Gintautas Abarius

1983 m. G. Abarius baigė Lietuvos konservatoriją. 1977–1979 m. buvo Lietuvos konservatorijos, 1981–1987 m. ir 1994–1999 m. Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos koncertmeisteris.

Sukūrė 1991 m. „Džiazo mišias“ chorui, solistams ir orkestrui, džiazo, pramoginės, kamerinės instrumentinės, teatro, TV spektaklių, kino muzikos, giesmių, dainų vaikams.

1987 m. estrados artistų konkurse Maskvoje jo vadovaujamas džiazo kvartetas, veikęs 1987–1990 m., laimėjo Didįjį prizą.

Nuo 1993 m. koncertavo kaip džiazo trio (saksofonininkas Aleksandras Fedotovas, būgnininkas Arkadijus Gotesmanas, vėliau Arvydas Jofė) pianistas. Koncertavo Europoje, Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, dalyvavo džiazo festivaliuose.

Vadovavo Rolio miesto Tarptautinės Aukštesniojo pašaukimo bažnyčios (Higher Call International Church) chorui ir instrumentiniam ansambliui.

Įkūrė netradicinę grupę „Baltic Aveniu“. Joje grojo su dviem baltaodžiais amerikiečiais (bliuzo, kantri ir bliugraso gitaristu bei sunkiojo metalo būgnininku), rengėsi savo antrojo originalių pjesių albumo įrašams.

G. Abarius mirė sulaukęs 51 metų. 

Penkerius metus su vėžiu kovojęs G.Abarius tikėjo, kad ligą jam pavyks įveikti. Kompozitorius sukaupęs jėgas ir valią dar prieš du mėnesius iki mirties kūrė naujus muzikos kūrinius, planavo kelionę į Lietuvą.

Jo laiškai artimiesiems ir draugams iš Amerikos niekada nebuvo liūdni, nors jau metus G.Abarius gyveno didelio skausmo gniaužtuose. Jis negalėjo nei kalbėti, nei gulėti, tad trumpai pamiegodavo sėdėdamas.

Gerklės vėžys kirsdavo ne tik skausmu.

G.Abariaus žmona Violeta, visus penkerius metus nė dienos nesitraukusi nuo savo vyro, buvo šalia ir šiąnakt. Muzikas išėjo miegodamas.

 

 

LEGENDOS. Gintautas Abarius >>>

(http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/162401/legendos_gintautas_abariusgintautas_abarius#wowzaplaystart=0&wowzaplayduration=2659000)

JAV mirė kompozitorius G.Abarius
Rasa Karmazaitė (paskutinis interviu su G.Abariumi)

Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė garsus muzikas Gintautas Abarius. Dešimt metų Šiaurės Karolinoje gyvenusio 51 metų kompozitoriaus ir pianisto gyvybė užgeso ligoninėje, saulei nusileidus (apie trečią valandą Lietuvos laiku). Penkerius metus su vėžiu kovojęs G.Abarius tikėjo, kad ligą jam pavyks įveikti. Kompozitorius sukaupęs jėgas ir valią dar prieš du mėnesius kūrė naujus muzikos kūrinius, planavo kelionę į Lietuvą.

Pastarąjį kartą gimtinėje jis lankėsi prieš pusantrų metų. Jo laiškai artimiesiems ir draugams iš Amerikos niekada nebuvo liūdni, nors jau metus G.Abarius gyveno didelio skausmo gniaužtuose. Jis negalėjo nei kalbėti, nei gulėti, tad trumpai pamiegodavo sėdėdamas. Gerklės vėžys kirsdavo ne tik skausmu.

Penktadienį ligonis patyrė stiprų kraujoplūdį, jam pakilo temperatūra. G.Abariaus žmona Violeta, visus penkerius metus nė dienos nesitraukusi nuo savo vyro, buvo šalia ir šiąnakt. Muzikas išėjo miegodamas.

Garsus muzikas kare su liga nėra vienišas

Kompozitoriaus ir pianisto Gintauto Abariaus, vėl susigrūmusio su gerklės vėžiu, kelionė į gimtinę buvo aplaistyta krauju. Bet kūrėjas neketina pasiduoti – jis kaupia jėgas ir žūtbūtiniam mūšiui su liga, ir svajonių koncertams.

Išsinuomotame bute Vilniuje 49 metų G. Abariui bendraamžė žmona Violeta vakar pusryčiams patiekė žolelių arbatos ir vaisių salotų.

Bet valgis jam mažai rūpėjo. Ne tik todėl, kad dabar muzikui sunkoka kramtyti, jis negali valgyti rūgštaus maisto. Nuo trečiadienio Lietuvoje viešintis kompozitorius ir pianistas telefonu derino pirmosios repeticijos su irgi iš JAV atvykusiu 59 metų pianistu Povilu Stravinsku laiką. Du anapus Atlanto gyvenantys muzikai kitą savaitę pagaliau įgyvendins savo svajonę – trijuose Lietuvos miestuose surengs bendrus koncertus. Įkūnyti šį projektą anksčiau sutrukdė 2005 metais G.Abarių užklupusi liga. Šįkart ji vėl grasina. Bet menininkas stengiasi išlikti tvirtas – juk tai jo daug metų puoselėta svajonė.

Vėl išspjovė dalį auglio

G. Abarius stengiasi kuo mažiau galvoti apie ligą, nors ji vis primena apie save. Su šeima iš JAV į Lietuvą muzikas vyko per Helsinkį. Kai lėktuvas nusileido Suomijos sostinės oro uoste, vyras pajuto, kad jo burna – pilna kraujo. Nenorėdamas gąsdinti šeimos narių ir kitų keleivių, visą kraują nurijo.

Pirmą vakarą Vilniuje vėl būta išgąsčio. Nuėjęs į vonią G.Abarius išspjovė audinio gabalėlį. Per visą kovos su gerklės vėžiu istoriją tai jau trečias kartas, kai maestro išspjauna dalį auglio.Nors atrodytų, kad tai tik bloga lemiantys ženklai, G.Abarius ir jo žmona mano kitaip.

„Gerai, kad jis tuos auglius iš savęs išspjauna. Organizmas pats apsivalo nuo gendančių audinių“, – sako V.Abarienė.

Ši moteris, kaip ir jos vyras, stebina stiprybe. 28 santuokos metai ją užgrūdino. Gyventi su menininku – nelengva. Būti dieną ir naktį šalia vėžio kankinamo žmogaus – didvyriškumas.Bet Violeta neverkšlena – kantriai verda savo vyrui košes, sriubas. O kai būna labai sunku, užsidaro viena kambaryje ir tyliai meldžiasi.

Viso mūsų pokalbio su maestro metu ji vakar buvo šalia.G.Abarius kartkartėmis žvilgsniu vis prašydavo žmonos pritarimo. Violeta žvilgsniu atsakydavo.

Gerklėje – vėžio židinys

- Vėžys jūsų nepalieka. Ar jis iš gerklės plinta po organizmą? – paklausiau G.Abariaus.

- Visas mano kūnas, išskyrus gerklę, yra sveikas. Organizme metastazių nėra.Tai parodė Amerikoje atlikti tyrimai. Bet liga sugrįžta, gerklėje yra vėžio židinys. Padėtis pavojinga, nes netoli gerklės – smegenys, plaučiai.Svarbu pagaliau sudoroti tą ligos židinį, kad jis nepažeistų kitų organų.

- Ar JAV medikai jums leido vykti į Lietuvą?

- Taip, nors dėl gydymo būdų jų nuomonės išsiskyrė. Medikai, kurie mane gydė anksčiau, patarė naudoti biomedicinines – natūralias priemones. Nes chemoterapija, spindulinis gydymas naikina ir gerąsias ląsteles, daro daug žalos imuninei sistemai – ją išbalansuoja.

Kita medikų grupė prieš kelionę patarė vėl taikyti radiaciją ir chemoterapiją. Su žmona sukėlėme ant kojų savo pažįstamus. Jie rado kliniką Vokietijoje, prie Miuncheno, kur gydosi ir Holivudo žvaigždės, ir valstybių prezidentai.Ten taikomi modernūs ligos gydymo metodai.Manau, tai bus paskutinė mano kovos su šita „zaraza“ fazė.

Atverčiau naują – mistinį, pavojingą – savo gyvenimo puslapį. Bet aš turiu jį perskaityti.Nuo to priklauso ateitis, visi mano kūrybiniai planai.

Tikrai nepasiduosiu – labai laukiau šitų metų, kad galėčiau vėl pradėti dirbti Lietuvai, savo tautiečiams.- Jūsų žmona užsiminė, kad prieš trejus metus užkluptas vėžio gydymui išleidote apie milijoną JAV dolerių. Išlaidos nesibaigė.- Taip, tada išleidome didžiausią mūsų santaupų ir pajamų dalį. Dar reikia 30 tūkstančių dolerių. Tiek kainuoja mėnuo Vokietijos klinikoje.

Pažįsta mirties kvapą

- Nors po paskutinio apsilankymo pernai vasarą dar labiau sulysote, jėgų groti koncertuose jums pakaks?

- Manau, labai svarbu, kaip nusiteiksiu. Svarbu ligos nesureikšminti, nepadaryti didesnės už save patį.Galiausiai viskas – Dievo rankose. Aš tikiu tuo Dievu, kuris, kaip skelbia Biblija, išvedęs žydus iš Egipto pirmiausia apsireiškė kaip gydytojas. Jo pagalbos laukė daugybė vergų, apsikrėtusių įvairiausiomis ligomis.

Neseniai Egipte mokslininkai tyrinėjo, kokios ligos vargino žmones senovėje. Pasirodo, tos pačios kaip ir dabar Vakarų pasaulyje – diabetas, vėžys, širdies ligos.

Tik dabar galimybės kitokios. Ir mano padėtis kitokia nei prieš trejus metus. Tada man pasakė, kad teturiu šešias savaites.Bet juk tada išlipau iš duobės. Prisiminimai apie tą momentą man teikia jėgų. Nejaučiu kūno silpnumo.

- Mirties nebijote?

- Jau žvelgiau jai į akis. Žinau, koks yra mirties kvapas.Bet man dar neatėjo laikas mirti, dar daug darbų nepadaryta. Turiu laimėti šį mūšį. Svarbu, kad šiame kare aš nesu vienišas. Mane palaiko daug žmonių. Sulaukiu labai daug laiškų iš įvairių pasaulio kampelių.

Kiekviena liga turi dvi puses – fizinę ir dvasinę. Svarbu ne tik gydyti kūną, bet ir turėti dvasinį palaikymą.Buvo daug kliūčių atvykti į Lietuvą, viena jų – ligos grįžimas. Tačiau atvykau. Išsipildė mano šeimos šviesiausia svajonė. Ir mano duktė jau pasiruošusi su vyru amerikiečiu atvykti į Lietuvą.

- Ar tai reiškia, kad jūs ketinate persikraustyti?

- Yra keletas klausimų, į kuriuos dar reikia surasti atsakymus. Jie susiję su gyvenamąja vieta, darbu.Kai išvykau į Ameriką, čia liko tik vienas mano daiktas – pianinas. Jis stovi mamos bute. Amerikoje yra mano lova, Lietuvoje – pianinas. Kur mano namai? Ten, kur pianinas.

Iš krizės galima pasimokyti

- Ar sumaištis Lietuvoje, kalbos apie krizę ir didėjantį nedarbą jūsų negąsdina?

- Iš toli seku įvykius ir atrodo, kad niekur nėra taip blogai kaip čia. Bet jeigu tokia krizė kaip čia būtų Afrikoje, afrikiečiai sakytų, kad tai – jų klestėjimo viršūnė. Kad ir kokia sunki būtų krizė, ji drausmina, pamoko išmesti iš gyvenimo šlamštą.Mano vienas pažįstamas amerikietis buvo įklimpęs į skolas, iš kurių išsikapstė būtent per krizę. Jis net dėkoja krizei – ji atvėrė akis į dalykus, į kuriuos anksčiau nekreipdavo dėmesio.

- Jums nedarbas negresia – pramogų žmogui reikia net sunkiausiais laikais.

- Antrojo pasaulinio karo metu Vilniuje tie, kurie mokėjo groti fortepijonu, styginiais ar pučiamaisiais instrumentais, būdavo atleidžiami nuo viešųjų darbų. Muzika kalba žmonėms apie viltį, meilę. Net tada, kai aplinkybės – kritinės.Daug žmonių žavisi Wolfgango Amadeaus Mozarto muzika. O juk šis muzikas mirė kaip valkata būdamas vos 35 metų. Jo žmona neturėjo pinigų net geram karstui.

Tikrieji dalykai, kurie gali žmogų sujaudinti, pakeisti, yra ne parduotuvėse, ne automobilių salonuose. Jie – žmogaus viduje. Aš tikiu mūsų tauta, jos gyvybingumu. Ji yra mindžiota, trypta, pjudyta.

- Kokius žmones pamatėte sugrįžęs?

- Kai grįžęs į Vilnių vykau iš oro uosto, mačiau žmonių veiduose daug nepasitikėjimo. Bet mačiau ir begalinį atvirumą.Gerosios mūsų tautos savybės yra kaip šuliniai, užversti dumblu ir akmenimis.Tai, kas geriausia, turi iškilti į paviršių.

Nereikėtų kalbėti pesimistiškai, kad bus vis blogiau. Savo ateitį kuriame žodžiais ir garsais – kaip kalbėsime, taip ir bus.Pernai įrašytą savo kompaktinę plokštelę pavadinau „Džiaugsmo vartai“. Neatsitiktinai. Mūsų tautoje pirmiausia reikia ieškoti to, kas gera.

Kodėl tiek daug santuokų išyra, nepadeda net specialistų patarimai? Todėl, kad atėję į konsultacijas partneriai ieško, kas jų santykiuose bloga, ir tada tai bando taisyti. Gyvenimas prasideda tuomet, kai pirmiausia ieškoma gėrio.Jeigu uždegi šviesą, tamsa iš kambario pasitraukia.

- Turbūt jūsų žmona yra tas žmogus, kuris visada ieško gera? Juk jūs – jau 28 metus kartu.

- Amerikiečiai mėgsta sakyti pristatydami savo žmonas: tai mano geresnioji pusė. O aš sakau: tai mano geriausioji pusė. Aš koncertuodavau, vykdavau į gastroles, o ji dažniausiai sėdėjo namie ir kantriai manęs laukė. Kantrybė ir pasiaukojimas – šios savybės tokios nepopuliarios šiuolaikiniame pasaulyje. O juk tai dvasios vaistai.Kartais būna akimirkų, kai viskas slysta iš po kojų. Tada žmona tampa mano didžiausia atrama.

Muzikas turtų nesusikrovė

- Daug kalbate apie dvasinį patyrimą. Per devynerius metus anapus Atlanto netapote materialinių vertybių vergu.

- Į Ameriką vykau ne turtų susikrauti. Mes jų ir nesusikrovėme. Gyvename kukliai, neturime nuosavo namo – nuomojamės keturių kambarių butą.Kiekvienas žmogus turi misiją, pašaukimą. Tai yra aukščiau už buitines sąlygas ir gerovę.Laikina emigracija man tapo vidiniais pažinimo universitetais. Ir kaip muzikantas gavau labai daug. Amerikoje prisiliečiau prie džiazo muzikos šaknų. Aš ten ir mokiausi, ir mokiau.

- Lietuvoje grosite ne džiazą, o klasiką.

- Su maestro Povilu Stravinsku grosime klasikos kūrinius, todėl ir jaudinuosi. Man tai bus prisilietimas prie savo ištakų, nes baigiau Konservatoriją kaip klasikos atlikėjas. Klasika, kaip ir Lietuvos žemė, gydo. Subalansuoja vidinį žmogaus pasaulį.

Japonų mokslininkai nustatė, kad muzika veikia molekulinę vandens struktūrą. Jie leido skirtingą muziką ir žiūrėjo, kaip keičiasi vandens molekulės. Kartais jos buvo kaip nuostabūs žiedai, snaigės, o kartais – deformuotos, keistai iškreiptos. Priklausė nuo muzikos garsų.Kai man skaudėdavo ausį, grojant klasiką skausmas nurimdavo. Taip pat veikia ir žodžiai.Jei sakote „aš tave myliu“, rezultatas bus teigiamas, jei „nekenčiu“, – priešingas.

- Kokios dovanos norėtumėte artėjančio penkiasdešimtmečio proga?

- Kaip rašė poetas Paulius Širvys, aš didelius lobius valdau. Nesiskundžiu ir nedejuoju dėl padėties, kurioje esu dabar. Nes tik tokiose situacijose mes įgyjame proto kaip niekur kitur.

Biblijoje parašyta, kad jaunasis karalius Saliamonas, turėjęs šalies valdymo problemų, pirmiausia paprašė išminties, nors tėvas jam buvo palikęs didelius turtus. Kai turėsi išmintį, visa kita bus pridėta.

Didelė dovana man būtų sveikata. Bet reikia ir išminties, nes tai – gyvenimo šaknis.Dar viena didelė dovana būtų galimybė toliau kurti, muzikuoti. Ir per muziką su žmonėmis dalintis gyvenimo patirtimi, viltimi, meile. Dalintis su tais, kuriems to labiausiai reikia.

* * *

Liga nepaleidžia iš savo gniaužtų

* Devynerius metus Šiaurės Karolinos valstijoje gyvenantis G.Abarius susirgo 2005-ųjų viduryje. Grįžęs iš kelionės po Tolimuosius Rytus ant kaklo pajuto nedidelį gumbą. Po to ėmė čiaudėti, kosėti, tačiau pavojaus neįvertino. Tik kai auglys vis didėjo ir tapo nepatogu miegoti, muzikas nuėjo išsitirti.

* Diagnozė kompozitorių pribloškė: gerklės vėžys, kurį operuoti jau per vėlu.

* Netrukus ligonis nebegalėjo kalbėti, judinti liežuvio, sunkiai rijo maistą. Vienintelis gydymas, kurį JAV medikai skyrė lietuviui, – chemoterapijos procedūros.

* Praėjus kelioms savaitėms po pirmojo chemoterapijos seanso, naktį pabudęs G.Abarius pajuto, lyg gerklėje kažkas būtų įstrigę. Nuėjęs į vonią vyras atsikosėjo ir išspjovė auglį.

* 2007 metų pabaigoje JAV medikai pacientui davė pažymą, kad jis yra visiškai sveikas.

* 2009-ųjų sausį jo gerklėje vėl prasidėjo kraujoplūdis, muzikas išspjovė dalį auglio. Medikai sustabdė kraujavimą, nukirpo likusią auglio dalį.

„KŪRYBA – TAI LAISVĖ“: GINTAUTĄ ABARIŲ PRISIMENANT

Kompozitorių, džiazo pianistą, charizmatišką atlikėją ir tikėjimo vyrą Gintautą Abarių prisimena kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis OFM, dainininkai Judita Leitaitė ir Ovidijus Vyšniauskas, „Tikėjimo žodžio“ bendruomenės pastorius Giedrius Saulytis, gitaristas Artūras Chalikovas, perkusininkai Arkadijus Gotesmanas ir Arvydas Jofė.

Gyvenimas scenoje

Arūnas Peškaitis OFM: Gintautas Abarius – vienas talentingiausių Lietuvos džiazo kompozitorių ir atlikėjų. Jo kaip atlikėjo žvaigždė pradėjo kilti praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje–devinto dešimtmečio pradžioje ir visą tą laiką negeso, o tik ryškėjo.

Artūras Chalikovas: Su Gintautu ne vienus metus teko groti „Tikėjimo žodžio“ bendruomenėje bei įvairiuose džiazo muzikos koncertuose. Per tuos metus Gintautą pažinau kaip plačios širdies, kūrybos aistra degantį spontanišką žmogų. Intuityvus pradas jame ėmė viršų prieš racionalų mąstymą, todėl muziką jis jautė visa savo esybe. Žinoma, kartais būdavo sunku bendrauti, nes kūrinio jis negalėdavo paaiškinti logiškai, sudėlioti aiškios jo struktūros, tačiau kai jis grodavo, per jį skambėdavo Muzika.

Išstudijavęs klasikinius kompozitorius, Gintas tapo klavišinių instrumentų virtuozu, todėl jo džiazas visada skambėjo itin turiningai ir nenuobodžiai. Groti su juo buvo nemenkas iššūkis net ir džiazo muzikantui, nes Gintas iš anksto negalėdavo pasakyti, kokia bus programa. Su juo tiesiog reikėdavo groti, pajusti muziką, įeiti į jo pasaulį. Man jis primena legendinį gitaros virtuozą B. B. Kingą, kuriam buvo svarbios ne natos, o motyvai, bendras kūrinio, kurį šiuo metu jis groja, vaizdas.

Arkadijus Gotesmanas: Mano gyvenime Gintas suvaidino ypatingai svarbų vaidmenį – jis buvo pirmas muzikantas, kuris pakvietė mane kartu groti džiazą. Taip aš tapau Abariaus trio nariu, su kuriuo nemažai teko keliauti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tačiau svarbiausia – man tai buvo pirmieji žingsniai džiazo muzikoje, ir šią kelionę ligi šiol tęsiu visų pirma Ginto dėka.

Jo koncertinės programos visada būdavo labai skirtingos ir kuriamos tiesiog čia ir dabar. Gintui itin artimas buvo muzikavimas, tarytum pašnekesys – vienas muzikantas pagroja, kitas jam atsako, ir taip gyvai vyksta dialogas, kuriame dalyvauja ir žmonių nuotaikos, šios akimirkos dvasinė būsena. Jis nuo pirmų akimirkų sugebėdavo maksimaliai susikoncentruoti į patį grojimą.

Išstudijavęs klasikinius kompozitorius, Gintas tapo klavišinių instrumentų virtuozu, todėl jo džiazas visada skambėjo itin turiningai ir nenuobodžiai.

Judita Leitaitė: Reikėjo matyti Gintą scenoje – jis tiesiog nenustygdavo vietoje nuo dvasios proveržio. Tvarkant programos „Koncerto Karaliui“ garsą, ne vienoje vietoje teko iškirpti Ginto balsą, nes jis nesusilaikydavo neuždainavęs ar nesušukęs. Jo charizma tiesiog veržėsi per kraštus…

Arkadijus Gotesmanas: Žmonės žino, kad Gintas buvo kompozitorius, džiazo muzikantas, geras žmogus ir draugas. Tačiau mažai kas žino, kad jis savo kūryba rizikavo. Atrodo, 1987 metais Vytautui Kernagiui Gintas sukūrė dainą „Šaukiu aš tautą“. Tuo metu mes važiavome į gastroles Ispanijoje, o Gintas skambino į Vilnių Kernagiui ir klausė, ar jų „neužstukino“. Kūrybą Gintas suvokė kaip laisvę. Paradoksalu, bet jau nuo vaikystės jis buvo pagavęs laisvės pojūtį, kuris brendo jame kaip asmenybės dalis ir ypač ryškiai prasiskleidė muzikoje.

Ovidijus Vyšniauskas: Visko mūsų bičiulystės metais buvo – ir dainas kurdavome, ir muzikuodavome, ir padūkdavome… Gintas – labai komunikabilus žmogus, todėl su juo dirbti būdavo vienas malonumas: darbas vykdavo sklandžiai, greitai ir profesionaliai. Ir, žinoma, visada linksmu tonu, gera nuotaika, su smagiais anekdotais. Jis visada būdavo pilnas džiugesio, kai matydavo, kad kūrinys skamba taip, kaip ir turi skambėti. Nepažinau nė vieno kito žmogaus, kuris būtų toks laimingas scenoje.

Arūnas Peškaitis: G. Abarius yra žinomas ir kaip estradinių dainų kompozitorius. Dauguma jo dainų, kurios išsibarstė įvairiuose rinkiniuose, yra tapusios Lietuvos estrados klasika –„Mažyte mano“, rokenrolas „Daiva“, Vytauto Kernagio atliekama „Šaukiu aš tautą“ pagal Bernardo Brazdžionio žodžius ar atgimimo metais tiesiog himnu virtusi daina „Dieve, laimink Lietuvą“. Jo sukurtas dainas dainavo tokie atlikėjai kaip Ovidijus Vyšniauskas, Viktoras Malinauskas, Egidijus Sipavičius, Rosita Čivilytė, Vytautas Kernagis ir kt. Mano galva, Gintautas Abarius yra Lietuvos Raimondas Paulas. Jo melodijos, dainų harmonija atitinka pasaulinio lygio šlagerius, o kaip džiazo pianistas – jis tikras meistras, kuriam lygių reikėtų gerai paieškoti. Paskutiniais metais jis surengė įspūdingų koncertų su kameriniu orkestru, kuriame grojo Mocarto kūrinius drauge su pianistu Povilu Stravinskiu. Tai išties buvo įvykis Lietuvos muzikinėje padangėje. Dabar belieka apgailestauti, kad Ginto kūrybinis palikimas ir reikšmė Lietuvos džiazo bei estradinės muzikos kultūroje vis dar nesulaukia tinkamo įvertinimo.

Arkadijus Gotesmanas: Jei kada nors būtų rašoma Lietuvos muzikinės kultūros, ypač džiazo, istorija, Gintauto Abariaus vardas turėtų figūruoti tarp labiausiai nusipelniusių šioje srityje. Jo kūrybinis palikimas jau yra mūsų istorijos dalis, ir tai nenuginčijamas faktas.

Tikėjimo kelionė

Arvydas Jofė: Aš pažinau du skirtingus Gintus Abarius – iki atsivertimo ir po jo. Mūsų pažinties pradžioje apie Gintą buvau susidaręs nelabai gerą nuomonę – jis mėgo daugiau kalbėti nei daryti, pažadėdavo ir neištesėdavo savo žodžių, todėl nenorėjau su juo turėti jokių reikalų. Paskui girdėjau apie jo kelionę į dugną ir maniau, kad tai jau istorijos pabaiga. Tačiau Gintas išgyveno atsivertimą, ir tai buvo jo renesansas. Aš pats tuo metu ėjau panašiu keliu ir vieną dieną sulaukiau Ginto skambučio, kviečiančio susitikti. Jis man papasakojo savo įtikėjimo istoriją, atsiprašė už visus iki tol buvusius nesusipratimus ir pakvietė į šlovinimo vakarą. Man tai buvo didžiulė dovana – jutau globėjišką Ginto paramą ir rūpestį ir netikėjau, kad tai tas pats žmogus, kuris tiek kartų buvo mane apgavęs. Jis buvo pilnas entuziazmo ir užsidegęs troškimu, kad aš patirčiau tai, ką buvo patyręs jis. Tai mane sujaudino. Ir aš patyriau Dievo dvasią, ir tą vakarą priėmiau Jėzų į savo gyvenimą. Gintas buvo Dievo indas, per kurį buvo pakeistas mano paties gyvenimas… Vėliau buvau liudininkas to, kaip Dievas ir kitus žmones veikė per Ginto žodį ir muziką.

Po atsivertimo Gintas visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą, tačiau jo energija ir entuziazmas dirbti, kurti, rengti koncertus ir programas išliko ir tapo užkrečiamu pavyzdžiu kitiems.

Judita Leitaitė: Iš gyvenimo upės Gintas sėmė atvira širdimi, todėl jo gyvenimo spalvinėje gamoje būta visų spalvų nuo juodos iki baltos. Jo atsivertimas man ir pačiai tapo ženklu, kad galima išeiti iš tamsos ir tvirtai atsistoti ant savo kojų. Po atsivertimo jis visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą, tačiau jo energija ir entuziazmas dirbti, kurti, rengti koncertus ir programas išliko ir tapo užkrečiamu pavyzdžiu kitiems.

Giedrius Saulytis: Plačioje Abariaus širdyje tilpo ne vien Lietuva… Prisimenu, kai drauge vykome į Reikjaviką skelbti Evangelijos. Gintas sukūrė himną Islandijai, pavadindamas ją nuostabiu šiauriniu perlu Dievo delne. Už šį kūrinį sulaukėme nuoširdžios padėkos ne tik iš eilinių islandų, bet ir iš Jóno Baldvino Hannibalssono, kuriam būnant užsienio reikalų ministru, Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, taip pat ir iš Islandijos prezidento Ólafuro Ragnaro Grímssono. Nuoširdus Ginto bendravimas atrakindavo kiekvieno žmogaus širdį: ar tai būtų prezidentas savo rezidencijoje, ar kalinys griežto režimo kolonijoje Vladivostoke, ar močiutė, atėjusi pasimelsti į cerkvę atokiame Sibiro miestelyje, ar kazachas muzikantas, pagrojęs autentišką folklorą, – pastarąjį apkabinęs, Gintas kreipėsi: „mielas mano broli“, ir bet koks svetimumo jausmas iš karto dingdavo.

Tarnystė vardan Kristaus

Arūnas Peškaitis: G. Abariaus talentas itin subtiliai atsiskleidė kuriant krikščionišką muziką. Po atsivertimo, kuris jo paties žodžiais tariant, tapo išėjimu iš pragaro į gyvenimą, jo džiazinės kompozicijos įgavo dvasinę dimensiją, ir kompozitorius, kaip pats mėgo sakyti, ėmė kurti sakralųjį džiazą bei giesmes. Viena iš žymiausių jo giesmių yra „Šventas Dievo Avinėli“, kuri buvo giedama ne tik „Tikėjimo žodžio“ bendruomenėje, kurios nariu daugelį metų buvo G. Abarius, bet ir katalikų bažnyčiose per šv. Mišias. Jo giesmės, kaip ir paties kompozitoriaus laikysena (be kelių radikalesnių pareiškimų atsivertimo pradžioje) buvo labai ekumeniška. Beje, 1991 metai jis sukūrė „Džiazo mišias“ chorui, solistams ir orkestrui, ir tai liudija gyvą jo ekumenizmo dvasią.

Giedrius Saulytis: Svarus G. Abariaus indėlis į šiuolaikinę lietuvių kultūrą yra labai reikšmingas ir daugialypis, per didelis, kad būtų aprėptas keliais sakiniais. Todėl norėtųsi išskirti vieną Gintauto kūrybos aspektą – bažnytines giesmes. Kaip žinoma, lietuvių poezijos istorija prasideda būtent bažnytinių giesmių rašymu. Evangeliški giesmynai – Martyno Mažvydo paruoštas pirmasis atskiras lietuviškas giesmynas „Giesmės krikščioniškos“, išleistas jo pusbrolio Baltramiejaus Vilento, taip pat antroje XVI a. pusėje Jono Bretkūno išleistos „Giesmės duchaunos“ bei Didžiojoje Lietuvoje Merkelio Petkevičiaus parengtas giesmynas drauge su katekizmu – padėjo kertinius pamatus lietuviškai himnodijai. Visgi tenka pripažinti, jog ji nebuvo tokia turtinga kaip kitų tautų, giesmynuose vyravo verstiniai, o ne originalūs kūriniai. Tokia padėtis iš dalies išliko iki pat XX a. – per pamaldas skambėdavo verstinės užsienio autorių giesmės, kaip antai klasikiniais tapę brolių Weslių himnai ar Johno Newtono „Nuostabi malonė“. Šioje retrospektyvoje Gintautą Abarių įvardyčiau kaip vieną ryškiausių, gal net patį iškiliausią, lietuviškos sakralinės šlovinimo muzikos autorių. Jo indėlis į mūsų tautos himnodiją yra tikrai ne menkesnis nei Antano Strazdo ar Antano Baranausko.

Artūras Chalikovas: „Tikėjimo žodžio“ bendruomenėje jis sukūrė labai daug giesmių, kurioms rašė ne tik muziką, bet ir žodžius. Tiesa, atsivertimo pradžioje, kaip dažnai nutinka, žmogus trokšta radikaliai atsisakyti viso praėjusio savo gyvenimo – pamiršti, užbraukti, lyg to niekada nebuvo. Gintautui taip pat teko patirti draskymąsi ir prieštaravimą tarp noro tapti pamokslininku ir prigimtinio pašaukimo būti muzikantu. Vis dėlto prigimtis, muziko pašaukimas, paėmė viršų, ir tuo galima tik džiaugtis žvelgiant į jo kūrybinį palikimą.

Praradęs balsą, jis džiaugėsi, jog yra pianistas, nes, pasak jo, kur kas didesnis skausmas būtų netekti rankų.

Arvydas Jofė: Mes subūrėme trio ir drauge važinėjome po koncertus bei bendruomenes grodami ir skelbdami Dievo vardą. Į šią veiklą Gintas visada žiūrėjo labai atsakingai, ir mums tai buvo ne tiek koncertai, kiek tarnystė. Šių susitikimų metu jis atsiskleidė kaip puikus pamokslininkas, savo nuoširdžiu liudijimu skelbiantis tikėjimą. Programose mes grodavome ir giesmes, ir džiazą – viskas visada būdavo spontaniškai, kaip dvasia mums sakydavo…

Arūnas Peškaitis: Gintauto sukurtas albumas, skirtas kalinių evangelizacijai, – unikalus ir nepaprastas darbas. Šiame albume G. Abarius kalėjimo žargonu, rusų kalba, išdainuoja bei perpasakoja evangelijų siužetus. Kiek teko girdėti, Rusijos, Sibiro kalėjimuose šis albumas buvo itin populiarus. Tai tik parodo, kokio kūrybiškumo, talento ir kokios plačios širdies žmogus buvo Gintautas.

Dar vienas išskirtinis projektas – bendra G. Abariaus trio ir dainininkės Juditos Leitaitės spiričuelų programa „Koncertas Karaliui“, kuris tapo pirmuoju tokiu darbu Lietuvoje, kur susitiko džiazo muzikantai ir filharmonijos solistė. Tai taip pat liudija G. Abarių, kuris buvo pagrindinis šio projekto sumanytojas, buvus novatoriškų idėjų autoriumi ir plačių pažiūrų žmogų bei muzikantą.

Judita Leitaitė: Gintas yra sukūręs „Aleliuja“, kurią aš giedu, ir šis kūrinys tiesiog stebuklingas – kupinas šviesos ir vilties. Sykį man paskambino moteris ir ėmė dėkoti už šią giesmę. Iš jos kalbos supratau, kad ji buvo atsidūrus ant savižudybės slenksčio, tačiau netyčia per radiją išgirdusi šį kūrinį sukluso, išklausė iki galo ir su paskutiniais giesmės akordais jau buvo tapusi kitu žmogumi. Argi tai ne stebuklas? Gydanti ir prikelianti gyvenimui muzika…

Tikėjimo ir meilės liudijimas

Arūnas Peškaitis: G. Abariaus tikėjimas subrendo kovojant su klastinga liga. Tačiau ir šioje kovoje jis sugebėjo galvoti apie kitą žmogų – palaikė Vytautą Kernagį, likus dviem dienom iki mirties sms žinute gimtadienio proga pasveikino savo tėvą Lionginą Abarių, nors pats jau beveik nematė ir negalėjo kalbėti. Tai iki sielos gelmių sujaudinantis rūpinimasis kitu… Paskutiniais gyvenimo mėnesiais jis nekovojo už išlikimą žemėje, bet už išlikimą tikėjime ir Dievo artumoje. Gintautas išliko vilties žmogumi, iki pat galo nesistengdamas savo kančios užkrauti kitiems, bet palikdamas viską Dievo valioje.

Judita Leitaitė: Penkiasdešimtmečio koncerte Neringoje Gintautas grojo jau kęsdamas didžiulius skausmus ir vartodamas vaistus, tačiau niekas nebūtų galėjęs to pasakyti, nes jis visada stengėsi būti pilnas optimizmo ir nuoširdžios šypsenos.

Ovidijus Vyšniauskas: Tikėjimas ir grojimas jį palaikė iki gyvenimo pabaigos. Pats yra sakęs, kad jei ne fortepijonas, kažin ar būtų ištvėręs savo ligą. Jis grodavo, grodavo, grodavo ir net kankinamas skausmo sugebėdavo šypsotis. Tikri kareiviai eina kiek gali, o paskui – ir kiek reikia. Gintas savo prigimtimi buvo kovotojas ir perėjo visą jam skirtą kelią nesispyriodamas.

Giedrius Saulytis: Gintautui tekęs sunkus išmėginimas jo nepalaužė. Priešingai. Atskleidė tikėjimo Kristumi autentiškumą. Tarsi medis sausros metu jis leido sielos šaknis gilyn, pasiekdamas giluminius Dievo malonės ir išminties šaltinius. Pats kentėdamas, jis išmoko guosti ir stiprinti kitus. Į žurnalisto klausimą – iš kur ta jūsų ramybė, išmintis? – Gintas atsakė:

Išmintis nelengvai įgyjama. Ji atsiranda perėjus didelį kvailysčių lauką, pasimokius iš klaidų. […] Man patinka karaliaus Saliamono „Patarlių knyga” Biblijoje. Tai – kasdienės išminties kodeksas. Jei žmonės ją dažniau skaitytų, suvoktų, kad amžini dalykai, jungiantys kartas, yra paprasti. […] Man atrodo, išminties raktas – du dalykai: pirmas – dėkingumas, antras–- mokinio širdis. Kol esame pasirengę ir trokštame mokytis, tol augame. Kai sustojame, patikime, kad pasiekėme tam tikrą lygį, tai būna slidžiausia gyvenime vieta.

Baimė arba meilė. Nuo šių dviejų dalykų priklauso visas gyvenimas. Meilė ištveria bet kokią baimę. Juk baimė – neapykantos, savęs teisimo ar gailėjimo padarinys. Baimė dėl to, kad esi nemylimas ir nereikalingas. Kadangi esu mylimas ir reikalingas, visa kita tėra paprastas procesas, kai svarbiausia tampa – ar esi pasirengęs kartkartėmis būti ne tik paglostytas, bet ir atsigulti ant operacinio stalo. Tai nesmagu, bet būtina. Jei negenėtume obelų, vynuogių, kriaušių šakų, turėtume išsikerojusius medžius be vaisių. O juk vaisiai – tai, kas turi išliekamąją vertę, – yra svarbiausia.

Judita Leitaitė: Likus mėnesiui iki mirties gavau nuostabų Ginto laišką, kurį ir dabar, kai apima liūdesys, skaitau. Jis man rašė: „Nepasiduoti jokioms blogoms mintims, jos nevertos tavo dėmesio. Sutelk visą save į tai, kas teikia pasitenkinimą ir ramybę. Ir tegu niekas neatima tavo džiaugsmo ir gyvenimo energijos, kurios esi pilna tu ir tavo muzika.“ Tokia štai tikėjimo ir meilės pamoka.

Giedrius Saulytis: Dvasios vaisiai – meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas ir susivaldymas – tapo regimi ir tokie apčiuopiami Ginto kančios metais. Praradęs balsą, jis džiaugėsi, jog yra pianistas, nes, pasak jo, kur kas didesnis skausmas būtų netekti rankų. Kai nebegalėjo groti, krutino kojų pirštus, taip šlovindamas Dievą. Išėjo iš šios žemės ramus, lėtai plodamas rankomis ir šviesiu žvilgsniu žvelgdamas į mums dar Neregimąjį, bet jo žvilgsniui jau atsivėrusį Kristų.

Parengė Gediminas Kajėnas