Drąsutis Kazimieras Kanišauskas

Drąsutis Kazimieras Kanišauskas
Smuikininkas, profesorius
1937-04-29
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Biografija

Gimė 1937 04 29 Lietuvoje, Šiauliuose. Čia 1946 pradėjo mokytis muzikos. 1948 tėvą ištrėmus į Kareliją, buvo priverstas mokymąsi nutraukti. 1953 išvyko mokytis į Vilniaus Dešimtmetę muzikos mokyklą, o 1956 įstojo į Lietuvos muzikos akademiją. Dar studijuodamas muzikos akademijoje, 1959 pradėjo dirbti koncertmeisterio - iliustratoriaus pareigose.

1960 baigė Lietuvos muzikos akademiją ir tais pačiais metais pakviečiamas dėstyti kamerinio ansamblio discipliną. Darbo stažas LMTA – 48 - eri metai. Per šį laikotarpį kamerinio ansamblio klasę baigė virš 400 studentų. Daugelį metų buvo kviečiamas į Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkursų komisijų žiuri narius, dalyvavo tarpvalstybinių jaunųjų atlikėjų konkursų komisijų žiuri darbe, vykdavo į Lietuvos konservatorijas vadovauti baigiamųjų egzaminų vertinimo komisijoms. Nuolat tobulino pedagoginę kvalifikaciją. Stažavo 1970 Maskvos, 1979 - Rygos, 1985 - Lvovo konservatorijose. 

Apart intensyvaus pedagoginio darbo, didelę reikšmę skyrė koncertinei veiklai. Nuo 1960 iki 1985 grojo Lietuvos kameriniame orkestre, vadovaujamame prof. S. Sondeckio. Buvo vienas pirmųjų šio kolektyvo kūrėjų ir ilgametis jo narys, formavęs kolektyvo muzikavimo tradicijas ir rengęs jaunus muzikus, pakeitusius vyresniuosius artistus. Su šiuo orkestru koncertavo daugelio šalių koncertų salėse (apie 2500 koncertų). Su Lietuvos muzikos akademijos kameriniu orkestru buvo išvykęs į muzikos festivalį Austrijoje, kur skaitė paskaitą “Smuiko štrichai, grojant solo ir orkestre”. Nuolat dalyvaudavo Šiaulių miesto kamerinio orkestro koncertuose, su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru darydavo fondinius įrašus.

Kaip solistas ir kamerinių ansamblių dalyvis rengė koncertus įvairiuose miestuose, filharmonijos salėse, mokyklose, bažnyčiose. Buvo daugelio lietuvių kompozitorių naujų kūrinių pirmasis atlikėjas ir propaguotojas. Kartu su E. Ignatoniu, S. Dapkute, A. Radvilaite, J. Bialobžeskiu Lietuvos radijuje bei Lietuvos muzikos akademijos fonotekoje įrašė P. Dikčiaus, J. Domarko, P. Fledžinsko, F. Bajoro, A. Šenderovo, V. Bagdono ir kitų kompozitorių kūrinius (apie 50 įrašų). Šiuos ir kitus kūrinius redagavo, rengė spaudai, papildė kamerinio ansamblio dėstymo programą.

1978 už sėkmingą pedagoginį-metodinį darbą buvo suteiktas docento vardas, o už nuopelnus vystant lietuvių meną ir visuomeninę veiklą – Lietuvos nusipelnusio artisto vardas.

Gerą mokslinį-pedagoginį darbą įvertino Lietuvos aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, 1987 apdovanodama   Garbės raštu. 1991 Lietuvos muzikos akademijos mokslo taryba suteikė Lietuvos muzikos akademijos kamerinio ansamblio katedros profesoriaus vardą.

Straipsniai

Audronės Žigaitytės pokalbis su Kazimieru Kanišausku, 2016 lapkričio 4

A. Ž. Sakykite, ar Jūsų dukros susijusios su muzika?

K. K. Taip. Viena dirba Karoliniškių muzikos mokykloje, pianistė. O kita - Trakų meno mokykloje.

A. Ž. Aš žinau, kad jos grojo duetu.

K. K. Pas K. Grybauską mokėsi fortepijoninį duetą, grojo kartu. Dabar labai sekasi pedagoginis darbas. Jų mokiniai konkursuose laimi pirmąsias vietas.

A. Ž. O anūkai ir muzika?

K. K. Ir tie buvo pradėję muzikuoti, dėl savęs; dabar sunku profesionalų kelią pasirinkti. Vienas sportą pasirinko, kitas pagal ERASMUS programą Kroatijoje. Vienas žaidžia jaunučių rinktinėje, vartus laiko. Kurie gyvena Trakuose, yra geri informatikai.

A. Ž. Jeigu būtų galimybė keisti, ar keistumėte ką?

K. K. Tikrai nekeisčiau. Man gyvenimas lėmė taip, kad aš sutikau labai gerų žmonių.

A. Ž. Papasakokite apie juos visus.

K. K. Gimiau Šiauliuose, Vaisių gatvės rajone, kur beveik visi vaikai mokėsi muzikos. Ten gyveno Paulauskas, V. Noreika, Dainius ir Gytis Trinkūnai - jie mums, jauniems, buvo pavyzdys. Paskui gyveno Laurušai Ignas su Vytautu. Aplinkui buvo muzika; mano tėvai, pusiau inteligentai, dirbo pašte. Sesuo jau buvo pradėjusi mokytis muzikos mokykloje. Prisimenu, kai atėjau į muzikos mokyklą, direktorius buvo Karosas, ir dabar matau tokią šypseną, toks gerumas dvelkė iš to žmogaus. Jis klausia manęs, ar noriu mokytis muzikos. Atsakiau, kad noriu. Toliau domisi, kokiu instrumentu norėčiau groti. Atsakiau, kad man nesvarbu, bet mano sesutė labai garsiai groja, todėl nenorėčiau groti fortepijonu. „Tai ar smuiku norėtum?“ Atsakau, kad gerai. Tuo metu nebuvo nė vieno profesionalo mokytojo stygininko. Mane pradėjo mokyti klarnetistas, kuris caro rūmuose grojo kapeloje klarnetu. Jis pasakė: šitoje rankoje smuikas, o su šita vesti. Mano draugai įpjaudavo stygas, kad nereiktų groti, bet aš to nedarydavau - jau turėjau potraukį groti, be to, mano dėdė Povilas Motiejaitis, mamytės brolis, teatre grojo violončele. Paskui atvažiavo mokyti Viktoras Jauniškis. Mes jį labai pamilom. Jis papasakojo apie N. Paganini, kuris grodavo po 14 valandų. Aš taip užsinorėjau groti, kad vakare bobutė su rykštele mane gaudydavo, kad eičiau miegoti, o aš vis norėjau groti. Dėkoju likimui, kad sutikau kompozitorių Karosą, vėliau Saulių Sondeckį. S. Sondeckis, dar būdamas studentas, dažnai atvažiuodavo į Šiaulius, ir mes susidraugavom. Konservatorijos didžiojoje salėje vyko pirmoji apžiūra. Aš išgirdau Feliksą Bajorą, kuris mokėsi pas A. Livontą ir Gricių. Kitą dieną turėjom groti mes, šiauliečiai. Aš taip buvau pritrenktas jų grojimo, kad galvojau, kaip aš išeisiu groti. Kai mes su Stulgiu pagrojom, buvo didelis pasisekimas, o S. Sondeckis net pasakė, kad mums jau reikia atvažiuoti į Vilnių. Sakau: „Turim gerą mokytoją Jauniškį“. Patarė pakalbėti su Jauniškiu, išgirsti jo nuomonę. Jauniškis pasakė, kad, labai džiaugtųsi, jei mes įstotumėme į dešimtmetę muzikos mokyklą. Aš apie tai pranešiau savo dėdei. Įsodino mane į traukinį; kai išlipau, einu per aikštę – pasitinka dėdė su violončele. Gyvenau pas dėdę. Mano racionas buvo menkė alyvoje ir duonos ketvirtis. Nuo vitaminų trūkumo atsirado vočių. Iš Kauno atvažiavusi dėdės draugė man davė duonos ir svogūnų - aš atsigavau. Likimas nuostabus: nuostabus dėdė, nuostabi teta, nuostabus Saulius Sondeckis. Visą gyvenimą mane Saulius globojo ir kaip mokytojas, ir kaip draugas. Per baigiamąjį egzaminą grojau B. Dvariono koncertą. Dvarionas išgirdo, po to kviesdavosi groti su simfoniniu orkestru. Laimingas, kad sutikau tokius nuostabius žmones.

A. Ž. O Jūs kameriniame orkestre nuo pirmos dienos?

K. K. Nuo pirmos repeticijos. Kai 1960 baigiau, gavau paskyrimą į simfoninį orkestrą. Sutikau Saulių, jis pasakė, kad kuria kamerinį orkestrą, paklausė, ar noriu groti. Sakau, kaip man reikės gyventi, nes iš pradžių mes dirbom iš idėjos. Pasakė, kad eina pas J. Karnavičių, pakalbės, gal mane paims į savo katedrą. Katedroje šalia specialybės buvo ir kamerinis ansamblis. Sugrįžęs pasakė, kad aš dirbsiu jo katedroje ir grosiu kameriniame orkestre. Mes dirbdavom daug, negailėdavom laiko. Kurie orkestrantai nepritapdavo, gražiai atsitraukdavo. Ir Saulius iš nieko padarė tokį didelį meną!

A. Ž. Kuo išsiskyrė Lietuvos kamerinis orkestras?

K. K. Tuo laiku jis buvo vienintelis. Mums pavyzdys buvo Baršajaus orkestras: kai jis gastroliuodavo, savo atlikimu mus visus pritrenkdavo.

A. Ž. Kuo jis pritrenkė, kas pasirodė ypatinga?

K. K. Saulius sugebėdavo iš vidutinio lygio muzikanto ištraukti maksimumą. Jeigu žmogus negalėdavo atiduoti visko, ką gali, turėdavo atsitraukti. Tuo metu nebuvo stiprių muzikantų, kaip šiuo metu.

A. Ž. Ko jis galėjo siekti iš tų muzikantų? Kartu groti, frazuotės, garso kokybės?

K. K. Jam būdingas visas kompleksas: nepriekaištingas ansambliškumas, nepriekaištinga garso kokybė. Po trijų metų mes jau pradėjom gastroliuoti, turėjom labai didelį pasisekimą. Tai grynai Sondeckio nuopelnas.

A. Ž. Gal Sondeckis geras vadybininkas?

K. K. Jis turėjo visą kompleksą. Rūpinosi viskuo - ir repertuaru, gaidų nebuvo, ir pats instrumentuodavo. Tokia asmenybė, kad neaišku, ar dar tokia bus. Mes, lietuviai, neįvertinam, ką turim.

A. Ž. Jis orkestrui pradėjo pirkti barokinius instrumentus?

K. K. Čia turbūt vėliau, aš jau buvau išėjęs. Aš išėjau1985. Pagrojau 25 - erius metus. Man buvo per sunku, nes šeima ir vaikai, o mes ištisai važinėdavom. Traukiniai ir autobusai. Dabar patogiau, lėktuvais.

A. Ž. Išėjęs iš kamerinio, likot akademijoj?

K. K. Likau akademijoj. Reikia pasiklausyti įrašų, ryte įsijungiu klasikinę programą ir baigiu su klasikine programa. Bumčikų neklausau, neduok Dieve, kas darosi pirmam kanale.

A. Ž. O šiaip kokie pomėgiai - sodas, bitės?

K. K. Aš mėgstu būti gamtoje, nes dukra gyvena Trakuose. Turim šunį, katiną, bendraut su jais nepaprastas džiaugsmas.

A. Ž. O šuo su kate nesipyksta?

K. K. Ne. Jau trečias šuo, pirmas dingo.

A. Ž. Kokios gastrolės buvo pačios įspūdingiausios?

K. K. Buvo pirmos gastrolės, kada mes išvažiavom į užsienį - DDR (Vokietija). Bet šiaip tai Sibiras, Tolimieji Rytai, Kuba. Kai mes grojom ispanų teatre, užgeso šviesos. Tris W. A. Mozarto Divertismentus mokėjom mintinai. Ir mes, kai užgeso šviesa, vieną pagrojom mintinai. Publika visą pertrauką švilpė, šaukė, kaip orkestras gali sugroti mintinai. Didelį įspūdį paliko koncertai Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje, Peterburgo filharmonijoje - prestižinės salės ir labai šiltas priėmimas. Sondeckio nuopelnas, ką jis padarė iš čiurlioniukų, tik gaila, kad valdžia to nesupranta. Pas mus valdžios ne tas intelektas. Bumčikus leidžia ir džiaugiasi jais. Kas darė tikrą meną, turi kažkur tai nueiti.

A. Ž. Pone Kazimierai, kas yra orkestras? Ar muzikantai svarbesni, ar dirigentas?

K. K. Ir tie svarbūs, ir tie. Kada geri muzikantai ir su jais kryptingai dirbama, tada būna rezultatas. Tokie ir Vienos filharmonijos, ir Berlyno filharmonijos orkestrai. Čia pasauliniai orkestrai. Kokiu lygiu groja, su kokiu atsidavimu ! Kai tarp dirigento ir orkestro yra kontaktas, tada ir rezultatas. Tiktai Sondeckis sugebėjo iš vidutinybių padaryti rezultatą. Tikro gero lygio, nes mes grodavom prestižinėse salėse.

A. Ž. Dabar antras fenomenas - Klaipėdos Kamerinis.

K. K. Taip tikrai, klausausi jų įrašų. Čia M. Bačkaus nuopelnas. Žmogus, kuris gyvena tuo. Ten daug jaunimo.

A. Ž. Bet tas jaunimas - nėra žvaigždės. Tai tie žmonės, kurie nerado savęs Vilniuje.

K. K. Mes negalvojom apie pinigus, apie naudą. Norėjom groti.

A. Ž. O kodėl jūs negalvojot apie pinigus?

K. K. Pinigų užtekdavo: gaudavom stipendijas, grodavom šokiuose, kavinėse, uždarbiavom. Norėjom groti gerą muziką.

A. Ž. O automobilius visi turėjot?

K. K. Ką Jūs!

A.Ž. O po namą turėjot?

K. K. Ką Jūs!  Dabar visai kitas požiūris. Ta nemaloni istorija su Sauliumi. Buvo vieną mėnesį nesumokėtas atlyginimas. Sugalvot, kad neturės iš ko gyventi. Atsiprašau. Mes nenorėjom biznio daryti, norėjom groti. Kelionėse taupydavom, veždavomės konservų, dešras. Taupydavom tuos 18 dolerių, ką gaudavom. Parsiveždavom kokią aparatūrą, rūbų. Bet kad mašiną? Ne. Paskui, kai jau įsivažiavom, tada prasidėjo negerumai. Tas su geresne mašina važiuoja, tas su blogesne. Laukinis kapitalizmas žmones sugadina. Buvom visi vienodi. Jeigu duoda taloną mašinai – gerai, jeigu kooperatinį butą – irgi gerai. Dabar jaunimas nori viską iš karto turėti. Nepaisant kokiu būdu, kokiais keliais.

A. Ž. Ką Jūs palinkėtumėte tam žmogui, kuris, kaip ir Jūs, atvažiuoja iš Šiaulių, nežino, kas jo laukia gyvenime.

K. K. Dabar jie tokio džiaugsmo neturėtų, perspektyvos nėra. Mums buvo perspektyva, nes muzikantų buvo mažai ir visi norėjo groti. Visi buvo reikalingi. O dabar, jeigu tu atvažiuosi, reikia būti labai ryškiam, kad gautum darbą. Visi orkestrai pilni.

A. Ž. Bet vis tiek rotacija vyksta.

K. K. Sunkiai. Tie, kurie vyresni, nenori išeiti. Anksčiau muzikantas buvo garbingas, dabar tai kokia čia profesija. Kai sužinojau, kad anūkai nenori mokytis, mes ir nevertėm. Jeigu muzikantas gauna dešimt kartų mažiau, negu tas popsininkas, kuris išsilavinimo neturi. Bebalsiai, dabar tiek jų priviso.

A. Ž. O Jūsų smuikas kur?

K. K. Guli futliare, neimu jo į rankas.

A. Ž. Labai ačiū, gal dar ko nors nepaklausiau?

K. K. Atsimenu, kai Jūsų tėvelis buvo filharmonijos direktorius, kaip jis rūpinosi jaunaisiais. Dabar gauti koncertą labai sunku. Anksčiau tas profesionalusis menas buvo reikalingas ir mylimas. Dabar dainininkai klausos neturi, valdyti balso nemoka – o jau žvaigždės.

A. Ž. Kaip Jūs jaučiatės, kai Stasio Povilaičio vardu nori Palangos estradą pavadinti?

K. K. Ar negalėtų pavadinti tikrai profesionalaus atlikėjo vardu?

A. Ž. B. Dvarionas neįamžintas, E. Balsys taip pat palangiškis.

K. K. Palyginus su tais visais popsininkais, Stasys Povilaitis dar mokėjo dainuoti dainas.

A. Ž. Visą gyvenimą penkias dainas?

K. K. Vis tiek jis buvo ne toks vulgarus.

A. Ž. Jis dar meno tarybas turėjo praeiti.

K. K. Dvarionas, Balsys, Karosas - tai faktas. 

Nuotraukų galerijos

Nuotraukų galerija

Nuotraukų galerija

2016-11-04