Kornelija Kalinauskaitė

Profesorė

1959 m. Budapešto styginių kvartetų konkurso II premija

1964 m. Lježo styginių kvartetų konkursų II premija

1965 m. LTSR valstybinė premija

1999 m. Gedimino 5 laipsnio ordinas

Brolis Algimantas Kalinauskas, vyras Jurgis Fledžinskas, sūnus Putinas Fledžinskas.

1934-1939 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje, P. Matiuko smuiko ir S. Juodvalkienės fortepijono klasėje

1942–1946 m. Vilniaus radijo ir Vilniaus filharmonijos simfoninių orkestrų smuikininkė, Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro koncertmeisterė. Baigė Vilniaus konservatoriją: 1945 m. S. Špinalskio fortepijono, 1948 m. – J. Targonskio smuiko klasę. 1945–1947 m. Vilniaus konservatorijos koncertmeisterė. 1948–1952 m. dėstė Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje. 1949–1994 m. Lietuvos konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytoja, vadovavo kamerinio ansamblio klasei, nuo 1975 m. profesorė.

1946–1980 m. griežė II smuiku Lietuvos kvartete. Su kvartetu koncertavo Europos šalyse, JAV, Kanadoje. Surengė solo koncertų. Pirmoji atliko ir redagavo lietuvių kompozitorių kūrinių smuikui. Mokiniai: Veronika Vitaitė, Rimantas Armonas, Birutė Vainiūnaitė, Povilas Jaraminas

„Muzika visam mano gyvenimui suteikė laimę“

Dalia Balsytė, Publikuota: 2015-04-24 

„Muzika visam mano gyvenimui suteikė laimę“​, - Taip kalba gražią sukaktį pasitinkanti prpofesorė Kornelija Kalinauskaitė-Fledžinskienė. 2015 m. balandžio 25 d. 18 val. LMTA Didžiojoje salėje vyks kamerinės muzikos koncertas, skirtas garbiosios LMTA profesorės emeritės (g. 1925) 90-mečiui bei jos veiklos LMTA 70-mečio sukaktims paminėti.

Koncertą organizuoja Kamerinio ansamblio katedra, jame gros LMTA studentų ansambliai. Renginyje dalyvaus buvę prof. K. Kalinauskaitės auklėtiniai – Fortepijono katedros vedėjas prof. Jurgis Karnavičius bei Kamerinio ansamblio katedros prof. Donatas Katkus. Vakarą ves Kamerinio ansamblio katedros vedėja prof. Dalia Balsytė, taip pat buvusi Profesorės studentė.

„Muzika - man gyvenimas ir laimė. Žmonės, turintys sąlyti su ja, yra dvasiškai tvirti, ištvermingi ir jaučiasi laimingi bet kokiomis sąlygomis”, - nepraleidžia progos dalintis gyvenimo išmintimi K. Kalinauskaitė.

Kornelija Kalinauskaitė-Fledžinskienė - unikali asmenybė, gyva legenda, menininkė įvaldžiusi tiek fortepijono, tiek smuiko grojimo technikas, buvusi prie Lietuvos kvarteto bei Kamerinio ansamblio katedros ištakų, visą gyvenimą atidavusi menui ir jo pedagogikai. Jos veikla LMTA siekia jau 70 metus. Už išskirtinius nuopelnus Letuvos muzikinei kultūrai ji yra apdovanota LTSR valstybine premija (1965 m.) bei LR Gedimino 5 laipsnio ordinu (1999 m.). Už ilgametę, aktyvią ir produktyvią pedagoginę veiklą 2014 m. K. Kalinauskaitei buvo suteiktas LMTA profesoriaus emerito vardas.

Kornelija Kalinauskaitė gimė 1925 m. gegužės 11 d. Kaune. 1934–1939 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje, P. Matiuko smuiko ir S. Juodvalkienės fortepijono klasėse. 1942–1946 m. ji buvo Vilniaus radijo ir Vilniaus filharmonijos simfoninių orkestrų smuikininkė, Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro koncertmeisterė. K. Kalinauskaitė kamerinio ansamblio dalyką studijavo prof. L. Seidelio klasėje ir grojo dvejuose ansambliuose: duete - fortepijonu (su savo vyru altininku J. Fledžinsku), o trio - smuiku (dažniausiai su pianistu H. Grodbergu, vėliau tapusiu žymiu vargonininku). Valstybinėje konservatorijoje K. Kalinauskaitė baigė dvi specialybes: 1945 m. - prof. S. Špinalskio fortepijono, 1948 m. – prof. J. Targonskio smuiko klases.

1945 m. tuometinis LTSR Meno reikalų valdybos viršininkas Juozas Banaitis prof. J.Targonskiui pasiūlė suburti pirmą profesionalų styginių kvartetą. Pirma ir neilgalaikė jo sudėtis – Jakovas Targonskis, Antanas Rauchas, Eduardas Satkevičius ir Levas Seidelis. Po metų groti jame buvo pakviesti Kornelija Kalinauskaitė ir Jurgis Fledžinskas, kurie perėmė estafetę iš vyresniųjų kolegų ir subūrė Lietuvos kvartetą, kuriame griežė iki 1980 m.

Lietuvos kvartetas (Eugenijus Paulauskas, Kornelija Kalinauskaitė, Jurgis Fledžinskas, Michailas Šenderovas, vėliau – Romas Kulikauskas) parvežė į Lietuvą pirmuosius tarptautinių konkursų apdovanojimus: 1959 m. Budapešto styginių kvartetų konkurso II premiją, o 1964 m. – Lježo styginių kvartetų konkurso II premiją. Jis buvo pirmasis kvartetas, pagrojęs daugiau nei pustrečio tūkstančio koncertų Europos, Azijos valstybėse, JAV, Kanadoje, Kuboje, įspūdingai interpretavęs pasaulio klasikų kvartetus (tarp jų - visus L. van Beethoveno). Pirmasis, atlikęs ir išpopuliarinęs daugelį lietuvių autorių kūrinių - J. Gruodžio, E. Balsio, J. Juzeliūno, V. Barkausko, J. Juozapaičio ir kitų kompozitorių styginių kvartetus bei S. Vainiūno fortepijoninius kvintetus, padėjęs pagrindus styginių kvarteto kultūrai Lietuvoje. 1959 m. kvartetui suteiktas Nusipelniusio kolektyvo garbės vardas, jo nariams - Nusipelniusių artistų vardai. 1965 m. jis buvo apdovanotas LTSR Valstybine premija.

K. Kalinauskaitės - ­menininkės individualybei reikštis palankesnė terpė buvo solinė veikla. Smuikininkės repertuarą sudarė ivairių epochų kūriniai, o miniatiūros žanras buvo mėgiamiausias ir artimiausias jos dvasiai. „Man patiko juvelyrinis darbas, esu pedantė, viskas turi būti atlikta tvarkingai ir tobulai", - sako K.Kalinauskaitė. Jos kamerinių sonatų repertuaras platus ir ivairus: G. Tartini, P.A. Locatelli, R. Strausso, G. Enescu, A. Rubinšteino, J. Gruodžio, N. Rakovo, L. Nikolajevo, N. Pasquali, E. Isaye, I. Paderevskio, F. Mendelsono, visos trys E. Grygo ir kt. sonatos. K. Kalinauskaitė rengė smuiko sonatų vakarus su pianistais A. Dvarionaite, S. Bielionyte, A. Maceina, M. Azizbekova, R. Vaitkevičiūte visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Radijo įrašams jai nuolat talkino pianistė Halina Znaidzilauskaitė, viena žymiausių šalyje koncertmeisterė ir solistė. Pagrindinė ir mėgiamiausia K. Kalinauskaitės solinė veikla buvo įrašai Lietuvos radijo fondams - 30 metų beveik kas mėnesį buvo įrašomi vis nauji kūriniai. Fonduose saugoma apie 300 K. Kalinauskaitės irašytų kūrinių.

Su simfoniniu orkestru K. Kalinauskaitė atliko A. Glazunovo „Susimąstymą“, W. A. Mozarto „Simphonie-concertante" (su altininku J. Fledžinsku), J. S. Bacho Koncertą dviems smuikams su orkestru (atlikimai su A. Livontu, E. Paulausku); su kameriu orkestru - A. Vivaldi Koncertą dviems smuikams su orkestru (su J. Targonskiu 1947 m.); su radijo orkestru - L.van Beethoveno Koncertą fortepijonui c-moll, W. A. Mozarto Koncertą fortepijonui C-dur.

K. Kalinauskaitė pirmoji atliko ir redagavo lietuvių kompozitorių A. Bražinsko, F. Bajoro, P. Fledžinsko, A. Veckaus, E. Laumenskienės kūrinius smuikui. Įrašų studija „Melodija" išleido penkias K. Kalinauskaitės įgrotas smuiko muzikos plokšteles.

K. Kalinauskaitė 1945–1947 m. dirbo Valstybinės konservatorijos pianiste-koncertmeistere. 1948–1952 m. Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje, nuo 1949 (oficialiai iki 1994 m.) Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstė kamerinio ansamblio dalyką – pradžioje Styginių instrumentų katedroje, nuo 1964 m. – naujai įkurtoje Kamerinio ansamblio katedroje. 1975 m. jai buvo suteiktas profesorės pedagoginis vardas. Profesorės veikla Kamerinio ansamblio katedroje tęsiasi iki šiol. Ji konsultuoja ansamblius, dalyvauja egzaminų ir konkursų vertinimo komisijose, aktyviai domisi LMTA koncertiniu gyvenimu. Tarp bemaž 500 profesorės absolventų – LMTA pedagogai R. Armonas, J.Karnavičius, V. Vitaitė, R.Vaitkevičiūtė, H.Znaidzilauskaitė, A. Anusauskas, S. Okruško, Kamerinio ansamblio katedros profesoriai J. Andrejevas, D. Balsytė, D. Katkus, P. Kunca, A. Vainiūnaitė, šviesios atminties Rimantas Šiugždinis.

Profesorė - plačiai mąstanti, komunikabili asmenybė. Jos interesų ratas - nuo meno subtilumų iki gyvenimiško patirties. Visada kūrybinga ir energinga, su šypsena veide ji ir šiandien LMTA studentams perduoda savo sukauptą profesinę patirtį, užkrečia kolegas ir studentus savo entuziazmu, sugeba įkvėpti, padrąsinti. Savo gyvenimo pavyzdžiu ji moko mylėti meną, gyvenimą ir šalia esantį.

Kornelija Kalinauskaitė: „Tikslas pasiektas“
Vita Česnulevičiūtė

„Mylėti muziką – tai siela viešpatauti“, – sako profesorė Kornelija Kalinauskaitė, šiais metais švenčianti gražias savo 90-mečio ir 70 pedagoginės veiklos metų sukaktis.

K. Kalinauskaitė gimė 1925 m. gegužės 11 d. Kaune, tačiau vaikystė prabėgo pamario krašte, jos prisiminimuose tebėra gyvas šviesusis Šilutės ir Nidos laiko tarpsnis. Profesorės gyvenimo knygos puslapiuose įrašytas ir Antrasis pasaulinis karas, ir pokaris. K. Kalinauskaitė Vilniaus konservatorijoje 1945 m. baigė prof. Stanislavo Szpinalskio fortepijono klasę, o 1948 m. – Jakovo Targonskio smuiko klasę.

Trisdešimt penkerius metus (1946–1981) K. Kalinauskaitė grojo Lietuvos kvartete (kartu su E. Paulausku, J. Fledžinsku, M. Šenderovu, vėliau – R. Kulikausku) antruoju smuiku. Šio kvarteto laimėjimai Budapešto (1959) ir Lježo (1964) tarptautiniuose konkursuose ne tik garsino Lietuvos vardą, bet ir kūrė mūsų šalies kvartetinės muzikos tradicijas. 1959 m. kvartetui buvo suteiktas nusipelniusio kolektyvo garbės vardas, 1965 m. jis apdovanotas LTSR valstybine premija.

K. Kalinauskaitė daug koncertuodavo ir kaip solistė – ši veikla, pradėta dar 1943 m., truko beveik penkis dešimtmečius. 11 metų kartu su vyru altininku Jurgiu Fledžinsku rengė koncertų ciklą „XVII‒XVIII a. smuikininkų virtuozų muzika“, griežė duetu, taip pat su fortepijoniniais trio, kvartetais, kvintetais, išleido plokštelių, įrašė apie 300 kūrinių radijuje. Bendradarbiauta su Vasilijumi Širinskiu, Vadimu Borisovskiu, Sergejumi Aslamazianu, Levu Seideliu, Tatjana Nikolajeva, Stasiu Vainiūnu, Marieta Azizbekova, Halina Znaidzilauskaite, Augustinu Maceina ir kitais muzikais.

Stingant lietuviškų pjesių smuikui, K. Kalinauskaitė prikėlė iš užmaršties, pritaikė smuikui retai atliekamus J. Naujalio, M. K. Čiurlionio, J. Karnavičiaus, J. Gruodžio, S. Šimkaus, J. Pakalnio kūrinius. „Man labai patikdavo atrasti nežinomus, retai grojamus ir naujus kūrinius, – kalba Profesorė. – Jais mėgdavau paįvairinti ir studentų repertuarą kamerinio ansamblio klasėje. Tai tarsi stebuklas, kai suskamba, pradeda lietis iki šiol negirdėta muzika.“

K. Kalinauskaitė 1945–1947 m. dirbo Valstybinės konservatorijos koncertmeistere, vėliau Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje, nuo 1949 m. iki 1994 m. konservatorijoje (dabar ¬– Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstė kamerinio ansamblio dalyką. Kamerinio ansamblio katedroje profesorė savo veiklą tęsia iki šiol – konsultuoja studentus, dalyvauja egzaminų ir konkursų vertinimo komisijose.

1975 m. K. Kalinauskaitei suteiktas profesoriaus vardas. Už išskirtinius nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai ji apdovanota LTSR valstybine premija (1965), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1999 m.). Už ilgametę aktyvią ir produktyvią pedagoginę veiklą 2014 m. K. Kalinauskaitei suteiktas LMTA profesoriaus emerito vardas.
Siūlome skaitytojams K. Kalinauskaitės pasakojimo apie Lietuvos kvartetą ir darbą Kamerinio ansamblio klasėje fragmentus.

PIRMIEJI LIETUVOS KVARTETO ŽINGSNIAI

Tik pasibaigus karui, 1945-aisiais, kultūros ministrui Juozui Banaičiui kilo idėja į Lietuvą pakviesti smuikininką Jakovą Targonskį ir violončelininką Levą Seidelį. Targonskis gavo įpareigojimą suburti lietuvišką styginių kvartetą. Neradęs tinkamų partnerių Vilniuje, pabandė kvartetą kurti Kaune – pakvietė smuikininką Rauchą ir altininką Satkevičių. Tai buvo senosios mokyklos atstovai, orkestro koncertmeisteriai. Darbas truko neilgai – turbūt tokia sudėtis nepasiteisino.

Targonskis kvartetą kūrė mąstydamas apie ateitį, todėl norėjo rasti jaunų žmonių, kurie testų veiklą jam pasitraukus.1946 metais jis man pasiūlė groti antruoju smuiku, o Jurgį Fledžinską prikalbino griežti altu. Į kvartetą atėjome neturėdami reikalingų įgūdžių, muzikavimo patirties, bet buvome jauni ir kupini užsidegimo. Pamažu, labai metodiškai Targonskis mus supažindino su kvartetinio grojimo specifika. Pradžioje parinkdavo nesudėtingą repertuarą, daugiausia romantikus. Mes su Fledžinsku kvartete grojome 35 metus, buvome jo branduolys. Violončelininkai keitėsi net penkis kartus.

Dirbome palaikomi tik jaunatviško entuziazmo. Filharmonija mus siųsdavo koncertuoti į kaimus, miestelius. Kad publikai būtų įdomiau, kartu važiuodavo ir dainininkas. Su mumis yra dainavę Vladimiras Rubackis, Nona Nikejeva, Elena Čiudakova, Aldona Repšytė, Kipras Petrauskas. Kelionės būdavo labai sunkios. Traukiniai ir autobusai nevažiuodavo pagal grafiką, tad naktimis sėdėdavome stotyse kaip vargšai benamiai. Publika kvarteto muziką dažniausiai girdėdavo pirmą kartą, tad norėdamas žmones sudominti Fledžinskas prieš koncertus pasakodavo apie kūrinius, kompozitorius, įdomius jų gyvenimo įvykius, nuotykius.

Važinėjant su koncertais nelikdavo laiko parengti didesnių kūrinių, kad publikai nepabostų, grodavome atskiras jų dalis. Prašėme, kad filharmonija leistų pasirengti rimtesniems koncertams, bet buhalteris sakydavo: „Ne nastupaite mne na mozol“ (nemindžiokit man nuospaudos). Tad toks buvo požiūris į kvartetą.

Prabėgo ketveri ar penkeri metai, ir mes sužinojome, kad Maskvoje vyks kvartetų atranka į konkursą Prahoje. Nusprendėme išbandyti savo jėgas. Pirmas blynas prisvilo – grojome tik pirmajame ture. Bet šis mėginimas buvo naudingas ir nulėmė tolesnį mūsų kelią. Po konkurso pajutome Beethoveno kvarteto antrojo smuiko prof. Vasilijaus Širinskio globą, jis mums parodė vertinimo komisijos protokolą su kiekvieno nario pastabomis. Reikšmingiausias mums pasirodė Davido Oistracho vertinimas: „Ansamblis geras, bet griežia grubiai“. Privalėjome keisti grojimo manierą. Reikėjo pagalbos, ir ji atsirado. Tai buvo violončelininkas Sergejus Aslamazianas –Komitaso kvarteto narys ir jo siela, nuostabus žmogus. Jau ankščiau, kai kvartetas koncertavo Lietuvoje, mus sužavėjo jo skambesys. Griežė labai minkštai, lyg glostydami aksomą, atrodė, kad nėra nei stygų, nei stryko. Jų muzika buvo tokia dvasinga, kaip ir pats Aslamazianas. Mus jis priėmė labai nuoširdžiai, jo dėka kvartetas įgavo savitą veidą, minkštą, sonorinį, vientisą skambesį, išmoko interpretacinių subtilybių, kurios vėliau taip žavėjo klausytojus.

BUDAPEŠTO KONKURSO LAURAI

1958 metais Maskvoje buvo paskelbta atranka į tarptautinį Haydno konkursą Budapešte. Į Maskvą nuvykome jau pasikeitę. Muzikologė Marina Sabinina rašė, kad sostinėje pasirodė Deus ex machina – mūsų kvartetas! Atrankoje laimėjome pirmą vietą, nors dalyvavo visi Tarybų Sąjungos kvartetai.

Kai grįžome iš Maskvos, filharmonija pagaliau mus pastebėjo. Tarsi būtume pasikeitę per vieną dieną. Tik ką buvome pastumdėliai, o dabar mumis ėmė didžiuotis – mes turime kvartetą! Rengtis konkursui vyriausybė sudarė labai palankias sąlygas, skyrė pinigų naujiems instrumentams įsigyti.

Gavome kelialapius į Palangą, kad galėtume be rūpesčių rengtis konkursui. Grodavome po aštuonias valandas – ryte kiekvienas atskirai, paskui bendra trijų valandų repeticija. Per pertrauką nubėgdavome prie jūros, o vakare vėl tris valandas grodavome kartu. Ta vasara buvo labai karšta, Palanga pilna žmonių, tad ir repetuoti nebuvo vietos. Pasiūlė mums lauko sceną, kurioje vykdavo filharmonijos koncertai. Atsinešdavome po dubenį šalto vandens, įmerkdavome kojas ir grodavome.

Maskva mums paskyrė konsultantą – konservatorijos smuiko profesorių Asaturą Grigorianą. Daugiausia jo pastabų ir patarimų gaudavome dėl klasikinės muzikos interpretacijos, ypač pirmasis smuikas, kuris grojo gerai, bet mėgdavo muziką romantizuoti. Per tris mėnesius turėjome parengti šešis kvartetus, kiekvienas trijų dalių, taigi iš viso 18 kūrinių. Planavome kiekvieną dieną ir valandą. Haydno konkurso privalomoji programa buvo tokia: 3 Haydno kvartetai, XIX a. kūrinys – mes pasirinkome Schuberto „Mirtį ir mergelę“, vienas iš Bartóko kvartetų – pasirinkome Šeštąjį, laisvai pasirinktinas kvartetas – grojome Šostakovičiaus Pirmąjį. Tokia programa reikalavo milžiniško darbo.

Vykdami į Budapeštą trumpam sustojome Maskvoje, kur konsultavomės pas prof. Vasilijų Širinskį. Jo brolis Sergejus buvo žymus violončelininkas. Broliai, gyvenę viename name, buvo pavyzdys, kaip reikia intensyviai ir nuoširdžiai dirbti. Kartą svečiavomės pas Vasilijų. Buvo pusė dvylikos vakaro, kai profesorius pasakė: „Reikėtų paskambinti broliui, jis norėtų su jumis susitikti“. Paskambino. O šis, ką tik grįžęs iš operos spektaklio, persirengęs pižama, groja gamas...

Tąkart labai norėjome parepetuoti didelėje salėje. O Maskvoje gauti salę nelengva, prieš kelis mėnesius reikėdavo užsirašyti. Vasilijus pažadėjo padėti. Jau kitą dieną sako: „Gavau – nuo antros iki ketvirtos nakties“. Mums plaukai pasišiaušė – Lietuvoje taip dirbti dar nemokėjome. O profesorius labai apsidžiaugė ir pats atvyko naktį mūsų pasiklausyti.

Konkursas vyko Budapešto Lizsto konservatorijoje. Tarybų Sąjungai vertinimo komisijoje atstovavo prof. Ciganovas – Beethoveno kvarteto primarijus. Pirmajame ture mums pasisekė, jautėme tai ir iš publikos sveikinimų. Vienas vokiečių profesorius susižavėjęs sakė, kad taip atliekamo Schuberto dar nėra girdėjęs. Tačiau tą pačią dieną viešbutyje priėjo profesorius Ciganovas ir sako: „Jūs vos patekote į antrą turą. Pats nežinau kodėl.“ Profesorius susirūpino, nes nujautė avantiūrą. Pareikalavo viešai peržiūrėti slapto balsavimo biuletenius. Dauguma mums parašė dešimt, buvo du devintukai, o čekų atstovas prof. Sadlo skyrė nulį. Kai į jį nukrypo visų žvilgsniai, šis išbalo, paraudo, sudrebėjo ir pasakė: „Atsiprašau, pamiršau prirašyti vienetą“. Tokiu būdu jis norėjo „prastumti“ savo šalies kvartetą. Jie užėmė tik penktą vietą, o norėjo aukštesnės.

Maskvos kvartetas laimėjo pirmą, mes – antrąją vietą. Bet didžiausią moralinį atpildą patyrėme baigiamajame koncerte. Kaip įprasta, kvartetai grojo tokia eilės tvarka: IV, III, II ir I vietų laureatai. Mums pagrojus Šostakovičių, publika nesiliovė plojusi, Maskvos kvartetas negalėjo išeiti į sceną. Klausytojus turėjo raminti pats salės direktorius.

Budapešte patyriau ir dar vieną netikėtumą. Konkurso dienomis gastrolių į Budapešto operą atvyko Maskvos muzikinio teatro dainininkė Larisa Avdejeva, o su Filharmonijos simfoniniu orkestru skambino Emilis Gilelsas. Konkursui pasibaigus Tarybų Sąjungos ambasada surengė koncertą ir priėmimą visų šalių atstovybėms. Dalyvauti šiame koncerte buvo pakviesti abu kvartetai, Avdejeva ir Gilelsas. Deja, dainininkė, atvykusi dainuoti operoje, neturėjo nei gaidų, nei pianisto. Paprašytas akompanuoti Gilelsas atsisakė. Manęs neįspėjęs mūsų violončelininkas Šenderovas prasitarė, kad aš esu ir pianistė. Ambasados delegacija atvyko pas mane su prašymu gelbėti padėtį. Sutikau, bet su sąlyga, kad pati parinksiu repertuarą (mat jau daug metų nebuvau grojusi fortepijonu). Su Avdejeva nuvažiavome į biblioteką natų, parinkau arijas iš operos „Karmen“ ir keletą man žinomų Čaikovskio bei Rachmaninovo romansų. Vieną kartą parepetavome ir – į koncertą.

Po kvarteto skambino Gilelsas, o po to į sceną pakilome mes su dainininke. Šis įvykis nebūtų vertas dėmesio, jei ne tai, kad prie pravirų durų priglaudęs ausį mūsų dėmesingai klausėsi Gilelsas. Išeinant jis prišoko prie manęs su komplimentais. Man tai buvo ypač malonu, be to, visą vakarą teko praleisti jo draugijoje. Staiga jis man sako: „Turiu prašymą – gal galėtumėt man padėti“. Labai nustebau – ko gi toks muzikos milžinas gali manęs prašyti? O jis sako, kad poryt su simfoniniu orkestru, diriguojant Georgeu Georgescu, jis turi atlikti Beethoveno koncertą. Prieš keletą dienų jį grojo Londone ir ten pametė natas. Nusipirko kitas, bet pasirodė, kad tai kitoks leidinys, optiškai klaidinantis. O dar pakilo temperatūra. Tad prašo manęs su juo parepetuoti – antru fortepijonu atlikti orkestro partiją.

Kitą vakarą Liszto konservatorijos salėje kartu pagrojome visą koncertą. Man tai buvo sunki užduotis, nes jau buvau atpratusi nuo klaviatūros. Padėjo tik mokėjimas skaityti iš lapo. Koncerto vakarą jis skambino puikiai – su vidine energija ir susikaupęs. Publika buvo pakerėta. Po koncerto visi veržėsi autografų, bet Gilelsas griežtai liepė nieko neleisti. Tik man nepriekaištavo, kai pro duris ėmiau programėles ir nešiau jam pasirašyti.

Kai traukinys pasiekė Vilniaus stotį, išgirdome trankią muziką ir išvydome daugybę žmonių perone. Pagalvojome, kad sportininkus pasitinka. Pasirodė, jog tai mus sveikina. Pats Kultūros ministras stovėjo su gėlėmis. Tai buvo 1959 metai – pirmas kartas, kai Lietuvos menininkai išvažiavo į užsienį ir grįžo su laurais.

Po šio konkurso mums atsivėrė visų šalių koncertų salės.

KAMERINIO ANSAMBLIO KLASĖJE

Konservatorija, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija, – mano antrieji namai. Ryte repetuodavome su kvartetu, po pietų eidavau į konservatoriją. Be bendravimo su studentais, kaip ir be smuiko, negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo. Pradėjau dėstyti baigusi smuiko klasę 1948 m. Man siūlė pasirinkti: būti smuiko klasės asistente ir vėliau turėti savo klasę arba dėstyti kamerinį ansamblį. Nedvejodama pasirinkau antrąjį variantą, nes mėgau kamerinę muziką, nuo vaikystės ja žavėjausi. Be to, buvau įsitikinusi, kad turėdama pianistės diplomą klasėje galėsiu patarti ir smuikininkams, ir pianistams.

Darbo pradžia nebuvo lengva. Neturėjau patirties, trūkdavo žodžių išreikšti mintims, paaiškinti. Be to, nedrįsdavau sakyti pastabų, nes pirmieji mano studentai buvo bendraamžiai H. Znaidzilauskaitė, D. Peščinskas, J. Urba, P. Juodišius, nedaug jaunesni V. Landsbergis, K. Kabelis, K. Grybauskas, K. Kontrimas, D. Trinkūnas, V. Viržonis, T. Šernas, M. Radvilaitė.

Per visą pedagoginio darbo laikotarpį į gyvenimą išleidau per 500 studentų. Dauguma jų pamilo kamerinę muziką, nemažai tapo žinomais atlikėjais ir pedagogais: D. Katkus, P. Kunca, S. Lipčius, R. Šiugždinis, S. Kiškis, A. Matulionytė, A. Grižas, R. Radzevičius, J. Karnavičius, V. Vitaitė, R. Vaitkevičiūtė, Ž. Karkauskaitė, Z. Levickis, J. Bialobžeskis, J. Andrejevas, S. Okruško, B. Vainiūnaitė, V. Kaplūnas, V. Sondeckis ir kiti. Dešimtys jų dabar yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriai. Visuose Lietuvos simfoniniuose ir kameriniuose orkestruose yra mano klasę baigusių studentų.

Namuose pamokoms ruošdavausi turbūt ne mažiau nei studentai. Net ir vėliau, jau įgijusi patirties, turėdama savo metodiką ir aiškius reikalavimus, vis tiek prieš pamokas peržvelgdavau, analizuodavau studentų repertuarą. Siekiau, kad su kiekviena pamoka studentas tobulėtų, kad nuolat bręstų jo muzikos samprata.

Neišmanantiems kamerinio muzikavimo specifikos turbūt atrodo, kad griežti ansamblyje labai paprasta: kiekvienas išmoksta savo partiją, o tada groja kartu. Kartą studento paklausiau: „Kas svarbu geram ansambliui?“ Jis atsakė: „Svarbu kartu pradėti ir kartu baigti“. Jei užtektų tik to, būtų lyg Krylovo pasakėčioje – kiekvienas trauktų į savo pusę. O iš tiesų ansamblio dalyviai – lyg architektai, statantys vieną pastatą. Juos sieja bendra meninė užduotis, jie turi vieningai vesti muzikinės minties liniją, visos detalės turi būti apsvarstytos ir suderintos. Jie – lygiateisiai partneriai.

Pradinėje mokymosi stadijoje siekdavau, kad studentai aiškiai suvoktų kūrinio tekstą, atsižvelgdami į visus kompozitoriaus nurodymus. Pirmosiose studentų ansamblio pamokose klausydavausi grojimo sekdama natas. Kai tekstas išmokstamas, natos dedamos į šalį ir visas dėmesys skiriamas interpretacijai. Reikia įžvelgti, kas parašyta tarp eilučių, t. y. suvokti meno kūrinio idėją ir prasmę. Šiame etape dažniausiai reikia pedagogo pagalbos, nes studentai daug ką praleidžia, nepastebi ar atlieka netiksliai. Įvaldžius tekstą, sudaromi bendri kūrinio traktuotės kontūrai. Prieš detalią elementų analizę studentai turi išmokti girdėti save visumoje – tai būtina ansamblinio grojimo užduotis. Kadangi kiekvienam iš partnerių lemta nupiešti tik dalį garsų paveikslo, jie turi girdėti ir klausytis ne tik savęs, bet ir vienas kito. Taip randasi vidinis ryšys.

Kūrybinis kontaktas ansamblyje ugdo nuolatinę savikontrolę, saiko pojūtį, garso proporcijų, savo vietos polifoninėje struktūroje pojūtį. Studentas išmoksta muzikos audinyje atskirti pagrindinius ir šalutinius elementus, įveikti savimeilę, kad pasiektų bendrą tikslą. Kamerinis ansamblis atlikėją apsaugo nuo per didelio subjektyvumo. Vaizdžiai ir taikliai ansamblinį muzikavimą yra apibūdinęs Stendhalis: „Tai dviejų, trijų ar keturių gerų draugų pokalbis“.

Kad atlikėjai įgyvendintų bendrą mintį, vieningai išreikštų kūrinio charakterį, svarbu rasti visų muzikos raiškos elementų ryšį. Turi būti pasiektas temų identiškumas, analogiškos frazuotės linijos, ritmas, dinamika, štrichų charakterio vienybė ir pan. O kur dar įvairūs niuansai, variantai, dinaminiai atspalviai. Tai kruopštus, pedantiškas darbas.

Studentams tekdavo patarti, kokiu būdu įveikti techninius sunkumus: štrichus, aplikatūrą, garso formavimą. Pianistams kartais reikėdavo pakoreguoti pirštuotę. Dažniausiai jiems būdavo sunku įsilieti į styginių skambesį, juk fortepijonas didelis instrumentas, o smuikas – mažas, švelnus. Pianistas negali groti tokiu pat forte kaip solo kūriniuose. Jis turi girdėti kolegą ir rasti skambesio proporcijas, perprasti styginio instrumento technologiją, štrichus, kad sugebėtų jį imituoti. Daug tekdavo kovoti su styginio instrumento priešu – pedalizacija. Netinkamai naudojamu pedalu galima „paskandinti“ bet kokio styginio instrumento skambesį.
Dažnai studentai klausdavo, kokiu tempu reikia groti. Svarbiausia – autoriaus nuoroda dalies pradžioje. Dažnokai nustebdavau, kad studentai nežino tempų terminų reikšmės, nors tai jau turėtų išmokti muzikos mokykloje. Studentams tampa aišku, kai padiriguoji. Be to, patardavau rasti greitą epizodą ir pagal jį orientuotis – jis padiktuoja tempą.

Kūrinio interpretacijų gali būti įvairių, tačiau atlikėjai privalo rasti bendrą sprendimą. Man, pedagogei, čia tekdavo režisieriaus vaidmuo.

Stengdavausi, kad studentų repertuare būtų kuo įvairesnio stiliaus, skirtingų epochų kūrinių. Geriausia pradėti nuo Vienos klasikų, kur aiškiai išreikšti pagrindiniai ansamblinio grojimo principai, t. y. harmoninė faktūra, aiški muzikos forma ir dialogai, kontrastai. Norint groti šiuolaikinius opusus, būtina išanalizuoti geriausius klasikų kūrinius.

Gali kilti klausimas, ar kamerinės muzikos atlikėjas nėra suvaržytas. Svarbu, kad ansamblio dalyviai nejaustų įtampos ir baimės laisvai muzikuoti. Stengdavausi ugdyti studentų kūrybiškumą, provokuodavau jų tarpusavio ginčus, skatindavau pagrįsti savo interpretaciją. Geriausių rezultatų ansamblyje galima pasiekti tada, kai jo nariai yra panašaus techninio lygio, o jų asmenybės giminingos.

Pedagogo darbas be galo atsakingas. Per ilgametę savo praktiką įsitikinau, kad dėstant reikalingas logiškumas, motyvuotas įtikinimas, žinoma, neatmetant ir emocijų. Neužtenka nurodyti klaidas ir netikslumus, pasakyti išvadas ir taisykles – reikia atskleisti ir kūrinio prasmę pasitelkiant vaizdingus palyginimus, metaforas ir pan. Kiekviena pamoka turi būti rimta profesionalaus muzikos pažinimo ir jos interpretacijos mokykla. Man rūpėjo studentams ne tik suteikti muzikos stiliaus supratimo pagrindus, atskleisti kūrinyje paslėptą emocijų įvairovę, bet ir parodyti, kokiomis konkrečiomis priemonėmis sumanymą galima pasiekti.

Visuomet siekiau, kad studentas suvoktų, jog gaidos – negyvi ženklai, kuriuos atlikėjas, pasitelkęs fantaziją ir intuiciją, turi atgaivinti ir iš jų sukurti gyvą muziką. Kiekvienas kūrinys ar epizodas turi būti ryškaus charakterio, skleisti tam tikrą nuotaiką ir dvasinę būseną. Pavyzdžiui, S. Rachmaninovas reikalaudavo, kad studentai lankytų žymių dainininkų koncertus. Jis teigė, kad nesiklausydami gero dainavimo jie nesugebės tobulai atlikti jokios frazės. Dainavimas visiems instrumentininkams yra geriausias pavyzdys, kaip frazė nuosekliai vystoma, kaip ji alsuoja, blėsta ir užbaigiama. Į visa tai kreipiau dėmesį dirbdama su studentais.
Mano klasės ansambliai sėkmingai dalyvaudavo festivaliuose ir viešuose Muzikos akademijos koncertuose. Ypač malonu, kad daug studentų (ypač stygininkų), jau baigusių mano klasę, ateidavo talkinti pianistams, jie juto trauką kamerinei muzikai. Dar kiti, patys jau pedagogai, atvesdavo savo mokinius, prašydavo patarimų, kviesdavo jų pasiklausyti, pakonsultuoti prieš konkursus, egzaminus. Labai smagu, kad kamerinė muzika pamėgta. Tikslas pasiektas.

MUZIKOS BARAI 2015 Nr. 5–6 (448–449),

Legendos. Šiandien ir visados. Kornelija Kalinauskaitė:
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000135774/legendos-siandien-ir-visados-donatas-katkus-apie-kornelija-kalinauskaite-aukstos-kulturos-zmogus-tokiu-reta?jwsource=cl