Vargonininkai ir mūsų dainos reikalai

Iš visų mūsų kultūros darbuotojų bene menkiausiai vargonininkai vertinami. O jie lyg darbo bitelės tyliai, ramiai, lyg nežymiai, nesustodami, visuose šalies kraštuose dirba didelį darbą. Jų darbas neapsiriboja tik muzikos sritimi. Jei mes pažiūrėsime keliasdešimt metų atgal, į sunkius priespaudos laikus, kada buvo atimamos net nekaltos lietuviškos maldaknygės, šalia kitų knygnešių rasime ir vargonininkus knygnešių tarpe garbingoj vietoj. Tais sunkiais laikais vargonininkai ne tik mokydavo jų pačių suorganizuotus chorus lotyniškų giedojimų, bet dažnai ir lietuviškų dainų, kurios savo ruožtu plito po visą pavergtą tuomet Lietuvos žemę ir kėlė tautinį susipratimą. Vargonininkas per choro dalyvius platino uždraustas lietuviškas knygas ir laikraščius, neretai nuo žandarų akių slėpė lietuvišką spausdintą žodį ne tik pas save, bet bažnyčios rūsyse, bokštuose, vargo-nuose ir kitur.

Atgavus spaudos laisvę, vienas kitas mūsų muzikininkas parašė naujų dainų, rašytojai — veikalų scenai, poetai — eilėraščių. Pradėta ruošti viešų lietuviškų vakarų, kurie buvo lyg šaltiniai mūsų visuomenei tautinės stiprybės semtis. Vakarų ruošimo darbe mes garbingoje vietoje šalia kitų tikrų tautos žadintojų matome vargonininkus. Jie kuone visus „lietuviškus vakarus“ puošdavo savo chorais, įdėdami į juos daug sunkaus ir ištvermingo darbo, ne kartą ir lėšų.

O kiek vargonininkų butuose per chorų repeticijas gimdavo naujų sumanymų, kiek aptarta svarbių tautinių reikalų spaudos draudimo laikais ir spaudą leidus? Daugely vietų vargonininko ankštas butas buvo lietuviškojo darbo centras. Juk bažnytiniai ir pasaulietiškieji chorai, beveik vienų vargoninkų rūpesčiais ir triūsu buvo suorganizuojami.

Labai sukus darbas suorganizuoti chorą, o dar sunkesnis išmokyti, kad bent pakenčiamai skambėtų, kai dainininkai muzikaliai ne tik neparuošti, bet dauguma jokio choro savo gyvenime nėra girdėję. Čia norėdamas pasiekti teigiamų rezultatų, turi sunkiai prakaituodamas ilgai dirbti, o tas darbas ardo nervus, silpnina sveikatą, trumpina amžių. Bet jei choras gerai sugieda, jo vedėjas pamiršta viską ir turi moralinį atlyginimą. Ir vargonininkai pamiršdavo visas kliūtis, kurias sutikdavo organizuodami ir mokydami chorus. Užėjo didysis karas. Atėję vokiečiai prislėgė lietuvių tautą geležine ranka. Daugelis lietuvių buvo išblaškyti plačiojoj Rusijoj. Okupuotoje Lietuvoje, nors nedrąsiai, vienur kitur pasigirsdavo lietuviška dainelė ir rodydavo, kad lietuviai gyvi ir dirba. Rusų miestuose išdygo lietuvių chorai, kurie žadindami tautinę sąmonę, nedavė lietuviam nutautėti. Kaip vokiečių okupuotoje Lietuvoje, taip rusų plotuose dainos žadintojai daugumoje buvo vargonininkai. Kuriant nepriklausomą Lietuvą, besiorganizuojant savanorių būriams ir pulkams, matome vargonininkus ir tarpe savanorių besidarbuojančius, bemokančius atgimimo ir drąsos dainas dainoti. Vargonininkai lyg senovės vaidylos visur nešė dainos kultūrą ir tėvynės meilę.

Aprimus kovoms, buvo iškeltas sumanymas ruošti dainų šventę. Ne kas kitas, kaip vargonininkų dauguma sutiko tą sumanymą entuziastingai ir su dideliu uolumu ėmėsi organizuoti didesnius chorus ir juos ruošti dainų šventei. Visos dainų šventės buvo    suruoštos daugiausia vargonininkų triūsu ir pasišventimu. Kaip matome, vargonininkų pasidarbuota gana daug ir jų nuopelnai nemaži. Ar už tai jie yra tinkamai įvertinti? Taip ir ne! Parapijos žmonės, kur vargonininkas turi gerą chorą, yra vargonininkui duosnesni. Kai kur ir tiesioginiai jų viršininkai, klebonai, yra vargonininko darbui prielankūs ir jam padeda, bet yra ir tokių vietų, kur niekas jo darbui neužjaučia, nepritaria, ir mes matome, kad sulaukęs senatvės vargonininkas turi eiti į senelių prieglaudą.

Kasgi toliau? Pradėję vėl nepriklausomi gyventi, norime pavyti kitas tautas. Mokslas ir menas žengia plačiu žingsniu priekin. Provincijoje atsiranda daugiau susipratusių lietuvių, kurie nepatenkinti kai kur tebesančiu apsnūdimu, nori ką nors dirbti, veikti. Graži čionai proga dirbti dainos kultūros dirvoje, kaip dirba kitos,            vokiečių, čekų, latvių tautos, kur beveik kiekviename miestely, bažnytkaimy yra susiorganizavusių chorų (giedotojų draugijomis vadinamų). Didesniuose Europos centruose mes matome ne tik bendrus, visų luomų chorus, bet ten yra taip pat advokatų, gydytojų, inžinierių, valdininkų, darbininkų ir kitokių chorų. Gal kam pasirodys keista, kad Štrezemanas, buvęs Vokietijos užsienių reikalų ministeris (dabar jau miręs), buvo ilgus metus choro dalyvis viename chore ir tik užėmęs tokią aukštą vietą ir negalėdamas lankyti repeticijų, iš aktyviųjų choro narių atsisakė. Graikijos ministeris pirmininkas ne tik geras diplomatas, bet geras ir solistas dainininkas. Nesenai jis įdainavo patefono plokštelėm ir dalyvauja solistų labdaringuose koncertuose. Yra ir daugiau garsių vyrų, kurie aktingai dainos meną palaiko. Mūsų Respublikos Prezidentas p. A. Smetona savo laiku taip pat dalyvavo „Vilniaus kanklių“ chore, net operetėje „Kaminkrėtis ir malūnininkas“ vaidino ir dainavo. Šiais pavyzdžiais prikišamai nurodau, kad laikas ir mums taip pradėti veikti, kaip kad veikiama užsieniuose. Reikia kurti giedotojų draugijas, kur jų dar nėra. Tai eilinis darbas mūsų miestelėnams ir šviesuomenei, kurie turi geresnių sąlygų už kaimo gyventojus, bet šiuo atžvilgiu atsilikę nuo jų. Vargonininkas ir šiame darbe užims atitinkamą vietą. Jis su nauja energija dirbs jam uždėtą chorų mokymo darbą, jei ras šiam darbui daugiau pritarimo ir paramos.

Be abejo, tie, nuo kurių tas pareina, turėtų pagerinti ir vargonininko nelabai pavydėtiną materialinį būvį. Reikėtų pasirūpinti ir geresnėmis darbo sąlygomis. Statant naujus viešus namus, neturėtų būti užmirštas ruimingas patogus kambarys ir pianas chorų repeticijoms. Šviesuomenė ir miestelėnai turėtų patys imtis iniciatyvos organizuoti giedotojų draugijas ir vakarais rinktis į chorų pamokas. Taip gal mes pasivytumėm kitas tautas, nuo kurių muzikalumu esam atsilikę, gal ilgainiui pasiektumėm ir to, kad galėtumėm kaip senovėje vadintis dainą šalimi.

Turiu pridėti, kad yra apsileidusių, netikusių vargonininkų, kurie žemina gerą vargonininko vardą, bet esu įsitikinęs, kad bendrai, visur yra dalis blogo, ir jei mes tik bloga analizuosime, nieko gera nepadarysime. Mums reikia tobulinti sveikąsias puses ir jas auklėti. Šviesuomenei atėjus dirbti rimto giesmės — dainos meno kultūros darbo, tas nežymus apsileidėlių vargonininkų procentas turės pasitaisyt arba užleisti vietą kitiems. Šitais dalykais turėtų ir vargonininkų organizacija pasirūpinti.

Ateinančioji dainų šventė parodys, kiek mūsų šviesuomenė ir miestelėnai yra atitolę nuo buvusių viešpačių rusų biurokratų, kurie be karjeros, kortų ir klubų daugiau nieko nenorėjo žinoti lig to laiko, kol kilpą pajuto ant savo kaklo. Jei vejamės Europą, tai vykimės visu frontu, nepamirškime ir muzikos, o pirmiausia giedojimo ir dainavimo, kaipo prieinamiausios meno šakos. Mažai tautai ir valstybei menas ir mokslas dar daugiau reikšmės turi, kaip didelei. Turėdami tokių gražių orginalių dainų, neblogų vargonininkų, atsidavusių muzikai, turime pagaliau taip užgiedoti, kad užgirstų Europa.

Auklėkime bočių mums paliktą dainą, o daina mus išauklės bočių dvasioje. Šitam darbe vargonininkai savo vaidmenį, tikiu, atliks taip pat rimtai, kaip jie lig šiol mokėjo dirbti.