Linas Rupšlaukis
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymu suteiktas Meno kūrėjo statusas Nr. ĮV - 764
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas
Some the most significant awards as trumpet player:
YAMAHA 2014/2015 European Music Foundation Competition 1st place winner and scholarship winner
Winner of the International Trumpet Competition “Trumpet Talents Tallinn” (several times)
2019 won 2nd place at European Brass Band Championship (“EuroBrass2019”)
In 2019, Linas performed his composition “The Gambler“ (2017) for solo cornet with orchestra at the Lithuanian International Wind Band Championships, where he won the title of “the best soloist“ (conducted by Russell Gray).
Some the most significant awards as a composer:
Composition “The Gambler” in 2017 won a prize for Linas in the competition organized by the Lithuanian Composers Union. "The Gambler" become mandatory piece at the International 2nd Juozas Pakalnis Wind and Percussion Competition in the 2nd round. In 2022 won International Trumpet Guild "New Works" composers competition.
In the international composers competition “CHAMBER CHANCE“, the work “Oumuamua“ for string instruments and piano (performed by Kaunas String Quartet and Kaunas Piano Trio) received the most points in the category of chamber works and won competition - Linas conducted premiere at Kaunas Philharmonic Great Hall.
Composition “The Bridges” for wind orchestra won International Composers Competition “MMC Palanga 2020”.
2022 become the winner of the composer’s competition “MCC Palanga 2022” (second time) with the composition “Acta Curoniae” for wind orchestra.
LINAS RUPŠLAUKIS
Linas Rupšlaukis studied at the Lithuanian Academy of Music and Theatre, Italian Conservatorio di Musica Giovanni Pierluigi da Palestrina and Swedish Gothenburg Högskolan För Scen Och Musik Academies. Later he continued his studies at Vilnius University, where he delved into philosophy.
Areas of Linas creative practice include performing arts (trumpet), composition, academical teaching and conducting. Linas is a laureate of international competitions, a participant of festivals, seminars or a member of jury. Conducted premieres, concerts at International Festivals and concerts with different orchestras and ensembles in Lithuania and abroad with soloist as Sergei Nakariakov, Steven Mead, Reison Kuroda etc. Having received awards in Lithuania, Latvia, Estonia, Sweden, Austria, Switzerland etc. The most significant awards - YAMAHA 2014/2015 European Music Foundation Competition 1st place winner and scholarship winner, winner of the International Trumpet Competition “Trumpet Talents Tallinn” (several times), 1st place winner of the International Chamber Music Competition – Festival Veju Ritmi (several times), 2nd place winner of the International Chamber Music Competition “Musical Aquarelle". 2019 won 2nd place at European Brass Band Championship (“EuroBrass2019”). With Lithuanian Symphonic Wind Orchestra got gold medal at The World Music Contest Kergrade 2022. Performed, conducted and his compositions were performed in Luxembourg, United States, Switzerland, China, Sweden, Russia, Denmark, Germany, France, Poland, Austria, Lithuania, Latvia, Estonia, Italy, Spain, Netherlands, Finland etc. Several times got the Lithuanian Culture Council Scholarship.
In 2019, he performed his composition “The Gambler“ (2017) for solo cornet with orchestra at the Lithuanian International Wind Band Championships, where Linas won the title of “the best soloist“ (conducted by Russell Gray). Composition “The Gambler” won a prize for Linas in the competition organized by the Lithuanian Composers Union. This work is performed at international competitions, concert halls in Europe, as well as at the St. Petersburg Mariinsky Theater and elsewhere. In the international composers competition “CHAMBER CHANCE“, the work “Oumuamua“ for string instruments and piano (performed by Kaunas String Quartet and Kaunas Piano Trio) received the most points in the category of chamber works and won competition - Linas conducted premiere at Kaunas Philharmonic Great Hall. European Brass Band Championship commissioned to compose composition “To the Next Century” for Brass Orchestra. In 2020 won the competition for composers organized by “Druskomanija” and the premiere of the composition for percussions “A Stalemate Lasts But A Moment“ (performed by Giunter Percussion) was held at the International Festival of Contemporary Music “Druskomanija”. Composition “The Bridges” for wind orchestra won International Composers Competition “MMC Palanga 2020”. At Eduardas Balsys International Competition 2021 composition for mix choir “Waking Up at the Midnight” was selected for the final and performed by Riga Chamber Choir “Ave Sol”(conducted by Andris Veismanis). At 2022 Panevėžys Musical Theatre commissioned to write Cantate “Light and Shadow” (by Anne Waldman poetry) for orchestra, soprano (voice) and mix choir. 2022 Denmark Prince Brass Orchestra commissioned to write Concerto for Trombone (conducted by Henrik Vagn Christensen) and premiered at Aarhus and Odense Concert Hall’s. 2022 become the winner of the composer’s competition “MCC Palanga 2022” (second time) with the composition “Acta Curoniae” for wind orchestra. In 2020 won Lithuanian composers music publishing competition organized by the Lithuanian Music Information. Composition “The Gambler” for piano and trumpet/cornet won 2022 International Trumpet Guild “New Works” competition in United States and Linas performed at the concert with Rebecca Wilt “New Works Recital” at 2023 International Trumpet Guild Conference in Minneapolis, Minnesota.
Linas is the member of International Trumpet Guild, received the diplomas of honors several times from Lithuanian President D.Grybauskaitė, Major of capital Vilnius R.Šimašius, rector of the Lithuanian Academy of Music And Theatre prof. Z.Ibelgauptas and others. 2020 received from Lithuanian Ministry of Culture “the status of the Lithuanian artist“. Since 2017, Linas Rupšlaukis teaches at the Lithuanian Academy of Music and Theater where his students received many international competitions awards in Switzerland, Austria, Sweden etc. Artist of the Lithuanian Symphonic Wind Orchestra since 2012.
Linas Rupšlaukis: „Tyrinėju istoriją, nes noriu pajusti dabarties pulsą“ (2021 m. liepos 29 d.)
Kalbino Justina Paltanavičiūtė
Lino Rupšlaukio kūrybinė veikla – plati ir daugiasluoksnė. Jo atlikimo, dirigavimo, dėstymo ir kūrybos plotmės neišvengiamai susijusios, išplaukia viena iš kitos, tad yra vienodai reikšmingos. Pastaruoju metu Lietuvos ir užsienio kontekstuose nemažai dėmesio sulaukia kompozicinis L. Rupšlaukio baras, kuriame ryškėja ir kūrėją dominantis filosofinis naratyvas. Įvairių reiškinių refleksijos išsiskleidžia į muzikinius Lino kūrinius: kompozicijos „Lygiosios trunka tik akimirką“ inspiracijos šaltiniu tapo I. Mero novelė, kūrinyje „Kas aš esu, tu nežinai“ kaip modernybės herojus reflektuojamas Don Žuanas, „Oumuamua“ (havajietiškai – pasiuntinys iš toli) pavadinimas nurodo į pirmąjį žinomą tarpžvaigždinį objektą, praskriejusį per Saulės sistemą. Viename naujausių kūrinių „Tiltai“ panaudoti modifikuoti švilpimo garsai, skleidžiami skulptoriaus Antanio Mončio kurtose kaukėse įmontuotų švilpukų. Anot L. Rupšlaukio, išliekamąją kūrybos vertę kuria kontekstualumas, perteikiantis dabarties pulsą.
Kurią iš savo kūrybinių veiklų laikytumei pagrindine ar bent savotišku savo gyvenimo leitmotyvu?
Pagrindiniu laikyčiau atlikimo meną, nes jis mane lydi nuo vaikystės. Atlikėjo karjerą pradėjau nuo fortepijono, bet vėliau tėvai nusprendė, kad grosiu trimitu. Man visai patiko, o ir sekėsi gerai. Bet grojau dar ir mušamaisiais, domėjausi psichologija ir filosofija, nors ir ne visiems mano aplinkoje buvo suprantamas noras ieškoti. Dabar atlikimo menas yra tiesioginis mano darbas, tad neišvengiamai ir pagrindinė veiklos sritis, tačiau visos kitos taip pat labai reikšmingos. Anksčiau buvo sunku laiką paskirstyti taip, kad pakaktų viskam, bet džiaugiuosi, kad šiuo metu visos mano veiklos sritys lygiagrečios, o tuo pačiu ir lygiavertės: dirbu ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip kompozitorius – gaunu užsakymų.
Vadinasi, į kompoziciją tam tikra prasme žvelgi iš atlikėjo perspektyvos. Tai padeda ar atvirkščiai – riboja?
Galima mąstyti skirtingai. Sakyčiau, kad atlikimo specifikos išmanymas kompozicijoje pasitarnauja labai teigiamai. Kaip atlikėjas esu susidūręs su skirtingais orkestrais ir skirtingais muzikantais, tad žinau, kaip funkcionuoja instrumentai. Tai leidžia technologiškai numatyti sąrangą ir suvokti, kaip komponuoti, kad konkretaus instrumento skambesys padėtų atskleisti kūrybinę mintį.
Studijavai trimito atlikimo meną, dirigavimą ir filosofiją, bet kompozicijos – ne. Tačiau tavo kūriniai susilaukia daug dėmesio ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kontekstuose.
Kompozicijos šiek tiek mokiausi tik būdamas E. Balsio menų gimnazijos mokinys. Svarsčiau muzikos kūrybos mokslus tęsti ir aukštojo mokslo lygmeniu. Bet mąsčiau struktūriškai, tad žinojau, kad turiu rinktis vieną sritį ir į ją gilintis, suvokti giliai. Turint pagrindinę specialybę, prie šalutinių galima prieiti per praktiką – mokytis iš kitų kompozitorių ir dirigentų. Bendras mano išsilavinimas lipdėsi iš įvairių pusių, tad ir į muzikos atlikimą, ir į komponavimą galiu žvelgti iš skirtingų žiūros taškų. Manau, tai savotiškas pranašumas, nes skirtinga patirtis suteikia įvairesnę perspektyvą.
Kas yra tavo kūrybos inspiracijos? Susidaro įspūdis, kad kūrybiniais atspirties taškais tampa konkretūs objektai.
Praleisdamas daug laiko meninėje aplinkoje, natūraliai mintyse fiksuoju įdomius reiškinius. Vėliau stengiuosi jais pasidomėti giliau, patyrinėti ir apmąstyti, kaip jie dera su kitais kontekstais ir kaip galiu tą medžiagą pritaikyti praktiškai.
Tavo kūryba – tam tikrų reiškinių refleksija?
Būtent. Tam tikrame refleksijų kontekste gimsta muzikinės mintys, telieka pasirinkti raiškos formą. Visuomet atsižvelgiu į tai, kokias galimybes turiu duotuoju momentu – apsvarstau, kaip galėsiu realizuoti idėją, nes tai, kas tinka pučiamiesiems instrumentams, nebūtinai tinka styginiams, ir vice versa. Kliaujuosi ir savo paties intuicija, skoniu, kuris nurodo konkrečioms instrumentų sudėtims priimtiną braižą. Muzikoje, kaip ir kitose gyvenimo sferose, man įdomus gylis ir prasmė, prie kurių einu muzikoje kurdamas tam tikrą įtampų lauką. Toks yra mano tikslas ir siekiamybė. Šiuo metu mene man nėra labai įdomios trumpalaikės kūrybos formos. Trumpalaikių formų gausu atlikėjo veikloje, tad kompozicijoje norisi išliekančio turinio. Tuo pačiu iš dalies norisi oponuoti dominuojančioms tendencijoms. Pavyzdžiui, lietuvių akademinėje muzikoje vyrauja baltiškasis minimalizmas, besikoncentruojantis į ramią muzikos tėkmę. Anaiptol nevertinu jo neigiamai – su dideliu malonumu ir klausau, ir analizuoju, tačiau tokios muzikos šiuo metu pakanka. Man patinka ekspresija, kad ir tyli, sukaupta, norisi kalbėti temomis, kurioms yra erdvės. Kai dauguma žmonių kalba apie tą patį, menas tampa savotiška reprodukcija: vienas kūrinys atkartoja kitą, kad ir kita forma. Su kiekvienu kūriniu norisi analizuoti vis kitą reiškinį, pažvelgti vis iš kitos perspektyvos, kartu ką nors ir išmokti.
Metus studijavai filosofiją. Kokią vietą ji užima tavo gyvenime?
Nuo mažumės turiu polinkį apsvarstyti dalykus. Ne materialine ar praktine, bet egzistencine prasme – matyti iš šono ir save, ir aplinką. Man tai įdomu, nes tik pažinęs save ir aplinką žmogus gali priimti tinkamus sprendimus ir buitiniu lygmeniu, ir kūryboje. Kurdamas stengiuosi pažinti, kas vyksta aplink mane dominančią kūrybinę sritį: kokie kūriniai konkrečia tematika jau yra sukurti, kokias prasmes jų autoriai komunikuoja. Ištirtas kontekstas įgalina į konkretų reiškinį pažvelgti filosofiškai – plačiau ir giliau. Filosofija, kaip naratyvas, iš dalies yra tam tikra atsvara kūrybinei veiklai. Atlikimo menas yra greitis, ir šiaip mano gyvenimas yra labai greitas. Filosofija, gilesnis mąstymas yra lėtas pirmapradis dalykas, kuris lydi kiekviename žingsnyje.
Ką bendro turi filosofija ir muzika?
Filosofijos moksluose ryškios dvi kryptys – kontinentinė ir analitinė. Muzikoje taip pat vieni kompozitoriai yra „tiksliukai“, matantys muziką kaip matematiką arba kaip formą, o kiti labiau linkę pasikliauti intuicija. Mane domina formos ir klasikiniai akademinio muzikavimo pagrindai. Kaip atlikėjas niekaip negaliu to išvengti: atlikdamas kūrinį, analizuoju jo formą ir turinį iš laiko perspektyvos. Muzikinis kūrinys – tai per tam tikrą laiko tarpą išsiskleidžianti tam tikra dramaturgija, kurią formuoja ritmas, harmonija, melodija, intonacijos ir tam tikri muzikiniai kontekstai. Kūryboje daug dėmesio skiriu struktūroms, kurias prilyginčiau matematiniams sprendimams. Jie man yra būtini, bet kaip pagrindinį dalyką matau intuiciją, nes struktūrinius kūrinio aspektus man diktuoja būtent intuicija, kuri nurodo kryptį. Struktūrų pernelyg racionaliai nedėlioju – turiu muzikinę medžiagą ir ją bandau jungti atsižvelgdamas į susijusį kontekstą.
Kas tavo muzikinėje mąstysenoje yra kontekstas?
Kontekstą įvardyčiau kaip konkrečiu metu man aktualias aplinkybes. Pavyzdžiui, neretai derinuosi prie atlikėjų. Man svarbu, kas atlieka mano kūrinius – svarbu matyti tuos žmones ir žinoti, ką jie gali, kas juos žavi ir veikia. Aš kaip atlikėjas ar dirigentas negaliu į tai nereaguoti, nes labai svarbu atlikėjams jausti pagarbą. Tačiau kontekstualumas yra kompleksiškas dalykas ir nebūtinai reiškiasi praktiniais momentais. Pastebiu, kad šiuolaikinėje muzikoje ryškėja emocijų devalvacija. Žinoma, įtakos tam turi socialinė sankloda – šiuolaikiniai žmonės linkę veikti pagal išankstinį planą, paisyti tam tikro socialinio reglamento. Kitaip galbūt ir neįmanoma, nes visuomenės kaip struktūros funkcionavimas priklausomas ir nuo institucijų. Emocijų nunykimą laikau nemaža problema. Norisi apie tai mąstyti ir šią problematiką paliesti muzikoje. Savo refleksijas sieju su emocijomis ir intuicija, kurios turi sąryšį.
Iš socialinio konteksto radosi Don Žuano tema, kurią reflektuoji kompozicijoje „Chi soni’o tu non saprai“ styginių kvartetui.
Man įdomus socialinis Don Žuano personažo aspektas ir kaip šiandienėje visuomenėje tokios asmenybės formos ar bruožai gali funkcionuoti. Don Žuano temą apmąstau ne iš vyro ir moters santykių pusės, bet bandau šį personažą suvokti kaip šių dienų personą, gilintis į jo psichologiją. Apie tai mąstė Z. Baumanas ir L. Donskis. Tačiau iš tiesų Don Žuano tema atėjo ne visai iš socialinio konteksto – ją atradau per teatrą, konkrečiau – per režisieriaus R. Castellucci W. A. Mozarto „Don Giovanni“ pastatymą. Šiuo atveju man buvo įdomu, kad dramos teatro režisierius ėmėsi statyti operą.
Nemaža dalis tavo kūrinių komponuoti konkursams, kuriuos dažniausiai ir laimi.
Konkursų arba atvirų šaukimų rašyti šiandien yra labai daug. Akis užkliūna už tų, kurie man įdomūs atlikėjų, formos ar turinio prasme. Tad dalyvavimas konkursuose dažniausiai būna mano praktinis ar net pragmatinis pasirinkimas, ypač jeigu turiu tam laiko ir erdvės. Galbūt tokiu būdu tam tikra prasme save priverčiu komponuoti intensyviau ir kokybiškiau. Laisvas kūrybinis procesas gali trukti labai ilgai, o turėdamas fiksuotą terminą, stengiuosi kuo produktyviau išnaudoti turimą laiką, be to, esu priverstas kūrinį pabaigti nustatytu laiku. Jeigu pasiseka laimėti – džiaugiuosi, jeigu ne – vertinu patirtį, kurią pritaikau tolesniuose darbuose.
Bet dažniausiai pasiseka.
Tiesa, konkursų esu laimėjęs daug ir kaip atlikėjas, ir kaip kompozitorius. Kita vertus, laimėti konkursai iš dalies liudija, kad esu teisingame kelyje. Bent jau norėtųsi tuo tikėti. Tačiau negaliu būti tuo tikras, nes konkursiniai nuopelnai gali sukurti iliuziją. Juk nebūtinai tik tie kompozitoriai ar atlikėjai, kurie laimi konkursus, savo darbą atlieka kokybiškai – nebūtinai jų kūrybos turinys yra gilus, įdomus ir prasmingas. Man rūpi adekvatumas kontekstuose. Kompozitoriaus vaidmuo nuolatos keičiasi: XIX a. buvo romantizuojamas ir garbinamas genijaus kultas, o šiandien kūrėjas turėtų būti ir kritikas – pats sau ir aplinkai. Jis turi ieškoti zonų, kurios nebūtinai patogios ir nebūtinai teikia naudą. Ieškojimas yra savaime naudingas procesas. Ieškai dirbdamas su kitais žmonėmis, tirdamas konkrečią muzikinę plotmę, atlikdamas tam tikrą programą. Juk menas nėra muziejinis reiškinys – ar ekspresyvus, ar intravertiškesnis, kiekvienas kūrėjas turi savo braižą, dėl to ir yra įdomus. Tad šiuolaikinis kūrėjas pats sau turi būti ir kūjis, ir priekalas ir sugebėti kritiškai vertinti ir save, ir aplinką.
Kritika sau nėra tapati kitų kritikai. Kaip reaguoji į išorinę kritiką?
Reaguoju teigiamai, nors emociškai nebūtinai gera ją priimti. Juk būna, kad į kūrinį įdedi labai daug darbo, o kritišką komentarą kas nors pasako atmestinai, kažkur kažką nugirdęs ir nebūtinai pasigilinęs. Tai natūralu, žmonės gyvena savo gyvenimus ir nebūtinai esi jiems įdomus. Kai kuriuose kontekstuose tokios paviršutiniškos kritikos nesureikšminu, nes nemanau, kad ją analizuoti labai prasminga. Tačiau konstruktyvi kritika yra siekiamybė. Žinoma, kritika būna ad rem ir ad hominem, pastaroji nėra nei pagarbi, nei naudinga. Tačiau kritika, kurioje koncentruojamasi į techninius kūrybos momentus, yra būtina, nes vien pagyros niekur nenuves.
Kaip pats apibūdintum savo kūrybą ir kas tau joje svarbu?
Ieškojimai. Su kiekvienu kūriniu vis atrandu ką nors naujo. Mano kūrybos siekiamybė – muzikinės kalbos plotmėje suderinti įtampų laukus. Aš vis dar tyrinėju muziką, komponuotą iki XX a., taip pat esu pasinėręs į D. Šostakovičiaus, S. Prokofjevo, I. Stravinskio, O. Messiaeno, W. Lutosławskio ir G. Ligeti muzikos analizę. Vis dar sukuosi aplink jų orbitas, man jos labai įdomios – pradėjęs ką nors komponuoti, neišvengiamai klausausi šių kompozitorių, nes jų kūriniuose tiek daug informacijos. Suvokiu, kad tokia prieiga prie muzikos gana ribota, tačiau kiek kritiškai žiūriu į kompozitorius, kurie šoka į naujus vandenis neištyrę pagrindų, nesuvokdami, nuo ko viskas prasidėjo ir kur link einama. Muzikos istorijos kontekstuose yra aruodai informacijos, kurią reikia žinoti norint, kad šiandienis kūrybinis veiksmas įgautų prasmę ir vertę. Tad tyrinėju istoriją, nes noriu pajusti dabarties pulsą.
***
Vedamas kūrybinių impulsų
Pokalbis su trimitininku ir kompozitoriumi Linu Rupšlaukiu
Ieva Kananavičiūtė, 7md. Nr. 15 (1464), 2023-04-14
https://www.7md.lt/muzika/2023-04-14/Vedamas-kurybiniu-impulsu
Trimitininko, kompozitoriaus, dirigento ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojo kūrinys „Lošėjas“ trimitui ir fortepijonui gegužės ir birželio mėnesių sandūroje skambės 47-ojoje kasmetėje Tarptautinės trimitininkų gildijos konferencijoje Mineapolyje (JAV), atliekamas paties autoriaus. Susitikome ne tik aptarti šio įvykio, bet ir pasikalbėti apie asmenybės laisvę, požiūrį į menininkui būtiną kibirkštį bei kitus aspektus.
Pirmiausia – trumpas pašnekovo pristatymas. Linas Rupšlaukis pirmuosius muzikinius žingsnius žengė sekdamas mamos pianistės pėdomis, bet vėliau buvo paakintas pasirinkti kitą instrumentą – trimitą. Globojamas išskirtinio pedagogo trimitininko Virgilijaus Vidučio Nemaniūno, išugdžiusio daugybę žinomų Lietuvos trimitininkų, ėmė kurti muzikinės ateities pamatus. Jau tada gimė ir pirmosios kompozicijos fortepijonui, kurios yra išlikusios sąsiuviniuose ir kurias Linas parašė prižiūrimas pirmojo kompozicijos pedagogo Antano A. Budriūno.
Nuo mažumės ne tik grojote trimitu – jūsų gyvenime buvo ir kiti instrumentai, ir dailė, ir humanitariniai mokslai. Taigi, jūs buvote laisvas. Kaip tą asmenybės laisvę suvokėte ir kaip ji reiškėsi?
Klausimas ne tik įdomus, bet ir man visada buvo aktualus – nuo vaikystės, paauglystės iki dabar. Tik gal dabar šiek tiek sunkiau, nes yra griežta rutina arba bemiegės naktys prie įvairių darbų, projektų ar tiesioginių atsakomybių. Tas laisvės supratimas išties pakitęs. Man visuomet atrodė nepakankama vien groti trimitu, nes tai tik vienas kalbėjimo būdas, kanalas į pasaulį. O jeigu dar jautiesi, sakykim, apribotas gebėjimo kalbėti per savo instrumentą... Matyt, daugelis tai patiria. Tuomet ieškai ir kitų raiškos būdų, kurie papildo. Pavyzdžiui, humanitarai vienaip aiškina pasaulį, „tiksliukai“ kitaip jį mato, menininkai dar kitaip atsakytų į vieną ar kitą klausimą. Platesnis mąstymo spektras visą laiką mane domino ir netgi jaudino.
Kas sužadina tą muzikantui būtiną kibirkštį? Kas jums sukelia tas emocijas, jaudulį ir žinojimą, kad muzika yra jūsų sritis?
Manau, kad tą kibirkštį turi nemažai žmonių, bet ji nebūtinai išvystyta arba ne visuose „registruose“ plėtojama ir gyvybinga. Galbūt žvelgdamas iš pastarųjų metų perspektyvos galiu sakyti, kad muzikoje mane labiausiai domina tai, kad susipina tiek emocinis pasaulis, tiek logika, visuotiniai dėsningumai. Viena vertus, muzika vis dėlto yra sistema, tai loginiai sprendimai, kurie atitinka tam tikrus dėsningumus, bet kartu tai sukuria kažkokį įtampų lauką per žmogaus jausenas ir emocijas. Mes atpažįstame, kaip mūsų emocijas veikia intervalai arba dermės, skirtingos ritmikos, galiausiai – kaip plėtojosi tos loginės muzikinės schemos, kurios gali virsti emociniu turiniu (arba nebūtinai). Mane žavi, kad visame tame yra ir intuityvumo galimybė.
Kas jus motyvuoja dirbti?
Matyt, smalsumas ir noras būti muzikoje. Kristupas Sabolius yra parašęs knygą „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“, kuri pastaruoju metu, kalbant šiuo klausimu, mane nukreipia įdomiais takais. Pastebiu, kad dažnai žmonės įninka į rutiną, o ir šiuolaikinio gyvenimo tempai, reikalavimai, aplinkybės sudaro tam sąlygas. Tuomet tampa sudėtinga mąstyti kitaip, turėti savo autentiškesnį požiūrį. Mane tai dažnai glumina. Mene egzistuoja daug žinojimo formų, „registrų“, nemažai vietos interpretacijai, kai tą patį dalyką gali matyti, girdėti vis kitu kampu, kitoje šviesoje. Tad labiausiai, matyt, motyvuoja neatsakyti (o gal ir neatsakomi) klausimai ir nesusitaikymas su primityvia žmogaus būtimi. Su kiekvienu ryškesniu kūrybiniu impulsu jaučiu prasmę, kuri nusėda giliau. Ir šie gilesni gan abstraktūs dalykai galbūt yra vienas atspirties taškų, skatinančių tęsti kūrybinę veiklą.
Jūsų veikla, ir kaip atlikėjo, ir kaip kompozitoriaus, yra įvertinta apdovanojimais, tad norėčiau paklausti: ką jums reiškia laimėti?
Laimėjimai yra kažkiek svarbūs profesinio tobulėjimo ir pripažinimo prasme. Mes gyvename ir veikiame bendruomenėse, o jose bent kažkokie įvertinimai reikalingi siekiant funkcionuoti tam tikrame kokybiniame lygyje. Mąstant plačiau apie darbus (siekiant ir laimėjimų), kartais gerai turėti konkretų tikslą, nes tai tampa impulsu kurti, daryti tai, ko galbūt kitomis aplinkybėmis nepadarytum. Matant konkurso kvietimą, įsijungia tam tikri kiti varikliai, atsiranda papildomų jėgų kurti. Pavyzdžiui, taip gimė mano pirmasis kūrinys mišriam chorui „Prabudimas vidurnaktį“, patekęs į tarptautinį Eduardo Balsio kompozitorių konkurso finalą, kompozicija styginiams ir fortepijonui „Oumuamua“, laimėjusi tarptautiniame kamerinės muzikos konkurse „Chamber Chance“, kūriniai pučiamųjų orkestrui „The Bridges“ (2020) ir „Acta Curoniae“ (2022), kurie laimėjo kompozitorių konkurse „MCC Palanga“, taip pat ir tarptautinėje konferencijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose skambėsiantis „Lošėjas“, kuris buvo parašytas Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamam konkursui.
Kuo jums svarbus kvietimas į Tarptautinės trimitininkų gildijos konferenciją?
Vienas iš aspektų, kodėl man svarbu, – nes esu pastebėtas abiejose savo kūrybos plotmėse: ir kaip atlikėjas, ir kaip kompozitorius. Taip pat kvietimas dalyvauti, groti konferencijoje reikšmingas ir platesne prasme – mano žiniomis, iš mūsų regiono atlikėjai ir kūrėjai į šios, jau 47 metus organizuojamos konferencijos programą, kurioje dalyvauja ryškiausios pasaulio trimitininkų bendruomenės asmenybės, iki šiol nebuvo įtraukti.
Kokios asmenybės dalyvaus šių metų konferencijoje?
Dalyvaus daug ryškiausių trimitininkų, kaip Thomas Hootenas, Clément’as Saunier, Adánas Delgado, Davidas Hitchmanas ir kiti. Beje, konferencijoje ne tik atliksiu savo kompoziciją, bet ir turėčiau groti atidaryme su tarptautiniu jungtiniu trimitininkų ansambliu, kuriam diriguos minėtas trimitininkas, pedagogas, sukūręs grojimo trimitu metodologiją, kuria dažnai remiasi viso pasaulio trimitininkai, profesorius Davidas Hitchmanas.
Papasakokite apie „Lošėjo“ sukūrimo aplinkybes.
2016 m. Lietuvos kompozitorių sąjunga paskelbė kompozicijų konkursą, skirtą II tarptautinio Juozo Pakalnio konkurso privalomajam lietuvių autoriaus kūriniui antrame ture. 2017 m. mano kompozicija „Lošėjas“ šį konkursą laimėjo ir buvo įtraukta į privalomąją programą. Džiugu, kad šis kūrinys dažnai atliekamas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kartais gaunu atlikėjų žinučių ar įrašų su prašymais išsakyti pastabas, patarimus. Kūrinio sklaidos proceso neskatinu, nes veiklų ir taip labai daug, vis įsisuku į naujų kompozicijų kūrimą, tačiau kūrinys, regis, gyvena savo gyvenimą. Štai kad ir kvietimas jį atlikti konferencijoje Jungtinėse Valstijose: iš daugiau nei 150 trimito repertuaro kūrinių vien 2022 m. „Lošėjas“ pateko į atrinktųjų penkioliktuką.
Pats būdamas trimitininkas nepuoselėjate kūrinių trimitui solo nišos. Kodėl?
Esu sukūręs keletą kamerinių kūrinių su trimitu, tačiau trimitui solo, be „Lošėjo“, kol kas daugiau nekomponavau. Visų pirma, žinau didžiąją dalį šio instrumento repertuaro ir naujai solo trimito muzikai esu labai reiklus, pirmiausia sau. Manau, kad tam tikras repertuaro žinojimas mane net apriboja, trukdo pasakyti kažką naujo savo instrumentu, nes kiekviena mano muzikinė mintis man pačiam tampa tarytum aliuzija į kurią nors estetinę kryptį, žinomą šio žanro repertuaro dalį. Suvokiu savo ribotumą, kartais ir neoriginalumą. O antra priežastis konkretesnė – daugiau nedalyvavau konkursuose parašyti solo trimitui ir neturėjau užsakymų.
Natūraliai kyla kitas klausimas: kodėl nesiekiate formalaus kompozitoriaus išsilavinimo?
Galbūt pagrindinė priežastis yra praktinė, nes Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau trimito atlikimo meną, greta dar dirigavimą, kas yra mano gyvenimo dalis, tik priklausomai nuo aplinkybių skiriasi šių veiklų intensyvumas. Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat Italijoje bei Švedijoje, metus dar studijavau filosofiją Vilniaus universitete. Kompozicijos studijoms tiesiog pritrūko laiko, matyt, tuo metu nebuvo tam palankių aplinkybių. Kūryba yra gerokai sėslesnis, nemažai teorinio prado turintis darbas. Būtų nelengva, jei vien komponuočiau, tad norisi veiklos sritis harmoningai sujungti.
Kaip manote, ar šiuolaikinės muzikos terpėje reikia būti universaliu kūrėju, turėti akademinį išsilavinimą, ar galbūt pakanka savarankiškai atrasti savo unikalų skambesį ir jį puoselėti?
Universalumas man siejasi su žiniomis, gebėjimu turėti, pritaikyti, valdyti įrankius, skirtus įvairiai muzikai kurti arba ją atliekant giliai interpretuoti. Unikalumas – tai kažkas autentiška, kai klausydamas suvoki, jog tam tikri kūrinio dėmenys ar net visuma turi išskirtinį koloritą, pasižymi savitu turiniu. Ir viena, ir kita man yra įdomu, tačiau dažniau suklūstu, ilgesniam laikui stabteliu ir susižaviu autentišku balsu. Tai susiję su muzikine intuicija, nežinoma erdve, kuri skatina ją tyrinėti, atrasti tam tikrų muzikinių sprendimų priežastis. Tokia muzika man kelia daug klausimų, kurie neturi vieno baigtinio atsakymo.
***
Pakeliui su vasara. Trimitininkas Linas Rupšlaukis – savo kūrybiniuose baruose glaudžiai sieja muziką ir filosofiją
2021.06.28 16:05
Rubrikoje „Be kaukių“ laukia pokalbis su trimitininku, kompozitoriumi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektoriumi Linu Rupšlaukiu, kuris savo kūrybiniuose baruose glaudžiai sieja muziką ir filosofiją: „Filosofija neprasidės be kritinio mąstymo, kuris sąveikauja muzikoje ją apmąstant ir kuriant“.
Ved. Ieva Buinevičiūtė ir Gerūta Griniūtė
***
https://musiclithuania.com/lt/collections/linas-rupslaukis
https://soundcloud.com/linas-rup-laukis/tracks
https://lmta.lt/en/darbuotojas/linas-rupslaukis/
Vaizdo įrašų galerijos
LINAS RUPŠLAUKIS
Nuotraukų galerijos
LINAS RUPŠLAUKIS
2023-07-06