Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2013-07-05

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-538

Aušra Stasiūnaitė (g. 1952. 01. 20 Vilniuje), lietuvių dainininkė (mecosopranas). Dainininko Jono Stasiūno duktė. 1976 baigė Lietuvos konservatoriją (S. Vaidžiūnaitės klasę). Nuo 1980 dėsto LMTA (iki 1992 Lietuvos kons-ja,1992-2004 Lietuvos MuA) kamerinį ir solinį dainavimą; docentė (1997).

1976-77 stažavo Milano LS teatre (pas A. Campogagliani, R. Pastorino, A. Beltrammi). 1976-2002 Lietuvos nacionalinio OBT solistė. 1992 tobulinosi Mozarteumo (Zalcburge, Austrija) vasaros muzikos akademijoje. 1993-94 dėstė Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje “Carmen Teresa de Hurtago" (Karakase, Venesuela).

Vaidmenys: Rosina, Eboli, Emilia, Siebelis, Suzuki, Carmen, Olga, Adalgisa, Stebuklingas arkliukas (J. Juozapaičio “Marių paukštė"), Lapė (J. Gaižausko “Buratinas"), Ana Regina (A. Bražinsko “Kristijonas"), Mirta (V. Klovos “Piiėnai"), Grafienė Countess (B. Kutavičiaus “Lokys"). Surengė solo koncertų. Dainavo su Lietuvos, Latvijos, Čekijos, Rusijos, Norvegijos simfoniniais ir kameriniais orkestrais. Atliko G. Fr. Handelio oratorijų Samson, Judas Maccabaeus, Messiah, W. A. Mozarto Requiem, Missa brevis,”Karūnavimo mišių", L. van Beethoveno IX simf-jos, Missa solemnis, G. Verdi Requiem, M. Theodorakio “Pavasario simfonijos", E. Balsio, J. Juzeliūno oratorijų solo partijas. Pirmoji atliko E. Balsio, J. Juzeliūno, V. Barkausko, J. Tamulionio, V. Jurgučio, Z. Virkšo, E. Sausanavičiūtės kai kurių kūrinių solo partijas. Gastroliavo Italijoje, Belgijoje, Kanadoje, JAV, Austrijoje, Čekijoje, Rusijoje, Estijoje, Gruzijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Venesueloje.

Glinkos konkurso (I vieta, 1975 Tbilisyje), tarptautinio Viotti konkurso (I vieta, 1976 Verčelyje, Italija) laureatė.

 

 

Audronės Žigaitytės pokalbis su Aušra Stasiūnaite, 2016 m. spalio mėn. 26 d.

- Ką reiškia augti operos titano šeimoje?

Tėtį prisimenu kaip labai gerą, rūpestingą ir švelnų žmogų. Net ir susigraudindavo jis greičiau, negu mama. Muzika mane supo nuo pat vaikystės. Būdavo, rytais, dar net nepakilęs iš lovos, tėtis atsiverčia kokios nors operos klavyrą ir kartoja vakarinio spektaklio vaidmenį arba mokosi naują. Taip aš išmokau visas jo vaidmenų muzikines partijas. Dažnai vaikščiojau į spektaklius. Prisimenu, vaikišką operą „Raudonkepuraitė“ galėjau padainuoti nuo pradžios iki galo. Matyt, turėjau gerą muzikinę atmintį. Mūsų namuose dažnai vakarodavo tėvelio kolegos. Atmintyje išliko Romano Marijošiaus atliekamos dainos, kurias dainuodamas jis meistriškai sau pritardavo pianinu. Užtraukti dainą savo galingu tenoru mėgo Kazys Gutauskas, itališko tembro skambesio baritonas Vladimiras Rubackis ir kiti tėvelio kolegos. Tuomet vakarai virsdavo tikrais improvizuotais koncertais. Dažnai svečiuodavosi obojininkas Romualdas Džiugas, dirigentas Algimantas Kalinauskas. 

- O kada supratot, kad pati dainuosit?

Jau vaikystėje dainuodavom duetus su seserimi Aldona, kuri turėjo gražų, švelnų sopraną. Aš visada jai pritardavau antru balsu. Aldona buvo už mane vyresnė, tuo metu jau bebaigianti mokyklą, o gal jau net ir Dailės instituto studentė. Mūsų repertuaras buvo tuo metu populiarios dainos. Būdama maždug penkiolikos metų pradėjau dainuoti Viskanto merginų ansamblyje, į kurį mane nusivedė mano klasiokė, vėliau tapusi aktore, Inga Kilšauskaitė. Su ja mokykloje mes per pertraukas taip pat padainuodavome duetu. Tačiau ansamblyje aš nepritapau. Vadovas siekė švelnaus, skaidraus skambesio, ir man buvo labai sunku prisitaikyti, suvaldyti savo dar neišlavintą, bet, matyt, jau besiveržiantį į laisvę balsą. Namuose dainuodavau, kai tėvai kur nors išeidavo. Aš tik ir laukdavau, kada liksiu namie viena. Užsidėdavau plokštelę "Iš Senųjų italų meistrų repertuaro" ir kartu su jais traukdavau Normos kavatiną ar ką nors panašaus. Tėvai labai nustebo, kai iš kaimynų išgirdo apie tuos koncertus. Kad galvoju stoti į konservatoriją jiems taip pat buvo netikėta naujiena.

- Dainuodavot ne populiarią muziką, ne liaudies, o operinę?

Taip, manęs "neužkabino" nei tuo metu populiarūs Bitlai, nei kitos grupės. Visą laiką domėjausi klasikine ir operine muzika - taip išėjo natūraliai, kadangi tokia muzika mane supo. Juk eidavau beveik į kiekvieną spektaklį, ypač, jeigu tėtė dainuodavo.

- Ir mama eidavo į kiekvieną spektaklį?

Gal ne į kiekvieną, bet dažnai. Teatre visada sutikdavom Valentino Adamkevičiaus žmoną Juliją su dukryte Giedre. Nuolatiniai lankytojai buvo operos gerbėja Eugenija Šimkūnaitė, operos korifėjai režisierius Zauka,  Kipras Petrauskas... 

- O kada nusprendėte būti dainininke ir stojote į dainavimo studijas?

Matyt, be muzikos neįsivaizdavau savo gyvenimo. Būdama kokių šešerių išmokau kankliuoti, o vėliau pradėjau mokytis groti fortepijonu. Mane mokė Konservatorijos studentė (dabar profesorė) Ramutė Vaitkevičiūtė. Aš buvau jos pedagoginės praktikos mokinė. Vaikystėje buvau gana nedrąsi, todėl labai jaudindavausi, kai kartą per savaitę reikėdavo eiti pas jos dėstytoją Karosaitę, kuri man atrodė labai griežta. Bet baisiausia būdavo per atsiskaitymus, kai semestro gale reikėdavo groti prieš komisiją. Taip smarkiai jaudindavausi, kad net rankos ir kojos tirtėdavo. Taip atvargau porą metų ir, kai tėtis paklausė, ar norėsiu dar vienerius metus mokytis. atsakiau, kad ne. Tėtis ir sako: „Na, gerai, ką čia mes tave kankinsim“. Kurį laiką net nesiartinau prie pianino. O paskui užėjo noras skambinti. Imdavau tėtės klavyrus ir grodavau. Taip išmokau neblogai skaityti iš lapo, kas man dabar labai padeda dirbant su studentais. Mokytis dainavmo apsisprendžiau tik paskutinėje klasėje. Mano lietuvių kalbos mokytoja Laima Abraitytė kalbino studijuoti lietuvių kalbą, aš pati žavėjausi keramika, bet noras dainuoti nugalėjo. Pamaniau, pabandysiu, stosiu į parengiamuosius. Patekau į doc. Salomėjos Vaidžiūnaitės klasę. Šešerius metus pas ją mokiausi - du parengiamuosius ir keturis kursus. Kai pradėjau, man buvo tik 17 metų, todėl su dėsytoja dirbome ramiai, neforsuodamos, leisdamos balsui natūraliai formuotis ir bręsti. Man labai tiko dėstytojos ramus būdas, švelnumas, elgesio kultūra, jos nuolatinis siekis tobulėti. Būdama trečiame kurse nutariau išbandyti jėgas M. Glinkos vokalistų konkurse. Su nuolatiniu klasės koncertmeisteriu Ramučiu Čepinsku paruošėm įdomią, mano individualybę atspindinčią programą. Gal todėl išdrįsau dalyvauti šiame konkurse, kad prieš tai konservatorijoje vykusioje vokalo konferencijoje, į kurią buvo atvykę žymiausi to meto pedagogai, buvau atžymėta, kaip viena ryškiausių konservatorijos studenčių. Mane iš kitų tarpo išskyrė tai, kad dainavau daug techniškai sudėtingo repertuaro (Rossini originaliose redakcijose ir kt.). Tai mane padrąsino. Pirmam turui paruošėmę įdomią, retai atliekamų kūrinių programą. Konkursas vyko Tbilisyje, dalyvavo virš šimto dainininkų. Mano pasirodymas vyko paskutinę, gal jau trečią, dieną. Komisija pavargus, vos ne snaudžia, pirmininkė I. K. Archipova kažką rašo, net nežiūri. Pradėjus man dainuoti, matau, Archipova galvą pakėlė, visi klauso... Padainavau Rossini, Glinką, Gavriliną, Juzeliūną. Mums baigus, prasidėjo tikros ovacijos, pasigirdo šūksniai, "Pedagog, vstante"...  Dėstytoja atsikėlė, vos neverkia, lankstosi... Mes su Čepinsku žiūrim vienas į kitą ir nesuprantam - Vilniuje mūsų taip negyrė. Ar čia koks nušvitimas buvo? Paskui į persirengimo kambarį atėjo komisija, sveikina ir linki antrame ture pasirodyti ne blogiau. Žodžiu, į antrą turą praėjau pirmu numeriu, o tada - susirgau. Visiškai užkimau - tracheitas. Antro turo programa man buvo daug sunkesnė - čia jau nėra kaip parodyti savo stipriąsias puses, kadangi visi kūriniai privalomi, kurių savo noru nebūčiau rinkusis – sunkus M. Glinkos romansas, N. Rimskio-Korsakovo arija ir kt.  Aš visaip gydžiausi. Gruzinų "sirgaliai" man nešė medų, uogienes, net elektrinę plytelę, kad tk aš pasveikčiaui. Niekas negelbėjo. Galų gale nuuvežė mane pas garsų gydytoją - laringologą Tkemaladzę, o jis ir sako: "Čempione būsi. Gydžiau Lamarą Čkoniją, prieš Baterflai konkursą, ir ji laimėjo. Ir tu laimėsi. Visą Gruziją tau parodysiu". Ir, užbėgant į priekį, reikia pasakyti, kad tikrai savo žodį tęsėjo. Antrame ture nesublizgėjau, bet į trečią praėjau. Ką daryti? Juk aš, išvažiuodama iš Vilniaus, tikrai to nesitikėjau, net orkestrui gaidų neatsivežiau. Programoje Rozinos arija originalo tonacijoje, retai atliekama Varvaros daina ir častuškos iš R. Ščedrino op. "Ne vien tik meilė". Skambinom į Vilnių. Tėtis paprašė maestro R. Geniušo, šis suorganizavo natas ir tiesiai į lėktuvą. Mano vyras Algimantas, kuris kartu su manim buvo Tbilisyje, atvežė iš aerouosto ir tiesiai į repeticiją. Per repeticiją orkestras dar tik bando susigaudyti, kaip čia groti, o aš dainuoju sau ir nekreipiu dėmesio į nesklandumus. Vėliau dirigentas Dimitriadi sakė, kad aš, turbūt, turiu didelę dainavimo su orkestru patirtį, kad nepasimečiau. O iš tikro, pritariant simfoniniam orkestrui, dainavau pirmą kartą gyvenime. Tiesa, buvau nemažai koncertavusi su P. Tamošaičio vadovaujamu liaudies instrumentų ansambliu "Sutartinė", gal tai davė naudos. Žodžiu, nugalėjusi daug balsingesnius ir didesnę patirtį turinčius dainininkus, laimėjau pirmą premiją. Matyt, tas konkursas, liga man kainavo labai daug jėgų, energijos. Grįžus į viešbutį, apalpau. Atbėga Romas ir šaukia: "laimėjai pirmą premiją". O aš guliu paslika, vos akis pramerkdama, ir netikiu, sakau, nemeluokit. Kitą dieną konkurso uždarymas, premijų įteikimas, didžiulė salė, televizija, o man reikia sakyti žodį konkurso dalyvių vardu. Galvoje - visai tuščia. Aš, matyt, taip išsekau, kad visiškai jokių minčių. Visgi, kai pradėjau kalbėti, kažką pasakiau. Ką - visai neatsimenu, bet Archipova verkė, o Nesterenko sakė – „Jūs Ciceronas“. O aš neatsimenu, ką kalbėjau. Čia kažkokia mistika, tai va, tokia istorija.

- O kada Jūs ištekėjot?

1975 metų vasarą ištekėjau, o rudenį vyko Glinkos konkursas.Tiesa, buvo dar vienas konkursas - Italijoje. 1976 m. baigiau konservatoriją. Į vasaros pabaigą paskambino žymusis rusų bosas Jevgenijus Nesterenko ir pasakė, kad rudenį vyks Viotti konkursas. Atranka į jį jau buvo, bet nieko neatrinko. Kvietė atvažiuoti į Maskvos Didįjį teatrą, į perklausą. Atranka buvo ir į stažuotę La Scaloje, ir į konkursą, ir į Didžiojo teatro stažuotojų grupę. Mane atrinko, bet aš į Maskvą nevažiavau. Vilniuje jau buvau priimta Operos teatro soliste, čia ir šeima, ir butas. Ir bendrai, aš kitur, nei Lietuvoje, gyventi negalėčiau. Spalį ar lapkritį išvažiavau į Viotti konkursą, kur dviese su amerikiete gavome pirmąją premiją. Kai atėjau atsiimti diplomo, buvo parašyta Čepulkauskienė, o ne Stasiūnaitė. Pasirodo, tam, kad mano pavardė būtų pirmiau už kitos laureatės - Scherman. O iš vyrų pirmąją premiją laimėjo Jurijus Marusinas. Dabar jis dainuoja ir profesoriauja Peterburge. Po konkurso kitos dienos rytą buvome išskraidinti į Maskvą, o netrukus išvykau į stažuotę La Scalos teatre. 

- Kaip toje La Scaloje buvo?

Mačiau visus tuo metu rodytus spektaklius. Buvo tokių, kurių lygis tiesiog priblokšdavo. Pavyzdžiui, Dzefirelio "Otelo" pastatymas " - visapusiškai tobulas spektaklis. Dainavo M. Freni, P. Domingo ir P. Kapučili. Arba "Faustas" su Krausu. Supranti, kad tokių aukštumų niekada nepasieksi, tai ar verta išvis gaišti laiką? Bet, pamačiusi "Sevilijos kirpėją", pagalvojau - ir aš taip galiu.

- Man teko girdėti, kad Jus La Scala sugadino.

La Scaloje su puikiu koncertmeisteriu Renato Pastorino ruošiau koloratūrinio mecosoprano partijas Rosinio operose "Sevilijos kirpėjas", "Italė Alžyre", "Pelenė". Šlifavome kiekvieną žodį, gilinomės į stilistiką. Man puikiai sekėsi. Deja, Lietuvoje niekas to neišgirdo, kadangi mūsų teatro repertuare tų spektaklių nebuvo (išskyrus "Sevilijos kirpėją", kurį dainavome lietuviškai). Vilniuje teko dainuoti tose operose, kurios buvo mūsų teatro repertuare. Krūvis didelis, aš jauna, teatro akustika bloga - tai gal ir neatsiskleidžiau tiek, kiek turėjau potencijos. Bet Italijoje įdėtas darbas ir gautos žinios niekur nedingo. Aš laiminga, kad išliko vaizdo įrašas iš festivalio, kur su Sauliaus Sondeckio Kameriniu orkestru pirmą kartą Lietuvoje atlikome Rosinio kantatą "Žana D'Ark". Maestro šį įrašą labai vertino. 

- O kaip geriau dainuoti - lietuviškai, ar originalo kalba?

Gal itališkai dainuoti patogiau, bet geriau, kai žiūrovas betarpiškai išgirsta ir supranta kiekvieną žodį, skambantį muzikoje. Ypatingai, tokiose operose, kaip „Sevilijos kirpėjas“, kur daug rečitatyvų, sąmojo. Skaičiau, kad Verdis, kai jo operos buvo statomos kitose šalyse, pats norėdavo, kad jų tekstas būtų išverstas ir žiūrovui suprantamas. Gal tik Šuberto dainas sunku išversti, kadangi ten kiekvienas žodis turi ypatingą ryšį su muzika. Bet ir jos verčiamos ir tampa prieinamesnės platesniam klausytojų ratui.

- Kaip dažnai dabar nueinate į teatrą?

Retokai, bet daugumą naujų pastatymų pažiūriu. Nueinu, kai mano buvę mokinės dainuoja, ar koks geras daiininkas atvažiuoja. Deja, ne visi nauji pastatymai patinka. Kartais pažiūriu tik vieną veiksmą, Dabar labai madinga operų veiksmą perkelti į kitą laikotarpį, atseit, jas suaktualinti. Bet ne visada tai pasiteisina. Nemanau, kad veikėjus aprengus šiuolaikiniais rūbais, pati opera taps šiuolaikine. Dažnai tai kertasi su muzikos stilistika, kalba. Pavyzdžiui, „Kaukių baliuje" veikėjai kalba rafinuota kalba, o aplinkui laksto kamufliažiniais rūbais aprengti ginkluoti mimanso artistai. Kaip tai dera? Tiesa,yra spektaklių, sukurtų talentingų režisierių, kurie įtikina. Pavyzdžiui, Zalcburgo festivalyje rodytos Mocarto „Figaro vedybos". Veiksmas vyksta autobusų stotelėje, bet režisūriškai taip viskas išspręsta, kad ne tik įtikino, bet ir sužavėjo. Arba labai įdomus „Meilės eleksyro", kurį žiūrėjau per Mezzo kanalą, sprendimas.

- O kas svarbesnis operoje: dirigentas, režisierius ar dainininkas?

Labai svarbu visuma. Ar būtų spektaklis be dainininkų? Man pirmoje vietoje - muzikinė pusė. Puiku, kai dirba geri dirigentai, režisieriai. Man teko dirbti su Vlada Mikštaite. Manau, kad ji buvo labai talentinga režisierė.

- Kokiame spektaklyje dirbote su ja?

"Madam Baterflai" „Meškoje“, „Karmen“, „Šikšnosparnyje“. Ji mane imdavo visur. Mikštaitė statė ir mūsų diplominį spektaklį „Martą“, kuriame dainavau Nansi. Tai vyko po Glinkos konkurso, turėjau labai daug įvairiausių koncertų, todėl į tą pastatymą žiūrėjau kiek lengvabūdiškai: muzika paprasta, nėra problemų padainuoti, vaidybos atžvilgiu irgi nieko sudėtingo. Bet su Mikštaite taip lengvai neprasisuksi - turi apie savo vaidmenį galvoti dieną ir naktį, gilintis iki menkiausių niuansų. Po to sekė darbas „Madam Baterflai“ pastatyme. Rytą vakarą repeticijos, zulinam zulinam.  Aš jau, atrodo, taip stengiuosi,visą širdį dedu, tikrom ašarom verkiu, o ji -  „Ko čia bliauni, savęs gaili?“ Nebežinojau, ką daryt. Dar priedo konkursas Italijoj, važiuoti reikia, o čia sėdi repeticijose nuo ryto iki vakaro. Vis dėlto paskui aš radau su režisiere bendrą kalbą, supratau, ko ji reikalauja.

- O su tėveliu scenoje teko dainuoti?

Tik „Don Karle“ abu buvome užimti, bet ir tai scenoje visiškai nesusitikdavome, nes jis vienuolį dainavo, o aš - Eboli.

- O tėvelis ateidavo į Jūsų spektaklius?

Ateidavo, beveik į kiekvieną. 

- Pasakydavo pastabų ar komplimentų?

Pasakydavo, daugiausia, dėl sceninių dalykų. Buvau labai savikritiška, niekada nebūdavau savimi patenkinta, grauždavausi. Tai jis juokais pasakydavo, kad savęs nekritikuočiau, kiti tai padarys, o aš tiesiog turiu dirbti ir tobulėti. Tėtis labai pasitikėjo mano dėstytoja Vaidžiūnaite, jam atrodė, kad aš visas vokalines problemas išspręsiu su ja. 

- O Jūsų šeimoje dukrelės nė viena muziko keliu nenuėjo?

Ne. Vyresnėlė Ieva turėjo aukštą balsą, irgi Normos kavatiną dainuodavo, kaip ir aš. Bet, kad studijuotų dainavimą, nelabai norėjau. Šioje profesijoje tiek daug faktorių veikia, tiek daug dalykų turi sutapti, kad tavo karjera ir gyvenimas gerai susiklostytų. Aš jai to vargo nelinkėjau.  Ji labai gerai mokėsi, dabar sėkmingai daro profesinę karjerą, ir, svarbiausia, kad yra gera mama ir man padovanojo du anūkėlius - Joną ir Eleną. Kita dukrytė Milda irgi nuėjo savo keliu - Vilniaus universitete baigė prancūzų filologiją, bet jos pašaukimas - dizainas, taigi sėkmingai darbuojasi šioje srityje. Beje, taip pat turi labai gražaus tembro, tik žemesnį balsą. Žinoma, abi dukros labai mėgsta dainuoti, bet jų repertuaras - šių laikų dainos. Norint, kad sėkmingai susiklostytų dainininko karjera, visgi reikia turėti išskirtinius duomenis. Savo dukroms šios sunkios ir sudėtingos profesijos nelinkėjau.

- O kodėl?

Todėl, kad tai labai žiauri profesija. Reikia labai storą odą turėti. Jei esi jautresnis žmogus, tave labai greitai gali sugniuždyti. Vienas nepasisekimas ar kažkoks piktas pasakymas, ir tu pradedi mažėt, gniaužtis ir iš tikro nieko nebegalėti. Reikia būti labai užsispyrusiu, turėti tvirtą charakterį, kad po kiekvienos nesėkmės vėl pakiltum ir eitum pirmyn, o ne nuleistum rankas. Kad visos nesėkmės nuo tavęs kaip nuo žąsies vanduo nutekėtų. Man to trūko. Trūko charakterio.

- Jeigu būtų leista rinktis, rinktumėtės tą patį?

Nežinau, gal ir tą patį, bet tuomet reikėtų pasirinkti tarp šeimos ir karjeros. 

- Ką kitaip darytumėt?

Na, jeigu nori būti šioje srityje, tu turi viską dėl jos atiduoti. O man pirmoje vietoje šeima. Na, ir laikai kiti buvo. Kai Italijoj konkursą laimėjau, man buvo pažadėti kontraktai užsienio teatruose, koncertai.  Dainuočiau tą savo Rosinio repertuarą, laikui bėgant, dar kažką pridurčiau ir galėčiau iš to duoną valgyti. Nereikėtų vien tik mūsų teatro scenoje su ta nedėkinga akustika dainuoti plačiausią mecosoprano repertuarą. Ryte repetuoji Suzuki, o vakare dainuoji Roziną. Kitą dieną - Orlovskį ar Eboli, o dar po dienos - Lapę "Buratine", Adaldžizą "Normoje" ar Olgą "Onegine". Spektakliai, naujų pastatymų repeticijos, koncertai - viskas vienu metu. Aš savęs negailėjau. Čia iš tėtės perėmiau tokią nuostatą, kad "teatrui reikia“. Pamenu, kaip dainavau net su įskilusiu šonkauliu. 

- O nuo ko tas šonkaulis įskilo?

Per spektaklį vaikams vienas kolega mane netyčia pastūmė ir aš užkritau ant tokio skydo. Akyse aptemo, nebegaliu įkvėpti, baisus skausmas duria. Po poros dienų - skambutis iš teatro - reikia gelbėti spektaklį. Atvažiavęs gastrolierius dainuoti Pilypą "Don Karle", o visos Eboli serga. Ilgai atsikalbinėjau, bet galiausiai sutikau. Kažkaip padainavau. Prisimenu, įsigudrinau taip stovėti, kad įkvepiant kuo mažiau judėtų šonkauliai. Po pirmo veiksmo paskambinospektaklio dirigentas maestro Aleksa ir pasakė, kad dainuoju geriau, negu visada. Jis, turbūt, tyčia taip sakė, norėjo padrąsinti, kad pabaigčiau spektaklį iki galo.

- Nuo ko priklauso toks tempas, darbo kiekis?

Nežinau, gal buvo platesnis repertuaras, daugiau operų rodydavom.

- Bet ir dabar teatras kiekvieną dieną kažką rodo.

Gal tada buvo mažiau solistų. 

- Įdomiai pasakėte, kad būna silpna medžiaga. Kai silpni duomenys, ar ne geriau iš karto pasakyti, kad gal tu neik.

Niekada negalima taip žmogui pasakyti, nes esu mačiusi tokių pavyzdžių, pavardžių neminėsiu, kur aš gyvenime negalvojau, kad kada nors taip dainuos. Ir staiga išgirsti - negali atpažinti, kad tai tas pats žmogus. 

- Man toks dabar yra Vaidas Vyšniauskas. Aš jam tiesiai į akis sakiau, nedainuokit, nereikia.

Per „Triumfo arką“ išgirstu jį dainuojant, galvoju, negi čia jisai - atpažinti negalima.

- Daug metų pedagoginį darbą dirbate. Kiek žmonių veltui mokėsi? 

Ką reiškia veltui? Kad nedainuoja operos teatre? Bet jie atrado savo vietą koncertų salėse, dirba pedagoginį, mokslinį darbą. Tiesa, žinau keletą, kur kardinaliai pakeitė profesiją.  

- Kalbant apie akustiką - ir Kaune, ir Klaipėdoje nebloga tik dėl to, kad mažesni teatrai?

Manau, kad dėl tam tikrų konstrukcinių subtilybių. Tėtis sakydavo, kad Vilniaus senasis teatras akustiniu požiūriu blogesnis už Kauno, o naujasis - dar blogesnis.

- Ar tiesa, kad jis balsus gadino?

Manau, kad tikrai nepadėjo. Jei tu jauti, kad balsas "neskrenda", trūksta garso, tai imi stengtis dainuoti garsiau, spausti, forsuoti, Taip balsas vargsta, praranda tembinį grožį, galų gale, gali netgi atsirasti pokyčių balso klostėse. 

- Koks buvo mėgstamiausias vaidmuo?

Rozina. Buvo smagu ir dainuoti, ir vaidinti.

- O „Italė Alžyre“?

Labai geras vaidmenukas, tik gaila, kad dainavau vos du spektaklius. Kai per porą repeticijų tu įvedamas į jau einantį spektaklį, o vaidmens apimtis diedelė, tai per pirmą spektaklį dažnai patiri stresą, esi įsitempęs, tik galvoji, kaip laiku viską padaryti. Per antrą spektaklį jau lengviau, bet, deja, tikro malonumo nepatyriau, kadangi daugiau spektaklių dainuoti nebeteko.

- O koks tėvelio vaidmuo labiausiai patiko?

Viskas man patiko. Rene „Kaukių baliuje“, Margiris „Pilėnuose“. Pats labai norėjo dainuoti Rigoleto, bet režisierius Rudaitis, kuris statė spektaklį, jį atkalbinėjo, sakydamas, „Joneli, tu toks didelis, koks būsi Rigoletas? Čia reikia suluošinto, kuproto juokdario“. Bet tėtis užsispyrė, vienas paruošė tą vaidmenį ir vėliau vistiek įėjo į spektaklį. Labai patiko tėtės sukurtas Jago vaidmuo „Otele“. Labai panašiai interpretavo Jagą ir Kapučili La Scaloje. Dabar nematau, kad kas taip gerai įkūnytų šį personažą. Dar tėtis Skarpiją ilgai dainavo. Jį dažnai kviesdavo į Rygą dainuoti šį vaidmenį.  

- Aušrele, tai kas gyvenime svarbiausia?

Aišku, kad šeima, vaikai. Taip, visa kita praeina labai greitai. Ar tu primadona būsi, ar dar kas, ateina laikas, kai nueini nuo scenos ir po kiek laiko tavęs jau niekas nebeprisimena. Gali save guosti, pavartyti albumus. Aš ėjau savo keliu ir tuo džiaugiuosi. Jaunystėje, besimokydama konservatorijoje, turėjau labai stengtis, kad nesakytų, kad tėvas "įkišo". Net gaudavau padidintą stipendiją. O kad tėtis mane kur "įtaisytų"  - tai jis ne toks žmogus buvo. Tėvai man padėjo tuo, kad lengvino buitį. Tėtis pabūdavo su dukryte Ievute, kai man reikėdavo dirbti, vėliau lydėdavo ją į mokyklą ir iš mokyklos. Džiaugiuosi savo šeima - vyru Algimantu ir savo mergaitėmis, kurios labai talentingos, nors ne muzikos kelią pasirinko. Džiaugiuosi anūkais. Anūkę tris kartus per savaitę vežame į „Liepaites“. Darželyje auklėtojos sakė, kad turime mokyti muzikos, nes labai gabi. Ji jau rašo natas, kuria. Atėjo pas mane, padėjo tą savo kūrinį ir sako: „Na, močiute, pagrok, ką sukūriau. O ten, kur nubraukta, negrok, ten mokytoja parašė". Su charakteriu. Elena Žilionytė. Gal bus dainininkė? O Jonukas tai robotika žavisi, vis kažką mąsto, kuria.  

- O kaip tėtis atsisveikino su teatru?

Su teatru jis atsisveikino dainuodamas Margirį "Pilėnuose". Tėtis vedė žurnalą, kur visus savo spektaklius surašydavo. Labai mokėjo pasakoti visokias istorijas iš teatro gyvenimo. Pavyzdžiui, kaip pirmą kartą dainavo Žermoną su Kipru Petrausku. Maestro jau metuose, o mano tėtis dar studentas. Sako: "Priklijavo mane prie barzdos ir vaidinau tėvą". Tėtis ilgai mokėsi, aštuonis metus. Besimokydamas jau sukaupė nemažą vaidmenų bagažą - baigdamas turėjo virš 20 vaidmenų.

- O ką Jums reiškia Naujametinė „Traviata“?

Labai daug spektaklių dainavau, vaidinau Florą. Man patiko, kad teatras turėjo savo tradiciją. Gaila, kad nebėra „Traviatos“. Būdavo tokia graži šventė. Vos prasidėdavo sezonas, o jau visi bilietai į naujametinę "Traviatą" išpirkti. 

Algimantai, ar pamėgote muziką žmonos dėka, ar domėjotės ir anksčiau?

Algimantas Čepulkauskas. Gal kiek anksčiau pamėgau ir muziką, ir muzikus. 

A. S. Jo geras draugas buvo Vaclovas Daunoras. Per jį ir susipažinom.

A. Č. 1973 metais, kaip išradėjų konkurso laureatas, buvau pakviestas į Kūrybinio jaunimo stovyklą Aukštadvaryje. Čia susipažinau su Vaclovu. Kitoje stovykloje, kuri 1974 metais vyko Igliaukoje, sutikau Aušrą. 

- Aš, tiesą sakant, nežinau Jūsų specialybės.

A. S. Informacinių technologijų specialybės dėstytojas. 

A. Č. Jaunystėje labai aktyviai dirbau mokslinių tyrimų srityje. Tai buvo gražus ir rezultatyvus kūrybinis laikotarpis. Teko sutikti daugybę įdomių žmonių. Labai malonu, kad prieš kelias dienas mūsų namuose apsilankė pirmojo mano mokslinio darbo vadovas akademikas Kazimieras Ragulskis. 

- Kas yra muzika informatikos specialistui? Ar atokvėpis?

A. Č. Manau, kad ji labai gerai papildo griežtą ir logišką pasaulio sampratą. 

- Kiek metų Jūs kartu?

A. Č. Šią vasarą suėjo 41 metai. 

A. S. Laikas bėga, nespėji ir apsidairyti.

- O ką galėtumėte pasakyti apie žmoną visiems?

A. Č. Turbūt ir man pačiam didelė paslaptis, kodėl tiek metų ją myliu. Tačiau taip yra.

A. S. Reikia vedybiniame gyvenime diplomatijos. Stengiamės taikytis vienas prie kito, ieškoti kelių.  Ne taip, kad supykau, nekalbu. Negali vien tik savęs žiūrėti, sakyti - man spektaklis, visi pasitraukit nuo manęs, aš dabar čia ilsiuosi. 

A. Č. Dabar jaunimas stengiasi kuo greičiau padaryti karjerą, nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Aišku, ne visiems pasiseka, nes pasaulis sudėtingas, sudėtingos ir taisyklės.

A. S. Kaip sako - daug pašauktų, mažai išrinktų. Turi susidėti daug aplinkybių, o ir sveikata - jeigu jos neturi – neatlaikysi nei konkurencijos, nei fizinio krūvio. Galų gale, reikia ir sėkmės - laiku atsirasti reikiamoje vietoje.

A. Č. Manau, kad surinkus apie jauną žmogų atitinkamą informaciją, galima būtų pabandyti asmenybės tyrimo metodais nusakyti bent tikimybę, ką jis galėtų pasiekti savo srityje. Būtų įdomu. Dabar visi stichiškai stengiasi "prasimušti" ir sėkmingiausiems kartais net pavyksta.

- Gal mes tik žinom gerus, kurie "prasimušė", o gerų, kurie "neprasimušė", nežinom?

A. Č. Ne tik mene, bet ir kitose specialybėse neužtenka vien gabumų. Reikia daug dirbti, kad ateitų pripažinimas.