Darius Mažintas
Meno kūrėjo statusas suteiktas 2023-03-25
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-220
Dariaus Mažinto skambinimas fortepijonu siejamas su ekspresyvumu, subtilumu ir emocine prieiga. Pianistas pasižymi muzikalumu ir unikalia interpretacija, netikėtais niuansais ir savitais muzikiniais įvaizdžiais. Darius Mažintas yra pelnęs įvertinimų tarptautiniuose konkursuose, kviečiamas muzikuoti festivaliuose, solidžių pasirodymų su įvairiais orkestrais ir pripažintais Lietuvos bei užsienio scenos partneriais surengė koncertų salėse. Taip pat jis yra edukacinių muzikos projektų autorius, labdaringų koncertų organizatorius ir kultūrinių institucijų steigėjas.
Lietuvos nacionalinės filharmonijos informacija.
Darius Mažintas yra vienas ryškiausių jaunosios kartos atlikėjų Lietuvoje. Dar būdamas moksleivis, pianistas tapo daugelio tarptautinių konkursų laureatu: Balio Dvariono (1994, Vilnius Lietuva), Virtuosi per musica di pianoforte (1995, Usti nad Labem Čekija), Citta di Senigalia (1996, Senigalia Italija), Pietra Ligure (1997, Pietra Ligure Italija), Konzerteum (1998, Atėnai Graikija), Stasio Vainiūno (2000, Vilnius Lietuva), A.Rubinstein (2003, Paryžius Prancūzija).
Darius Mažintas pastoviai koncertuoja Lietuvoje ir už jos ribų. Su soliniais rečitaliais pianistas aplankė JAV, Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Rusiją, Švediją, Olandiją ir kt. Kaip solistas Darius Mažintas dalyvavo prestižiniuose festivaliuose: Aspen music festival (Aspen JAV), Westchester piano festival (Westchester JAV), Sommerakademie (Trier Vokietija), Holland Music Sessions (Olandija). Taip pat pianistas grojo pasaulinio garso dėstytojams: prof. Leon Fleisher (JAV), prof. Gabriel Chodos (JAV), prof. Anthony di Bonaventura (JAV), prof. Jerome Lowenthal (JAV), prof. Igor Lazko (Prancūzija), prof. Peter Eicher (Vokietija).
2009 Darius Mažintas kartu su violončelininku Gleb Pyšniak dalyvavo prestižiniame festivalyje „Holland Music Sessions“ ir laimėjo programą „New Masters on Tour“, kuri suteikia teisę 2010 – 2011 sezone koncertuoti garsiausiose Europos salėse, tokiose kaip Amsterdamo Concertgebouw ir kt.
Šalia solinės veiklos, D. Mažintas taip pat nuolat atlieka kamerinę muziką. Atlikėjas grojo su Lietuvos kameriniu, Klaipėdos kameriniu orkestru, koncertavo su žymiausiu Lietuvos operos solistu prof. V. Noreika, viena garsiausių lietuvių operos solisčių S. Janušaite bei daugeliu kitų.
Pianisto repertuaras labai platus. Jis apima žymiausius Vakarų Europos bei rusų klasikų opusus: solo, koncertus ir kamerinės muzikos kompozicijas.
2006 Darius Mažintas ir pianistas Kasparas Uinskas pristatė unikalią programą „Muzikinio paveldo pristatymas Vilniaus miesto mokyklose", kurios metu moksleiviai buvo supažindinti su gyvai atliekamais klasikinės muzikos šedevrais. Tokio pobūdžio projektas buvo vykdomas pirmą kartą Lietuvoje ir sulaukė didelio pripažinimo.
Darius Mažintas gimė 1982 Vilniuje. Nuo 1988 mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje (dabar Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla), 2000 baigė B.Dvariono muzikos mokyklą ir tų pačių metų rudenį tęsė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Veronikos Vitaitės klasėje. 2005 - 2006 atlikėjas stažavo pasaulinio garso G.Verdi konservatorijoje Milane Italijoje. 2010 pianistas baigė meno aspirantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir įgijo meno licenciato laipsnį.
Darius Mažintas: koncertai be kėdžių išlaisvina
MANTAS JUSIS, 2023-01-23
Darius – klasikinės muzikos atlikėjas, kuris pianistu tapo pralaimėjęs lažybas močiutei. Jis linkęs eksperimentuoti ir muziką nuvežti į neįprastas erdves, ten, kur jos gydomojo poveikio labiausiai ir reikia. Pašnekovas dažnai koncertuoja įkalinimo įstaigose, nesenai jau antrą kartą grįžo iš Ukrainos.
„Muzika turi būti ten, kur jos daugiausiai reikia. Norėčiau groti operacinėje, kai joje atliekama sudėtinga operacija. Parinkti tam atitinkamą muziką“, - sako pianistas Darius Mažintas.
- Kaip tau gimė meilė muzikai ir būtent klasikinei, fortepijonui?
- Pamažu. Negaliu sakyti, jog mylėjau ją visą laiką. Nes anksčiau nejaučiau to, ką dabar jaučiu grodamas. Jei tokio klausimo būčiau sulaukęs prieš dvidešimt metų, būčiau melavęs ir sakęs „kaip aš myliu muziką...“. Nieko iš tikrųjų aš nemylėjau. Taip nutiko, jog atsidūriau Čiurlionio menų gimnazijoje. Mano visa šeima susijusi su muzika. Ar norėjau ten būti? Toli gražu ne. Tiesiog pralošiau lažybas močiutei. Norėjau mokytis sporto mokykloje lengvosios atletikos. Prieš tai pažadėjau, daviau garbės žodį, jeigu nepavyks ten įstoti, eisiu į stojamuosius čiurlionkėj.
Muziką iš tikrųjų pamilau, kai supratau, jog ji gydo. Kai ilgiau negrodavau, atsitikdavo taip, jog keisdavausi kaip asmenybė, tapdavau daug blogesnis. Būdavau irzlus, nepatenkintas, užrietęs nosį, egoistiškas, toks fui. O tik prisėdęs prie instrumento nurimdavau.
Kai supratau, jog turiu būti dėkingas muzikai, dabar noriu ją pažinti. Pradėjau stengtis, ieškoti misijų. Ar ji skamba ten, kur iš tikrųjų turi skambėti? Jeigu ji man neleido tapti blogu žmogumi, gal ji gali padėti ir kitiems?
- Papasakok apie koncertus be kėdžių. Toks neįprastas būdas klausytis fortepijono muzikos...
- Yra viena kėdė. Man, deja. Fortepijonas taip sukonstruotas, jog kitaip neišeitų. Čia toks paradoksas, jog koncerte be kėdžių aš vis tiek sėdžiu.
O žiūrovams tai galimybė kiekvienam klausyti taip, kaip jie nori. Pabūti daugiau laisviems, negu esame kasdienybėje, nors kai kas gal ir leidžia sau į parduotuvę ateiti su chalatu, bet dauguma tikrai ne. Šio koncerto metu galima daryti ką nori, svarbu nepakenkti, nepažeisti kito erdvės. Yra galimybė išlaisvėti bei klausyti muzikos atsigulus ar po fortepijonu, judėti. Laisvė – viso gyvenimo pagrindas. Kai jos nėra, matome ką turime...
- Kiek, tavo nuomone, muzika svarbi žmogui jo kasdienėse veiklose. Kur ir kaip geriausia jos klausytis ir kaip jos klausytis nederėtų?
- Nederėtų klausyti per prievartą. Mes niekam nieko neskolingi ir nieko neprivalom. Nežinau, kas pasakytų, jog Mocarto muzika negraži. Taip, yra kas sako, jog tai – ne jam, bet paneigti grožio niekas nedrįso. Dar yra žmonių, kurie nusiteikę prieš klasikinę muziką, ir mano, jog reikia būti žinovu. Bet, kad ne. Tiesiog klausai būdamas tame garse. Paskui žmonės sako: mums palengvėjo, nebeliūdna. Trumpai tariant, klausytis laisvai, būnant laisvam. Ir pabandyti išgirsti, koncentruoti dėmesį, išgirsti ir eiti paskui garsą.
- Ar turi salę, o galbūt pievą, aikštę, mišką, laivą ar istorinę vietą, kurioje svajoji sugroti koncertą?
- Muzika turi būti ten, kur jos daugiausiai reikia. Norėčiau groti operacinėje, kai joje atliekama sudėtinga operacija. Parinkti tam atitinkamą muziką. Yra atlikti moksliniai tyrimai apie muzikos poveikį augalams, karvėms. Ten, kur skamba muzika, augalas auga greičiau, o karvė duoda daugiau pieno. Muzika yra apie tai. Neabejoju, jog ji daro teigiamą poveikį ir narkozės užmigdytam žmogui.
Man patinka eksperimentai, aš noriu, jog muzika taikytų žmones ir prisidėtų prie didelių, rimtų sprendimų, pavyzdžiui, ekologijos srityje.
- Gruodį koncertavai Iziume, o balandį Irpinėje (Ukraina). Kokie tai buvo koncertai, kur ir kaip jie vyko?
- Ši idėja įgyvendinta su bendraminčiu Dmitri Kanovich, kuris man atvėrė akis išbandant muziką. Tad ji skambėjo keistose vietose, kaip kalėjimai.
Visada tikėjau, tikiu ir tikėsiu, jog muzika yra galia, ji turi išeiti iš gražių, bet konservatyvių salės ribų. Kai prasidėjo karas, pagalvojau, jog kaip žmogus galiu aukoti, savanoriauti, bet ką padaryti gali muzika? Taip prasidėjo šis kūrybinis procesas, atėjo supratimas, jog reikia važiuoti.
Tai, ką girdėjau savo ausimis iš žmonių, kurie išgyveno okupaciją... Viskas išdaužyta, išsprogdinta. Žmonės sakė, jog šis muzikos skambėjimas jiems atnešė tam tikrą ramybę nuo karo pradžios, šviesą, viltį, jog gal viskas susitvarkys. Man, kaip menininkui, tuo tikinčiam tai buvo paskata toliau kurti.
Dabar sakau: tie, kas tampa draugais dabar, karo metu, jie tampa draugais amžiams. Nes viskas statoma ant tikrų vertybių, jautrių dalykų. Tokių draugysčių ateitis graži.
- Gal dar papasakotum, kaip šis perfomansas atrodė. Fortepijonas stovėjo lauke, aikštėje prie apgriautų namų. O klausytojai, ar jų buvo?
- Kad šis perfomansas įvyktų, tūrėjo dirbti daug žmonių. Kodėl pasirinkome Iziumą ir Irpinę? Tai aktualu, šios teritorijos buvo okupuotos, vėliau išlaisvintos. Buvo noras koncertuoti čia „ant karštųjų“.
Bėda, jog dalis pasaulio nemato šio karo baisybių. Dėl to tam tikri žmogiški sprendimai yra visai kitokie, nei turėtų būti. Šis perfomansas nuaidėjo per visą įmanomą pasaulio žiniasklaidą. Tuo mes irgi prisidedame prie sklaidos, kalbėjimo apie vykdomus žiaurumus, jog galop visi vieningai pamatytų tiesą.
Buvo pasirinktos kultūrinės vietos. Irpinėje – subombarduotas kultūros centras, o Iziume simbolinė vieta, kalnas, ant kurio stovėjo apie tūkstančio metų senumo akmeninės moterys. Jos buvo sugriautos.
Man nuo drėgmės, šalčio, lietaus lūžo instrumentas. Viskas subyrėjo. Auditorijos nebuvo, buvo kuriamas filmas. Po to nuvykau į karo ligoninę Kyjive. Grojau ten sužeistiems kariams. Mačiau jų reakciją, jaučiau juos. Po to jie kalbėjo labai jautrius dalykus.
- Ar turi kokį nors hobį, sportą, pomėgį, nesusijusį su muzika?
- Esu apsileidęs bėgikas, reguliariai nebėgioju, bet mėgstu. Dar mėgstu žygiuoti, galėčiau eiti į rimtą, ilgą žygį. O šiais metais esu sau išsikėlęs tikslą – išmokti fechtuotis. Turiu bičiulį, kuris pažadėjo nuo ateinančios savaitės įvesti mane į klubą. Fechtavimas man taip gražiai atrodo. Tai ir dėmesio koncentracija, ir elegancija, ir plastika, kas man, kaip atlikėjui, itin svarbu, jog rankos taptų kaip guma.
- Koks kompozitorius dabar, po pandemijos, bet karo tamsoje, o gal kartu ir viltyje stipriausiai suskamba ir tinka šiam laikotarpiui?
- Mocartas. Taip, laikas dramatiškas. Nepamirškime, jog visada taip būdavo: kai įvykdavo kas nors baisaus, po to ateidavo kas nors labai gražaus. Šitoje dramoje turime galimybę tobulėti kaip žmonės, kurie viską mato, būna, užjaučia ir prisideda. Galvoje man du kompozitoriai: Mocartas arba Šopenas. Jų muzikoje daugiausia tyrumo, šviesos.