Juozas Slankauskas

Juozas Slankauskas
Fagotininkas, LMTA profesorius
1932-02-02
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Biografija

Fagotininkas Juozas Slankauskas gimė 1932 02 02 Vaiponiškėje (Marijampolės apskritis).

1956 baigė Lietuvos konservatoriją (K. Paulausko klasę). Nuo 1965 dėsto LMTA (iki 1992 Lietuvos konservatorija, 1992-2004 Lietuvos MuA); profesorius (2002). 1993-2003 Instrumentinės ir vokalinės muzikos f-to dekanas. 1957-97 Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro fagotų grupės koncertmeisteris ir solistas, 1965-90 šios filharmonijos pučiamųjų kvinteto artistas. Su įvairiais muzikos kolektyvais koncertavo buvusiose SSSR respublikose, daugelyje Europos valstybių. Išleido tris plokšteles.

Mokiniai: Š. Kačonas, I. Pazdrazdis, A. Puplauskis, Ž. Smalys.

Straipsniai

Audronės Žigaitytės pokalbis su Juozu Slankausku. Vilnius, 2016 metų lapkritis

A. Ž. Fagotas - pirmas Jūsų pomėgis ir aistra?

J. S. Mano tėvai buvo balsingi. Mama turėjo labai gerą atmintį. Caro laikais baigė keturis skyrius, tais laikais tai buvo daug. Kaime tada visi žmonės dainavo. Būdavo susirenka ir dainuoja. Vaikas būdamas aš dainuodavau choruose ir solo. Vargonininkas muzikos mokytojas, man baigus penkias klases, patarė į Kauną važiuoti mokytis muzikos, dainavimo. Fagotas dar buvo toli. Su seserimi nuvažiavau į Kauną stoti į muzikos mokyklą. Sesę priėmė iš karto, o aš - per jaunas, netinku. Be to, dar balso kaita. Egzaminuose dalyvavęs Kauno konservatorijos direktorius prof. Kazimieras Paulauskas pasakė, kad mane priims į fagotą. Taip aš atsidūriau fagoto klasėje. Mes vienu fagotu mokėmės dviese.

A. Ž. Koks buvo Jūsų pirmas įspūdis? Jūs tikriausiai nebuvote fagoto matęs?

J. S. Dirbdamas pedagoginį darbą Tallat Kelpšos konservatorijoj, pastebėjau kad pedagogas turi sudominti vaikus. Parodyti jiems garso kokybę, išraiškos priemones - tai mažam žmogui labai svarbu. O Paulauskas man neduodavo, pats grodavo. Aš klausydamas įsisavinau tą tembrą, tą spalvą. Paulauskas kas antrą dieną vis kviesdavosi į pamokas. Tris metus pasimokęs, baigiau gimnaziją. Mane domino kiti mokslai, aš labai mėgau chemiją. Kai gavau atestatą, profesorius paėmė ir atvežė į Vilnių, kad stočiau į konservatoriją. 1951 įstojau į konservatoriją, kurią 1956 sėkmingai baigiau. Neturėjom nei įrašų, nei kur paklausyti.

A. Ž. Baigus Jus iš karto į orkestrą paskyrė?

J. S. Kai aš stojau į Kauno J. Gruodžio mokyklą, direktorius buvo J. Karnavičius. O mano profesorius Kazimieras Paulauskas, fagotistas, buvo konservatorijos direktorius. O kai perkėlė į Vilnių, viskas buvo atvirkščiai: pianistas J. Karnavičius buvo konservatorijos direktorius, o jo pavaduotojas buvo Černecovas, teoretikas. Kai baigiau, Černecovas išvažiavo iš Lietuvos ir tapo Sverdlovsko konservatorijos direktoriumi. Kadangi baigusiems paskirstymas buvo visasąjunginis, Maskva mus skirstė į darbus. Černecovas mane pažinojo, galvojau, gal jis pareikalaus manęs į Sverdlovską. Kada reikėjo pasirašyti pagal paskyrimą, aš nepasirašiau. Sukruto ministras Banaitis : kaip čia tą žmogų pasilikti, nes fagotai Lietuvoje buvo reikalingi. Mane paskyrė į radijo komitetą, priėmė Januitis, dirbau redaktoriumi, mano sritis buvo tarybinė muzika.

A. Ž. Jūs iš visų atlikėjų išsiskiriat plačiu akiračiu.

J. S. Aš buvau sąžiningas, nedrąsus, kur pūtė vėjelis, ten buvau. Pagal paskyrimą turėjau važiuoti už tą stipendiją atidirbti. Neišvažiavau. Atsimenu marksizmo leninizmo egzaminą rusų kalba, nes komisijoje buvo atstovas iš Maskvos. Išlaikėm tuos marksizmus leninizmus - mes priklausėm Maskvai.

A. Ž. Dabar mes išgyvenam tautų kraustymąsi, kai savo noru visi išvažiuoja iš Lietuvos dirbti į Europos Sąjungą. Kaip pavyko tai mažai Lietuvai atsiskirti?

J. S. Gal atsiskirti ir nebuvo tokia mintis, bet vis tiek buvo. Ministras Banaitis buvo toks doras, sąžiningas; jis numatė, kad reikia prilaikyti savo kadrus, kultūrą, tradicines apeigas. Kadrų skyriaus viršininkas Bartkevičius man pasakė – būsi teisiamas, o diplomas bus anuliuotas. Buvo grėsminga. Jei ne prof. B. Dvariono ir ministro Banaičio pagalba, būčiau išvažiavęs... Gal Lietuva per daug nenukentėtų, - nesu tokia ryški asmenybė.

A. Ž. O kiek tokių buvo, kurie turėjo išvažiuoti ir išvažiavo?

J. S. Buvo išvažiavęs Dainius Trinkūnas, Anicetas Arminas, prieš mane baigusieji. Atvažiavo iš Maskvos O. Šteinbergaitė, A. Livontas - dauguma prigijo. Tame tarpe ir Černecovas, jo žmona dėstė dainavimą. Aš ne pilnus metus buvau redaktorium, mane visą laiką traukė į orkestrą. Ir 1957 mane pervedė į orkestrą. Kartą Januičiui skambina kažkoks kariškis: kaip čia yra, paleista oratorija, kur gruzinų kalba skamba Stalinas – tėvas. Januitis mane iškvietė. Sakau, viršininke, aš gruziniškai nemoku, nesupratau, ir galų gale juk visko neperklausai. Gavau žodinį papeikimą, nurodymą neleisti, kol nesi įsitikinęs.

A. Ž. O marksizmą leninizmą mokėtės lietuviškai ar rusiškai?

J. S. Pirmuose kursuose mes gerai rusiškai nemokėjom. TSKP istoriją mums dėstė rusiškai - nieko nesupratom. Arba estetiką toks Ustinovas dėstė vien rusų kalba, nes lietuviškai nemokėjo. Visi „Kapitalai“ - ten lietuviškai neįkandi. O rusų kalba sunku.

A. Ž. Kaip Jūs atsiradot orkestre ir kada tai buvo?

J. S. Tai buvo 1957 metais, jau ruošėsi orkestrą perkelti į filharmoniją. B. Dvarionas buvo vyr. dirigentas. Tuo metu mažutis orkestras retai galėjo atlikti maštabinius kūrinius, ir lygis buvo ne koks, nes dauguma buvo Sibire. Dar apie Černecovą. Važinėjom su kvintetu po visą Tarybų Sąjungą, atvykom į Sverdlovską. Konservatorijoje koncertas. Mus pasikviečia rektorius Černecovas. Jis mane pažino, sako: “Būtumėt profesorius, jei dirbtumėte pas mane”. Padėkojau, sakau lietuvis esu, jūs mane toli kvietėte, namai ir motina pergyveno.

A. Ž. O perėjimas iš radiofono į simfoninį, ar buvo atrankos?

J. S. Nebuvo jokių atrankų, nes nebuvo iš ko rinkti. Ir konservatorijoje katedros buvo mažytės, studentų nedaug. Mano laikais atvažiavo iš Baltarusijos, Maskvos, daug žydų. Paskui žydų tautybės žmonės pradėjo išvažinėti į Izraelį.

A. Ž. Čia prie J. Domarko turbūt?

J. S. Ir prie Domarko, ir prie Margaritos Dvarionaitės. Margarita, atrodo, 1961 tapo vyr. dirigente, buvo paskelbti dirigentų konkursai. Pradėjo atvažinėti dirigentai, programos tapo sudėtingesnės.

A. Ž. Aš mėginau pakelti įrašus, kur simfoniniam orkestrui dirigavo B. Dvarionas. Kaip Jums atrodo: pagal tai, kad nė vieno įrašo negalėjau įtraukti į kompaktines plokšteles, tie įrašai buvo daugiau negu tragiški?

J. S. Radijo komiteto įrašai daugiausia buvo su dainininkais, nebuvo stambių kūrinių įrašų. Paimkime M. K. Čiurlionį. Ir “Miške”, ir “Jūra” - reikia, kad būtų jūra, o ne upelis. Čiurlionio muzika buvo stumiama į kitą planą, nenorėta jos rodyti.

A. Ž. Čia politika tokia buvo?

J. S. Gal jau priartėta prie politikos. Mes buvome pratinami prie kito klimato. Tas atsiliepė ir muzikoje. Pvz., kada Rimas Geniušas dirigavo „Jūrą“, tokio publikos anšlago tada nebuvom matę. Čia buvo toks lietuvybės kvapas, tokie gigantiški buvo plojimai, kad „Jūrą“ kartojom “.

A. Ž. Kokie čia metai galėjo būti?

J. S. Gal 1959 - tieji.

A. Ž. O kas kontrafagotu grojo?

J. S. Iš operos teatro samdė muzikantų. Ten problema, žemas registras, jūros ateinanti šėlstanti banga. Čiurlionis panaudojo tą instrumentą gana efektingai. Paskui prasidėjo dirigentų ieškojimas. Durjanas tuo metu atvažinėdavo. Bet Banaičio mintis, kad tiktai lietuviai būtų.

A. Ž. O kaip Macovą nešė ant rankų?

J. S. Aš manyčiau, kad mūsų orkestro atgaiva įvyko tada, kai sukruto vyriausybė ir ministerija, kad to orkestro nenuleisti į vidutiniokus, o jį auginti. Mes stebėdavomės  pilna sale, nuvažiuodavom į Ukmergę, į Alytų.

A. Ž. Bet iki J. Domarko?

J. S. Taip. Dvarionas dieviškai diriguodavo. Po darbo mus klausdavo, ar mums aišku. Mes tylim. Tada jis – „O man tai aišku“. Tokio lygio orkestrui reikėjo kruopštaus darbo. Tą darbą darė J. Domarkas. Banaičio noru vyko paieška: ir Domarkas, bebaigiąs Leningrado konservatoriją, ir J. Aleksa - du kandidatai. Buvo svarstoma, kas kur – kas į operą, kas į filharmoniją.

A. Ž. O tas ant rankų nešimas buvo ar čia legenda?

J. S. Buvo. Domarkas turėjo didesnį ryžtą, o Aleksa – švelnesnis. Domarkas sėkmingai vadovavo virš 50 metų. Mano mokymosi tąsa buvo filharmonija. Prof. Paulauskas sakydavo: kaip mes repetuodavom Beethoveno Septetą, kad jam reikia išmokti.

A. Ž. Jūs esate dviejų virsmų liudininkas. Vienas, kaip sugebėjo Lietuva nesurusėti? Antras, kaip Jūs vertinate šitą periodą, kai Lietuva labai sparčiai globalizuojasi. Kas turi išreikšti stiprią politinę valią šiandien, kad mes išsaugotumėm lygiai taip pat?

J. S. Mūsų atėjimas į tą šventą lietuvybę buvo iš senelių, prosenelių. Dainos, sutartinės visos, raudos galų gale. Kai atskyrė Suvalkų kraštą, irgi buvo toks smūgis Lietuvai. Ši žaizda ir dabar yra gilumoj. Noras pritraukti Lietuvą arčiau rytų tęsėsi ilgai. Tie atkeltieji pedagogai čia pajuto kitą alsavimą, visai kita aplinka. Čia viskas ateina iš tų senelių prosenelių. Kai žaisdavo “Žalgiris”, atsimenat, kas darydavosi?

A. Ž. Bet nieko nepirko, vien lietuviai sudarydavo komandą. O dabar kas?

J. S. Dabar sportas komercija.

A. Ž. O menas?

J. S. Klasikinė muzika turi savo dvasią.

A. Ž. Šiandien, kai yra paruoštų puikių dirigentų, juos kviečiamės iš užsienio. Ar mes dabar silpnesni, kad neišlaikom tos lietuvybės?

J. S. Baigę mūsų akademiją, per ERASMUS programą patenka į Vakarus, o mūsų akademijos lygis yra tikrai aukštas. O kiek išvažiuoja dainininkų, kurie net nenori pasisakyti, kad baigė Lietuvoje. Dabar toks judėjimo laikmetis, ir nežinau, kada sustosim. Penki mano studentai yra užsienyje, aš visa laiką sakau, nevažiuokit, yra kur dirbti Lietuvoje. Bet sau galvoju: už kelis grašius čia dirbsit...

A. Ž. O Sverdlovske iškart profesoriumi būtumėt buvęs.

J. S. Nežinau, kaip būtų buvę, bet aš nenorėjau ten važiuoti. Man ir mano tėvams būtų buvęs didelis smūgis.

A. Ž. Mes žiūrime tuos užsienio orkestrų įrašus ir atsidūstam – jie gauna didelius atlyginimus, užtat gerai groja. O Jums didelis ar mažas atlyginimas - būtų skirtumas?

J. S. Tuo metu nepriimtina buvo galvoti apie pinigus. Pinigai buvo antraeilis dalykas. Aišku, dabar poreikiai kiti. Kai buvau studentas, gaudavom leidimus eiti į operos teatrą, tai palubėje būdavo išstovėtos duobės. Eidavom kiekvieną vakarą, į filharmonija - retai. O operos teatras gyvavo. Buvo: K. Petrauskas, Sodeika, Petraškevičiūtė ir kitos žvaigždės - Daunoras, Marijošius, Saulevičiūtė. Į operą mūsų, studentų, buvo praminti keliai. Dabar sakau studentams – nematau jūsų filharmonijoj. Jeigu pedagogas kas penkeri metai paruošia gerą studentą, tai jau pedagoginis pasiekimas. Svarbu dvasia, sako, gerai groja, bet nėra dvasios, kuri svarbesnė už technologiją.

A. Ž. Bet orkestre grojant dūšios neparodysi.

J. S. Oi ne, atvirkščiai. Kai dirbau Tallat-Kelpšos mokykloje, tai jei vaikas nemoka padainuoti, klausimas, ar verta priimti mokytis muzikos. Ir pati kalba, ji turi dainuoti, kai kurių diktorių aš klausyti negaliu. Kalvelis buvo skaitovas, Rosenas, Kybartas. Jeigu tu negali padainuoti, nėra tėkmės, nėra apie ką kalbėti. Mane 1966 pakvietė dirbti į akademiją. Iš pradžių tik valandininku, gaudavau po rublį už valandą.

A. Ž. Jūsų ženklus periodas yra kvintetas.

J. S. Buvo poreikis kažką kita daryti, ne tik atlikti simfoninį kūrinį. Privalu buvo gilintis, tobulintis. Išvažiuoti iš orkestro penkiems vedantiesiems balsams jau yra ženklu. Niekas nesupras, kodėl. Mūsų kvinteto pradžia buvo kukli, kadangi nelabai kas tikėjo tuo mūsų ansambliu. Netikėtai mes užkabinom ir publiką, ir vadovybę, gavom kelialapį į visuomenę. Paskui tapom visasąjunginės reikšmės ansambliu, gastroles turėjom per Goskoncertą. Būdavo, baigiam koncertą, dar naktį liekam repetuoti. 1959 mes turėjom pirmas gastroles Lenkijoje. Lenkų vadovybė pareikalavo, kad atvežtumėm vien lietuviškus kūrinius. Mums pradėjo kurti kompozitoriai: ir A. Bražinskas, ir Jurgutis, ir Klenickis prirašė mums kūrinių gana daug - 30 kvintetų. Ir mes lietuvių muziką propagavom po visa Sąjungą. Domarkas sakydavo, kad kai mes išvažiuodavom koncertuoti, nelikdavo muzikantų - stop viskas. Paskui iš filharmonijos išėjo A. Budrys, J. Rimas - gavo stažuotes užsieny. O su kvintetu mes išgyvenom 25 – erius metus, gana intensyviai dirbom.

A. Ž. Jūs pasakėt – atsirado kvintetas ir kompozitoriai pradėjo rašyti muziką. Pradžioje atsirado ne kompozitorių sąjunga, o muzikų sąjunga. Kas svarbesnis – kompozitorius ar atlikėjas? Nebūtų atlikėjų, ir kompozitoriai nebūtų rašę?

J. S. Ir atvirkščiai. Aš manau, kad kūrėjui svarbu turėti įvaizdį, kas jį atliks. Netgi operas rašant reikia žinoti, koks tenoras ar baritonas dainuos. Aš manau, kad kiekvienas kompozitorius turi minty atlikėją. Kai mes pirmą kartą pasirodėm Teatro draugijos salėje, mus audringai sutiko. Kompozitoriai pajuto, kad mes pajėgūs atlikti. Mūsų entuziazmas, ypatingai prof. Budrys sugebėjo cementuoti mus, visi mes buvom už tai, kad reikia groti. Ir tobulėti. Mes visi grojom solo.

A. Ž. O kada sustojo orkestro muzikantų soliniai pasirodymai? Juk šiandien tai yra retenybė.

J. S. To poreikio gal ir mažiau.

A. Ž. Kai nuėjau į mokyklą, tai mes rusų kalbą mokėjom geriau, negu lietuvių. Ir kai aš nuvažiavau į Maskvą, aš atidirbinėjau akcentą, nes man, lietuvei, buvo gėda mokėti gerai rusiškai. Dabar kai eini Gedimino prospektu, nieko lietuviško neberandi. Tai kur mūsų gėda pasidėjo? Ta Jūsų epocha labai svarbi.

J. S. Kai Kaune aš išgirdau Juozą Mažeiką, labiau buvau pritrenktas, negu Kipro Petrausko dainavimo. Čia buvo unikalu, kažkas nepaprasto. Aš nesakau, kad buvo viršūnė, sunku pasakyti, kur ta viršūnė. Mes savų kartais iš tikro nevertinam. Ir kompozitorių, ne tik dainininkų. Aš net nebuvau komjaunuolis, turėjau palikti mokyklą dėl to. Tai buvo įstatymas. Taip buvo ir su partiniu bilietu. Nebuvau partietis, sekretorė mane laužė, kaip tu čia. Turėjau galimybę išvažiuoti dirbti, bet negalėjau, nes nebuvau partijos narys. Domarkas sakė – Juozai, kur tu lįsi į tą partiją? Atvirumas yra. Pasitikėjimas, kad tu neišduosi manęs. Aš gi galėjau pasakyti, kad Domarkas toks ir toks, argi ne taip? I. Mikšytė buvo mano laidų vyr. redaktorė, mano viršininkė. Būdavo priruoši koncertų, Mikšytė grąžina atgal, kažką reikia pertvarkyti. Dabar, kai susitinku, sakau: Irena, Jūs mane globojot, bet vis tiek vanojot. Aš ne muzikologas, bet mokiausi rašymo kultūros; kalbos, gramatikos reikėjo mokytis iš naujo.

Nuotraukų galerijos

Nuotraukų galerija

Nuotraukų galerija

2016-11-28