Daiva Tamošaitytė

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

DAIVA TAMOŠAITYTĖ – humanitarinių mokslų daktarė, filosofė, muzikologė, muzikos kritikė, pianistė, eseistė. 1981 m. baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą, 1986 m. – Lietuvos Valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurioje įgijo fortepijono specialybės bakalauro ir magistro laipsnį. 1986-1987 m. lankė muzikologų specialybės kursą. LMTA dirbo koncertmeistere, dėstė fortepijoną, vedė muzikos kritikos fakultatyvą, metodologinius seminarus, rengė teminius koncertų ciklus Menininkų rūmuose (1983-2001), pati koncertavo Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Indijoje, Vokietijoje, Čekijoje).

2009 m. D. Tamošaitytė Kultūros, filosofijos ir meno institute (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) apgynė filosofijos krypties disertaciją Moteriškasis śakti principas Sri Aurobindo nacionalinės indų tapatybės sampratoje. Dirbdama mokslo darbuotoja LKTI kultūrologijos, paskui šiuolaikinės filosofijos skyriuose (2005-2016), D. Tamošaitytė specializavosi trijose temose, parengė ir išleido mokslinę monografiją Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos leidykla, Vilnius: 2011, taip pat mokslinės monografijos rankraštį Universalios kultūrinio tapatumo lytys: filosofinė moteriškojo prado rekonstrukcija Sri Aurobindo mąstyme (2016). Paskelbė 43 mokslo straipsnius, 5 mokslo recenzijas, dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose (23), rengia projektus (5), veda seminarus, dalyvauja VU Azijos studijų centro bakalaurų ir magistrų gynimuose. Jos mokslo darbai ir vertimai publikuoti leidiniuose Kultūrologija, Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos, LOGOS, Liaudies kultūra, Tautos skambesiai, Darbai ir dienos, Sovijus, Acta Orientalia Vilnensia ir kituose. Stažavosi JAV ir Indijoje. Mokslinių interesų sritys: šiuolaikinė Lietuvos filosofija, muzikologija, kultūrologija, klasikinė indų muzikos estetika ir filosofija, lyginamosios indologijos studijos (XIX-XX a.).

Įvairiapusį išsilavinimą D. Tamošaitytė apjungia rašto darbais ir visuomenine veikla. Be mokslo veikalų, ji iš anglų k. išvertė ir išleido 3 knygas: Dalalas S. Psichologija, psichinė sveikata ir joga. „Mažasis VYTURYS“, Vilnius: 2002; Don Campbell. Mozarto muzikos poveikis. VŠĮ „Vilties oazė“, 2005 ; Dvylika metų su Sri Aurobindo, Vilnius, 2014. Parašė pasaką vaikams Baltukė ir Tvaskutis („Gimtasis žodis“, Vilnius: 2004); esė knygą Sena ir nauja: sąlyčio paieškos ir integralaus požiūrio sklaida („Naujoji Romuva“, Vilnius: 2010), parengė spaudai politinės filosofijos straipsnių rinktinę Vapsvos efektas (2016). Iš viso D. Tamošaitytė paskelbė virš 340 muzikos ir literatūros kritikos straipsnių bei recenzijų,  vertimų, interviu ir esė, kuriuos spausdino Kultūros barai (už straipsnių ciklą apie Europos integraciją ji buvo apdovanota B. Savukyno premija), Literatūra ir menas, Metai, Naujoji Romuva, Šiaurės Atėnai, Muzikos barai, 7 meno dienos, skelbia tinklaraščiai (www.alkas.lt, www.delfi.lt, www.bernardinai.lt ir kt.)

Ypatingą vietą užima rašymas apie daug pasiekusius lietuvius muzikus, buvusius kolegas, bendramokslius ir profesorius (tarp jų – Violeta Urmana, Irena Ylienė, Regina Tumalevičiūtė, Palmira Skripkauskienė, Petras ir Lukas Geniušai, Mūza Rubackytė, Daumantas Kirilauskas, Gabrielius Alekna, Edvinas Minkštimas, Juozas Domarkas, Modestas Pitrėnas, Mirga Gražinytė, David Geringas, Anatolijus Šenderovas, Arvydas Malcys, Egidijus Ališauskas, Aistė Bružaitė, Irena Uss, Rimantas Armonas, Ingrida Armonaitė ir daugelis kitų atlikėjų, dirigentų ir kompozitorių bei meno kolektyvų), apie užsienio žvaigždes, kurių koncertus, kompaktines plokšteles aprašė, parengė su jais daugybę pokalbių. Recenzavo ir pristatė du prof. Donato Katkaus knygos Muzikos atlikimas leidimus (Kotrynos bažnyčioje, Vilniaus knygų mugėje), parengė studiją apie prof. Petro Geniušo gyvenimą ir kūrybą. Apie klasikinę muziką D. Tamošaitytė kalba per radiją ir TV (LRT), veda susitikimus su žymiais atlikėjais (LNSO simfoniniame klube, Chodkevičių rūmuose, piano.lt, M. K. Čiurlionio namuose ir kitur). Profesionali liaudies muzika nuolat mokslininkės akiratyje: apie ją, jos atlikimą ir atlikėjus  rašo mokslo straipsnius, recenzijas. Pristatė monografiją apie prof. P. Tamošaitį 2011 m. gruodžio 7 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Prano Tamošaičio 80–mečio minėjimo vakare, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Jurbarko kultūros centre, Rokiškio krašto muziejuje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės–Bitės viešojoje bibliotekoje, Klaipėdos universiteto Menų fakultete su koncertais, kuriuose dalyvauja prof. V. Tetenskas, prof. A. Vyžintas, muzikologas A. Karaška, birbynininkai E. Ališauskas, J. Buta, Lina Šabūnaitė, pianistė E. Knižnikovaitė-Būrė, solistai V. Noreika, V. Juozapaitis, R. Maciūtė, V. Taurinskaitė-Rukšienė, „Sutartinės“ ansamblis). D. Tamošaitytė  yra Muzikos barų redakcinės kolegijos narė, kultūros mėnraščio Mother India (Puducherry, South India) ilgametė autorė, Respublikos dienraščio (dabar – savaitraščio) visuomeninės redkolegijos narė.

D. Tamošaitytė yra įvairių visuomeninių organizacijų ir sąjungų narė, pimiausia Lietuvos muzikų sąjungos ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Taip pat ji aktyviai dalyvauja M. K. Čiurlionio draugijos, Lietuvos-Indijos Forumo, Nacionalinės filharmonijos simfoninio klubo ir kitų asociacijų veikloje. Savo požiūrį į kultūros, visuomenės ir politikos klausimus ji išreiškia televizijos („Šeštadienio pokalbiai“, „Stilius“,  „Labas rytas“, „Pulsas“, kt.). ir radijo laidose, savo ir kolegų knygų pristatymuose, įvairiuose renginiuose, visuomeninėse akcijose. D. Tamošaitytė niekada nepriklausė jokiai partijai, tačiau buvo Vilniaus Senamiesčio seniūnijos bendruomenės atstovė (2008–2011), kandidatė į Vilniaus miesto tarybą (2015).

Apie dr. Daivą Tamošaitytę yra enciklopedisto Arvydo Karaškos straipsniai trijose Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleistose enciklopedijose: Muzikos enciklopedijoje (t. 3), Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (t. 23),  ir naujausioje enciklopedijoje Lietuva (t. 4), interviu įvairioje spaudoje. 2011 m. liepos 14 d. Lietuvos respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-512 Daivai Tamošaitytei suteiktas meno kūrėjo statusas (pasirašė ministas Arūnas Gelūnas). 2013 m. kovo 17 d. įteiktas Lietuvos respublikos kultūros ministerijos Padėkos raštas Lietuvos muzikų sąjungos narei, muzikologei ir pianistei dr. Daivai Tamošaitytei už kūrybinę ir mokslinę veiklą, nuopelnus muzikos menui 50 metų sukakties proga (pasirašė ministras Šarūnas Birutis).

Šeši dešimtmečiai tarp muzikos ir filosofijos

Jubiliejinis pokalbis su muzikologe ir filosofe Daiva Tamošaityte

Tomas BAKUČIONIS

– Daiva, žvelgiant į Tavo biografiją, įvykių, patirčių, interesų įvairovė ir apimtys atima žadą. Man tai visiškas kosmosas. Kaip visa tai suderinama? Bet pradėkime nuo pradžių. Tavo tėvai Regina ir Pranas Tamošaičiai buvo žinomi tautinės muzikos puoselėtojai. Kodėl pasukai, o gal jie nukreipė į fortepijoną?

– Kosmosas ar Visata ir vieta joje – tai turbūt kiekvienam nubrėžta Dievo. Kiek save pamenu, niekada nenorėjau turėti vienos vienintelės profesijos, kaip kad vaikai svajoja: būsiu kosmonautas, aktorė ar dar kas nors. Visada kirbėjo vienintelis klausimas: ar yra Dievas ir kaip sutvarkytas pasaulis. Bet matyt ir lemtis tokia buvo, kad gimiau žymių menininkų šeimoje ir galėjau atsiduoti muzikai bei kultūrai. Mudvi su seseria tėvai atidavė į Čiurlionio meno mokyklą, iš kurios natūraliai stojome į Valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir baigėme fortepijono klasę. Kurį laiką ir dėstėme, ir akompanavome, ir darėme įrašus radijui, rengėme koncertus. Aš 17 metų dirbau LMTA, sesuo Dalia – ištisą dešimtmetį Klaipėdos fakultetuose.

Neatsitiktinai kalbu apie seserį, kuri baigė ir stacionaro aspirantūrą Sankt Peterburge, tuomečiame Leningrade, Tamaros Fidler klasėje, bet paskui pasuko dvasinių ieškojimų keliu ir pasirinko vienuolės kelią klauzūriniame vienuolyne. Panašios intencijos daigus leido ir manyje. Bet pamatas buvo tėvų meilė tautinei muzikai, kuri mus visada supo, ir ta plati erdvė leido prusintis ir ieškoti savo pašaukimo. Bet ir pats pameni, kaip tuomet Lietuvoje muzikos pasaulis buvo susipynęs ir jos didžiosios asmenybės veikė kartu. Ir liaudies menas, dainų šventės, ir Filharmonijos, Kompozitorių sąjungos organizuojami koncertai, ir tolesni išvažiavimai – viskas būdavo sustyguota, kompozitoriai, atlikėjai kartu su kultūros vadovais, ministrais rentė vientisą mūsų tautos aukštosios kultūros pastatą. Buvo rūpinamasi, kad mūsų laimėjimai pasiektų kiekvieną šalies kampelį, didžiausias tuomečių sąjunginių respublikų sales. Žymiausi mano šeimos narių pasiekimai buvo pristatyti ir pasauliniu lygmeniu kartu su Sauliumi Sondeckiu, garsiausiais operos solistais ir kitais žymiais muzikais. Dabar apie tai galima tik pasvajoti.

– Kada užgimė mintis, kad vien muzikos Tau per maža?

– Man muzikos niekada nebuvo per maža, galbūt per daug... Tiesa, dar mokykloje, baigiant vienuoliktą klasę, auklėtoja Alė Kristapavičienė mane pasivėdėjo į šalį ir griežtai pasakė: jeigu ne tavo tėvai, aš primygtinai siūlyčiau stoti į lietuvių kalbą ir literatūrą. Buvau klasės literatė, visi nuo manęs nusirašinėdavo, kūriau libretus operoms, ir tas kalbos talentas, paveldėtas iš tėvo, niekur nedingo, bandė prasiveržti visomis progomis. Vėliau ketinau stoti į universitetą studijuoti lietuvių kalbos, bet mano vyras atkalbėjo, esą, aš ir taip galiu rašyti... Dabar gaila, nes kiekvienos studijos suteikia nepamainomų profesionalių žinių. Tad ta aistra rašyti ilgokai nesusifokusavo į konkretų žanrą. Daugiausia rašau publicistikos, verčiu iš užsienio kalbų, nors paskutiniu metu bandau jėgas poezijoje ir grožinės literatūros žanruose.

– Esi ne tik Muzikų sąjungos, bet ir Rašytojų sąjungos narė. Ar lengvai plunksnos broliai priėmė menininkę iš kitos „gildijos“?

– Pamenu, stojant į Rašytojų sąjungą, Viktorija Daujotytė mane įvardijo „rašančiu žmogumi“, o Jonas Mikelinskas apibūdino kaip renesansinę asmenybę, kurios akiratyje – ir muzika, ir literatūra, ir menas, ir kritika, tai yra visa, kas žmogų išskiria iš siauros profesinės terpės. Žinoma, tas laukas beribis ir nuolatinis ieškojimas visada veda į priekį. O grynai praktiniu lygmeniu jau dvidešimt ketverių turėjau viską, ko jaunas žmogus gali norėti: tik baigusi akademiją jau dėsčiau ir galėjau visaip kitaip reikšti savo muzikines ar pasaulėžiūrines aspiracijas. Atėję Sąjūdžio ir permainų metai suteikė tas galimybes plėsti.

– O kas traukė prie Indijos? Iš esmės kitokia gyvenimo filosofija, nusivylimas vakarietiška kultūra ar tiesiog spontaniškas smalsumas ir naujų patirčių poreikis?

– Niekaip neradau atsakymo į man rūpimus klausimus apie būtį. Skaičiau Vydūną, gilinausi į kinų konfucianistus ir daoistus, Bibliją, šv. Augustiną ir daugybę kitų rašytinių šaltinių, bet kažko trūko, doktrinos ar pamato, kurlink juda mūsų civilizacija ir kaip ištrūkti iš užburto rato, nes bendra visuotinė raštija siūlė baigtinius modelius. Tik susipažinusi su žymaus bengalų revoliucionieriaus, poeto ir rišio Aurobindo Gošo metafizika ir politine veikla radau atsakymus. Ir dabar nematau nė vieno autoriaus, kuris tokia apimtimi ir taip preciziškai išaiškintų būties dėsnius ir pateiktų optimistinę ateities žmonijos viziją. Be to, jo indų vedų ir upanišadų rekonstrukcija sugrąžina į suvokimą, kad mes, lietuviai, esame tos bendros indoeuropiečių kultūros dalis. Tai lėmė mano posūkį į filosofiją, apgyniau disertaciją iš indų nepriklausomybės kovų remdamasi būtent Šri Aurobindo ir kitų to meto indų lyderių palikimu, atskirą dalį skyriau mūsų prigimtinės kultūros palyginimui su indų paveldu. Buvo labai įdomu.

– Indija ir Dono Campbelo knygos apie Mozartą vertimas. Ar ir čia yra kokių nors paslėptų sąsajų?

– Indija ir vėliau dar kitos Azijos studijos (Viduriniųjų Rytų) yra mano tyrimų laukas. O knygą apie vadinamąjį Mozarto efektą išverčiau kaip papildomą savo, muzikės kritikės, dėmesio objektą. Muzikos terapijai skyriau nemažai straipsnių. Tam tikra prasme visa muzika yra jogos pratybos, ir čia galima būtų daug kalbėti apie Rytų įtakas žymiausiems XX a. kompozitoriams, ypač prancūzams. Amerikietis Donas Campbelas, atvykęs į knygos pristatymą, mane supažindino su japonų gagaku atlikėjais, o aš kaip tik ruošiausi surengti Lietuvoje dar nebūtą Rytų muzikos festivalį. Net Japonijos ambasados atstovė lietuvė nepatikėjo, kad toks prestižinis orkestras ketina atvykti į Lietuvą... Deja, neradau rėmėjų, nors reikėjo apmokėti tik kelionės išlaidas. Nežinau, ar čia juoktis, ar verkti, bet normalaus Rytų muzikos festivalio iki šiol neturime, nors tada viską buvau parengusi iki pat konferencijų lygmens, susisiekusi su žymiausiais man pažįstamais ir girdėtais klasikinės muzikos ir indų šokio bharatanatjam atlikėjais.

– Tavo tėvai atstovavo tautinei muzikai, akivaizdu, kad tautinės vertybės, tautos identitetas ir Tau labai svarbūs. Ar šiandien tokie dalykai vis dar reikšmingi vakarietiškoje aplinkoje, ar tai tapo kažkokiu reliktu? Ar žmonijos ateitį matai tautų ir kultūrų įvairovėje, ar viršų paims globalizmas, kultūrų maišatis (o gal sumišimas) ir universalizmas?

– Matai, mano savimonę formavo žinojimas, kad esu iš abiejų pusių, ir mamos, ir tėvo, kilmingų giminių (bajorų ir kunigaikščių), kurios išlaikė lietuvybę, palikuonė. Toms giminėms nedarė įtakos svetimos kultūros ar rasės įsiliejimas. Priešingai, iš tų fragmentų, kurie mane pasiekė, ir auklėjimo šeimoje supratau, kad ištikimybė savo genetiniam kultūriniam paveldui per kartų kartas, per okupacijas tampa retenybe, bet dabar šitam paveldui yra iškilusi egzistencinė grėsmė. O kalbant apie vakarietišką kultūrą, tai mes, lietuviai, esame visai atskira baltiškoji kultūra ir civilizacija, kadaise buvusi didžiausia Europoje, ir tapatinimasis su tuo, kas vyksta Vakaruose, yra mūsų išnykimo dingstis, lygiai kaip ir srovių iš slaviškojo pasaulio įtaka.

Mūsų paveldo unikalumo nykimas, gal veikiau naikinimas, vyksta jau šešis šimtus metų. Bet ne veltui tyrinėjau Azijos kultūras, kad suprasčiau, jog tik senovinis autentiškas kultūrinis paveldas yra pakankamai atsparus globaliems skersvėjams. Mes, lietuviai, turime unikalų paveldą, bent jo likučius, kurie gali atsigauti, jei išlaikysime sveiką protą. Turime net valstybinį karkasą, kurio gali pavydėti ir žymiai gausesnės tautų bendrijos. Ir globalizacija nėra universalizmas dvasine prasme. Universalizmas būtų, kada susikalba skirtingų tautų atstovai, ginantys savo prigimtines teises tarptautinėje bendrijoje, kada sudaromos sąlygos tautoms susikalbėti ir bendradarbiauti, keistis vertybėmis. Bėda ta, kad iki šiol nebuvo tikro keitimosi vertybėmis, nes jam trukdė tai šaltasis karas, tai kitos panašios priešinančios iniciatyvos.

Mes privalome išlaikyti savastį ir parodyti pasauliui, ką turime pažangaus, kada jis bus priaugęs iki to lygmens. Per tūkstantmečius sukauptas patyrimas skleidžiasi kasdienos gyvenime, sukuria atsvarą išorės grėsmėms. Tai ir liudijo lietuvių tautos brandumą tarpukario laikotarpiu. Turime atmesti bet kurią dirbtinę ar priešišką invazinę formą, kad išliktume kaip savita tauta. Taip elgiasi visos protingos visuomenės. Deja, buvusi natūrali kultūrinė aplinka šiuo metu atakuojama Tavo minėtojo visuotinio sumišimo, mėginimo paskandinti tautų lytis simuliakruose, ir tai visada yra savanaudiškos viršnacionalinės ideologijos variklis. Bet kai matai, kad svetimi skersvėjai kiaurai košia ir griauna paskutinį bastioną – kultūrą, supranti, jog civilizacija pasiekė tam tikrą lemiamą tašką. Manau, kad globalistinio neomarksizmo bacila dar ilgai nuodys pasaulį, bet ji negali būti laimėtoja, nes juk žlugo ir stalinizmas, ir hitlerizmas, nes negali būti jokio unifikuoto bedievio antžmogio tvarkos visam žemės rutuliui. Tai baigsis, kad ir kokia būtų kaina. Tačiau svarbiausia suprasti, jog turime išsaugoti savo tautos gyvasties sėmenis, idant paskui, praūžus eiliniam civilizaciniam sukrėtimui, galėtume vėl kurti savo kultūrą, kuri yra iš Dievo, labai sena, daug senesnė nei monoteistinės religijos ir turi balso teisę būsimoje tautų bendrijoje.

– Anądien feisbuke skaičiau Tavo įrašą apie Justiną Marcinkevičių, kurį tie patys neomarksistai, o gal neokomjaunuoliai dabar jį bando apjuodinti, kai kurie gana rafinuotai, pasitelkdami tokį kvaziargumentą, kad esą visa Rašytojų sąjunga yra sovietinis nomenklatūrinis reliktas. Deja, nebe pirmą kartą iškilios Lietuvos asmenybės yra puolamos ir juodinamos, joms bandoma klijuoti net kagėbistų etiketes. Prisiminkime kad ir 2018-ųjų pradžią, kai artėjant Vasario 16-osios šimtmečiui buvo viešai apšmeižti tuo metu jau anapilyje įsikūrę prof. Saulius Sondeckis, aktorius Donatas Banionis, kardinolas Vincentas Sladkevičius. Dabar atėjo Justino Marcinkevičiaus eilė? Kaip Tu manai, su kuo tai susiję? Gal per nepriklausomos Lietuvos metus taip ir neužauginome tautos Dainiaus ir Šauklio vardo vertų asmenybių, tikrų dvasinių ir politinių lyderių, o tuos, kurie turėjo potencialo, tiesiog įtraukė nomenklatūrinė pelkė arba jie buvo sunaikinti, dirbtinai marginalizuoti? Ar tai reiškia, kad nūnai naujieji komjaunuoliai, jausdami savo dvasios skurdą, tiesiog aršiai gina savo egzistencinį bastioną? Bet paradoksas – Justino Marcinkevičiaus puolimas, regis, vėl vienija neomarksizmo skersvėjuose išblaškytus tautiečius. Štai čia neokomjaunuoliai turbūt apsiskaičiavo.

– Justinas Marcinkevičius yra pripažintas klasikas, kuriam suteiktas tautos Dainiaus vardas. Jam mirus buvo paskelbtos dvi dienos gedulo, nepamiršiu, kaip prie jo šarvonės buvo nutįsusi milžiniška atėjusiųjų atsisveikinti procesija. Nei jo nuopelnų, nei išskirtinių pagarbos faktų iš istorijos neištrinsi, ką ir liudija susitelkusi šviesuomenė, ginantį poetą, jo vietą Lietuvos kultūroje. Ginčas dėl paminklo sugrąžino žmones prie Marcinkevičiaus knygų. Aš pati skaitau jo trilogiją, poeziją ir vis daugiau atrandu, ypač gėriuosi tais dvasiniais meilės tėvynei ir lietuvybei klodais, kurie taip paveikiai žadino visus okupacijos laikmečiu. Tokio rango šviesulys literatūroje yra turbūt antras po Maironio pagal reikšmę sąmonei. Manau, kad puolimo priežastys yra tos, kurias pats įvardijai, taip pat nelemta linkmė link ateities pasaulio be tautinių autoritetų, o tuo naudojasi pavyduoliai, norintys užimti autoritetų vietą.

– Tada natūraliai kyla klausimas: jei lietuviai į politinę valdžią renka vidutinybes ir pavyduolius, tai gal lietuvių sąmonėje per tuos tris dešimtmečius įvyko tam tikri fatališki procesai?

– Manau, kad fatališki procesai įvyko ne žmonių sąmonėje, o pačiame pasaulyje, kuris trijų milijonų tautai negali nedaryti triuškinamo poveikio. Įsivaizduok, koks galingas spaudimas ištiko atidarius šliuzus į visą pasaulį, kai sienos tapo kone efemeriškos, kai mūsų gamtos turto, paties žmogaus kaip turto panūdo naujieji biznieriai, tarsi tradicinių konfliktų dėl įtakos ir išteklių su kaimynais būtų maža... Norint išsaugoti savitumą, būtina speciali sustiprinto budrumo ir saugiklių sistema. Tačiau ji kaip tik išmontuojama, nes taip patogiau globalioms korporacijoms ir jų statytiniams. Lietuvis visada pasižymėjo ypatingu pakantumu, ištverme, prisirišimu prie kertinių būties aspektų. Jeigu lemiamais istoriniais momentais tai leido parodyti išskirtinę drąsą ir nuovokumą (kaip kova trimis frontais per Antrąjį pasaulinį karą), apginti žmoniškumą ir eiti į laisvę (į Sąjūdį vedė poetai ir tikrieji dvasios milžinai, rimti žmonės, paskui kuriuos dėl jų autoriteto ėjo visi kiti), vadinasi, priežastys yra išorinės. Kiek mačiau pasaulio, kad ir kokio egzotiško ar „vakarietiško“, negalėdavau atsidžiaugti grįžusi namo ir dėkodavau Dievui už Lietuvą, kuri net okupacijų nualinta išlaikė nesuvokiamai aukštą dvasinės brandos lygį: ramybę, santūrumą, ištobulintą estetinį skonį ir daugybę kitų dorovinių savybių, kurios priešingos tam, kas šiandien rėksmingai brukama, ir kaip tik todėl atrodo, kad vyksta kažkokie fatališki procesai. Tarkim, pasaulyje tai vyksta jau seniai ir ateina kaip tik iš ten, o būtent čia viskas atrodo ypač žalingai ir griaunamai, nes pati lietuvio prigimtis priešinasi šitokiam nematytam barbarizmui. Lietuva yra reta oazė, o lietuvio pasaulis visiškai nesuderinamas su jam primetamomis svetimomis elgesio taisyklėmis. Todėl ne, ne mes griauname savo šalį, bet ties patys priešai, įsigudrinę išlikti valdžioje ir perėmę svertus. Nesugriovę mūsų paskutinių savitumo bastionų, jie negalės mūsų valdyti, todėl dabar labai skuba. Mes ėdami iš vidaus nematomų jėgų, nors tėvynės išdavikai vis dėlto yra aiškūs. Tai tie, kurie pamina Konstituciją, naikina valstybinę kalbą, etninę savastį, skurdina kultūrą ir dorovę. Ir jie tikrai ne „mes“, o svetima valdžia. Padėtis katastrofiška vieninteliu aspektu – prarandamu genofondu. Visa kita pataisoma, ir aš viliuosi, kad pastarojo dešimtmečio tendencijos (globalių korporacijų viršenybė prieš valstybes) bus sustabdytos viso pasaulio geros valios žmonių pastangomis.

– Grįžkime dar prie Tavo mokyklinių ir studijų laikų. Kokius savo mokytojus ryškiausiai atsimeni? Kas labiausiai formavo Tavo muzikines estetines preferencijas? Ar buvai stropi mokinė? Kas dar svarbaus liko atmintyje iš anų laikų?

– Mokykloje vyresnėse klasėse buvau pirmūnė. Net iš solfedžio vienintelė klasėje turėjau penketą pas mokytoją Rūtą Naktinytę, kuri garsėjo savo reiklumu ir principingumu. Visi mokytojai buvo puikūs, tikros asmenybės. Su didžiausia pagarba atsimenu Vidą Krakauskaitę, kuri mūsų klasę pasirinko norėdama išbandyti Carlo Orffo metodiką muzikuojant mušamaisiais instrumentais. Dešimtoje klasėje koncertavome televizijoje su V. Tarasovu ir G. Kuprevičiumi, ten man leido padiriguoti improvizacijai. Anais laikais tokia akcija prilygo stebuklui. Literatūros mokytojos Nasturta Slavinskienė ir Alė Kristapavičienė labai mane mėgo, net prie lentos nekviesdavo atsakinėti. Visada rašydavau tekstus užklasiniams renginiams. Esu labai dėkinga mokytojai Vandai Galinienei, kuri su mumis ne tik pokštaudavo, bet ir labai atlaidžiai vertindavo mūsų, muzikantų, chemijos žinias. O istorijos pamokos būdavo gana nuobodžios, ypač silpnai dėstyta Lietuvos istorija. Pamenu, per vieną visų dešimtos klasės mokinių išvyką istorijos mokytojas Juozas Braga pasakė, kad iš karto parašys penketą tam, kuris pasakys Žalgirio mūšio datą. Ir nė vienas nežinojo...

Specialybės mokytoją Veroniką Vitaitę ypač mylėjau, nes per pamokas ji atiduodavo visą širdį, jai aš rūpėjau. Vėliau ji yra pasakiusi, kad tuo metu buvau jos geriausia mokinė. Apie profesorę ir darbą jos pamokose galima būtų kalbėti labai daug... Juk specialybės mokytojas yra tikras guru.

Mūsų klasė garsėjo kaip sunkiai suvaldoma, triukšminga, per pertraukas eidavome galvomis, bet visi mūsiškiai tapo žymiais žmonėmis, pedagogais, atlikėjais, kompozitoriais, jie išsibarstę po visą pasaulį. Gavome gerą lavinimą, mokiniui tereikėdavo būti stropiam ir atlikti namų darbus. Todėl už viską esu dėkinga mokytojams.

Knygos nepaleidau iš rankų nuo tada, kai išmokau skaityti, nors nuo vaikystės būdavome taip apkrauti, kad neturėdavome įprasto kitiems vaikams laisvalaikio. Kiek daugiau pailsėdavome per vasaros atostogas, tada atsigriebdavau: prie Sartų ežero su tėvu žuvaudavau, su draugais žaisdavau krepšinį, tinklinį, biliardą, plaukiodavau jachta ar burlente, net kaimiečiams padėdavau suvežti šieną, nes magėjo pažinti valstiečio būtį ir buitį. Ten gyvenimas būdavo toks įdomus, tiek prisigalvodavome visokios veiklos, kad į Nidą ar Palangą važiuodavau nenoriai. Esu gamtos žmogus, „miškinė“...

Valstybinėje konservatorijoje estetines preferencijas formavo nepakartojamasis Jonas Bruveris, pas jį, baigusi fortepijono studijas, lankiau muzikologijos kursą ir rašiau kursinį darbą iš „Apasionatos“. Studijų laikais irgi visko būdavo, bet egzaminams ruošdavausi rimtai.

Ir konservatorijoje anuomet netrūko veiklos – sportuodavome, lankydavomės visuose koncertuose, operos spektakliuose, teatre, taigi būdavome užimti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Surengiau muzikų dailės darbų parodą, joje, be kitų, buvo ir Aleksandros Žvirblytės, ir Austės Nakienės, ir Šarūno Nako, ir Petro Geniušo, Gintaro Sodeikos kūrinių, mano miniatiūrų. Labai patikdavo groti naujus kurso draugų kompozitorių, tarp jų Eglės Sausanavičiūtės, kūrinius.

Trečiame kurse pradėjau dirbti koncertmeistere pas prof. Juozą Domarką, ką turėtum ir Tu prisiminti, nes juk kartu skambindavome simfonijas dviem fortepijonais... Taip pat lankiau klavesino fakultatyvą pas Virginiją Dapkutę. Ne tik surengėme koncertą, bet ir vykome į Prahą pas Giedrę Lukšaitę-Mrazkovą į seminarą. Kelionę turbūt taip pat prisimeni. Su „Sutartine“ teko gastroliuoti Vokietijoje ir Švedijoje, akompanuoti solistams, šokėjams. Fortepijono rečitalius skambinau Amerikoje, Indijoje, visada grodavau M. K. Čiurlionį, pasakodavau apie jį.

Žvelgiant į praeitį, apima nuostaba ir dėkingumo jausmas už tai, kad mane supo šilta, jauki šeimyninė ir kolegiška atmosfera, nuoširdi draugystė, kad galėjau be vargo atsiduoti menui negalvodama apie naudą ar išgyvenimą, nes nebuvo įsigalėjusi merkantilinė dvasia, smelkianti šiandienos gyvenimą. Gyvenome kukliai, bet į nieką nekeisčiau to vidiniais turtais užpildyto laikotarpio. O gal jis brangus ir tuo, kad žydinti jaunystė palieka tik gražiausius prisiminimus...

– Ar apvali Tavo gyvenimo data yra dar vasara, ar jau ruduo? Ko tikėtumeisi ateityje?

– Tokia data verčia susumuoti gyvenimo darbus, pradėti tvarkyti archyvus, mėginti susiaurinti domesio sritis, nes suvoki, kad laiko lieka vis mažiau. Atsidėti tam, kas svarbiausia. Muzika yra pirmoji mano gyvenimo meilė, todėl ir liksiu su ja. Tik norėčiau daugiau laiko praleisti prie fortepijono. Dar norėčiau turėti savo TV laidą apie kultūrą, joje suderinti visas patirtis... Muzika yra rafinuočiausia dvasinė sritis, ir net kai rašai eilėraščius, bet kurį literatūrinį tekstą, visada lieki dėkingas likimui, kad išmokė muzikos, išmokė ją atlikti, vertinti ir kada nori panirti į kerintį garsų pasaulį. Muzikoje „esu namie“. O su filosofija jau išeinu į platų pasaulį. Ateityje tikiuosi išbaigti savo gyvenimo pašaukimą, kad senatvėje, sėdėdama prie židinio, galėčiau ramiai įkandin Ovidijaus sau tarti: „Omnia mutantur, nihil interit“[1].

– Ačiū Tau už šį smagų pasikalbėjimą. Linkiu, net ir rašant eiles, dar ilgai nardyti po muzikos vandenyną.

[1] Viskas kinta, niekas nežūva.