Augustas Gocentas, violončelės garsais pasakojantis istorijas
Elvina BAUŽAITĖ
Koncertas „Sapnas Paryžiuje“ jį girdėjusiųjų atmintyje vis dar ataidi muzikos sąskambiais, akordais, melodijų tėkme. Violončelininkas Augustas Gocentas ir pianistė Gabrielė Sutkutė klausytojus tarsi buvo išsivedę paklaidžioti Paryžiaus gatvelėmis, leido jiems panirti į elegantiškai lengvą gyvenimą, kai muzika pakylėja virš kasdienybės ir nusineša į kitą realybę. Tokių įspūdžių buvo galima patirti Kauno valstybinėje filharmonijoje (kovo 15 d.), M. K. Čiurlionio namuose (kovo 16 d.) ir Paliesiaus dvare (kovo 18 d.).
– Augustai, ką tik įvyko trys koncertai „Sapnas Paryžiuje“. Kokia tai muzikinė patirtis?
– Kiekvieno koncerto pabaigoje pagalvodavau: „Ir viskas?“ Man pačiam programa labai patiko, mėgavausi kiekvienu kūriniu ir norėjau groti dar ir dar! Nors skambėjo tik prancūziška muzika, kiekvieno kompozitoriaus pjesė turi savitą muzikinę idėją, istoriją, todėl tam tikra prasme kontrastuojantys kūriniai harmoningai plėtojo muzikinę koncerto mintį.
– Kaip gimė „Sapno Paryžiuje“ muzikinė koncepcija?
– Praėjusiais metais labai domėjausi violončelės repertuaru, nes manęs laukė egzaminas Jeano Sibeliaus akademijoje. Ieškodamas kūrinių egzaminui, radau nepaprastai daug nuostabių, bet pamirštų miniatiūrų. Tarsi jas kolekcionuodamas vieną po kitos, išvydau koncerto programą; pasirinkti temą nebuvo sunku, nes sąraše puikavosi prancūzų kompozitoriai Claudeˊas Debussy, Camilleˊis Saint-Saënsas, Gabrielis Fauré ir Mauriceˊas Ravelis.
Visada siekiu sukurti programą, kuri atpalaiduotų publiką arba suteiktų jai energijos; kad klausytojai nesigailėtų atėję į koncertą, po jo išeitų šypsodamiesi. Todėl ieškau emociškai ryškių kūrinių, kurių kiekvienas leistų suprasti kompozitoriaus norimą perteikti istoriją. Manau, tikslinga išvengti stambios apimties opusų – sonatų ar siuitų, – nes išgirsti penkis šešis skirtingos tematikos kūrinius įdomiau nei vieną.
– Trys koncertai trijose skirtingose erdvėse – turbūt net ta pati programa kaskart skamba vis kitaip?
– Pirmojo koncerto publika mums iškrėtė pokštą. Likus dienai sužinojome, kad išpirkti visi bilietai, todėl koncertas perkeltas į didžiąją salę! Tikrai buvo netikėta. Po šio koncerto Kaune su Gabriele nusprendėme, kad kituose koncertuose programą pristatysime patys. Pasirodydamas kamerinėje aplinkoje visada noriu užmegzti ryšį su publika, papasakoti klausytojams apie kompozitorius, jų gyvenimo istorijas, kūrybą įkvėpusias mūzas. Kad bent vienas klausytojas nusišypsotų...
Koncertas Vilniuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose, buvo kur kas intymesnis, nes čia atlikėjus ir publiką skiria vos metras. Pristačius pirmas tris pjeses, nuvilnijo publikos šypsenos, atmosfera prisipildė šilumos, jaukumo, atrodė, tarytum gročiau savo draugams.
Koncertas Paliesiaus dvare buvo tikras iššūkis. Violončelė „pasipiktino“ dėl klimato pokyčių – šiek tiek atsivėrė viršutinė ir apatinė dekos. Taip dažnai nutinka grojant senais instrumentais, nes jie labai jautriai reaguoja į temperatūros ir drėgmės kaitą. Instrumentas praranda vientisą vibraciją, dėl to violončelės balsas nuslopsta, atsiranda pašalinių garsų – zvimbimas, smėlio šiurenimas. Tad koncertas tapo kovos arena bandant išgauti gražų skambesį.
– Visada labai įdomu pažinti muziko asmenybę, o ji iš esmės formuojasi ankstyvuoju gyvenimo etapu. Kokia aplinka Jus supo vaikystėje? Kokia muzika tada skambėjo, kokius kūrinius įsiminėte?
– Muzika mane supo dar prieš gimstant: mama, laukdamasi manęs, koncertuose akompanuodavo dainininkams, todėl su Giacomo Puccini, Gioachino Rossini, Giuseppe Verdi „susipažinau“ anksčiau nei su savo tėvais. Kai buvau penkerių, kartais tėvai mane palikdavo vieną namuose; norėdami, kad grįžę rastų ten, kur palikę, paleisdavo Andrew Lloydo Webberio miuziklo „Katės“ įrašą. Tai fantastiškas kūrinys, juo iki šios dienos be galo žaviuosi. Taip pat būdavau vedamas į Keistuolių ir Raganiukės teatrus, į koncertus Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, tačiau tada klasikinės muzikos nemėgau. Tik prasidėjus paauglystei mano skonis pasikeitė ir į tokią muziką ėmiau žvelgti rimtai, pats pradėjau ją groti.
– Jeano Sibeliaus akademijoje baigėte bakalauro ir magistro studijas. Kokią įtaką Jums padarė profesorius Martti Rousi?
– Mano profesorius Martti Rousi visada džiaugiasi gyvenimu, jis į viską žvelgia paprastai, ir tai labai akivaizdu jo pamokose. Jam visada rūpi studento savitumas, todėl duoda daug laisvės interpretuojant muzikos kūrinius. Pamokose profesorius pasakodavo apie kompozitorių gyvenimus, kūrinių istorijas, kad suprastume autorių vidinį pasaulį, pažintume jų jausmus, suvoktume, kas skatino juos kurti ir kaip visa tai atsispindi kompozicijose. Pavyzdžiui, neseniai grojau Friedricho Guldos koncertą violončelei ir pučiamųjų orkestrui. Likus keletui savaičių iki pasirodymo, Rousi pasakė, kad 1999 m. kovo 28 d. Gulda suvaidino savo mirtį, o šv. Velykų laikotarpiu surengė du koncertus „Friedricho Guldos prisikėlimo vakarėlis“. Sužinojęs tokią istoriją koncertą grojau visai kitaip.
– Jeigu turėtumėte galimybę sutikti žymią istorinę ar dabarties muzikos asmenybę, kas tai būtų?
– Keliaučiau į praeitį, į 1940-uosius, susitikti su Gregoru Piatigorsky. Piatigorsky buvo fantastiškas violončelininkas: jo muzikinė raiška buvo tiesiog beribė, kaip ir techninis meistriškumas. Praleisčiau keletą savaičių jo klasėje stebėdamas pamokas ir tai, kaip jis pats muzikuoja.
Kol violončelininkas kartu su savo draugais Jascha Heifetzu, Arthuru Rubinsteinu ir Igoriu Stravinskiu gurkšnotų kavą, jeigu Gregoras leistų, aš tyliai prisistumčiau kėdę ir klausyčiausi jų pokalbių...
