių menas atsirado tuo metu, kada visas gyvenimas buvo perpildytas elinų meno kultūros atgarsiais. Be abejo, pastarųjų muzika per liaudį skverbėsi ir į bažnyčią, bet bažnyčios tėvai griežtai ją smerkė. IV amžiuje po Kristaus gimimo bažnyčios tėvas Jeronimas sakęs: „Krikščionė mergaitė turi biaurėtis stabmeldžių muzikos instrumentais, ir jai nepadoru net žinoti, kas yra lyra arba fleita ir kam jos skirtos“. Nors pradžioje krikščionija labai vengė stabmeldžių muzikos, bet negalėdama iš karto sukurti visai savitos naujos muzikos, turėjo skolintis iš kitų. Iš žydų yra skolinti psalmai ir giedojimo būdas, o vėliau buvo išversta keletas graikų himnų į lotynų kalbą, liktai IV amžiaus antroje pusėje daug nauja bažnytinei muzikai davė Ambrozijus, sukurdamas visą eilę bažnytinių himnų ir pritaikydamas jiems paprastas melodijas, kad jie būtu tinkamesni liaudžiai giedoti. Tobulinant bažnytinį giedojimą, 367 metais Laodikijos susirinkimas nutarė, kad daugiau niekas bažnyčioje negiedotų, kaip tik giesmininkai, kurie stovi ant paaukštinimo ir skaito iš knygų. Šis nutarimas vertė bažnyčią susirūpinti tinkamų giesmininkų paruošimu. Tam buvo steigiami bažnytinės muzikos institutai. VI amžiaus pabaigoje popiežius Grigalius Didysis įsteigė Romoje. „Schola cantorum“, kuri daug pasidarbavo bažnytinės muzikos sutvarkymui. Grigaliaus Didžiojo parėdymu buvo surinkti visose bažnyčiose giedami himnai ir antifonai. Šių giesmių labai paprastos melodijos buvo paįvairintos, pagražintos, o perdaug puošnios buvo supaprastintos. Visi antifonai buvo surašyti į vieną knygą, pavadintą „Ai tiphonarius cento“.

Šitų antifonų ir himnų melodijos savo švelnumu yra panašios j italų liaudies giesmių ir dainų melodijas, bet jose jaučiama žydų, graikų ir asiriečių melodijų elementų. Šitos giesmės pritaikytos kiekvienai metų dienai. Dar ir dabar jų daug giedama bažnyčioje. Jos vadinamos gregorijonišku choralu. Grigaliaus Didžiojo įsteigtoji „Schola cantorum“ išsilaikė iki XV amžiaus. Ši mokykla bažnytinei muzikai turėjo labai didelės reikšmės. Šios mokyklos vyriausio direktoriaus, „primicieriaus“, žinioje buvo visa Romos bažnyčios žemesnioji dvasininkija. Bet Romoje jisai buvo įtaikingas ne vien tik muzikos dalykuose. Yra istorinių faktų, kad primicierius savo parašu tvirtindavo popiežiaus išrinkimą.

Kartu su krikščionių tikyba buvo platinamas ir gregorijoniškas choralas, bet ne visur jis buvo noriai priimtas. Kadangi tų laikų muzikos rašyba nebuvo visai tiksli, nežymėdavo atskirų tonų, bet tonų grupes, duodant tam tikrą liniją melodijai, todėl ir kiekviena tauta savaip melodijas perdirbo. XII amž. atsiradus daugiabalsei muzikai, gregorijoniško choralo melodijas imdavo kaip „cantus firmus”, bet dažnai jas suprastindavo. XVI amž. pirmose spausdintose choralo knygose melodijos buvo gerokai suprastintos, todėl kad įvedus keturkampių gaidų rašybą, sunku buvo visus melodijų pagražinimus melizmais pažymėti. Be to, tie melizmai buvo pritaikinti solo ir vienbalsiam giedojimui, todėl jie netiko daugiabalsei choro muzikai. Tiktai viduryje XIX amžiaus pradėjo vėl tirti ir atgaivinti senąjį gregorijonišką choralą.

Viduriniais amžiais muzikai plėstis daug padėjo vienuolynai. Tais laikais didesniuose vienuolynuose, kaip Mecoje, Reichene, Paryžiuje, Kelne, Lione, Kambre ir San Galene buvo įsteigtos schola cantorum pavyzdžiu muzikos mokyklos, kurios atliko didelį vaidmenį muzikoje.

Pirmieji vargonai vakarų Europoje pasirodė VIII amžiuje. Jie buvo Bizantijos imperatoriaus atsiųsti frankų karaliui Pipini kartu su muzikantais, mokančiais šiuo instrumentu groti. Šitie muzikantai supažindino frankų muzikininkus su Bizantijos muzikos teorija.

BIZANTIJOS MUZIKOS KULTŪRA

Pirmasis gaidų pavidalo raštas Bizantijoj pasirodė VIII amžiuje. Šio rašto autorius — Jonas Damaskietis. Iš šio rašto sistemos išsiplėtė vėlesnioji graikų gaidų rašyba, kuri išliko ir iki šiai dienai bažnytinėse graikų apeigose. Jono Damaskiečio reforma pasirodė labai tinkama gaidų simboliais bažnytinio giedojimo melodijų charakteriui užfiksuoti. Šis naujosios notacijos būdas išsiplatino iš garsiosios Kostantinopolio Šv. Sofijos bažnyčioje „agia Sophia“. Dėl to ši gaidų rašyba buvo praminta agiopolišku. Bažnytinės apeigos Bizantijos bažnyčiose visuomet pasižymėdavo dideliu puošnumu, ypač Konstantinopolio Šv. Sofijos bažnyčioje. Imperatorių rūmuse būdavo didelių chorų ir orkestrų, kurie, atsilankius bažnyčioje imperatoriui, išpildydavo bažnytinių giedojimų. Daugelis Bizantijos imperatorių buvo autoriais bažnytinių himnų ir dalyvaudavo orkestre ir chore.

LIAUDĖS MUZIKA IR MUZIKOS INSTRUMENTAI PIRMAISIAIS KRIKŠČIONIJOS AMŽIAIS

Labai tenka apgailestauti, kad neturime nė jokių dokumentų apie pirmųjų krikščionybės amžių liaudies muziką. Nei liaudies dainų melodijos, nei jų tekstai mūsų nepasiekė. Tik kai kurie seni raštai, paveikslai ir skulptūriniai papuošimai liudija apie tų laikų muzikos kultūros laipsnį. Šiek tiek aiškesnių žinių randame apie keltų, bardų ir skaldų muziką.

Besiplečiant krikščionybei žiemiuose, tų kraštų liaudies muzika buvo panaudota ir liturginiams tikslams. Kaip šitos tautos muziką vertindavo ir gerbdavo, galima matyti iš Britanijos imperijos baudžiamojo kodekso, kuriame randame straipsnį, kuriuo asmuo, sužeidęs arfistui ranką, baudžiamas keturis kartus smarkiau, negu už sužeidimą eilinio asmens. Tokiomis privilegijomis naudojosi ir skandinavų tautų muzikantai. Populiariausias šių tautų instrumentas buvo arfa. Šios arfos yra išlikęs vienintelis egzempliorius, saugojamas dabar Dublino universiteto muziejuje (Anglijoje). Tai nedidelis 12 stygų instrumentas, labai primityvios konstrukcijos.

Apie tolesnę styginių instrumentų evoliuciją pirmaisiais krikščionybės amžiais beveik jokių žinių neturime be kelių atsitiktinių paminėjimų senovės rankraščiuose. Pirmieji skulptūriniai tu laikų instrumentų atvaizdai priklauso X amžiui. Seniausias styginis su smičiu grojamas instrumentas Europoje gal buvo ,.kmita“. Panašus instrumentas yra užsilikęs Švedijoje, vadinamas nyckelharpa. Kito tipo instrumentai buvo vadinami organum, organistrum. Iš jų labiausiai buvo paplitusi taip vadinama prasčiokų lvra (lira Tustica, lira pagina). Sprendžiant iš X amžiaus aprašymų, šitas instrumentas buvo iš pailgo rezonatoriaus, virš kurio buvo ištempta keletas stygų. Iš jų dvi suderintos unisonu. Aukštesniems tonams gauti, stygos buvo sutrumpinamos klavišais, pritaisytais dešinėje instrumento pusėje. Klavišai buvo spaudomi kairiąja ranka, o dešiniąja ranka sukdavo rankeną, su kuria buvo sujungtas ratukas, aptemptas arklio ašutais ir ir išteptas kalifonija. Tarp kitko reikia pabrėžti, kad šitas instrumentas yra iki šiol išlikęs Ukrainoje, kuris gavo mažarusių lyros arba bandūros vardą.

Kartu su organistrumu pradžioje vidurinių amžių didelj vaidmenį turėjo cimbolai, užsilikę Ukrainoje, Vengrijoje ir kai kur Lietuvoje.

Prie cimbolų ir organistrumo nuolat buvo vartojamas dar vienas originalus instrumentas, vokiškai vadinamas Sackpfeife, Dudelsack, angliškai — Bagpipe,  rusiškai — volynka. Lietuviškai jį dabar vadina Labanoro dūda. Tas instrumentas padarytas iš odinio maišelio ir prie jo pritaisytų dūdelių. Per vieną dūdelę pučia į maišelį orą. Spaudant maišelį alkūne prie šono, oras varomas į kitas dūdeles, kurios duoda tonų. Viena dūdelė turėdavo skylučių, ir ja grodavo melodiją, o kitos dūdelės vis tais pačiais tonais pritardavo. Šito tipo instrumentas prieš kelias dešimtis metų buvo kai kur užtinkamas ir Biržų apskrity Lietuvoje.

Liaudies lyros yra mūsų laikų styginių instrumentų prototipai, cimbolai — fortepijono (Lietuvoj randam cimbolų su klavišais), volynka — vargonų. Visi šitie primityvūs instrumentai yra pirmieji reiškiniai daugiabalsės muzikos, atsiradusios pirmiausia šiaurės tautose.

Viduramžių liaudies muzika nemažą vaidmenį suvaidino ir religinėje muzikoje. Labai dažnai bažnytinių giesmių tekstui buvo duodamos liaudies melodijos arba jų imitacija. Ši liaudies muzikos įtaka tiek toli buvo nuėjusi, kad, pavyzdžiui, Italijoje XV amž. bažnyčioje buvo pritaikytos baladžių ir karnavalų melodijos, Vokietijoj — meilės ir kitų liaudies dainų melodijos. Lietuvoje kai kur ir dabar egzekvijose vienas psalmas (Miserere) giedamas dainelės „Gerkim, broleliai, ir aš gersiu“ melodija.

GAUGIABALSĖS MUZIKOS PRADŽIA

Daugiabalsė muzika išsiplėtojo ne iš bažnytinės, bet iš liaudies muzikos, XII amž. anglų rašytojas Gerald de Beri sako, kad Europos šiaurės tautoms, labiausia šotlandams, jau senai žinomas daugiabalsis dainavimas, kad šių tautų žmonės niekuomet nedainuoja unisonu, kaip kad kitų tautų, bet visuomet keliais balsais Vėliau šitas daugiabalsis dainavimas išsiplatino Anglijoje, Prancūzijoje, o iš ten perėjo į Italiją ir Vokietiją. IX amž. pabaigoj Flamandų vienuolis Hukbaldas jau bandė sudaryti daugiabalsės muzikos taisykles (kvartės, kvintės). XII amž. Prancūzijoj ir Anglijoj buvo paplitusi muzikos forma, vadinama „discantus”, kur žemesnis balsas vesdavo pagrindinę melodiją, o viršutinis balsas sekdavo sekste aukščiau arba darydavo įvairias figuracijas. Dar kiek vėliau pradėjo trim balsais dainuoti. Trečią balsą įterpdavo šių dviejų balsų vidury. Atsiradus daugiabalsei muzikai, reikėjo keisti ir gaidų rašybą. Rašant daugiabalsę muziką reikėjo tiksliai pažymėti tonų aukštumą ir ritmą, o neumų rašyba to nedarė. Lotyniškcs raidės tonams žymėti pradėtos vartoti X amžiuje (dur ir moll).

Nors raidėmis buvo galima pažymėti tiksliai tonų aukštumas, bet nebuvo žymimas jų ilgumas. Todėl dar X amž. vienuolis Hukbaldas įvedė šešių linijų sistemą, tarp kurių rašydavo tekstą. XI amž. šitą gaidų rašybą vėl reformavo Guidas iš Areco, įvesdamas keturių linijų sistemą. Iš jų viena būdavo geltona, kuri reikšdavo „do“, ir raudona — „fa“. Melodijas užrašydavo neumomis. Kad aiškiau būtą, šitas neumas jau sustorindavo. XII amž. paryžiečiai, remdamiesi šita gaidų rašyba, sudarė keturkampių gaidų rašybą, kuri ir dabar tebevartojama bažnytinėje muzikoje.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!