Ignas Maknickas

Ignas Maknickas
Pianistas
1998-10-29
Gimtasis miestas: JAV, Santa Barbara
+37067766090
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2020-06-30
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-881

Mokyklos
Nuo 2005 m. iki 2017 m. Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla
Aukštosios mokyklos
Nuo 2017 m. iki 2021 m. Londono Karališkoji Akademija
Biografija

Ignas Maknickas gimė 1998 m. Santa Barbaroje, Kalifornijoje. Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigė docentės Albinos Šikšniūtės fortepijono klasėje. Brandos atestatą su padėka už mokyklos vardo garsinimą bei konkursinius nuopelnus jam 2017 m. įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šiuo metu Ignas studijuoja Londono Karališkoje muzikos akademijoje, prof. Joanna MacGregor klasėje – su pilna 4 metų stipendija fortepijono bakalauro studijoms.


Ignas Maknickas yra tarptautinių pianistų konkursų laureatas: 2011 m. XIX tarptautiniame F. Šopeno jaunųjų pianistų konkurse Šafarnėje, Lenkijoje (I vieta); 2014 m. XX tarptautiniame „Young Virtuoso“ konkurse Zagrebe, Kroatijoje (I vieta) ir tarptautiniame konkurse Enschede, Olandijoje  (III vieta ir Publikos apdovanojimas).  2018 m. Londono Karališkosios muzikos akademijos “Harriet Cohen” J. S. Bacho konkurse Ignui buvo įteiktas „Harold Samuel” apdovanojimas, o 2019 m. jis tapo tarptautinio 3 turų pianistų konkurso “Aarhus International Piano Competition ” laureatu (III vieta).


2017 m. Ignas dalyvavo „Young Concert Artists“ perklausose New York‘e, o 2018 m. tapo sidabro medalio laimėtoju „Manhattan International“ muzikos festivalyje. 2018 ir 2019 m. buvo pakviestas dalyvauti (su pilna stipendija) prestižiniame Oksfordo fortepijono festivalyje Jungtinėje Karalystėje. 


Remiamas M. Rostropovičiaus fondo 2009-2017 m. Ignas Maknickas dalyvavo profesorės Mūzos Rubackytės meistriškumo pamokose Vilniuje, „Music Fest Perugia“ festivalyje Italijoje bei G. Sebök akademijoje „Piano Pic“ Bagnères-de-Bigorre Prancūzijoje, grojo prestižiniuose renginiuose – Luvro koncertų salėje Paryžiuje, Šlėzvigo-Holšteino festivalyje Vokietijoje, Ermitaže Sankt Peterburge bei I, II ir V Vilniaus fortepijono festivalyje, kurio baigiamajame koncerte su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko F. Šopeno Antrąjį koncertą fortepijonui. 


Ignas Maknickas koncertavo su Lietuvos valstybiniu simfoniniu (būdamas 9 metų), Alikantės universiteto filharmonijos, Dartingtono, Brunensis, Kauno ir Orhuso simfoniniais, Lietuvos, Šv. Kristoforo ir Klaipėdos kameriniais orkestrais. Ignas bendradarbiavo su dirigentais maestro Geoffrey Simon, Uri Segal, Anna Skryleva, Modestu Pitrenu, Mindaugu Piečaičiu, Martynu Staškumi ir kitais. 2018-19 metais Ignas atliko Mocarto 9-ąjį, 10-ąjį ir 23-ąjį koncertus kartu su London Mozart Players, Dartingtono ir Karališkosios muzikos kademijos orkestrais. 2019 metų gegužę, kartu su šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Ignas grojo Bacho ir Schnittkės koncertus fortepijonui šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje diriguojant Modestui Barkauskui. 2020 metų sausį, kartu su Lietuvos kameriniu orkestru ir maestro Vilmantu Kaliūnu, atliko Mocarto 21-ąjį koncertą Nacionalinėje filharmonijoje.


Pirmieji Igno Maknicko rečitaliai vyko 2014 ir 2016 m. „Kristupo vasaros“ festivalio metu Šv. Kotrynos bažnyčioje. 2017 ir 2018 m. pianistas surengė rečitalius „Vaidilos“ teatre Vilniuje. 2018 m. Ignas Maknickas atliko solinius rečitalius „Steinway Hall“ Londone ir T. Manno festivalyje Nidoje. 2019 m. Ignas pasirodė septintąjame 5 jaunųjų Maknickų koncerte Valdovų rūmuose, atliko solinius rečitalius Kinross rūmuose Škotijoje, bei Charlottenborg Festival Hall Kopenhagoje.


Ignas Maknickas dalyvavo (su pilna stipendija) „Piano Texas“ festivalyje-akademijoje Fortvorte (2016 ir 2019 m.) bei “Mozarteum“ tarptautinėje vasaros akademijoje Zalcburge, tobulinosi daugelio garsių pianistų, profesorių meistriškumo pamokose, tarp jų - J. Achucarro, D. Bashkirov, P. Bianconi, D. Cabassi, I. Cooper, P. Devoyon, B. Douglas, C. Elton, A. Grynyuk, S. Hough, Y. Kaplinsky, V. Kholodenko, J. Lowenthal, E. Naoumoff, M. Papadopolous, J. Perry, M. Pressler, N. Seriogina, T. Ungar, A. Vardi, I. Vered. Nuo 2016 m. Ignas reguliariai dalyvauja maestro Geoffrey Simon meistriškumo pamokose Londone.


2012 ir 2015 m. Ignas Maknickas buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidentės padėkos raštais. 2016 m. atlikėją Vilniaus meras apdovanojo Mažuoju šv. Kristoforu „Už muzikos pasiekimus ir Vilniaus miesto garsinimą". Nuo 2016 m. Igną Maknicką globoja fondas „Arts Global“. 2018 m. Karališkojoje muzikos akademijoje Ignas apdovanotas „Molyneaux“ prizu, o 2019 m. jam suteiktas ABRSM apdovanojimas (The Associated Board of the Royal Schools of Music Scholarship Award). 

 

Straipsniai

Muzikuojantis penketas

Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

1998 metais, kai Lietuvoje daugybė šeimų vakarais stebėdavo garsiajame JAV seriale „Santa Barbara“ vykstančias intrigas, toje pačioje Santa Barbaroje jaunoje Dalios ir Tomo Maknickų šeimoje gimė pirmasis sūnus Ignas.

Iš serialo pažįstama nuostabi Kalifornijoje gamta, puikūs namai ir jų interjerai bei žmonių žavesys sunkiai leidžia suprasti, kas galėjo nutikti, kad pirmųjų metukų sukaktį mažasis Ignas šventė jau Lietuvoje. Netrukus čia gimė dar penki Igno broliai ir seserys.

Šiais metais jaunieji Maknickai Vilniuje jau šeštą kartą surengė šeimos pavasario koncertą. Balandžio 12 d. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje klausėmės muzikuojančio penketo parengtos programos skambiu pavadinimu „Tau, Lietuva!“

Būtent šis koncertas ir paskatino pasidomėti unikalia muzikuojančia šeima. Nors ne, ne visai šeima – nė vienas iš tėvų nemuzikuoja. Na, nebent tėtis Tomas, kuris Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi dailės, aplink girdėdamas tiek daug muzikos nevalingai pradėjo svajoti, kad ji nuolatos skambėtų ir būsimos gausios šeimos namuose.

Svajonės išsipildė su kaupu: šeimoje šeši vaikai, ir nemuzikuoja kol kas tik jaunėlis, penkerių Matas. Visi kiti – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai. Dešimtmetis Jonas griežia smuiku, kaip ir vienintelė tarp berniukų auganti šešiolikmetė sesė Greta. Du vyriausi – devyniolikos Ignas ir septyniolikos Justas – pasirinko fortepijoną, keturiolikmetis Julius – violončelę.

Koncertą pradėjo Jonukas, stropiai pagrieždamas Charlesˊio Dancla Koncertinį solo. Jam akompanavo vyriausias brolis Ignas, ką tik trumpam grįžęs iš Londono, kur studijuoja Karališkojoje muzikos akademijoje, profesorės Joannos MacGregor fortepijono klasėje. Jonas šiemet tapo Aleksandro Livonto jaunųjų smuikininkų konkurso diplomantu, smuikuoti jį moko Ugnė Jauniškytė.

Violončelininkės Ramutės Kalnėnaitės ugdytinis Julius pagriežė Gabrielio Fauré Elegiją. Jam taip pat globėjiškai talkino brolis Ignas.
Koncerto vedėjas Rimas Šapauskas atskleidė pianisto Justo Maknicko aistrą džiazui. Pedagogės doc. Albinos Šikšniūtės auklėtinis lanko ir Egidijaus Buožio džiazo improvizacijos fakultatyvą, tad jo pasirodymo programoje buvo ne tik F. Chopino preliudai (op. 28 Nr. 4, Nr. 9, Nr. 20) ir S. Rachmaninovo Etiudas-paveikslas, op. 33 Nr. 7, bet ir Nikolajaus Kapustino preliudas džiazo stiliumi, op. 53 Nr. 23.

Greta visus nustebino virtuoziškai atlikusi Heinricho Wilhelmo Ernsto Fantaziją Rossini operos „Otelas“ temomis (akompanavo Emilija Budžemaitė). Griežti smuiku Gretą iki šių metų mokė legendinė pedagogė Beata Šmidtienė, dabar ji mokosi pas prof. Ingridą Armonaitę.

Justas, Greta ir Julius – tarptautinių ir nacionalinių konkursų laureatai, jau ketverius metus iš eilės savo atliekamą muziką dovanoja „Caritas“ paramos koncerte „Degu kaip žvakė“.

Pirmąja koncerto kulminacija tapo visai publikai ir Maknickų šeimos gerbėjams pateikta staigmena: pirmą kartą Ignas, Greta ir Julius griežė trise – skambėjo Wolfgango Amadeaus Mozarto fortepijoninio trio Nr.1 , K.254, pirmoji dalis.

Vis dėlto tikrąja koncerto kulminacija tapo kol kas tvirtai muzikuojančio penketo lyderio pozicijas užimančio, didžiausią artistinę patirtį turinčio Igno solinis pasirodymas.

Pasirinkta koncerto programa ir jos atlikimas stebino nejaunatviška branda, muzikos dramaturgijos suvokimu, žavėjo artistiškumu, jautriais garso atspalviais. Igno skambinimas pasižymi įspūdingu virtuoziškumu ir technika, o kartu – puikia stiliaus pajauta bei emocingumu.

Ką tik broliams akompanavęs ir darniame trio grojęs Ignas savo solo pasirodymą pradėjo Debussy „Pagodes“ iš ciklo „Estampai“, tarsi patikrindamas fortepijono jautrumą spalvoms. Tada drąsiai metė iššūkį sau ir publikai garsiąja F. Chopino Sonata Nr. 2 b-moll, op. 35.

Iki skausmo pažįstama, kaip ir kiti Chopino kūriniai „nugrota“ sonata, atlikėjui kelianti pagundą demonstruoti tariamą muzikalumą neskoningomis rubato ir ritardando „pūslėmis“, iš tiesų tik iškraipančiomis natūralią muzikos tėkmę. Tokio Chopino baugu... O dar garsusis Laidotuvių maršas, trečioji Sonatos dalis, nuo vaikystės „išmoktas“ tam tikra proga jį atliekant įvairių sudėčių ir dar įvairesnių kvalifikacijų pučiamųjų orkestrams...

Taigi – F. Chopino Antroji sonata.

Jau nuo pirmų garsų aišku – Ignas šiuo kūriniu neketina nieko demonstruoti. Juo labiau – muzikalumo. Melodijos ir harmonijos santykis, raiškus kontrapunktas, unikalus ritmo pojūtis ir santūrūs rubato, ne stabdantys mintį, o, priešingai, ją artikuliuojantys ir dėl to tik dar įtaigiau prabylantys į klausytoją. Ignas Chopino stilių kildina ne iš sentimentalių saloninės muzikos imitacijų, bet iš muzikos, ugdžiusios patį kompozitorių, – klasicizmo ir ypač Beethoveno. Tai Igno interpretacija Chopinui suteikė išskirtinę minties gelmę ir padėjo atskleisti vientisą kūrinio dramaturgiją nuo pirmos iki paskutinės dalies. Net Laidotuvių maršas skambėjo santūriai, lyg ir neatliepdamas pavadinime nurodytos paskirties ir tarsi keldamas klausimą, ar dėl jaunystės, ar dėl noro išlaikyti sonatos dramaturgijos vientisumą jaunasis pianistas atsisakė gundančio ašaringumo ir tragizmo.

Akivaizdu, kad Ignui labai artima romantizmo epochos muzika – jam puikiai sekėsi perteikti Chopino dvasią pasitelkiant tam laikotarpiui būdingą ekspresiją ir kartu lyrizmą. Nuo pat pirmųjų taktų po truputį kurdamas emocinę įtampą, jis sugebėjo išlaikyti įtaigą iki pat paskutinių taktų. Techniniai iššūkiai buvo nepriekaištingai suvaldyti, negirdėjome nė vienos šiurkščios ar nenušlifuotos detalės, kiekviena kūrinio frazė buvo labai išraiškingai nuspalvinta. Daugybė forte ir piano atspalvių, virtuoziškų pasažų kaskados ir juos sujungianti legato kantilena neleido abejoti – prieš mus ne tik talentingas, bet ir brandus muzikas.

Gausių publikos ovacijų paragintas Ignas Maknickas savo pasirodymą užbaigė spalvingu F. Chopino Andante spianato.

„Muzikos barų“ kritikai Daiva Tamošaitytė ir Tomas Bakučionis savo dispute apie M. Rubackytės rengiamus Vilniaus fortepijono muzikos festivalius Igną Maknicką yra pavadinę daug žadančia lietuvių fortepijono meno asmenybe, atkreipdami dėmesį į jo įgimtą muzikalumą, gražų garsą, tikslingą ir skoningą techninių priemonių pasirinkimą. Regis, taip ir yra!

***

Žavus muzikuojančio penketo vakaras pasibaigė, tačiau liko daugybė klausimų, kilusių greičiau iš nuostabos, kad tokia dažnai ne itin malonių kasdienybės peripetijų lyg ir nepaliesta, absoliučiai „ekologiška“ meniškos šeimos oazė gali egzistuoti visai šalia mūsų.

Smalsumas atvedė į Vilniaus priemiestį, kur dideliame name tarp miškų įsikūrusi Maknickų šeima. Mane labai domino, ką apie šeimą ir muziką savo gyvenime, dabartinėje aplinkoje mano patys vaikai. Noriai atviravo visi – Jonukas, Julius, Greta, Justas ir, žinoma, daugiausia turintis ką papasakoti Ignas. Net mažasis Matukas savaip mėgino įsiterpti į pokalbį nenustygdamas vietoje ir bent kelioms akimirkoms jaukiai įsitaisydamas tai ant kurio brolio, tai ant sesės kelių. Tėveliai Dalia ir Tomas tik kartais pratęsdavo vaikų mintį arba atsakydavo paklausti.

Pirmiausia kreipiuosi į mažąjį Jonuką, kuris Valdovų rūmuose smuikavo labai stropiai, stengėsi atlikti visas mokytojos užduotis, tačiau mintimis akivaizdžiai klaidžiojo kažkur kitur...

– Jonuk, apie ką galvojai vakar grieždamas koncerte?

Netikėtai užkluptas mažasis smuikininkas sutrinka.

– Apie ką? – vienas per kitą su šypsena į talką broliukui mėgina ateiti vyresnieji.

Nors taip ir nesužinojome, apie ką grieždamas mąstė Jonukas, tarsi savaime iškilo pirmoji pokalbio tema: muzika reikalauja visiško atsidavimo, žinių ir supratimo. O į antrą mano klausimą, ar smagu buvo groti su broliu, vieningu „taip“ atsako ir Jonas, ir Julius. Ignas taip pat patvirtina, kad buvimas scenoje su broliais ir seserimi – retas, bet labai didelis džiaugsmas.

Klausiu, kas vaikams parinko instrumentus. Kodėl šeimoje net du pianistai ir du smuikininkai, bet tik vienas violončelininkas?

Visi penki sužiūra į mamą.

– Man labai patiko fortepijonas, – sako ponia Dalia, – todėl Igną nė nesvarstydami nuvedėme į Nacionalinę M. K. Čiurlionio mokyklą ir paprašėme, kad paskirtų į fortepijono specialybę. Po metų tuo pačiu keliu nuėjo ir Justas.

– Ir aš labai norėjau groti fortepijonu, – įsiterpia Greta, – bet man teko smuikas.

– Pamanėme, kad dviejų pianistų namuose pakanka, – tęsia mintį p. Dalia, – tad Gretai pasiūlėme smuiką, o Juliui – violončelę. Jonukas mokytis muzikos pradėjo penkerių. Iš pradžių ir jam, ir mums patiko, kad jis skambina fortepijonu. Bet kai stojo į pirmą klasę, komisija, įvertinusi jo gabumus ir rankas, pasiūlė pereiti į smuiko specialybę. Taigi dabar jau turime du smuikininkus.

– Kai penki groja, ar netrūksta muzikos kūrėjo – kompozitoriaus?

– Regis, ir kompozitorių turėsime, – džiaugsmingai praneša Justas. – Jonas mėgsta kurti, tik dar užrašyti, ką sukūręs, nemoka.

– Jau kreipėmės į puikią kompozicijos mokytoją Nailią Galiamovą, tikimės, netrukus prasidės ir kompozicijos pamokėlės, – pasakojimą užbaigia p. Dalia.

– Nors ir toje pačioje mokykloje mokotės, gyvenate gana toli nuo jos. Kaip pavyksta suderinti pamokų laiką? Kaip spėjate paruošti pamokas, pagroti?

– Mūsų dienotvarkė labai griežta ir intensyvi, – sako Justas. – Važiuodamas į darbą mus visus į mokyklą nuveža tėtis. Grįžtame savarankiškai miesto transportu. Ką jau ką, o transporto kamščius patiriame ir ryte, ir vakare grįždami namo. Ypač būna apmaudu, kai net pėstieji važiuojančius lenkia.

– Labiausiai trūksta laiko groti, – tęsia Greta. – Jau įpratau išnaudoti bet kokią pertraukėlę ar langą tarp pamokų. Jeigu nepavyksta rasti klasės, net ir koridoriuje ramesnę vietelę susiradusi galiu pagroti. Smuiku griežiant tai paprasčiau, nei fortepijonu skambinant. O Justas dabar namuose vienas skambina fortepijonu, Ignas savo atgroja Londone.

– Greta, sakai, kad norėjai skambinti fortepijonu kaip ir vyresnieji broliai. Bet vakar koncerto vedėjas mums papasakojo, kad tu būdama šešerių jam įteikei vizitinę kortelę ir prisistatei: Greta – smuikas.

Ignas prapliumpa juoktis prisiminęs smagią istoriją:

– Būdamas trečioje klasėje Kongresų rūmuose grojau su Valstybiniu simfoniniu orkestru. Koncertas man padarė labai didelį įspūdį ir, sulaukęs sveikintojų, pasigedau vizitinių kortelių. Tuomet iš savo santaupų nusipirkau spausdintuvą ir, įvaldęs „Wordo“ programą, padariau vizitines korteles ne tik sau, bet ir sesei su broliais. Kadangi sesė jau buvo pradėjusi griežti smuiku, ant jos vizitinės kortelės jis ir puikavosi.

– Man smagu augti tarp brolių, – sako Greta. – Pavyzdžiui, net nežinau, kodėl mėgstu futbolą ir motociklus. Galimi du variantai: arba aš juos mėgstu, ir man pasisekė, kad broliai taip pat aistringi futbolo ir motociklų fanai, o gal dėl to ir mėgstu, kad broliams tai patinka. Ignas turi motociklą, kuriuo mielai su mumis dalinasi.

– Tai ne motociklas – tai mažas motoroleris, – seserį pataiso Ignas. – Iš pradžių aš išmokau juo važiuoti, paskui Justas ir Julius. Žinoma, užsimanė važiuoti ir Greta – ir jai puikiai sekėsi.

– Augi tarytum princesė tarp brolių? – Neslėpdama susižavėjimo sakau komplimentą visai šeimai.

– Greičiau kaip pelenė, – nusijuokia Greta. – Mamai tai aš turiu padėti, kokia gi tada princesė?

– Bet grįžkime prie muzikos. Ignai, ar nesunku buvo vakar, tiek akompanavus broliams ir sesei, užbaigti koncertą sudėtingais Chopino kūriniais?

– Vakar skambindamas kaip niekad jaučiau didelį malonumą. Matyt, pirmiausia todėl, kad Valdovų rūmuose yra mano mėgstamiausias instrumentas –„Fazioli“ 308 modelis. Jis ilgesnis už patį didžiausią firmos „Steinway“ instrumentą, todėl jo garsas ypatingas. O garsas man ypač svarbus. Sonatos pirmoje dalyje labai daug akordinės faktūros ir forte fortissimo dinamikos. Kaip išgauti šopenišką, ne rachmaninovišką fortissimo?.. Negaliu sakyti, kad vakarykščiu pasirodymu esu nepatenkintas, bet dirbti ir ieškoti garso kokybės dar teks ilgai.

– Kuo skiriasi muzikos mokymo metodika Londone ir Čiurlionio mokykloje?

– Londone turiu tik vieną savaitinę 45 minučių pamoką. Ir tai nėra per mažai – privalau labai gerai pasiruošti, ir tuomet pamoka būna labai intensyvi. Technika – mano reikalas, o su profesore Joanna MacGregor didžiausią dėmesį skiriame interpretacijai. Patekau į aukščiausio lygio muzikos įstaigą, ji antroji pasaulyje po Juilliardo mokyklos. Labai tuo džiaugiuosi. Akademijos aplinka nuostabi. Matydamas, kaip ir kiti šalia tavęs siekia to paties, stengiesi nepasiduoti, net jei kas ir nesiseka. Aplinka nėra konkurencinga – visi draugiškai siekiame muzikos aukštumų. Londone labai nuoširdūs ir pedagogai, ir administracija, visi stengiasi padėti, išaiškinti, kas neaišku. Be to, dabar turiu nemažai renginių ir susitikimų aukštuomenės klubuose – skambinu įvairių renginių metu. Po jų tenka pabendrauti su Londono aukštuomene. Ir čia praverčia vaikystės aistra – domėjimasis automobiliais. Su damomis kalbu apie muziką, o su ponais – apie automobilius.

– Ko mokykloje trūksta ir ko per daug? Ar svarbiau žinoti faktus, ar gebėti juos susieti? – negaliu nurimti nesužinojusi, kaip švietimo sistemą vertina patys moksleiviai.

– Dažniausiai turime iškalti faktus ir atsiskaityti. Retas mokytojas vertina, ar mąstai, ar darai išvadas ir bandai sieti faktus ne tik vieno dalyko, bet ir kitų dalykų ribose, – pirmasis mokymo procesą apibūdina Julius.

Greta jam šiek tiek prieštarauja:

– Mūsų istorijos mokytoja reikalauja mąstyti ir užduoda tokius klausimus, į kuriuos negalime atsakyti vien tik iškalę vadovėlio tekstą. Viskas priklauso nuo mokytojų, o jų mokykloje yra ir reikalaujančių iškalti, ir skatinančių mąstyti. Kartais net juokas suima – kam tiek informacijos kalti, kai rankose turime išmaniuosius telefonus ir akimirksniu galime sužinoti faktus.

– Ar iš karto buvo aišku, kad visi, pradėję mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tapsite muzikais?

– Man tai paaiškėjo gal tik pastaraisiais metais, – sako Ignas. – Nors ir dabar nežinia, kas gali nutikti. Bet aš pats tikrai noriu likti muzikoje.

– Aš nežinau, ar liksiu muzikoje, bet ir nežinau, kokią kitą specialybę galėčiau rinktis, – brolio mintį tęsia Justas, būsimasis abiturientas.

– O man patinka geografija, – įsiterpia Julius. – Nors ir violončelę labai mėgstu, bet įdomiausia knyga – geografijos atlasas. Tėtis anksčiau net pykdavo, kad daugiausia laisvo laiko praleidžiu su atlasu rankose. Tik dabar suprato, kad ir tai ne veltui. Bet net ir nepasirinkęs muziko profesijos, violončelės tikrai nemesčiau – tai nuostabus instrumentas. Mano mokytoja sako, kad jis vienintelis labiausiai atitinka žmogaus širdies plakimą.

– Muzika – tarsi magija, – brolių mintis apibendrina Greta. – Žinoma, sunku numatyti savo ateitį, įvertinti, ar apsimoka muzikuoti. Bet gal tai verta palyginti su alpinizmu. Juk vieną kartą įkopę į kalnus žmonės vėl į juos kyla. Lyg užhipnotizuoti... Mums pasisekė – tėvai iš mūsų niekada nereikalavo rezultatų. Jie tik nuvedė į mokyklą ir leido viską atrasti patiems. Pamenu, pirmuosius trejus ar net ketverius metus man buvo be galo nuobodu. Smuiko pradžiamokslis labai sunkus: dėlioji pirštus, išgauni kažkokias gergždžiančias nateles – neįdomu... Tačiau vėliau man pavyko prasilaužti, o kai pradeda sektis, darosi gražu, įdomu. Tada ir dirbti smagu, ir laikas nepastebimai pralekia ieškant geriausio rezultato.

– Jurijus Bašmetas yra pasakęs: „Man nereikia talentingų vaikų, man reikia talentingų mamų“, – mano žvilgsnis krypsta į atidžiai vaikų kalbas sekančią jų mamą Dalią Maknickienę.

– Nesu muzikė, tačiau norėjau padėti vaikams, – sako p. Dalia, – tad teko ir fortepijono, ir violončelės, ir smuiko pradines pamokas išklausyti. Dabar Jonas savarankiškesnis, pats mokosi, o ir Greta jau kur kas profesionaliau nei aš gali jam padėti. O kai Greta pradėjo... Būdavo, čirpina čirpina, ir jai, ir man nejauku. Kiek reikia laiko, kol suskamba tas smuikelis... Esu moteris, kurios karjera – tiesiog būti mama. Kas gali būti prasmingiau, nei užauginti pasauliui žmogų? Suskaičiavusi, kiek galiu nuveikti įvairių darbų, supratau, kad sugebu būti vaikų vadybininke, psichologe, virtuvės meistre, vairuotoja, sodininke... Viskuo, kuo reikia. Argi tai – ne laimė? Visada juokauju, kad mes vaikus auklėjame kaip prieš šimtą metų. Mano mylima teta sakydavo: jei nori daug duoti savo vaikui – neduok nieko. Sudarydamas sąlygas vaikams gyvenime rinktis tai, kas vertingiau, jiems padedi užaugti laisvais žmonėmis. Mums labai pasisekė, kad visi vaikai turi puikius muzikinius duomenis. Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje vaikai išmoksta patys daug dirbti siekdami rezultato, išsiugdo stiprų atsakomybės jausmą, be to, kasdien prisiliečia prie nepaprastai gražių dalykų – pasaulinio muzikos lobyno.

Pagaliau išdrįstu labiausiai man rūpimą klausimą užduoti tėčiui Tomui Maknickui:

– Visiems mums Amerika – svajonių, gerovės šalis. O dar Santa Barbara! Kokios galimybės turėjo vertis baigus prestižinius mokslus viename geriausių JAV universitetų! Tačiau iš karto po mokslų baigimo jauna šeima grįžta į, mūsų akimis žiūrint, varganą Lietuvą.

– Kad grįšiu, supratau po trijų savaičių, kai 1988 metais nuvažiavau į Ameriką. Tik išvykęs supranti, ką palikai. Čia, regis, ir žolė žalesnė, ir saulė skaistesnė. Kai su Dalia grįždavome atostogų, atrodė, galėtume apkabinti, išbučiuoti kiekvieną sutiktą gimtinės žmogų, visi buvo savi, visi – viena šeima. Žinoma, Jūs teisi, studijos Kalifornijos universitete Santa Barbaroje prestižinės, universitetas įtrauktas į geriausių pasaulyje aukštųjų mokyklų sąrašą. Turėjau kvietimų dirbti, JAV pilietybę turiu ne tik aš, bet ir visa šeima. Ignas, kadangi net ir gimęs JAV, galėtų į JAV prezidentus kandidatuoti! Tačiau man didžiausias turtas – mūsų vaikai. Jie kaip stebuklas, padedantis išsigelbėti nuo sustabarėjimo, ištižimo, egoizmo. Jie moko žvelgti į gyvenimą tyru, atviru žvilgsniu. Be to, dar vienas dalykas, neleidžiantis išvykti iš Lietuvos: turime galimybę gyventi ir dirbti civilizacijos nepaliestoje gamtoje! Tankiais miškais apsupta mūsų senelių sodyba Ignalinos rajone – tylos ir grožio oazė. Šioje sodyboje nekyla noro naršyti po internetą, naudotis mobiliuoju telefonu. Norisi stebėti pievoje žaidžiančius stirniukus, briedžius, ežere braidančias baltąsias gerves, sugauti žvilgantį sterką ar grožėtis į ežerą už salos skęstančia saule. Vaikai neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip – kad neturėtume šios pasakiškos buveinės. Čia galime matyti grožį to, kas paprasta, leisti laiką tokioje aplinkoje, kurią kasdien vartai kaip Dievo knygą... Matyt, ir muzikavimui tas natūralus grožis padeda – jaučiamės visi laimingi.

***

Šešis vaikus auginančią šeimą palieku praturtėjusi. Visų pirma džiaugsmu, kad tokia šeima – tokie tėvai ir šeši jų vaikai – yra visai čia pat, šalia. Kad sutiksime juos jeigu ne muzikuojančius scenoje, tai besimėgaujančius muzika salėje tarp publikos. Ir kad mus visus jungs supratimas, jog nebūtina muzikos rinktis profesija, kad su muzika tiesiog būtum laimingas.

Vaizdo įrašų galerijos

Ignas Maknickas - Koncertų Įrašai

Nuotraukų galerijos

Maknickų šeima

Maknickų šeima

2018-07-11