Gimė ji Vilniuje, 1971 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), o po penkerių metų – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA) prof. Mariam Azizbekovos fortepijono klasę, kur įgijo atlikėjos, koncertmeisterės ir pedagogės kvalifikaciją. Tais laikais kiekvienas aukštosios mokyklos absolventas privalėdavo trejus metus atidirbti paskirtoje darbo vietoje. Jūratė nesiekė žūtbūt įsitvirtinti Vilniuje – sutiko su paskyrimu vykti į Klaipėdoje įsikūrusį Lietuvos konservatorijos fakultetą, nes jai patiko šis miestas, viliojo jūra ir atsivėrusios naujos meninės veiklos galimybės. Jei dauguma jaunųjų specialistų tuomet veržėsi į uostamiestį dėl galimybės greitai gauti butą, o jo sulaukę išmainydavo jį ir grįždavo į Vilnių ar Kauną, tai Jūratei tokia mintis nebuvo šovusi į galvą. Ji pamilo Klaipėdą ir pragyveno joje beveik penkis dešimtmečius.
Jūratė niekada nesitenkino vien pedagoginiu darbu. Ji siekė tobulėti kaip pianistė, todėl netrukus išvyko į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją. Joje mokėsi pas prof. Michailą Voskresenskį, o pasitaikius progai, metus laiko stažavosi Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Muzikos fakultete pas prof. Vitalijų Margulį. Jaunoji pianistė turėjo galimybę pasilikti JAV ir ten darbuotis, tačiau tokių planų ji nepuoselėjo: Vilniuje jos laukė artimieji, o Klaipėdoje – išsiilgę studentai. Jie ją ypač mylėjo už nuoširdumą, rūpestį, skatinimą pasitikėti savo jėgomis, raginimą dalyvauti įvairiuose kultūriniuose renginiuose. Dėstytoja važiuodavo kartu su jais į koncertines keliones, dirbdavo papildomai, neprašydama už tai jokio atlygio ir džiaugdavosi, kai jos auklėtiniai per egzaminus gaudavo aukštus įvertinimus ar konkursuose užimdavo prizines vietas. Net paskutiniais gyvenimo mėnesiais ją ligoninėje lankė kelios studentės, kurias ji konsultavo kūrinių interpretavimo klausimais.
Jūratė nuolat gilinosi į fortepijono dėstymo metodologiją, atlikimo meno raidą, mokė jaunuosius pianistus gerai susipažinti su epochų stilistika, kūrinių autorių biografijomis ir pati dažnai vesdavo koncertus. O jų būta net keli šimtai – pradedant atokiais Lietuvos miesteliais ir baigiant įvairiomis Europos šalimis. Ypač noriai docentė reiškėsi Erasmus studijų organizavimo procese. Pas ją mokėsi iš svetur atvykę studentai, ji pati su atviromis pamokomis bei rečitaliais lankėsi Austrijos, Čekijos, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Norvegijos, Prancūzijos, Vokietijos, Slovakijos, Turkijos aukštosiose muzikos mokyklose. Koncertuodama užsienyje, daugiausia atlikdavo lietuvių kompozitorių kūrinius. Ypač mėgo M. K. Čiurlionį, S. Vainiūną, V. Barkauską...
Artimai Jūratę teko pažinti rengiant intensyvių kamerinio ansamblio studijų projektą. Mat jai norėjosi praturtinti Klaipėdos fakulteto muzikinį gyvenimą, tad kartu nutarėme pateikti paraišką Briuseliui, angliškai pavadinusios projektą „MuStuFe“, t. y. muzikuok, studijuok ir švęsk. Tai buvo pirmas mūsų bandymas išplaukti į tarptautinius vandenis, ir jis pasiteisino. Europos Komisija skyrė lėšų vykdyti studijas 2006–2008 m., kasmet dviem savaitėms pasikviečiant per 30 studentų ir dėstytojų iš šešių Europos šalių. Jūratė džiaugėsi, pavertusi Klaipėdos fakultetą skambančia meno tvirtove. Šio projekto rėmuose teko kartu su ja organizuoti apskrito stalo diskusijas Olandijoje ir Ispanijoje, kur ji parodė savo profesinį nuovokumą derinant kamerinės muzikos repertuarą. Mano kolegė visada turėjo tvirtus įsitikinimus įvairiose gyvenimo srityse, tačiau niekada jų neprimesdavo kitiems, buvo atidi kiekvieno nuomonei, skleidė žmogišką šilumą, o kelionėse buvo dėmesinga ir paslaugi bendražygiams.
Jūratė aktyviai reiškėsi ir visuomeniniame gyvenime: ėjo Fortepijono, vėliau Muzikos katedros vedėjos pareigas, dviem kadencijoms buvo išrinkta Klaipėdos fakulteto (1995–2018 m. Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) Tarybos pirmininke, priklausė Klaipėdos koncertų salės Meno tarybai ir net jai vadovavo, dalyvavo respublikinių ir tarptautinių jaunųjų atlikėjų konkursų žiuri komisijų ir organizacinių komitetų darbe. Dažnai ji savo kabinete užsibūdavo iki vėlyvo vakaro – palinkusi ties kompiuterio monitoriumi stengdavosi visiems katedros darbuotojams sudaryti pedagoginio darbo krūvius, dažnai internete pildydavo už juos mokymo sandus, koreguodavo studijų programas, maketuodavo studentų bei dėstytojų koncertų afišas. Nesibaimino pianistė paimti į rankas ir plunksną. Jos straipsnius spausdino vietiniai laikraščiai ir žurnalas „Muzikos barai“, keturias metodines knygas išleido Klaipėdos universiteto leidykla: „V. Barkausko fortepijoniniai kūriniai vaikams“ (1998, 2000), „JAV fortepijono mokykla“ (2000), „Lietuvių kompozitorių fortepijoniniai kūriniai jaunųjų atlikėjų kūrybiškumo ugdymo aspektu“ (2016), redagavo Alvido Remesos penkias pjeses fortepijonui „Sakramentalijos“ (2000).
Pro Amžinybės Vartus į Antakalnio kapines Vilniuje išlydėta Jūratė paliko liūdėti rūpestingą brolį Kastytį, artimuosius, draugus, ištuštėjusį Klaipėdos fakultetą. Bet ji iš nebūties tarsi šypsosi mums ir taria prancūzų poeto bei eseisto Charles Péguy žodžius: „Kalbėkitės su manimi kaip ir anksčiau... Neįsileiskite liūdesio ar širdgėlos... Gyvenimas reiškia tai, ką ir iki šiol reiškė. Ir jis yra toks, koks buvo – nesibaigiantis. Negyvensiu tik Jūsų žvilgsniuose, bet niekur nedingsiu iš Jūsų minčių. Ir tik lauksiu Jūsų. Kažkur visai čia pat, netoliese, tik kitoje kelio pusėje...“
Danutė Petrauskaitė
