Leonidas Melnikas

Leonidas Melnikas
Pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius
1957-04-10
Gimtasis miestas: Vilnius, Lietuva
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Mokyklos
Nuo 1964 m. iki 1975 m. Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, Vilnius, Lietuva
Aukštosios mokyklos
Nuo 1975 m. iki 1980 m. Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorija, prof. M. Chalfino fortepijono ir prof. N. Oksentian vargonų klasės, diplomas magna cum laude;
Nuo 1980 m. iki 1982 m. Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorija, meno aspirantūra, prof. M. Chalfino fortepijono ir prof. N. Oksentian vargonų klasės;
Nuo 1980 m. iki 1983 m. Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorija, doktorantūra, mokslo vadovė prof. habil..dr. L. Danko;
Nuo 1986 m. iki 1987 m. Franz Liszt Hochschule für Musik Weimar (Vokietija)
Nuo 1993 m. Hochschule für Musik München (Vokietija)
Nuo 1995 m. Guildhall School of Music and Drama London (Didžioji Britanija)
Nuo 1996 m. Conservatoire national supérieur de musique et de dance de Paris (Prancūzija)
Darbovietės
Nuo 1983 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademija (Bendrojo fortepijono katedros vedėjas. Senato pirmininkas. Vargonų katedros vedėjas)
Mokslinis laipsnis

Daktaras (1984)
Docentas (1989)
Profesorius (1994)
Habilituotas daktaras (1991)

Apdovanojimai

Daugpilio (Latvija) universiteto Garbės daktaras (2004)
„Auksinio disko“ premija (Lietuva) laureatas (2007)

Biografija

Leonidas Melnikas – pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr. profesorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Senato pirmininkas, Lietuvos muzikų sąjungos Tarybos narys, Lietuvos žydų bendruomenės Tarybos narys.

Gimė 1957 m. Vilniuje. Tėvas Isaja Melnikas (1907-1990), VDU  absolventas (1935), farmacininkas, vienas Lietuvos vaistinių tinklo kūrėjų; motina Sofija Melnikienė (1923-1988), technikos mokslų dr., ekonomistė, VU docentė.

1964-1975 m. mokėsi M.K. Čiurlionio meno mokykloje. 1975 m. įstojo į Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatoriją, studijavo dvi specialybes – fortepijoną ir vargonus. Studijas baigė su pagyrimu 1980 m., tęsė mokslus meno aspirantūroje, vėliau – muzikologijos doktorantūroje. Parengė mokslų daktaro disertaciją  „Vargonų ir fortepijono meno raidos Lietuvoje pagrindinės tendencijos (sisteminė analizė)“, kurią apsigynė 1984 m.

1986-1987 m. buvo išvykęs podoktorantūrinei stažuotei į Veimaro F. Liszto aukštąją muzikos mokyklą. 1991 m. apsigynė habil. dr. disertaciją „Muzikos kultūros socialinis funkcionavimas ir raida (muzikos kultūros ekologija)“. 1992 m. tobulinosi Miuncheno aukštojoje muzikos mokykloje, 1994 m. – Paryžiaus konservatorijoje, Londono Guildhall School.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje  dirba nuo 1983 m., docentas (1989), profesorius (1994). Bendrojo fortepijono katedros vedėjas, Vargonų ir klavesino katedros vedėjas. LMTA Senato pirmininkas (nuo 2011 m.)

Paskelbė daugiau nei 200 publikacijų. Išleido knygas: „Muzikos kultūros ekologijos teoriniai pagrindai“ (1990), „Vargonų menas: muzikos istorijos proceso bruožai“ (1991), „Rytų Europa: evoliucijos tendencijos“ (kartu su prof. dr. B. Melniku, 1992), „Lietuva ir Rytų Europos procesas“ (kartu su prof. dr. B. Melniku,, vokiečių k. Kiolnas, 1993), „Muzikos kultūros ekologija“ (1995), „C. Ph. E. Bachas ir Pabaltijys. Apie brolius Grotthussus“ (1997), „Muzikos kultūros ekologija“ (rusų k., Maskva, 2000), „Muzikos paveldas: epochų ir kultūrų sankirta“ (2007), „Dietricho Ewaldo von Grotthusso muzikinis paveldas“ (du rinkiniai, 2007), „Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais“ (2008). Daugpilio u-te (Latvija) leidžiamų period. mokslo leidinių: „Problems in Music Pedagogy“ ir „Music Science Today: the Permanent and the Changeable“ tarptautinių redkolegijų narys. Lietuvoje ir užsienyje buvo habilitacinių procedūrų, mokslo bei meno daktaro disertacijų oponentas ir gynimo tarybų bei komitetų narys. Buvo LMT ir SKVC ekspertas. Daugpilio (Latvija) universiteto garbės daktaras (2004).

Meninė veikla tęsiasi ilgiau nei 40 m. Surengė daugiau kaip 500 vargonų, fortepijono ir kamerinės muzikos koncertų Lietuvoje ir užsienio šalyse: Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, JAV, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje ir kt. Atliko rečitalius prestižinėse salėse: Leipcigo Gewandhaus, Berlyno Konzerthaus, Farnkfurto prie Maino Alte Oper (Vokietija), Sankt Peterburgo filharmonijos ir Maskvos konservatorijos didžiosiose salėse (Rusija) ir kt. Grojo solo su Tiuringijos simfoniniu ir Rostoko filharmonijos orkestrais, Sankt Peterburgo, Lietuvos ir Minsko kameriniais orkestrais ir kt. Koncertavo su dainininkais: V.Noreika, N.Ambrazaityte, R.Maciūte, A. Kriščiūnaite, Anu Kaal (Estija), Ruzanos ir Karinos Lisizian duetu iš Rusijos ir kt. Įsteigė fortepijoninį trio „Musica Camerata Baltica“, dalyvavo jo koncertinėje veikloje. Jo įgrotos kompaktinės plokštelės išleistos Lietuvoje, Rusijoje, JAV, Portugalijoje. Įrašai saugomi LR fonduose. 2016 m. jo vargoniniai įrašai panaudoti dokumentiniame filme Good Work. Masters of the Building Arts (Smithsonian Institution, JAV). Meno kūrėjo statusas (2005). „Auksinio disko“ premijos laureatas (2007).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Svarbiausi darbai

Meninė veikla

Vargonų, fortepijono ir kamerinės muzikos koncertai Lietuvoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, JAV, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, kitose šalyse.
Rečitaliai prestižinėse salėse (Leipcigo Gewandhaus, Berlyno Konzerthaus, Farnkfurto prie Maino Alte Oper, Sankt Peterburgo Filharmonijos Didžioji salė, Maskvos Konservatorijos Didžioji salė ir kt.).
Solo su orkestrais (Tiuringijos simfoninis orkestras, Rostoko filharmonijos orkestras, Sankt Peterburgo kamerinis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, Minsko kamerinis orkestras ir kt.);.
Koncertai su dainininkais (Virgilijus Noreika, Asta Kriščiūnaitė, Nijolė Ambrazaitytė, Regina Maciūtė, Anu Kaal (Estija), duetas Ruzana ir Karina Lisizian (Rusija) ir kt.).
Fortepijoninio trio Musica camerata Baltica pianistas. 
Įgrotų CD leidyba  Lietuvoje, Rusijoje, JAV, Portugalijoje; įrašai LR fonduose.

Mokslinė veikla
Mokslo studijos ir straipsniai bei meno ir mokslo sklaidos darbai (daugiau nei 200 publikacijų).
Mokslinės monografijos:
C. Ph. E. Bachas ir Pabaltijys. Apie brolius Grotthussus (V., Baltos lankos, 1997),
Экология музыкальной культуры (Москва, Композитор, 2000),
Muzikos paveldas: epochų ir kultūrų sankirta (V., LMTA, 2007),
Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais (V., Charibdė, 2008).

Kita veikla

Lietuvos muzikų sąjungos Tarybos narys.
Daugpilio universiteto anglų kalba leidžiamo periodinio mokslo darbų leidinio Problems in Music Pedagogy  tarptautinės redakcinės kolegijos narys.
Daugpilio universiteto leidžiamo periodinio mokslo darbų leidinio Music Science Today: the Permanent and the Changeable  tarptautinės redakcinės kolegijos narys.
LMTA mokslo darbų leidinio Ars et praxis tarptautin4s redakcinės kolegijos narys.

Straipsniai

Leonidas Melnikas: „Aš laimingas, kad taip viskas susiklostė“

ČIURLIONIO PRELIUDAI, GERARDO MATOSO RODRÍGUEZO TANGO „LA CUMPARSITA“, LEONIDO DESIATNIKOVO „NUALINTA SAULĖ“ IR DAR KELI NUOTAIKINGI KŪRINIAI, ŠILTA JUBILIATO ŠYPSENA, ŠVENTIŠKA PUBLIKOS NUOTAIKA PILNUTĖLĖJE LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS JUOZO KAROSO SALĖJE – TAIP ŠIŲ METŲ BALANDŽIO 10 DIENĄ PRASIDĖJO LEONIDO MELNIKO 60-MEČIUI SKIRTAS VAKARAS. SOLENIZANTAS MUZIKAVO SU SCENOS BENDRAŽYGIAIS – GENADIJUMI SAVKOVU (AKORDEONAS), BORISU TRAUBU (SMUIKAS) IR VALENTINU KAPLŪNU (VIOLONČELĖ).

– Profesoriau, muziko kelią pradėjote Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje. Jeigu galėtumėte rinktis, ar šiandien eitumėte tuo pačiu keliu?

– Manyčiau, kad vaikystėje nelabai įsivaizduojame, kur eisime, kokiais keliais keliausime. Bet pati pradžia labai svarbi žmogaus gyvenime. M. K. Čiurlionio meno mokykla buvo teisinga pradžia. Į mokyklą ateiname gal ir atsitiktinai, mus kas nors atveda – tėvai, kaimynai, draugai. Ir ateiname galvodami apie kažką, kas neapibrėžta ir gal net labai tolima nuo to, ką vėliau veiksime. O mokyklą puikiai atsimenu dar ir dėl to, kad ten mokėsi mano vyresnysis brolis. Prisimenu aukštas lubas, ilgus koridorius, kurie atrodė labai dideli, nes pats buvau mažas. Metai bėgo, tie koridoriai mažėjo... Mokė mus labai geri mokytojai. Pasisekė ir su klasės draugais, buvome draugiški vienminčiai.

Pirmoji mano mokytoja – garsioji pianistė ir pedagogė Nadežda Dukstulskaitė.

– Kas „parinko“ muziko kelią?

– Neturėjau nei didelio talento, nei ambicijų, bet mama už rankutės nuvedė į berniukų chorą „Ąžuoliukas“ (lankiau parengiamąjį skyrių ir net dalyvavau keliuose koncertuose), o paskui įstojau į M. K. Čiurlionio meno mokyklą.

Mano tėvai nebuvo muzikai, tačiau tėvelis nuolatos įsigydavo abonementą į Filharmonijos koncertus. Jį lydėdavo vyresnysis brolis arba aš.

Šiais metais minime ir tėvelio Isajos Melniko sukaktį – jis gimė prieš 110 metų. Buvo žinomas Vilniaus vaistininkas, dirbo Centrinėje (Gedimino prospekte) ir Žvėryno vaistinėse, pats gamindavo vaistus. Jam teko išgyventi Holokaustą Štuthofe ir Dachau, tačiau mes jį atsimename kaip ramų ir šiltą žmogų. Visa mano vaikystė buvo nušviesta pačių geriausių, išmintingiausių tėvų meilės, šeima man buvo ir yra labai svarbi.

– 1975 m. išvykote mokytis į Sankt Peterburgo (tada Leningrado) Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatoriją.

– Sankt-Peterburgas – nuostabus miestas. Ir dabar, žvelgdamas į praeitį, galiu tik dar kartą pasidžiaugti – buvo didžiulė laimė ir sėkmė, kad patekau į Sankt Peterburgo konservatoriją.

Tai ypatinga aukštoji mokykla, išsaugojusi tradicijas, visais laikais (ir sovietmečiu) gyvenusi savo gyvenimą, atsiribojusi nuo bet kokių politinių tėkmių ir išsaugojusi sterilios kultūros, taip pat ir muzikinės, viziją. Šios seniausios Rusijos konservatorijos pirmasis rektorius buvo romantizmo epochos titanas pianistas Antonas Rubinšteinas. Pirmosios laidos pirmasis absolventas buvo Piotras Čaikovskis, čia mokėsi Sergejus Prokofjevas, Dmitrijus Šostakovičius ir daugybė kitų didžių muzikų. Visada buvo juntama kūrybiškumo dvasia ir atsakomybė už didįjį meną. Garbieji profesoriai, labai ryškūs žmonės, man tada atrodė jau gerokai pagyvenę, net seni, o šiandien gal kiek kitaip vertinčiau jų amžių... Mano fortepijono profesorius buvo M. Chalfinas, jo pats žymiausias auklėtinis – Grigorijus Sokolovas. Vargonus studijavau pas profesorę Niną Oksentian, ji visada primindavo savo profesorių Isaiah Braudo, kuris vargonavimo mokėsi Vokietijoje ir geriausias vokiečių meno tradicijas parvežė į Rusiją.

Sankt Peterburgas XX amžiaus pradžioje buvo Rusijos imperijos sostinė, miestas, kuriame visada koncertuodavo garsiausi užsienio menininkai, o konservatorijos ištakos susijusios su Leopoldo Auerio ir net Ferenco Liszto vardais. Ir tai buvo justi konservatorijos dvasioje. Suvokėme atsakomybę savo garsiesiems mokytojams ir aniems garsiesiems absolventams.

– Nuo kada pradėjote domėtis muzikos teorija?

– Tai lėmė dėstytojai ir dėstymo pobūdis. Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje muzikos teorija ir muzikos istorija nebuvo vien teoriniai dalykai, kaip kad įprasta Lietuvoje. M. K. Čiurlionio mokykloje harmonijos uždavinius spręsdavome kaip matematiką, Sankt Peterburge taip išspręsti pirmieji mano uždaviniai gerokai nustebino harmoniją dėsčiusį profesorių. Netrukus perpratau, kad muzikos teorija negali būti atsiejama nuo muzikos – tai jos kalbos dalis, padedanti suprasti muzikos turinį, emocijų kalbą. Taigi svarbiausia patirtis – priartėjimas prie muzikos nutolstant nuo abstrakčios teorijos. Mokiausi jau ne teorinių žinių (juo labiau ne tam, kad išlaikyčiau egzaminus), o muzikos pačia tikriausia šio žodžio prasme. Ko gero, supratimas, kad menas ir mokslas nėra nutolę, ir pastūmėjo mokslo link. Be to, pradėjus domėtis vargonais, atsirado naujų žinių, naujo pobūdžio literatūros poreikis, ėmiau gilintis į baroko epochą, nes vargonų atlikimo menas nuo jos neatsiejamas. Taip ir tapau mokslininku.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje tokia atskirtis tarp muzikos teorijos ir jos atlikimo?

– Nemanau, kad tai išskirtinė Lietuvos muzikų savybė. Taip yra visur ar bent jau daug kur. Praeityje muzikai buvo universalūs: patys kūrė muziką, patys ją atlikdavo, mokėjo groti įvairiausiais instrumentais. Man, muziką dėstančiam profesoriui, turėtų būti baisiausia, kad tie praeities muzikai nebūdavo baigę jokių akademijų. Mes šiandien mokome nuo mažų dienų –mokyklos, akademijos, magistrantūros, doktorantūros, kvalifikacijos tobulinimas ir t. t. Nepabaigiamas procesas... Ir siaura specializacija – arba atlikėjas (žinoma, grojantis tik vienu instrumentu), arba kompozitorius, arba teoretikas. O štai, pavyzdžiui, Jascha Heifetzas mokėjo ir smuiku griežti, ir fortepijonu skambinti, ir muziką kūrė, ir šiek tiek dirigavo... Bet svarbiausia, kad jis savo mokslus baigė iki šešiolikos metų. Ir viskas!

Taigi manyčiau, kad pažinti įvairias muzikos sritis ne tik įdomu – tai nepaprastai naudinga bet kuriai pasirinktai veiklai, nesvarbu, ar atlikėjo, ar mokslininko, ar pedagogo.

– Ką Jums duoda darbas su studentais?

– Darbas su studentais – didelė atsakomybė. Kai studentas klausia, dėstytojas lyg ir privalo viską žinoti, atsakyti į kiekvieną klausimą. Bet manau, kad turi turėti drąsos prisipažinti, jog ne viską žinai. Pradėjęs dėstyti greitai supratau, kad daug ko nežinau... Tas supratimas turi stebuklingą galią – tai paskata pačiam mokytis, sužinoti ką nors nauja, stimulas užpildyti spragas, nesustoti. Kitas svarbus dalykas – pedagoginis darbas verčia sisteminti savo žinias. Ir, žinoma, bendravimas su studentais, su nauja karta teikia gyvybinės jėgos. Kiekvieno naujo studento interesai vis kitokie, o tai moko bendrauti, klausytis, nebūti tikram, kad viską išmanai geriausiai.

– Jums tenka dirbti ir su meno doktorantais. Kaip bendraujate su jais?

– Meno doktorantai yra diplomuoti, jau subrendę muzikai. Iš esmės jie yra mano kolegos, tad su jais visai kitoks bendravimas, kitokie to bendravimo tikslai. Meno doktorantūra – meninės ir mokslinės veiklos dermė. Atlikėjams labai svarbu išmokti analizuoti, vadovautis ne vien intuicija, bet ir racionaliai suprasti, kaip kas yra. Ne mažiau svarbu gebėti dėstyti savo mintis, o tai pirmiausia kultūros klausimas. Tokio gebėjimo daugeliui labai trūksta.

Kartais pagalvoju ir apie atvirkštinę tokio nesibaigiančio mokymosi pusę. Pažvelgę į praeitį pamatytume, kad anksčiau nebūdavo tiek daug mokomasi, kad visi didieji muzikai didžiaisiais tapo būdami labai jauni. Jie nelaukdavo patarimų iš savo mokytojų, patys ieškodavo atsakymų į rūpimus klausimus. Taip jau atsitiko, kad dabar mes vis mokome ir mokome, o jauni muzikai vis laukia, kol jiems bus parodyta, padėta, kol kas nors paims už rankos ir ves... Žmogus turi būti atsakingas už tai, ką jis daro, o mes vis nutoliname tą atsakomybės suvokimo momentą...

– Koks Jūsų požiūris į klausytojus, koks pasiruošimas reikalingas lipant į sceną?

– Atlikėjas privalo gerbti savo klausytoją, jam neturėtų būti svarbu, kur jis koncertuoja – mažame miestelyje, kur sėdi keliasdešimt žmonių, ar prestižinėje Europos didmiesčio salėje, kur telpa tūkstančiai, kur susirenka muzikos žinovai.

Atlikėjas visada turi būti pasiruošęs – tokia jo meno prigimtis. Kuo skiriasi atlikėjo veikla nuo kompozitoriaus ar muzikologo? Kompozitorius, atiduodamas savo kūrinį atlikėjui, tarsi viešai paskelbia, kad kūrinys toks ir liks per amžius. Kompozitoriaus kūrinys ar muzikologo veikalas yra lyg dokumentas, įamžinęs autoriaus galimybes.

Atlikėjas, išeidamas į sceną, kaskart vis iš naujo turi įrodyti savo galimybes, savo meistriškumą. Jis gali būti labai garsus ir daug pasiekęs, bet jam atsidūrus scenoje klausytojui nebėra svarbu, kas buvo vakar. Egzistuoja tik ši diena, tik ši akimirka.

– Ką labiausiai mėgstate atlikti? Kaip renkatės repertuarą?

– Kiekvienas turime savo erdvę, kurioje jaučiamės geriausiai. Tačiau tai nėra kažkas nekintama, pastovu – šiandien yra vienaip, rytoj jau kitaip. Mes visą laiką ieškome – tokia menininko dalia. Mano kaip atlikėjo biografija labai įvairi, aš niekada neapsiribojau vienu dalyku. Muzikinę karjerą pradėjau kaip pianistas, vėliau ėmiau vargonuoti. Vargonai pastūmėjo į muzikologiją – turėjau gilintis į senosios muzikos atlikimo problemas. Šiuolaikinė muzika taip pat yra nuolatinis iššūkis – atrandi tai, ko anksčiau dar nebuvo. Tam tikru metu man labai artima tapo kamerinė muzika, tada subūriau fortepijoninį trio „Musica camerata Baltica“, štai jau kone ketvirtį amžiaus mes su kolegomis grojame kartu. Muzikuoti drauge yra nuostabus išgyvenimas. Puikios muzikos yra nepaprastai daug, ji visuomet teikia džiaugsmo.

– Kodėl savo repertuare nenorėdavote turėti daugiau šiuolaikinių kompozitorių kūrinių?

– Nesakyčiau, kad nenorėdavau, tiesiog manau, kad kiekvienas atlikėjas ieško savo galimybių reikštis. Vieni atlikėjai propaguoja šiuolaikinę muziką, kiti eina labiau tradiciniais keliais. Neseniai teko girdėti interviu su Luku Geniušu. Jis, paklaustas apie savo galimybes propaguoti lietuvišką muziką, atsakė, kad prasimušti į koncertines scenas galima laikantis tam tikrų taisyklių, renkantis joms įprastą repertuarą. Lietuviškas repertuaras gal nėra tas, kuris nutiesia kelius. Pačioje Lietuvoje turbūt atvirkščiai – šiuolaikinis repertuaras suteikia galimybę įsitvirtinti būtent dėl to, kad jo kiti nepažįsta, neatlieka. Norint išplaukti į platesnius vandenis, reikia paprasto, puikaus repertuaro, kuris galbūt vienpusis ir ribotas, bet jį visi žino – ir koncertų rengėjai, ir klausytojai. Tuo keliu ir aš ėjau, nors šiuolaikinės muzikos mes taip pat esame šiek tiek atlikę – ir Lietuvoje, ir užsienyje. Bet nesu iš tų atlikėjų, kurie garsėja kaip šiuolaikinės muzikos propaguotojai, pavyzdžiui, Gidonas Kremeris. Beje, į tarptautinę sceną jis išėjo per tradicinį repertuarą, tiesiog vėliau žengė žingsnį į šalį.  

 – Vadovaujate dviem katedroms. Kuri muzika – vargonų ar fortepijono – Jums artimesnė?

– Tai labai skirtingi dalykai. Ir viena, ir kita man labai įdomu ir svarbu. Fortepijonas ir vargonai turi savo skirtingą kalbą, skirtingą raiškos būdą. Tai kaip skirtingi pasauliai, kaip bendravimas skirtingomis kalbomis. Kartais sunku suderinti, bet kartu ir praturtina.

– Jūsų kūrybinis bagažas – ne tik koncertai garsiausiose salėse, kompaktinės plokštelės, bet ir daugybė straipsnių, knygų. Kaip suderinate skirtingas veiklas, kur semiatės energijos ir įkvėpimo?

– Aš tikrai laimingas, kad taip viskas susiklostė. Kai, pavyzdžiui, ką nors įsigilinęs rašau, bet kartu turiu ruošti koncertinę programą, kaitaliodamas darbo pobūdį pailsiu. Tai tam tikra rutinos profilaktika.

Muzika yra labai gyvas dalykas, negalima jos vertinti vien tik kaip tiksliai užrašyto, loginio reiškinio. Kompozitorius, kurdamas muziką, juk nesėdėjo su liniuote ir neskaičiavo taktų. Čia daug intuicijos. Atlikdamas muziką jaučiu gyvesnį sąlytį su muzika, nors atlikėjui racionalusis pradas taip pat labai svarbus. Gyvos muzikos pojūtis man padeda ir mokslinėje veikloje.

Apskritai atlikimas ir mokslinė veikla turi ir bendrumų, ir didelių skirtybių. Atlikėjo kūrybinis rezultatas yra interpretacija – muzikos suvokimas ir savo vizijos perteikimas. Muzikologas taip pat interpretuoja, bando perprasti muziką, taigi ir vienur, ir kitur interpretacija yra labai svarbus aspektas. Tiesiog skiriasi mąstymo būdai ir raiškos forma. Nuo mokslinės veiklos gali šiek tiek atsitraukti ir prie jos grįžti vėliau, o nutraukus atlikimo procesą sugrįžti labai sunku. Dėl to aš nuolat stengiuosi palaikyti formą.

– Ar interpretacija Jums yra racionalus, ar intuityvus dalykas?

– Negaliu jų atskirti. Kaip muzikologas niekada nežinau, ką parašysiu – mintis užsikabina už vieno dalyko, pereina prie kito, ir tie vingiai veda vis tolyn. Ir atliekant muziką lygiai tas pat: pradedi groti, ir pats procesas nuveda prie kokių nors rezultatų, o tas nežinojimas man atrodo toks didis dalykas! Mokslas – taip pat kūryba, ir be tikėjimo stebuklais nieko nebus.

 – Kokiais principais vadovaujatės gyvenime? Ar jie galioja ir kūryboje?

– Aš tiesiog gerbiu kitus žmones ir laikausi nuostatos, kad kiekvienas turi teisę į savo tiesą. Man neįdomu su tais, kurie mano, kad viską žino, kurie įsitikinę, kad būti gali tik taip ir ne kitaip. Mano karta gyveno vienos tiesos laikais – žinome, kad iš to nieko gero neišėjo. Vienos tiesos negali būti nei politikoje, nei mene, nei, ko gero, moksle. Įvairovė visada įdomesnė ir pranašesnė už visko suvienodinimą. Tačiau tai visai nereiškia, kad nėra bendrų dalykų. Neginčijamos pamatinės vertybės – dora, moralė, etika, pagarba kitiems. Jos negali būti laisvai traktuojamos, jų negalima paminti. Jei norime, kad su mumis kiti elgtųsi vadovaudamiesi šiomis vertybėmis, ir patys turime tokių normų laikytis. Beje, tai nėra joks idealizmas, greičiau pragmatizmas – taip gyventi kur kas lengviau ir patogiau.

– Teko girdėti, kad šiuo metu rašote knygą apie Saulių Sondeckį. Gal galėtumėte pasidalinti keliomis įžvalgomis apie šią iškilią asmenybę.

– Tai ne tik didis menininkas, mokytojas, bet ir nuostabus žmogus. Jo gyvenimas ir kūryba atspindėjo gėrį, kuris toks svarbus mums visiems. Savo vidine esme Sondeckis buvo kūrėjas – jis kūrė naujus orkestrus, naują orkestrinio griežimo kultūrą, naują muzikos pasaulį. Jis bendradarbiavo ir artimai draugavo su kompozitoriais ir atlikėjais, kuriems buvo lemta tapti pasaulio muzikos kultūros klasikais. Apie mūsų epochą, apie tai, kas mes tokie ir kaip gyvenome, kada nors bus sprendžiama pagal Alfredo Schnittkeˊs ar Arvo Pärto muzikinį paveldą, kaip kad šiandien didieji Renesanso menininkai mums simbolizuoja jų laiką. Atminimas tų, kas buvo greta šių titanų ir paveikė jų meną, išlieka per amžius, nes ir jiems esame dėkingi už didžią jų amžininkų kūrybą. Taip bus ir su Sondeckiu – jo ryšys su Schnittke ir Pärtu jau šiandien yra muzikos istorija. Ir, aišku, Sondeckio indėlis į Lietuvos muzikos kultūrą yra tiesiog neįkainojamas. Kai muzikas, pasiekęs tokią šlovę, pasaulyje pristatydavo lietuvių kompozitorius, į juos būdavo žiūrima kur kas atidžiau ir dėmesingiau – tai būdavo tarsi didžio atlikėjo rekomendacija savo kolegoms.

Bendravimas – ne dovana kitiems, tai dovana sau, nes bendraudamas su iškiliais žmonėmis pats pasisemi labai daug. Laiką, praleistą su maestro S. Sondeckiu, apibūdinčiau kaip didžiausią gyvenimo dovaną. Jo kūryba yra neįkainojamas mūsų visų kultūros paveldas. Didžio menininko palikimas priklauso visiems, visam pasauliui.

– O ką Profesorius mėgsta veikti laisvalaikiu? Ar turite hobį?

– Man įdomu skaityti. Mano žmona labai daug skaito ir man daug pasakoja, tad ir man tenka šį bei tą paskaityti (juokiasi). Na, aš visada noriu žinoti, kokiame pasaulyje gyvenu, todėl domiuosi naujienomis. Jei kas neaišku, ieškau papildomos informacijos. Esu nenuorama, man viskas įdomu. Ir moksle nesilaikau kokios nors vienos temos. Pasaulis margas, ir jei yra galimybė neapriboti savęs, tai ir reikia domėtis – taip atrandi takelius, kuriais kiti dar nebuvo toli nuėję.

Parengė Gaja KLIŠYTĖ ir Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

 

Leidiniai

Išleido knygas
„Muzikos kultūros ekologijos teoriniai pagrindai“ (1990),
„Vargonų menas: muzikos istorijos proceso bruožai“ (1991),
„Rytų Europa: evoliucijos tendencijos“ (kartu su B. Melniku, 1992),
„Lietuva ir Rytų Europos procesas“ (kartu su B. Melniku; vokiečių k., Kelnas, 1993),
„Muzikos kultūros ekologija“ (1995),
„C. Ph. E. Bachas ir Pabaltijys. Apie brolius Grotthussus“ (1997),
„Muzikos kultūros ekologija“ (rusų k., Maskva, 2000),
„Muzikos paveldas: epochų ir kultūrų sankirta“ (2007),
„Dietricho Ewaldo von Grotthusso muzikinis paveldas“ (du rinkiniai, 2007),
„Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais“ (2008).

Vaizdo įrašų galerijos

Leonidas Melnikas

Nuotraukų galerijos