Alexander Paley

Ugningasis fortepijono virtuozas Alexanderis Paley savo talentu ir charizma nepalieka abejingų. Tarp Niujorko ir Paryžiaus gyvenantis menininkas su džiaugsmu laukiamas viso pasaulio koncertų salėse. 

Dar 1991 m. po pianisto debiuto su JAV nacionaliniu simfoniniu orkestru dienraštis „The Washington Post“ A. Paley pasirodymą pavadino „tiesiog nepriekaištingu“, tad ilgainiui pianistas ėmė koncertuoti su garsiausiais pasaulio orkestrais. Publika jam plojo atsistojusi, o kritikai negailėjo pagyrų už „akinantį techninį meistriškumą“, „įtikinantį atlikimą“, „asmenines interpretacijas“ ir „neįtikėtinai platų repertuarą“. Bėgant metams, A. Paley žvaigždė negęsta – pianistas kasmet surengia apie 80 koncertų visame pasaulyje.

http://alexanderpaley.net/site/bio/

Nėra blogų instrumentų, yra tik blogi atlikėjai

Tuo įsitikinęs pianistas Aleksanderis Paleyˊus, praėjusių metų gruodžio 16 d. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje inauguravęs naująjį B-211 klasės koncertinį fortepijoną „Steinway & Sons“. Tai buvo tikras kalėdinis stebuklas, kad atlikėjas savo įtemptame darbo grafike (gruodžio 8 d., sugrojęs rečitalį Klaipėdos koncertų salėje, nuskrido į Paryžių, kur po dviejų dienų karališkojoje Kompjeno pilyje (Château de Compiègne) atliko kitą programą) rado laiko, kaip jis pats sako, savo seniems draugams. Ir iš tiesų, Alexanderis Paleyˊus, gerai žinomas Vilniaus, Kauno, Paliesiaus, kitų Lietuvos scenų publikai, uostamiestyje yra dažnas svečias, čia turi savo ištikimų gerbėjų ratą, būtent čia realizavo didžiulį projektą – su Klaipėdos kameriniu orkestru atliko visus Mozarto koncertus fortepijonui, ne kartą konservatorijoje vedė meistriškumo kursus. Tad įsigijus naująjį fortepijoną nė akimirkos nebuvo sudvejota, kas pirmas prisilies prie jo klaviatūros.

Nuo idėjos apie „Steinway & Sons“ instrumentą, dar 2013 m. kilusios tuometei konservatorijos direktorei Loretai Jonavičienei, iki pirmojo koncerto nueitas ilgas ir komplikuotas kelias: atkakliai ieškota rėmėjų (jie paaukojo 9 000 eurų; iš viso instrumentas kainavo 118 tūkst. Eur.), buvo parengtas finansavimo iš ES struktūrinių fondų projektas, o paties instrumento ieškojimus apsunkino prasidėjusi pandemija – dėl karantino teko atsisakyti suplanuotos kelionės į Hamburgą. Spaudė ES projekto terminai, bet, laimė, fortepijonas buvo rastas Rygoje. Įdomu, kad beveik po šimto metų pasikartojo instrumento įsigijimo istorija. Kai 1923 m. S. Šimkus įkuria konservatoriją, jai visko trūksta, o labiausiai – instrumentų. 1924 m. gegužę specialiai į Klaipėdą atvykęs švietimo ministras nutaria S. Šimkaus sumanymą paremti ir, vyriausybės pritarimu, pavyksta gauti papildomą 70 000 Lt dotaciją instrumentams įsigyti. Didžioji jos dalis skiriama firmų „Blüthner“ ir „Grotrian Steinweg“ fortepijonams. Po metų S. Šimkaus vadovaujama konservatorija jau turi 5 fortepijonus. Palyginimui: dabar konservatorija turi 17 fortepijonų.

Po inauguracinio koncerto buvo puiki proga pasikalbėti su A. Paleyˊumi, paklausti, ar jam, aukščiausio lygio atlikėjui, svarbu, kokios firmos instrumentu tenka groti. Štai tada nuskambėjo netikėta frazė: „Reikia groti visais instrumentais!“

Žinojau, kad A. Paleyˊus yra „Blüthner“ fortepijonų gerbėjas. Pianisto dovanotame DVD „Blüthner soirée with Alexander Paley“, kuriame įrašytos F. Liszto ir F. Schuberto dainų transkripcijos, jis skambina „Blüthner“ instrumentu, be to, ši firma išleido minimą įrašą. Paklaustas, koks jo statusas firmoje, jis atsako: „Joks. Aš tiesiog daug groju šiais instrumentais. Štai gastroliuodamas Kinijoje ir Japonijoje skambinu tik „Blüthner“. Vis dėlto iš 22 šios firmos išleistų diskų net trečdalį įgrojo A. Paleyˊus – įrašyta daug rusų kompozitorių muzikos, Bachas, Beethovenas, Mozartas. Atlikėjas neslepia: jam labai imponuoja, kad tai vienintelė sena kompanija, tebepriklausanti šeimai. Tad neatsitiktinai kiti du prieš keletą metų S. Šimkaus konservatorijos įsigyti fortepijonai yra būtent „Blüthner“ firmos. Ir būtent garsusis pianistas tarpininkavo juos perkant, net nuolaidą išsiderėjo...

Muzikos istorijoje randame daugybę pavyzdžių, kaip atlikėjai susisaisto su viena ar kita firma, ir tai, kad jie ima skambinti konkurentų instrumentais, neretai palaikoma išdavyste. Visiems plačiai žinomas faktas, kad Vladimiras Horowitzas į visas gastroles veždavosi savo instrumentą. Tačiau jo derintojo F. Mohro teigimu, nė vienas iš penkių per visą pianisto karjerą naudotų instrumentų nebuvo kuo nors ypatingas, tiesiog jie būdavo gerai prižiūrimi ir suderinami pagal atlikėjo pageidavimus.

Anot A. Paleyˊaus, derintojo vaidmuo labai svarbus, tam pianistas skiria iki 30% koncerto sėkmės. Čia pat labai šiltai atsiliepia apie Adolfą Kundrotą, Klaipėdoje instrumentus prižiūrintį jau pusę amžiaus. Kaip tik rašant šias eilutes į auditoriją nešinas vandens kibiru ir įeina, „šimkiečių“ Adoliu vadinamas derintojas. Pritariu A. Paleyˊui – jis myli instrumentus.

Apie fortepijonus dažnai kalbama kaip apie žmones, kartais jie net turi vardus, antai Klaipėdos koncertų salės „Steinway & Sons“ instrumentas meiliai vadinamas Petriuku, mat jį išrinko Petras Geniušas. Būna ir hibridų: ilgus metus LMTA Menų fakultete stovintys balti „Steinway“, pasirodo, turi „Estonia“ „vidurius“... Iš 12 000 fortepijoną sudarančių detalių, be abejo, viena svarbiausių yra klaviatūra. Klaviatūros apibūdinamos kaip lengvos arba sunkios, minkštos arba kietos, o tembras gali būti nuo šaižaus ar prikimusio iki švelnaus, aksominio (toks pasirodė esąs ir mūsiškio naujojo instrumento „balsas“).

Panašiai kaip ir „Blüthner“, 95–98 % koncertinių salių rinkos užimantis „Steinway & Sons“ savo vardą garsina ne tik į daugiau kaip 1700 pavardžių apimantį menininkų sąrašą įtraukdamas garsiausius pasaulio pianistus, pavyzdžiui, Danielį Barenboimą ar Lang Langą (beje, sąraše yra ir lietuvis Edvinas Minkštimas), bet ir statydamas koncertų sales, organizuodamas įspūdingus atlikėjų turus.

A. Paleyˊus, paprašytas palyginti „Steinway“ ir „Blüthner“ fortepijonus, ilgokai galvojęs pastarojo toną apibūdina kaip labai kilnų, aristokratišką, o „Steinway“, jo nuomone, pasižymi ypač galingu skambesiu. Ir čia pat pabrėžia, kad renkantis repertuarą būtina atsižvelgti, kokios firmos instrumentu grosi. Tai, matyt, ir turėdamas mintyje, koncertui Klaipėdoje virtuozas pasirinko tris F. Liszto rapsodijas (Nr. 10 E-dur (Preludio), Nr. 11 a-moll ir Nr. 12 cis-moll). Kaip visada demonstruodamas nepriekaištingą techniką, pianistas vėl stulbino energija ir uraganiniu temperamentu, didžiule dinamine amplitude, faktūrų kaleidoskopais ir neįtikėtinai subtilia kantilena. Visus šiuos niuansus jautriai atliepė bene jauniausias Lietuvoje „Steinwayˊus“.

Toliau koncerte skambėjusį J. Haydno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 11 D-dur su svečiu atliko S. Šimkaus konservatorijos, J. Karoso ir J. Kačinsko muzikos mokyklų orkestras, diriguojamas Egidijaus Miknio. Jaunųjų atlikėjų laukė rimtas iššūkis: ne kartą be dirigentų grojęs solistas ir šįsyk ėmėsi lyderio vaidmens. Jaunimas garbingai atsilaikė, paklusdamas pianisto diktuojamai interpretacijai, tempams. A. Paleyˊus gyrė vaikus: „Jie šaunuoliai, aš juk daug ką per repeticiją pakeičiau.“ Ir čia pat prisiminė, kad pats šį Haydno koncertą išmoko būdamas ketvirtoje klasėje, o Liszto dešimtąją rapsodiją – dešimtoje... Ir, kaip ir kaskart, neužmiršta padėkoti: „Gerus pedagogus turėjau.“ Beje, skaitant Moldovoje išleistą Liudmilos Riabošapkos knygą apie atlikėją „Aleksandras Palejus. Kūrybos romantika“ (http://alexanderpaley.net/site/book/) iš septynių skyrių net du skirti pianisto pedagogams. Nuo šių metų jis pats yra VDU Muzikos akademijos profesorius, turi keturis studentus: du kinus, meksikietį ir lietuvaitę, šimkiukę. Apgailestauja, kad dėl dažnų gastrolių negali turėti daugiau studentų.

Niujorko, Paryžius, o dabar ir Vilniaus gyventojas Aleksanderis Paleyˊus savo namais (vis dar?) vadina Niujorką. Ten jis turi du – kabinetinį ir koncertinį – instrumentus, abu „Mason & Hamlin“ firmos. Tai taip pat senas, praėjus vos metams po „Steinway & Sons“ įsteigimo, 1854 m., įkurtas fortepijonų gamintojas. Ypač įdomi antrojo – koncertinio – fortepijono atsiradimo A. Paleyˊaus namuose istorija. Jį, vieną iš penkių V. Horowitzo instrumentų, po legendinio pianisto mirties padovanojo rėmėjai. Simboliška...

Naujojo fortepijono inauguracijos renginyje juostelę perkirpo dvi direktorės: buvusioji L. Jonavičienė ir jos idėją įgyvendinusi dabartinė mokymo įstaigos vadovė Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė. Prasidėjo instrumento gyvenimas greitai šimtmetį švęsiančioje konservatorijoje.

Laima Sugintienė

Alexanderis Paleyˊus naujus namus ne tik kūrybai rado Lietuvoje

Savą gerbėjų ratą Lietuvoje jau seniai subūręs pianistas Alexanderis Paleyˊus nuo 2021 metų rudens tvirtai apsisprendė aktyvią veiklą tęsti ir dar vienus namus kurti Lietuvoje – jau įsigytas butas Vilniaus Senamiestyje, planuojami ne tik soliniai koncertai, bet ir buriami įvairiausios sudėties ansambliai su Lietuvos atlikėjais, o koncertų maršrutai driekiasi ne vien per didžiuosius, bet ir per mažesnius Lietuvos miestus.

Tad susipažinti su pianisto veikla bei planais siūlo ir „Muzikos barai“.

– Tai mano pirmas interviu Lietuvoje po to, kai čia apsigyvenau.

– Gimėte ne Vilniuje?

– Ne, bet visi mano protėviai iš mamos pusės kilę iš šių vietų – Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos. Aš gimiau Moldovoje, Kišiniove. Taigi aš moldavas, čigonas, net nežinau, kas esu.

Sprendimas persikelti į Vilnių susijęs su keliais dalykais. Pirma, aš daugelį metų čia groju ir visą tą laiką jaučiu vien žmonių meilę ir pagarbą. Man visada čia gera. Be to, man pasiūlyta profesūra Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Matau, kad ten dirbama rimtai ir organizuotai, Fortepijono katedroje puiki atmosfera. Nuostabus katedros vedėjas Donaldas Račys, labai geri studentai.

– Jūs Lietuvoje dar ir kamerinį ansamblį subūrėte...

– Tai buvo mano daugelio metų svajonė, visada norėjau turėti grupę žmonių, taip kaip aš mylinčių muziką, sceną, meną. Yra gausybė nuostabios muzikos, kurią mažai kas groja, o čia ji visai neatliekama. Taigi sukūriau ansamblį „Paleasis“. Mūsų dešimt: penki pūtikai, keturi stygininkai ir aš. Prireikus sudėtį keisime, ji priklausys nuo atliekamų kūrinių. Grosime ir po du, ir po tris. Muzikantus atidžiai rinkausi, buvau laimingas, kad nė vienas nepasakė „ne“, tarp jų ir nuostabus kontrabosininkas Dainius Rudvalis. Jūsų labai geri pūtikai, jie visada pasiruošę. Visi nuostabūs.

Mąsčiau, kaip pavadinti ansamblį. Kamerinės muzikos ansamblis – skamba labai sovietiškai ir oficialiai. Pamaniau, paprastai – „Paleasis“. Galima būtų „Paleasis Lithuania“, bet tai kvepia akademizmu.

Ansamblio debiutas numatytas birželio 26 d. Pažaislio muzikos festivalyje, liepos 1 d. atidarysime Kintų festivalį, vėliau grosime Nidoje, Druskininkuose. Tikiuosi, mūsų vadybininkai Lina Krėpštaitė ir Karolis Kolakauskas organizuos ir daugiau koncertinių kelionių.

– Ar tai vien vyrų kolektyvas?

– Moterų nėra. Kol kas...

Pradėjome rimtai repetuoti. Man svarbu, kad jie pajustų esantys ne tiesiog orkestrantai ir kad kamerinę muziką groja ne todėl, kad nesugebėtų groti solo. Matau, kad kolegos jau ima suprasti, kad tai šis tas nauja, nes Lietuvoje niekas nieko panašaus nėra daręs. Be to, čia yra daug mažų miestelių, kur galima groti kamerinę muziką, juose dėkinga publika. Gal ji ne tokia išprususi kaip Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, bet vis vien su malonumu klauso. Todėl mes daug grosime tokiuose miesteliuose. Mūsų debiutas Vilniuje įvyks 2022 metų pabaigoje, ir tai gerai, nes jau būsime susigroję, gerai suprantantys vienas kitą. Pirmiausia, gegužę norėtume prisistatyti ir jaukioje Muzikų sąjungos Muzikos svetainėje – man patinka nuoširdūs pokalbiai tokių susitikimų metu, kai muzikai skambant kyla naujų minčių, klausimų ir temų.

Lengvai bendrauju su pašnekovais, tikrai nėra žmonių, kurių nekęsčiau. Kai kurių nelabai mėgstu, bet su jais ir nebendrauju. Tačiau yra dalykų, kuriems jaučiu baisią neapykantą, ir tai – popkultūra. Ji man kaip raudona spalva buliui (gaila, dabar ir jūsų šalis renkasi ne geriausią muzikos kryptį). Popsas mane žudo. Aš niekada nesuksiu iš savo kelio, tarnausiu tam, kam tarnavau iki šiol. Visa tai ir pasakiau ansambliui.

– Organizuodama Birštono vasaros menų akademiją, propaguodama medijų operą stengiuosi ieškoti alternatyvų – akademinę muziką pateikti taip, kad ji patiktų jaunimui. Juokauju, kad akademiniame atlikime per daug juodos spalvos, tad apšvietimas, teatrališkumas gali pagyvinti minėtą muziką, ja sudominti popso besiklausantį jaunimą. Juk neišvengiamai senstanti kamerinės muzikos auditorija dabar, per pandemiją, dažniau lieka namuose. O ką akademiniame koncerte mato jaunimas?

– Atsakysiu nuoširdžiai: niekada, net jaunystėje, negalvojau, kaip būti įdomiam publikai. Ji turi dirbti, o jei nenori, tai tegu eina sau. Kartais matote, kaip dirigentas neriasi iš kailio, plačiai mosuoja rankomis, šūkauja, o orkestras ramiai sėdi ir groja. Kito dirigento judesiai santūrūs, bet labai tikslūs, ir akivaizdu, kad visas orkestras su juo. Tas pat ir su publika. Aš niekada nemėginsiu „eiti į publiką“. Manau, kad muzika yra šventovė, į kurią žmogus turi gauti teisę įžengti. Tai kaip ėjimas į bažnyčią, juk tikintieji į ją eina ne todėl, kad taip reikia, – jie į protestantų, katalikų bažnyčią ar sinagogą ateina pasikalbėti su Dievu ir kunigu. Nereikia manyti, kad kunigas turi patikti – jis turi padėti kalbėtis su Dievu. Tokią matau ir savo misiją.

Žinoma, kai sulaukiu pasisekimo, esu laimingas. Daug metų mąsčiau, kas sukelia jaudulį prieš koncertą. Ir supratau, kad visada bijau neperteikti to, ką noriu pasakyti. Tai labai svarbu padaryti ne tik dėl savęs, bet ir dėl visų, kurie sėdi salėje.

Buvau liudininkas, kai labai talentingi žmonės pakildavo ant karjeros bangos ir labai greitai išnykdavo, nes jie nieko kito nenorėdavo, kaip tik patikti publikai.

– Ar tai nesuderinama?

– Deja, ne.

Amerikoje vienas labai gerai žinomas violončelininkas su žmona rengia festivalį vaikams. Festivalis geras, bet per pertrauką jie leidžia vaikams apžiūrėti instrumentus – kad vaikas priartėtų prie muzikos. Aš manau, kad tai amoralu, nes jūs nesodinsite vaikų į piloto kabiną, kai lėktuvas skrenda, nevesite vaikų į operacinę, kad jie pačiupinėtų instrumentus, nes tai pavojinga. Ir kai vaikams suteikiate tokią galimybę, tarsi sakote, kad tai nesvarbu, štai patampysite stygą, papūsite dūdelę... Taip neugdoma pagarba tam, ką jūs darote.

Esu įsitikinęs, kad muzika – labai elitinis reiškinys, ji ne visiems. Nors labai žaviuosi Bernsteinu, aš niekada su juo nesutiksiu, kad muzika skirta visiems (taip pavadinta jo knyga). Ji nėra visiems – kaip chirurgija, kaip lėktuvo pilotavimas. Žinoma, yra skirtingų programų. Su „Paleasis“ mažesniuose miestuose grosime kitokius kūrinius, kad žmonės suprastų, ką mes norime pasakyti.

– Bet vadybininkas turi į koncertą atvesti žmonių...

– Sąžiningai sakau, aš vadybininkams nepavydžiu. Padėk, Dieve, tai nelengva šiais laikais.

Žmones ne šiaip sau reikia atvesti, juos reikia sudominti. Prisimenu, vaikystėje mano pirma matyta opera buvo „Eugenijus Oneginas“, paskui „Faustas“, baletas „Miegančioji gražuolė“. Prieš spektaklius mums pasakodavo, apie ką jie.

Opera – mano aistra, žinoma, po fortepijono. Kai buvau mažas, fortepijono mokytoja po mano pirmų rimtų ir sėkmingų koncertų dovanodavo didžių dainininkų įrašus. Aš iš jų daug ko mokydavausi, pavyzdžiui, legato, kvėpavimo, nes žmogaus balsas yra tobuliausias instrumentas.

Vaikams reikia viską aiškinti, tai labai svarbu. Mozartas nebuvo pats negabiausias žmogus, bet ir jį reikėjo mokyti.

– Grįžkime prie Jūsų ansamblio reikalų. Kaip tikitės gauti lėšų? Juk ansamblį išlaikyti, koncertuojant keliauti – tikrai labai brangu...

– Dabar pinigų niekur nėra. Užsienyje tuo rūpinsiuosi pats, čia – Lina ir Karolis. Noriu, kad ansamblis būtų aukšto profesinio lygio, todėl gerokai iš anksto pradėjome repetuoti. Tai ne kokia chaltūra – susitikome, pagrojome, bus gerai.

– Kokia „Paleasis“ koncepcija? Koks Jūsų tikslas? Demonstruoti, kad tokiai kolektyvo sudėčiai yra labai daug gražios muzikos?

– Žinoma, kad turiu tikslą. Būsiu atviras – kaip pianistas baisiuosi: dabar norima groti greičiau ir garsiau negu kaimynas, o juk skambinimas fortepijonu yra klavišų lietimo menas, frazių, garsų įvairovės menas. Dabar niekas to nemoko. Manau, kad mūsų programos augins mus. Grosime ir senąją, ir nūdienos muziką, ir pasaulinių, ir lietuvių kompozitorių muziką. Anaiptol ne visuomet grosime pilna ansamblio sudėtimi, būsime lankstūs – bus ir trio, kvartetai, sekstetai... Deja, privalome ir apie pinigus galvoti. Tačiau repertuaras labai svarbu, negali vienos pjesės groti visą gyvenimą ar šiaip pridėti kokį kūrinį. Repertuaru reikia atskleisti tam tikrus dalykus, nepamiršti ir pedagoginių elementų. Derinsiu nežinomą, beveik nežinomą ir labai gerai žinomą muziką. Be viso kitko, numatytas didelis Brahmso kamerinės muzikos ciklas Vilniuje ir Kaune, Vilniuje grosime puikiame Dainiaus Sverdiolo fortepijonų salone „Organum“. Taigi turiu rimtų tikslų, nes noriu, kad atrodytume kaip tikras ansamblis, kad padarytume tai, kas pavyko Gidonui Kremeriui su „Kremerata Baltica“.

– Bet „Kremerata“ – kamerinis orkestras, jam lengviau.

– Žinoma, Kremeris – smuikininkas, jo orkestre groja tik stygininkai, todėl lengviau, nors taip pat yra visokių niuansų.

Mano pirmas pasirodymas Kaune buvo su „Maskvos virtuozais“, grojome Haydno koncertą. Aš, tada dar berniūkštis, su jais daug gastroliuodavau, todėl gerai prisimenu, kaip jie dirbdavo. Įlipę į traukinį ar lėktuvą išsitraukdavo instrumentus ir imdavo „švarinti“ intonaciją. Taigi aš taip buvau ugdomas ir nematau priežasčių elgtis kitaip. Labai noriu pažadinti muzikantus, ir tai kol kas pavyksta. Kaip seksis toliau, matysim, bet esu nusiteikęs optimistiškai.

– Bent jau kontrabosininko Dainiaus Rudvalio gal nereikia žadinti, jis labai temperamentingas...

– Jie visi nuostabūs. Ir Dainius, kurį jau seniai pažįstu, ir fagotininkas Andrius Puplauskis, ir valtornininkas Gediminas Abaris, Vytenis Gurstis, grojantis fleita, ir obojininkas Ugnius Dičiūnas. Jau minėtas Karolis Kolakauskas ne tik vadyba užsiims – jis ir puikus klarnetininkas. Solidi ir ansamblio styginių grupė: smuiku griežia Linas Valickas, altu – Tomas Petrikis, violončele – Povilas Jacunskas.

– Mėgstate fortepijoninės muzikos maratonus. Iš kur ši aistra?

– Jei kiekvieną vakarą galėčiau būti scenoje, man daugiau nieko nereikėtų. Tai vienintelė vieta, kurioje jaučiuosi šimtu procentų laimingas. Maratonas, kurį pradedame 10 val. ryte ir baigiame 10 val. vakare, o aš visą laiką scenoje, man – laimė. Tai absoliučiai egoistiška priežastis. Aš nieko nenoriu priblokšti, tai ne olimpinės žaidynės. Maratonuose mane supa žmonės, kuriuos myliu, galiu pasirinkti norimą programą. Šiemet bus prancūziškos muzikos programa.

– Kur šiemet vyks maratonas?

– Paliesiuje. Paliesių aš įsimylėjau, kaip ir visi, kurie ten grojo. Nuostabi salės akustika teikią malonumą ne tik publikai.

– Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur tokia akustika.

– Ir ne tik akustika žavi Paliesiuje. Ten du nuostabūs fortepijonai, puiki aplinka ir malonus šeimininkų dėmesys.

– Kaip aistringa maratonų gerbėja mėgstu sakyti, kad geros muzikos niekada nebus per daug.

– Pritariu! Paliesiaus maratone bus labai daug grožio – bus daug Saint-Saёnso, Poulenco. Sudarinėti gražias programas – mano hobis.

– Jūs būnate Amerikoje, Prancūzijoje, Lietuvoje. Kodėl Prancūzija, o ne Vokietija, JAV, o ne Meksika?

– Vaikystėje turėjau dvi svajones: norėjau mokytis tik Maskvos konservatorijoje ir gyventi Paryžiuje.

– O gimėte Kišiniove...

– Ten baigiau tokią mokyklą kaip jūsų Čiurlionio menų mokykla. Joje man dėstė nuostabi mokytoja, gimusi Paryžiuje, studijavusi Milane, Verdi konservatorijoje. Mane ji ugdė prancūzų literatūros pagrindu. Ir viskas išsipildė – baigiau Maskvos konservatoriją, gyvenu Paryžiuje.

– Kaip ten patekote?

– Kai dalyvavau Bacho konkurse Leipcige (1984), viena moteris iš Kanų susižavėjo mano grojimu. Ji mėgino mane ištraukti iš Sovietų Sąjungos, kad galėčiau atvykti į Prancūziją. Bet juk tai buvo Sovietų Sąjunga – į jos prašymus būdavo atsakoma, kad aš turiu darbo Kalugoje arba kad sergu.

Nelegaliai atsidūręs Romoje, paskambinau savo profesorei Verai Davidovič, jau 10 metų gyvenusiai Niujorke. Klausiu, kur važiuoti – Amerikoje manęs niekas nepažįsta, išskyrus ją, o Prancūzijoje esu pageidaujamas. Ji neabejojo: „Vaikeli (taip mane vadindavo), grynai praktiniais sumetimais tau sakau – važiuok čia, nes pradėti reikia būtent čia, Europą tu ir taip turėsi.“ Taip ir atsitiko. Nuskridau į Niujorką, o po mėnesio jau grojau pirmuosius koncertus Prancūzijoje. Minėta moteris mano kasetę (tada kompaktų dar nebuvo) nusiuntė į Paryžių, į Šatlė teatrą. Iš ten man tuoj pat paskambino ir netrukus debiutavau Paryžiuje.

Be Paryžiaus negaliu gyventi, tai mano mylimiausias miestas pasaulyje, man ten viskas pažįstama. O dabar štai ir Vilnius, jį dievinu. Gyvenu pačioje Senamiesčio širdyje. Atsikeliu anksti ryte, pusryčiauju ir einu repetuoti į Kongresų rūmus. Ir mane apima toks džiaugsmas! Aš čia darau tai, ką noriu daryti. Amerikoje neturiu ko veikti, ten menas, muzika nieko nebedomina. Anksčiau tai buvo didelio prestižo ir didelių pinigų klausimas, bet dabar pinigų nėra, prestižas išnyko. Amerikoje vyrauja popkultūra.

– Kaip susidomėjote Lietuva?

– Mane atsivežė Gintaras Rinkevičius. Kartą pakeičiau susirgusį solistą Bazelyje, mes kartu pagrojome Lisztą. Tada jis mane ir pakvietė į Lietuvą. Pirmiausia grojome Pirmąjį Brahmso koncertą Filharmonijoje (tada Kongresų rūmų dar nebuvo), paskui Antrąjį Brahmso koncertą. Su Rinkevičiumi juokaujame, kad reikia išsiaiškinti, ko mes dar nesame groję. Žinoma, dar daug ką galėtume atlikti, pavyzdžiui, mano dievinamo Bartóko koncertus, Prokofjevo koncertus (esame groję tik Antrąjį koncertą), Schumanną. Šį sezoną su jais baigiu Griego koncertu.

– Ar teko groti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru?

– Ne, neteko. Tai susiję su kai kuriais dalykais, bet apie juos nenoriu kalbėti, aš nelendu į politiką. Tačiau labai myliu Modestą Pitrėną, jis žavus žmogus ir labai geras dirigentas. Jei pakviestų, kodėl gi ne.

Rinkevičiaus talentas nuo Dievo. Esu grojęs su tokia daugybe dirigentų, tarp jų ir su didžiaisiais. Bet nė su vienu nėra taip, kaip su Gintaru – jaučiuosi tarsi sėdėčiau namuose su šlepetėmis. Jis kartu su manimi kvėpuoja, jis mane jaučia. Žinau, kad man akompanuoti nėra lengva, bet kaip tai daro Rinkevičius, yra nuostabu.

– Visi atlikėjai svajoja tapti dirigentais...

– Ir aš. Čia kalta mano meilė operai. Bet savęs nevertinu kaip tikro dirigento. Klaipėdoje grojau ir dirigavau visus 28 Mozarto koncertus. Bet diriguoti sėdint prie fortepijono – tai ne tas. Žinot, apie ką svajoja mano kolegos? Jie mano, kad jeigu grieži smuiku ar skambini fortepijonu, tai mostelėti rankomis visai lengva. Taip nėra, aš supratau, kad turiu kurti realų garsą, o dirigavimas yra pagunda.

– Dirigento instrumentas yra orkestras.

– Aš turiu reikalų su juodais ir baltais klavišais, o orkestre esi susietas su 75 žmogiškomis būtybėmis. Tuo momentu jų gyvenimas priklauso nuo tavo batutos, ir tai yra neįtikėtina pagunda. Bet protingas žmogus supranta, kad jeigu esi ant pakylos, o jie ten, žemiau, tai nereiškia, kad jie blogesni muzikantai. Tiesiog su jais reikia mokėti kurti muziką. Taip, aš diriguoju, bet save vertinu gana skeptiškai. Visko išmokti ne taip sunku, bet dirigavimas yra kažkas kita, ir tai ne mano. Mano – atsisėsti ir paliesti klavišus. Ir tada, kai juos liečiu, pajuntu mane užpildančią laimę. Jos su niekuo neįmanoma palyginti. Dirigentu reikia gimti, kaip ir pianistu.

– Provokuoju: juk fortepijonas yra mušamasis instrumentas.

– Pagal faktūrą – taip, bet mane mokė, kad šitas medžio gabalas turi skambėti kaip žmogaus balsas, o jei to nepadarysi, jis ir bus, deja, mušamasis instrumentas.

– Atrodo, Jūs neblogai susipažinęs su lietuvių autorių muzika.

– Esu didelis Stasio Vainiūno muzikos gerbėjas.

Aš labai žaviuosi Lietuva, bet gaila, kad jūs nelabai vertinate tai, ką turite. Pavyzdžiui, lietuviškos tapybos darbai iki Antrojo pasaulinio karo – tikri brangakmeniai. Ten tiek visko! Bet niekam nerūpi. Visi žiūri į popkultūrą, į Ameriką, tarsi iš ten sklistų šviesa. Tas pat ir su lietuvių muzika. Buvo labai didelių kompozitorių, kurių jau nebėra. Jų muzika kartais atliekama, bet tik todėl, kad reikia. Tai stebina, nes tikra kultūra remiasi ištakomis ir istorija. Ir prie to reikia grįžti. Ir pasakyti, kad tai, kas dabar rašoma, yra daug geriau, negu buvo parašyta anksčiau, aš negaliu.

– Nuo vaikystės mėgstate prancūzų muziką. Ką pasakytumėte apie spalvos ir muzikos santykį?

– Esu įrašęs visą Rameau. Tai buvo mano svajonė nuo paauglystės, jis man didžiausias prancūzų kompozitorius. Bet prancūzai ypatingi, jie perdėm kartezininkai[1]. Jiems artimesnis vaizdų menas – teatras, literatūra, kinas, architektūra, tapyba, o muzika gana nerealus dalykas ir todėl melodijos pojūtis nėra jų stiprybė. 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios kompozitoriai Thomas, Auberas, Massenet, Gounod, Offenbachas (na, jis ne prancūzas, bet juo tapo) nuostabiai jautė melodiją, Fauré jau kiek kitoks, tačiau jiems būdingas neįtikėtinas spalvos pojūtis. Ir ne vien impresionistams. Nė vienas prancūzų kompozitorius nesukūrė melodijos, kuri prilygtų austrų, rusų, italų kūriniams. Tai ne jų. Jiems viskas eina nuo proto, bet ne iš širdies. Kai Rachmaninovas ir Skriabinas debiutavo Paryžiuje, didelio pasisekimo nesulaukė, prancūzams rusiška muzika buvo „visko per daug“. Jie pripratę, kad viskas būtų comme il faut, kad ramiai būtų galima virškinti vakarienę po koncerto. Bet ten yra kiti dalykai – nuostabus koncepcijos, formos ir spalvos pojūtis. Galima daug kuo žavėtis. Aš, pavyzdžiui, žaviuosi Boulezu ir Messiaenu. Bet pamilti negaliu. Groju labai daug Messiaeno, Rusijoje buvau vienas pirmųjų jo atlikėjų. Tai didžiulis pasaulis, didžiulė asmenybė, bet pamilti jo taip, kaip myliu Mozartą ar Schubertą, negaliu. Meilė – ypatingas jausmas, čia nepaliepsi. Žiūriu į Boulezo partitūrą – kaip nuostabiai parašyta, neįtikėtina! Ir kas iš to, jei širdies nepaliečia.

– Kam teikiate pirmenybę – grojimui iš natų ar atmintinai?

– Iki Claros Schumann visi skambindavo iš natų, ji pirmoji pradėjo groti atmintinai. Mano nuomone, jei kamerinę muziką grojate iš natų, vis vien ją turite mokėti atmintinai. Bet kai groju koncerte su kitais muzikantais ir diriguoju, pasidedu natas, negaliu leisti, kad partneriai atsidurtų nepatogioje padėtyje. Taigi groju visaip, kai reikia, iš natų, bet tada nelabai gerai jaučiuosi. Be to, amžina problema su natų vartytojais, apie juos galėčiau knygą parašyti.

Vis dėlto svarbiausia ne tai, ar groji atmintinai, ar iš natų, o kaip groji. Richteris paskutiniais metais grodavo iš natų, bet jis buvo Richteris.

O dabar – čia greičiau, čia garsiau... Prancūzijoje įsijungi „France Musique“ ar „Radio Classique“ ir jau iškart girdi – čia Rachmaninovas, čia Gouldas, čia Rubinsteinas, o čia Horowitzas.

Teatleidžia man Dievas, bet COVIDˊo pandemija padeda daug ką įvertinti iš naujo. Tik tie, kurie iš tikrųjų myli muziką ir myli ją labiau už save ir savo gyvybę, išgyvens. O žmonės, kurie tik siekė karjeros, atkris. Mano žmona mano, kad COVIDˊas yra kaip žemės drebėjimas ir cunamis – Dievo bausmė žmonėms už visą blogį, kurį darome kitiems, nes Dievas taip nekūrė pasaulio. Jis rūstauja, nesvarbu, apie kokią religiją kalbėtume. Su ta Dievo rūstybe reikia gyventi, ją suprasti ir daryti tai, kas tau skirta likimo.

Kalbėjosi Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

 

[1] Kartezianizmo – René Descartesˊo (pavardės lot. forma Cartesius) doktrinos ir jos pagrindu atsiradusių XVII–XVIII a. filosofijos ir gamtos mokslų krypčių – sekėjai.