A.Rubežius: kiekvieną dieną vis kažkuo pasidžiaugiu (3)
www.DELFI.lt 2012 m. balandžio 30 https://www.delfi.lt/veidai/kultura/arubezius-kiekviena-diena-vis-kazkuo-pasidziaugiu.d?id=58602675
Gegužės 2 ir 5 dienomis “bohemiečių” naujausioje premjeroje Dž.Pučinio operoje “Manon Lesko” su gyvsidabrio energija, žaibišku greičiu ir puikiu jumoro jausmu scenoje skraidys Audrius Rubežius. Būtent skraidys, nes šis solistas niekada nenustygsta vietoje ir savo fantazija, puikia aktoryste ir improvizacija sugeba uždegti visus aplink. Audrius turi išskirtinį talentą kaskart sukurti tokius skirtingus personažus, kad kartais žiūrovai net negali jo atpažinti - daugelis po L. Janačeko operos “Katia Kabanova” premjeros dar ilgai klausinėjo, kas tas solistas, kuris Tichoną dainavo.
“Bohemiečiai” Audrių Rubežių kviečiasi visada, kai tikrai niekas kitas yra neįsivaizduojamas.
Likus tik kelioms dienoms iki “Manon Lesko” spektaklių, mums pavyko pagauti Audrių, beskubantį iš vienos repeticijos į kitą, ir pakalbinti apie jo vaidmenis ir gyvenimą.
Tai Jūsų ketvirtas darbas su “bohemiečiais” (Pirelis “Svynis Todas – demonas kirpėjas”, Tichonas “Katia Kabanova”, XYZ ir Edmondo/Šokių mokytojas “Manon Lesko”). Vėl nerealiai stebinate savo fantazija, sceniniu išmoningumu. Kaip Jums taip pavyksta?
Kai dramatinis esi, jokia rolė nebaisi – sakydavo profesorius Noreika (juokiasi). Aš ne dramatinis, bet lankstus, suvokiantis, ko prašo režisierius, suvokiantis, kaip pats atrodau – pilvo nėra, esu aukštas, lieknas, judrus. Pajungiu fantaziją, paklausau patarimų iš šono, kartais įjungiu “durnių”, atsukęs kokį šratelį. Ir “s pesniami na ambrazuru”, pirmyn į sceną! Aišku, vis tiek savyje reikia turėti kažkokį užtaisą, tam tikrą artistiškumą, lankstumą, intuiciją. Be to – nieko nebus.
Operoje “Manon Lesko” atliekate 2 vaidmenis – Edmondo ir Šokių mokytojo. Atrodo, kad šokti mokėsi ne tik Asmik Grigorian ir Sandra Janušaitė. Papasakokite, kaip Jūs tam ruošėtės. Kaip Jums patinka šiuolaikinė interpretacija, kad vietoj menueto - pilvo šokis?
Man patinka. Man labai priimtina, kad tai yra ne menueto šokis, kaip originale, o pilvo šokis. Aišku, išgąsčio buvo, kai pasakė, kad reikės Šokių mokytoją vaidinti, mokyti Manon. Bet iš tikrųjų, kiek ten to mokymo. Keli judesiai, atmosferai sukurti, ir viskas. Kilsteliu Manon krūtinę, pliaukšteliu per užpakaliuką, vienas judesys į kairę, vienas į dešinę, truputį prasieinu kaip pantera, pakraipydamas šonus ir viskas (juokiasi). Mano personažas tik maivosi, rankas kilnoja... Mano indėlis į šokį yra tik poza tam tikra – “co to ja, co to moja kamizelka”.
Fenomenaliai atliekate muziką, kuri pagal struktūrą kitiems gali pasirodyti labai sudėtinga. L. Janačeko operoje “Katia Kabanova” jautėtės bene laisviausiai. Atrodo, kad Jūs nebijote iššūkių. Papasakokite apie savo muzikines patritis.
Iššūkių aš tikrai nebijau. Esu gavęs gerą muzikinį išsilavinimą, kuris man padeda atlikti ir šiuolaikinę muziką, ir baroką, pavyzdžiui, Bachą, ir operos klasiką – Verdi. Nuo mažens dainavau chore, baigiau Šimkaus konservatoriją kaip muzikos teoretikas ir kompozitorius. Tris metus dirigavau kariuomenės orkestrui, tūbą pučiau, paskui įvaldžiau tromboną. Vėliau mėginau stoti į džiazą, bet neįstojau ir tuo džiaugiuosi. Baigiau dirigavimą – kelis kursus per vienerius metus ir turiu dirigento diplomą. Tik tada į dainavimą stojau. Tad turiu stiprią ir labai įvairią muzikinę patirtį, esu dainavęs labai įvairios muzikos, taip pat ir daug šiuolaikinės, kuri yra atonali ir sudėtinga – ir Šonbergą, ir Bergą, ir Janačeką. Absoliučios klausos neturiu, bet turiu gerą santykinę klausą, gerą ritmo pojūtį, kaip chorvedžiai. Tas bagažas, kurį esu sukaupęs per savo patirtį ir padeda man atlikti įvairaus sudėtingumo muzikinius kūrinius.
Šiuolaikiniam operos solistui labai svarbu aktorystė. Šioje srityje Jūs išskirtinis talentas. Iš kur semiatės įkvėpimo? Kaip Jūs to mokotės?
Tiesiog iš vidaus išplaukia. Suvoki, koks turi būti personažas, pajungi kūno plastiką, smegenis, veido išraišką ir kažkaip sukuri. Specialiai tokio mokslo nesu turėjęs, tik akademijoje, mokantis dainavimo, turėjome aktorinio meistriškumo pamokas. Turiu didelę praktiką. Kažkada buvau suskaičiavęs, kad esu padaręs apie 40 pagrindinių rolių ir 40 antraeilių ir koncertinių. Be to, ką gali aukštas lieknas žmogus, to negali stambus, įmitęs ir su pilvu. Jis nepadarys tam tikrų užduočių, kurias laisvai išpildys lieknas, normalaus sudėjimo žmogus. Tai yra fiziniai duomenys. O mano artistiškumą nuo mažens pastebėdavo, kai Šimkaus konservatorijoje darydavome šposus visokius, durnavodavome, vaidindavome, vesdavome vakarus. Visi dramos aktoriai buvo nustebę, kai nacionaliniame dramos teatre Don Kichotą vaidinau kartu su jais. Čia dainavimo mažiau, o vaidybos buvo daug, Don Kichoto įkūnijimas buvo didžiulis iššūkis. Keisčiausia ir maloniausia, kad patiko mano darbas ir aktoriams, ir režisieriui.
Juozas Statkevičius Jums sukuria išskirtinai iššaukiančius kostiumus, kaip Pirelio ar Šokių mokytojo. Ar tokie įsimintini kostiumai Jums padeda kurti personažą?
Juozo kostiumai žiauriai žiauriai patinka! (juokiasi) Kai suspaudžia, aptempia viską, atrodo plyš viskas per kirkšnis. Taip ir būna, plyšta. Jis labai džiaugiasi gavęs tokį manekeną (juokiasi), kuriam gali kaip ant savęs rūbus matuoti. Atrodo, kad padarysi judesį ir kostiumo neliks. Kariaujam su Juozu, prašau, kad nedarytų manęs tokio aptempto, kad galėčiau judėti, o jis vis tikina, kad atrodysiu labai gerai. Kai išeinu į sceną ilgomis plonomis kojomis su ūsiukais ir barzdele, tai žmonės iškart ir pamato Pirelį, ir Šokių mokytoją.
Kaip skiriasi darbas su “bohemiečiais”? Juk visi susibėgate tik trumpam?
Ei… (juokiasi) Čia išskritinė kategorija. Rinktinė chebra. Visi labai faini, daugmaž vienmečiai. Visi turi geras, aukštas galimybes, yra labai profesionalūs, linksmi, vien ko Egidijus Dauskurdis, Rafailas Karpis ir Laimonas Pautienius verti su savo bajeriais, Asmik Grigorian su savo ypatingumu… Visi atskirai yra be galo didelės individualybės. Kai Dalia Ibelhauptaitė visus suburia, sutvarko, kai mus apjungia Gintaro Rinkevičiaus ranka, gaunasi nuostabūs rezultatai. Čia kaip šeimoje. Nebūna pykčių, tik dūmų kažkiek, nes be jų nebūna tikros šeimos. Gaisro dar nesu matęs! Per repeticijas jautiesi labai savas, nesibaidai, kad tave kas nors nužiūrės, ar geresnėje formoje esi, ar blogesnėje, dirbi labai natūraliai ir laisvai. Labai geras jausmas!
Kas Jums suteikia įkvėpimo be muzikos ir meno?
Turime sodybą už 60 km nuo Vilniaus, kurioje labai pailsiu. Gamta, ūkio darbai… Pavyzdžiui vakar tarp repeticijų nuvažiavęs ten 8 medelius pasodinau – abrikosus, kriaušes, vyšnias ir obelis. Jaučiuosi pailsėjęs. O šiaip malonu ir po miestą pasivaikščioti, kavinukėje pasėdėti. Su šeima būti. Nors su žmona matomės kiekvieną dieną (ji dirba scenos direktore), bet neįkyrime vienas kitam.
Kuris vaidmuo Jums artimiausias charakteriui?
Mano charakteriui artimiausi yra “heroji i liubovniki” - lyriniai herojiniai tenorų personažai, kur siužetuose yra meilės užuomazgų, lyrikos, tada seka susipirešinimas ir dramatinė pabaiga. Matau save tokiuose vaidmenyse. Man patinka įkūnyti tokius personažus, kurie yra mylintys, kenčiantys, žudantys, atgailaujantys, herojiškai žūstantys – klasikiniai, žodžiu. Aišku, charakteriniai vaidmenys yra neįkainuojami, kaip Pirelis ar Šokių mokytojas. Jie duoda tam tikro meistriškumo. Mane veža tai, kai galvoji, ar padarysiu šį kartą tą vaidmenį, ar sugebėsiu nesikartoti. O šiaip bet koks vaidmuo yra geras vaidmuo, tik reikia jį padaryti gerai.
Kokia muzika Jums patinka? Ko klausotės namie ar mašinoje?
Aš esu profanas, žinau tik tai, ką jaunystėje klausiau – Deep Purple, the Beatles… Tai, ką dukra klauso, nė vieno atlikėjo nežinau. Man ta muzika neįdomi. Aš klausau tą pačią klasiką, operas, man patinka užsidėti diską su geru tenoru, paklausyti arijų, duetų.
Ką laikote didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu?
Pasiekimas yra tai, kad esu sveikas, laimingas, turiu šeimą, gražią, protingą, muzikalią dukrą. Gyvenime visko buvo – ir nuopolių, ir pakilimų. Sunku paminėti pasiekimus. Tarpinių stotelių buvo daug… Užsieniuose padainavimų, debiutai Varšuvos didžiajame teatre, Amerikoje didžiulis mėnesio turnė su „Traviata“, kai Alfredą dainavau, Estijos nacionalinėje operoje dainavau ilgus metus… Studentas būdamas Vilniuje debiutavau su „Laisvuoju Šauliu“. Tokie pasiekimai… Teko pažinoti garsių, iškilių menininkų – Rostropovičių gerai pažinojau, su Pendereckiu teko daug koncertuoti, Temirkanovu… Lietuvos menininkais, įdomiais režisieriais, dirigentais… Aš galvoju, kad viskas, kas gera, bus ateityje. Aš einu į priekį, nestoviu vietoje, tikiu, kad viskas priešaky!
Ko gyvenime labiausiai gailitės? Ką pakeistumėte, jei galėtumėte atsukti laiką atgal?
Žmonai savo sakau, kad norėčiau atsukti laiką, kai buvau dvidešimt penkerių metų, kad pradėčiau viską iš naujo. Pradėčiau anksčiau mokytis dainavimo. Kelias mano iki dainavaimo buvo ilgas – per chorvedybą, kompozicijos ir teorijos studijas… Aš truputį per anksti pradėjau vaidmenis dainuoti - jau antrame kurse, tai mažiau dėmesio kreipiau į vokalo kokybę, daugiau dariau roles. O dabar aktyviau dalyvaučiau vokalo kursuose, važinėčiau į perklausas, siekčiau maksimaliai karjeros, neužsisėdėčiau Vilniuje, daryčiau užsienyje karjerą, nes tam turiu duomenis… Daug klaidų nebekartočiau, kurias padariau – galėjau pasilikti Amerikoje, Virdžinijos operoje, turėjau kontraktą. Kas žino, kaip būtų viskas pasisukę, jei būčiau pasilikęs. Su Estijos nacionaliniu teatru irgi buvo daug vilčių… Buvo įmanoma ir Vokietijoje pasilikti… Dar buvau jaunas, nebuvo sutvarkyta buitis… Dabar žiūrėčiau kitaip.
Kokia gyvenimo akimirka buvo Jums pati laimingiausia?
Kai gimė dukra. Buvo nesvietiška laimė. Dar laimingas buvau labai, kai vedžiau. Buvo smagu. O šiaip kiekviena diena yra laiminga. Kiekvieną dieną kažkuo pasidžiaugiu. Dukra grįžo iš Šveicarijos, laimėjusi antrą vietą su choru. Džiaugiuosi už ją. Scenoje laimingiausios akimirkos, kai esu sveikas. Kai sveikata leidžia dirbti. Labai smagu, kai įvertina. Artistui reikalingi įvertinimai. Man patinka rusų temparementas, jie labai šilti žmonės, neturi graužimo, pavydo. Po spektaklio jie sveikina, taip užglosto, kad galvoji, jog esi visai neblogas (juokiasi). Gauni gerą emociją. Dalia tai duoda. O būna, kad tas neįvertinimas sužlugdo žmogų, tampi nusivylęs savimi, prasideda neigiami dalykai, nugrimzdimas į alkoholį, depresijos, nenoras dirbti, todėl artistą reikia gerbti, jis turi būti pamalonintas. Jei blogai pasirodai, žmonės iškart apkalba, o jei gerai pasirodai, žmonės net nepastebi, tavęs lyg nėra. Padainuoti dar gali, o sukurti vaidmenį ne visiems duota.
