Petras Bingelis

Petras Bingelis
Choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, Lietuvos ir Kauno miesto politinis bei visuomenės veikėjas
1943-01-03
Gimtasis miestas: Mardasavas, Marcinkonių valsčius
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Mokslinis laipsnis

Nuo 1980 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas,
Nuo 1992 m. docentas,
Nuo 1996 m. VDU Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros profesorius;
Išugdė būrį jaunųjų dirigentų.
2015 m. išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto Senato valdybos pirmininko pavaduotoju.

Apdovanojimai

Petro Bingelio artistinė veikla
1993 metais sulaukė aukščiausio šalies įvertinimo – jam buvo paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija,
1995 metais – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu,
2003 – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius,
2004 išrinktas įsimintiniausiu Kauno menininku,
2005 - 1-ojo laipsnio Santakos garbės ženklas,
2008 - Kauno miesto garbės pilietis,
2009 - Lietuvos savivaldybių asociacijos apdovanojimas – „Auksinės krivūlės“ riterio ženklas,
2010 - Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimas „Auksinis diskas”,
2013 - LR kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ 

Biografija

Vienas ryškiausių nūdienos Lietuvos muzikų Petras Bingelis Kauno valstybiniam chorui vadovauja nuo pirmosios repeticijos – 1969 metų spalio 23 dienos.

Petras Bingelis (g. 1943 m. sausio 3 d. Mardasavas, Marcinkonių valsčius) – choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, Lietuvos ir Kauno miestopolitinis bei visuomenės veikėjas.

1960–1964 m. choro dirigavimo mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dėst. Edmundas Sapranavičius).
1964–1969 m. choro dirigavimo studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (prof. Antano Budriūno ir prof. Rimtauto Kašponio klasės). 
1975–1976 m. stažavosi Leipcigo Felikso Mendelsono Bartoldžio muzikos akademijoje, profesorių Rolfo Reuterio ir Kurto Masuro orkestrinio dirigavimo klasėse, dalyvavo tarptautiniame orkestrinio dirigavimo seminare Veimare (VDR).

Moka lietuvių, vokiečių, rusų, prancūzų kalbas.

Dar studijų metais pradėjo dirbti Vilniaus vyrų choro „Varpas“ chormeisteriu ir Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ muzikantu bei dirigento asistentu. 1971–1973 m. „Varpo“ meno vadovas ir dirigentas. 

Nuo 1969 m. Kauno valstybinio choro (70–80 dalyvių) organizatorius, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Choras per penkis dešimtmečius išmoko apie 150 didelės apimties įvairių epochų ir stilių kūrinių ir surengė kelis tūkstančius koncertų Lietuvoje ir svetur. Su dideliu pasisekimu koncertavo Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje ir kitur.

P. Bingelis yra dirigavęs daug sudėtingų kantatinio-oratorinio žanro klasikinių ir šiuolaikinių kūrinių; Johano Sebastiano Bacho Mišios h-moll, „Kalėdų oratorija“ ir „Mato pasija“, Georgo Frydricho Hendelio „Mesijas“ ir „Samsonas“, Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem“ ir „Missa brevis“, Franco Josefo Haidno „Pasaulio sutvėrimas“ ir „Paukenmesse“, Franco Šuberto Mišios As-dur, Luidžio Cherubinio „Requiem“, Džoakino Rosinio „Tankredas“ ir „Stabat Mater“, Hektoro Beliozo „Requiem“, Felikso Mendelsono Bartoldžio „Paulius“, Džiuzepės Verdžio „Requiem“, Antonino Dvoržako „Stabat Mater“, Johaneso Bramso „Vokiškasis requiem“, Kamilio Sen-Sanso „Tvanas“ ir „Kalėdų oratorija“, Ferenco Listo „Kristus“, Karolio Šimanovskio „Stabat Mater“, Karlo Orfo„Carmina Burana“ ir „Afroditės triumfas“, Bendžamino Briteno „Requiem“, Mikio Teodorakio Septintoji simfonija „Pavasaris“, Dmitrijaus Kabalevskio „Requiem“, Georgijaus Sviridovo „Pavasario kantata“ ir „Patetinė oratorija“, Česlovo Sasnausko „Requiem“, Juliaus Juzeliūno „Patarlių simfonija“ Nr.6, Jeronimo Kačinsko „Juodasis laivas“, Vlado Švedo „Rožės prie IX forto“, Teisučio Makačino „Saulės poema“, Vidmanto Bartulio „Requiem“ ir kt.

Kaune suorganizavo kamerinį orkestrą ir 1977–1979 m. jam vadovavo. 1988–1989 m. Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr.dirigentas, dirigavo Džiuzepės Verdžio „Traviatą“ ir Volfgango Amadėjaus Mocarto „Don Žuaną“. Respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas ir narys, muzikos mokymo įstaigų valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas, įvairių meno ir repertuaro komisijų pirmininkas. Nuo 1970 m. P. Bingelis yra dainų švenčių, įtrauktų į UNESCO globojamo nematerialaus pasaulio kultūros paveldo sąrašą, vyr. dirigentas bei meno vadovas: 1990 m. Tautinės dainų šventės, 1994 m., 1998 m. ir 2003 m. Pasaulio lietuvių dainų švenčių, 2007 m. „Būties rato“, 2009 m. „Amžiaus sutartinės“ ir 2014 m. „Čia - mano namai“.

Choras plačiai išpopuliarino Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Balio Dvariono, Juliaus Juzeliūno ir kitų lietuvių kompozitorių dainas ir sudėtingesnius kūrinius, surengė autorinių jubiliejinių koncertų, dalyvavo Lietuvos tautinio atgimimo kultūriniuose renginiuose, Lietuvos kompozitorių sąjungos plenumų ir suvažiavimų koncertuose. 2010 m. chorui suteiktas „Auksinio disko“ laureato vardas.

P. Bingelis ne kartą dirigavo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, Lietuvos kameriniam orkestrui, Kauno miesto simfoniniam orkestrui. Koncertavo su žymiais Lietuvos ir užsienio dainininkais: Virgilijumi Noreika, Vladimiru Prudnikovu, Irina Archipova, Badri Maisuradze ir kitais. Koncertavo su solistais: Mūza Rubackyte, Petru Geniušu, Pavelu Bermanu.

P. Bingelis yra Lietuvos muzikų sąjungos narys, Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio draugijos pirmininkas. Nuo 1996 m. Pažaislio muzikos festivalio įkūrėjas ir meno vadovas.

Nuo 1992 metų maestro dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 1996 metais jam suteiktas profesoriaus vardas.

Repertuaras

Lietuvių kompozitoriai:
Julius Juzeliūnas
 Trečioji simfonija „Žmogaus lyra“, 
Simfonija-oratorija „Cantus magnificat“

Teisutis Makačinas Kantata „Saulės poema"

Vladas Švedas Kantata „Rožės prie IX forto“

Oratorijos. Kantatos. Mišios. Pasijos

Johann Sebastian Bach Mišios h-moll
„Kalėdų oratorija“
Mato pasija

Ludwig van Beethoven „Missa solemnis“

Benjamin Britten „Requiem“

Antonin Dvorak „Stabat Mater“

George Frideric Handel „Mesijas“
„Samsonas“

Dmitri Kabalevsky „Requiem“

Felix Mendelssohn Oratorija „Paulius“

Wolfgang Amadeus Mozart „Requiem“
„Missa brevis“
Carl Orff „Carmina Burana“

Sergei Prokofiev Kantata „Aleksandras Nevskis“
Oratorija „Ivanas Rūstusis“

Gioachino Rossini „Stabat Mater“

Arnold Schoenberg Kantata „Gurės dainos“

Georgy Sviridov „Pavasario kantata“
„Patetinė oratorija“

Giuseppe Verdi „Requiem“

Vokaliniai orkestriniai kūriniai

Ludwig van Beethoven IX simfonija

Olivier Messiaen „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atsimainymas“

Carl Orff „Afroditės triumfas“

Dmitri Shostakovich Poema „Stepano Razino mirtis“

Mikis Teodorakis Septintoji simfonija „Pavasaris“

Operos. Spektakliai

Camille Saint-Saens „Samsonas ir Dalila“

 

Publikacijos

Petras Bingelis: „Scenoje, kaip ir meilėje, reikia būti atviram“

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Chorinė muzika
AUTORIUS: Rimantas Klevečka, Laura Barzdaitienė, Dainora Merčaitytė
DATA: 2013-04

Sausio 3 dieną Kauno valstybinio choro meno vadovui ir dirigentui, VDU Muzikos akademijos profesoriui, aktyviam visuomenės veikėjui, Kauno miesto garbės piliečiui Petrui Bingeliui sukako 70 metų. Visada energingas ir puikiai nusiteikęs Maestro nemano, kad jubiliejus yra proga atsipalaiduoti. Darbas gena darbą, taigi net ir trumpas stabtelėjimas būtų prabanga. Daugelį metų ugdyta valia ir darbštumas padeda vieną po kito įgyvendinti drąsius kūrybinius sumanymus.

Petras Bingelis savo iškilų jubiliejų prasmingai pažymi prie dirigento pulto, džiaugiasi tuo, kad jo suburtas ir puoselėjamas choras yra vienintelis įspūdingos apimties chorinės muzikos kūrinių atlikėjas šalyje. Daugelį tokio pobūdžio lietuvių ir užsienio kompozitorių opusų Lietuvos publikai choras yra pristatęs pirmasis.

Iki šiol Kauno choras yra parengęs daugiau nei 150 pasaulinės muzikos klasikos lobynui priklausančių didelės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių nuo viduramžių iki moderniosios muzikos: oratorijų, kantatų, mišių, pasijų, koncertinių ir sceninių operų versijų.

– Valstybiniam Kauno chorui vadovaujate nuo pat jo įkūrimo 1969 metais. Esate dirigavęs dainų šventėse, įvairiems orkestrams, kolektyvams. Kaip manote, kokių asmeninių savybių privalo turėti dirigentas, kad suvaldytų tokią daugybę žmonių?

– Dabar galiu drąsiai pasakyti: jei nori tikrai suvokti, kaip sunku suvaldyti didelį kolektyvą, reikia išgyventi mažiausiai 70 metų. Taip, aš pats tik dabar pradedu iki galo suprasti, kaip tai sudėtinga ir nepaprasta. Reikia labai didelės kantrybės, valios ir noro. Be šitų dalykų būtų labai sunku. Apskritai bet kurioje profesijoje valia labai reikalinga. Reikia turėti tikslą, reikia žinoti, kaip tą tikslą pasiekti. Tam, beje, kaip tik ir yra studijos, mokslai.

Pasirinkti muziką kaip gyvenimo kelią apsisprendžiau būdamas 16 metų. Dauguma tokių metų jaunuolių jau būna baigę muzikos mokyklas, o aš gyvenau provincijoje, tam neturėjau sąlygų. Bet nuo vaikystės mane traukė muzika, tad sulaukęs 16-os įstojau į tuometinį J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, chorinio dirigavimo specialybę. Ten ir pasivijau tuos, kurie jau nuo vaikystės muzikavo mokyklose.

– Kodėl pasirinkote būtent dirigavimą?

– Priežastis labai paprasta: šešiolikos metų manęs jau niekur kitur nebepriėmė, būti pianistu ar smuikininku buvo per vėlu. Chorvedyboje mokėsi daug jaunimo iš provincijos, juos parengdavo ir siųsdavo į miestelius, kolūkius dirbti su įvairiausiais ansambliais. Anuomet tai buvo labai populiaru – kiekvienas kolūkis turėdavo savo ansamblį, saviveiklos kolektyvų būdavo neįtikėtinai daug.

– Jūs diriguojate chorui, orkestrui, Jūsų kūrybinėje biografijoje minimos ir operos, kurias dirigavote Kauno muzikiniame teatre. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras dirigentas? Ar jos išugdomos, ar tai – Dievo dovana?         

– Yra populiarus posakis, kad dirigentu gimstama, o ne tampama. Prieš juo tampant vertėtų įgyti atlikėjo profesiją, kuri padėtų geriau išmanyti instrumentų ar balso specifiką. Dirigentui būtina turėti labai gerą muzikinį pasirengimą. Tačiau, be įgytų žinių ir įgūdžių, kuriuos galima išlavinti, dar labai svarbu įgimtas gebėjimas girdėti, ypač žmogaus balsą, o tai jau gaunama su motinos pienu.

– Kauno valstybinio choro repertuare per daugelį metų susikaupė pačių įvairiausių kūrinių nuo dainų a cappella iki operų. Ar dar liko muzikos, kurią norėtumėte atlikti?

– Nors choras yra dainavęs daug įvairių kūrinių, dar daugiau yra neatliktų. Su metais įgyta patirtis leidžia kitaip vertinti ir atsirinkti kūrinius, tad ateityje laukia nemažai puikios muzikos, kuri Lietuvoje neskambėjo. Mes dažnai kuklinamės tai paminėti, bijodami pasirodyti muzikinės kultūros provincija, todėl ir nesireklamuojame, kad vyksta premjeriniai koncertai, o tokių jau daug buvo ir netrukus bus – tai Igorio Stravinskio Kantata moterų chorui ir solistams, Lietuvoje dar neskambėjusios Josepho Haydno „Karo mišios“, Krzysztofo Pendereckio „Lenkiškas requiem“. Be to, choras ruošiasi paminėti didžių kompozitorių Giuseppe Verdi ir Richardo Wagnerio jubiliejinius metus. Kovo mėnesį Danijoje jau atlikome G. Verdi „Requiem“, o Pažaislio muzikos festivaliui rengiame R. Wagnerio operų ištraukas.

– Turite didelę pedagoginio darbo patirtį. Daugiau kaip 20 metų dirbate 1989 m. įkurtame LMTA Kauno fakultete, kuris nuo 2011 m. tapo VDU Muzikos akademija. Jūs buvote vienas iš iniciatorių, kad Kaunas turėtų aukštąją muzikos mokyklą. Ar pasiteisino jos veikla Kaune?

– Dar 1987 m. kartu su kompozitoriumi Algimantu Kubiliūnu, Kauno filharmonijos vadovu Justinu Krėpšta ir kitais Kauno menininkais bei iniciatyviais žmonėmis kalbėjome apie būtinybę Kaune turėti aukštąją muzikos mokyklą, kuri rengtų reikalingus muzikus mieste veikiantiems kolektyvams. Šiandien, žvelgdamas į Kauno aukštosios muzikos mokyklos istoriją, galiu sakyti, kad mūsų viltys sustiprinti Kauno muzikinę kultūrą pasiteisino – atsinaujino Muzikinio teatro, valstybinio choro kolektyvai, Kaunas pagaliau turi ir savo simfoninį orkestrą. Atsirado galimybė formuoti ir plėsti muzikinio gyvenimo tradicijas. Tai ypač svarbu miesto ir valstybės ateičiai, nes be kultūros tauta jos neturi. Kuo daugiau geros muzikos skambės įvairiuose Lietuvos miestuose, tuo ir visa šalis bus stipresnė. Sakoma, tvirta ta valstybė, kuri vienodą reikšmę teikia raidei, skaičiui ir natai. Tai trys vertybės, kurias reikia branginti ir puoselėti. Deja, Lietuvoje dėmesio natai, t. y. kultūrai, labai trūksta. Galime tik pavydėti savo kaimynams latviams ir estams, kurie sugebėjo mokymo programose muzikos dalyką prilyginti matematikai ir bendrojo lavinimo mokyklose turėti net dvi savaitines muzikos pamokas. Todėl ten klesti muzikos kolektyvai, rengiamos įspūdingos muzikos šventės – valstybė sudaro tam sąlygas. Lietuvoje jau jaučiame suardytos nuoseklios muzikinio ugdymo sistemos pasekmes, į aukštąją muzikos mokyklą ateina gerokai silpniau pasirengę abiturientai.

– Koks Jūs pedagoginiame darbe? Ar esate griežtas studentams?

– Esu įsitikinęs, kad studentų nereikia tempti į auditoriją, aš jiems tik atidarau duris. O ar pro jas įeiti, sprendžia jie patys. Bet jei jau ateina ir pareiškia norą mokytis, tada stengiuosi duoti viską, ko jie iš tų mokslų tikisi. Jei žmogus turi savo siekių, savo pageidavimų, mūsų uždavinys – jam padėti tapti muziku. Jei jau studentas įstojo mokytis, turėtų žinoti, ko jis nori, ko siekia, ką studijuoja.

– Muzika Jums – darbas. O ką veikiate, kai nedirbate?

– Laisvalaikio neturiu. Aš nuolat esu muzikoje. Atrodytų, laisvalaikis – kai nesu filharmonijoje. Bet tada būnu VDU Muzikos akademijoje. O jei ne Muzikos akademijoje, tai savivaldybėje (P. Bingelis – Kauno miesto savivaldybės tarybos narys), jei ir ne ten, tai kokioje nors perklausoje.

– Tai gal bent keičiasi muzikos pobūdis – su viena dirbate, su kita ilsitės?

– Muzika yra bloga ir gera. Aš stengiuosi klausytis tik geros muzikos, blogai nėra laiko. O gera muzika – ta, kuri paremta kokiomis nors dvasinėmis vertybėmis, tai, kas šimtmečių patikrinta. Kad ir lietuvių liaudies dainos. Fantastika, kiek jų daug yra! Mes Lietuvoje jas po truputį pamirštame, jos dingsta iš repertuarų. Nežinau, kodėl žmonės nelabai jas mėgsta. Štai Estijoje baigdamas mokyklą abiturientas privalo mokėti ne mažiau kaip 60 liaudies dainų. Užtai ten labai gyvos tradicijos. Pas mus, deja, nuo liaudies dainų tolstama.

– Bendravote su daugybe iškilių muzikos pasaulio asmenybių. Kokios svarbios patirties pasisėmėte iš jų? Ką laikote savo mokytoju?

– Man teko studijuoti Leipcige, ten susipažinau su dirigentu Kurtu Masuru. Dabar jam bus jau per 80 metų. Tai vokiečių dirigavimo mokyklos atstovas. Iš jo, kiek leido mano sugebėjimai, daug pasimokiau. Apskritai iš kiekvienos iškilios asmenybės galima daug ko pasimokyti. Nebūtinai iš muzikų – tai gali būti ir rašytojai, poetai, dailininkai. Iš visų jų galima pasisemti patirties, žinių. Nes tai yra vertybės. Man teko garbė bendrauti su šviesaus atminimo Justinu Marcinkevičiumi – tai neišsemiamas įvairių minčių šaltinis, toks gilus, toks prasmingas!

– Seniai domitės joga. Kaip ji padeda kasdieniame gyvenime ir darbe?

– Joga padeda visose gyvenimo srityse. Ji moko atsipalaiduoti, susikaupti, susikoncentruoti į savo mintis – tada aiškėja, ką nori daryti. Tik su ja reikėtų elgtis atsargiai, nes nepataikius pratimų galima organizmui ir pakenkti. Svarbiausia daryti ne kuo įvairesnius pratimus, bet atsirinkti tuos, kurių tikrai reikia. Joga nuostabiai ugdo valią. Galima pratimus daryti 1 ar 2 kartus per savaitę, bet tada rezultato tikėtis neverta. O štai įpratus juos daryti beveik kiekvieną dieną, pokyčiai aiškiai juntami. Mane patį domėtis joga paskatino dar jaunystėje užklupusios sveikatos problemos. Vokietijoje susipažinau su žmonėmis, kurie praktikavo gydomąją jogą. Nuo 1975 metų pradėjau ją praktikuoti ir aš, tuomet baigėsi visos ligoninės ir ligos. Teko pakeisti ne tik gyvenimo būdą, bet ir mitybą, nors vegetaru netapau. Jau daug metų nevalgau kiaulienos, vengiu sunkių patiekalų.

– Tikriausiai joga padeda ir atsipalaiduoti, įveikti nerimą prieš einant į sceną?

– Jaudulys prieš žengiant į sceną būna visada. Jei atlikėjas eina į sceną nesijaudindamas, jam nėra ko ten eiti. Publika laukia jaudulio virpesių. O jei atlikėjas išėjo ir nesijaudina, tada net ir žiūrėti į jį nelabai įdomu. Norint parodyti ką nors publikai, scenai reikia atsiduoti visa savo esybe. Scena – pati švenčiausia vieta, ji nemėgsta melo. Jei jis atsiranda, tai labai matyti. Scenoje, kaip ir meilėje, reikia būti atviram.

– Kokie artimiausi ateities planai?

– Kaip sakė Markas Tvainas, žmogus yra didis savo sumanymais, bet ne jų įgyvendinimu. Taigi planus reikia kurti taip, kad juos būtų galima įgyvendinti. Artimiausiu metu turiu daug suplanuotų koncertų, kai kurie jų – tikrai didelių užmojų. Jau šiais metais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliktas sausio 13-ajai skirtas kūrinys – A. Dvořáko „Requiem“ (kartu su LNOBT choru). Tai buvo labai didelis įvykis! Dalyvavome vasario 16-ajai, kovo 11-ajai skirtuose koncertuose. Taip pat įvyko ir mano jubiliejui skirtas koncertas – vasario 22 dieną Kauno valstybinėje filharmonijoje su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru atlikome Ludwigo van Beethoveno Simfoniją Nr. 7 bei Camilleʼio Saint-Saënso oratoriją „Tvanas“.

Ant mano darbo stalo guli žymaus japonų kompozitoriaus Atsuhiko Gondai partitūra, kurią turėtume parengti kitų metų pradžioje. Kauną su Japonija sieja Ch. Sugiharos vardas, šis kūrinys tarsi jungia dvi tolimas kultūras, kurias suartina ne tik Sugihara, bet ir M. K. Čiurlionis. Į koncertą žada atvykti pats autorius, tai turėtų būti viena ryškiausių kitų metų premjerų.

Laukdamas artėjančio choro jubiliejaus, mąstau apie vieną esminių dalykų meno kolektyvo gyvenime – kokybę. Tai bene sudėtingiausias uždavinys ir iššūkis vadovui, kuris turi atsiduoti šiam darbui, net ne darbui, bet pašaukimui. Choro skambėjimo kokybei svarbu ne tik dirigento talentas, bet ir medžiaga, su kuria jis dirba, šiuo atveju – choristų balsai. Lietuvoje iki šiol niekas nerengia choro artistų, todėl net ir gerą vokalinį pasirengimą turintys dainininkai susiduria su naujais iššūkiais – ansambliniu dainavimu, intonavimo specifika. Taigi nuo choro vadovo priklauso bendras choro skambesys, spalva, intonacinė švara.

– Ko palinkėtumėte sau ir Lietuvos kultūrai?

– Noriu tikėti, kad ateityje valstybės ir išrinktų politikų požiūris į kultūrą keisis, kad atsiras pagarba natai – muzikai, literatūrai, dailei ir kuriantiems menininkams.

Petro Bingelio jubiliejui – Kauno valstybinio choro premjeros

2013 m. gegužės 2 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, gegužės 4 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Kauno valstybinis choras ir Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojami Petro Bingelio, atliks unikalią programą, kurioje skambės XVIII–XIX amžių sandūroje kūrusio Josepho Haydno sakralinės muzikos šedevras „Missa in tempore belli“, XX a. rusų muzikos genijaus Igorio Stravinskio Kantata moterų balsams bei šiandien kuriančio mūsų gyvojo klasiko Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“. Būtent pastarasis kūrinys pasirinktas pabrėžiant, kad maestro P. Bingelio talentą, jautrumą ir meilę muzikai ugdė gimtoji Dzūkija.

„Missa in tempore belli“ (Karo mišias) J. Haydnas parašė 1796 m. Eizenštate, Austrijai aktyviai angažuojantis į karinę kampaniją, lydėjusią visą Europą išjudinusius Didžiosios Prancūzų revoliucijos įvykius. Haydnas, pasižymėjęs giliu religingumu, sukūrė keturiolika mišių ir kiekvienos partitūros rankraštį baigdavo įrašu: „Tegul bus pagarbintas Dievas“.

„Missa in tempore belli“ premjera įvyko 1796 m. gruodžio 26 d. Vienoje, pijorų vienuolijos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Kartkartėmis kūrinys vadinamas „Paukenmesse“ (Litaurų mišios) dėl timpanų panaudojimo orkestruotėje. Teigiama, kad pagrindinis kompozicijos tikslas – išreikšti pasipriešinimą karo nešamiems neramumams, įtampai, taikos siekį.

Kantatą dviem solistams, moterų chorui ir kameriniam orkestrui Igoris Stravinskis parašė 1951–1952 metais, netrukus po vienos iš paskutinių, o apimtimi – didžiausios operos „The Rakeʼs Progress“ (1951 m.) sukūrimo. Kantatos tekstui panaudota keturių nežinomų XV–XVI a. britų poetų lyrika.

Parengta pagal Rimanto Klevečkos, Lauros Barzdaitienės ir Dainoros Merčaitytės publikacijas

Maestro P. Bingeliui – 75-eri (išskirtinis interviu)

http://www.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/maestro-p-bingeliui-75-eri-isskirtinis-interviu-844755

2018-01-04, Giedrius Prunskus

Vėlyvą tarpušvenčio vakarą kylant Kauno valstybinės filharmonijos laiptais dėmesį patraukia iš trečiojo aukšto sklindantys fortepijono akordai. Jaukiame, iškiliomis pavardėmis išmargintomis afišomis papuoštame kabinete būsimo koncerto partitūras studijuoja garbingą jubiliejų pasitinkantis ilgametis Kauno valstybinio choro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, profesorius Petras Bingelis.

Šio žmogaus vardas jau seniai tapo neatsiejamas nuo Kauno, o jo nuopelnams, diriguotiems koncertams, parengtoms partitūroms, scenoje sutiktoms asmenybėms išvardinti prireiktų ne vieno knygos puslapio. Kokiais gi rūpesčiais gyvena tiek daug nuveikęs žmogus, kurį dažniausiai matome scenoje, energingais mostais vadovaujantį muzikiniam vyksmui?

– Maestro, dabar toks metų laikas, kai daugelis laksto po miestą rūpindamiesi dovanomis ar stengiasi leisti laiką namų aplinkoje. O Jūs – kaip visuomet, paskendęs muzikoje...

– Iš tiesų, didžiąją paros laiko dalį praleidžiu Kauno filharmonijoje. Kažkada buvo kalbama, kad Lietuvoje tėra keturi žmonės, kuriuos bet kada galima rasti darbo vietoje. Tai – šviesios atminties Juozas Miltinis, išgarsinęs Panevėžio dramos teatrą, per anksti mus palikęs šviesuolis – kunigas Ričardas Mikutavičius, dirigentas Juozas Domarkas, išugdęs Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą ir – Petras Bingelis. Kai kūrėsi Kauno valstybinis choras, reikėjo ieškoti dainininkų, organizuoti veiklą. Nuo to laiko, štai jau kone penkiasdešimt metų aš esu čia. Pirmoji choro kolektyvo sudėtis buvo ypatinga – surinkti puikius balsus turintys žmonės, iš kurių gal tik trys pažinojo muzikos raštą. Teko juos mokyti natų pažinimo, solfedžio, ugdyti vokalą. Tik vėliau chore atsirado vokalo pedagogo pareigybė, kurią reikšmingai įprasmino šviesios atminties solistas Jonas Antanavičius. Veiklos pradžioje ši našta teko man, dar neturinčiam patyrimo, jaunam dirigentui. Teko eiti ieškojimų keliu ir džiaugiuosi, kad tai pavyko. Choro istorijoje nebuvo atvejo, kad dainininkas negrįžtamai prarastų balsą. Išties, choro vadovas privalo turėti itin gerą vokalinę klausą. Ne absoliučią ar kitokią, o vokalinę. Turi fiziologiškai jausti kito žmogaus balsą, gebėti jam patarti, kaip išspręsti vieną ar kitą vokalinę problemą. Nedrįsčiau teigti, kad tokios savybės yra išugdomos. Jas turi įtraukti dar kūdikystėje, su motinos pienu. Čia reikalinga duotybė. Bet, žinoma, vien talentu ir gabumais toli nenuvažiuosi – juos reikia vystyti.

– O jūs, Maestro, kartu su motinos pienu įtraukėte Kauno valstybinio choro idėją?

– Atsukdamas laiko juostą atgal iki šiol negaliu suvokti, kodėl būtent mane paskyrė pirmuoju šio choro vadovu. Tuomet buvau ką tik baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, jaunas iš Dzūkijos kraštų kilęs dirigentas. Ministrų tarybai išleidus įsakymą Kaune įkurti profesionalų chorą, jo vadovas buvo renkamas iš kone vienuolikos kandidatų. Tarp jų – gausybė patyrusių chorvedžių, netgi solidžių, garbaus amžiaus atstovų. Man regis, daug lėmė mano amžius, entuziazmas ir į tolimą strategiją orientuotas tuometinių valdžios atstovų požiūris. Jaunas žmogus turi pakankamai energijos ir ambicijų, vedančių nelengvu kolektyvo kūrimosi keliu. Kaip parodė laikas – toks pasirinkimas pasiteisino. Laikau šį faktą didžiule asmenine sėkme, nors iš pradžių jai kiek priešinausi. Tuomet turėjau paskyrimą važiuoti mokytis orkestrinio dirigavimo į Peterburgą ir ši idėja mane labai žavėjo. Gavęs pasiūlymą vykti į Kauną nesutikau jo entuziastingai, bet tuometinis kultūros ministras sugebėjo motyvuoti, pažadėdamas galimybę išvažiuoti pasimokyti vakaruose. Tai įvyko po penkerių metų. Išvykau semtis žinių į Leipcigo (Vokietija) Felixo Mendelssohno-Bartholdy vardo aukštąją muzikos mokyklą. Šios studijos man – tikra likimo dovana, suteikusi galimybę mokytis pas tokias iškilias asmenybes kaip profesoriai Rolf Reuter ir Kurt Masur. Jų paskaitos vykdavo namuose, kur susirinkdavo studentai ir visą dieną dirbdavo. Diriguodavome, grodavome, klausydavome muzikos, sekdavome kitų diriguojamas partitūras, profesoriai mus pavaišindavo pietumis – vyko tikros muzikavimo studijos. O iš tiesų, labiausiai džiaugiuosi tuo, kad man pavyko suburti Kauno valstybinį chorą. Žinoma, darbavausi ne vienas – čia veikė visa komanda: chormeisteriai, administracija ir kiti. Prisimenu tuometinio kultūros ministro pasakymą, padėjusį man ištverti tą sudėtingą laikotarpį: „choro vadovas turi būti kantrus kaip akmuo ir užsispyręs kaip asilas. Pernelyg atlaidus ir save tausojantis lyderis negalėtų atiduoti visų savo pastangų vienam tikslui.“ Išties, šiai veiklai teko paaukoti viską: tiek laiką, tiek jėgas. Negalėjai nei kažkur ištrūkti ar išvykti atostogų – kolektyvo be priežiūros palikti nebuvo galima. Čia man neginčijamas pavyzdys – J.Miltinis, sukūręs tikrą teatro legendą. Ir to jis pasiekė visiško atsidavimo savo darbui bei idėjai dėka. Šios neįkainojamos vertybės reikalauja iš žmogaus didžiulių resursų, kurių taip pat neįmanoma įkainoti. Nėra svarstyklių, kurios pasvertų įdėtas žmogaus pastangas. Tik paaukotus metus galima suskaičiuoti.

– Kaip Jums pavyko išlaikyti nuolatinį choro profesinį tobulėjimą, muzikiniais terminais kalbant – tolygų kone penkių dešimtmečių trukmės crescendo?

– Po pirmųjų koncertų mus lydėjo geri kritikos atsiliepimai. Lydėjo ir skeptiški kolegų pasisakymai: „Na gerai, dabar pavyko, o kas bus toliau?“ Į šiuos teiginius turėjau vieną atsakymą: „Planas aiškus – reikės kryptingai ir protingai dirbti.“ Mano nuomone, choras turi skambėti kaip instrumentas, kaip solistas, turintis unikalų, iškilnų tembrą, puikią vokalinę mokyklą, individualų štrichą. Kai visi choristai dainuoja kaip vienas – įdomu klausytis. Suderinti pusbalsiu dainuojančius choristus – juokų darbas, o dinaminė išraiškos skalė tokiu atveju lieka ribota. Padaryti taip, kad choras skambėtų, kad visų dainininkų balsai susilietų į vieną tembrą – to reikia siekti, tai suvokti ir gebėti išgirsti. Tai sunki užduotis, poetiškai kalbant – nepasiekiama siekiamybė, aukščiausias tikslas. Priešingu atveju choras skamba neįdomiai, neprofesionaliai, skamba tarsi dainuodamas be sielos.

– Kokiomis priemonėmis Jūs siekiate to rezultato? Galbūt čia lemia ne tik muzikiniai įgūdžiai, bet ir žmogiškosios vadovo savybės?

– Nesu „kieto kumščio“ taktikos šalininkas. Tokia strategija toli nenuves. Žinoma, disciplina turi būti. Be disciplinos ir kantrybės neišsilaikys joks kolektyvas. Išties, sunku įvardinti konkrečias tikslo siekimo priemones. Peržvelgęs naujo kūrinio partitūrą tiesiog pajaučiu, ką šiuo atveju reikia daryti. Derinu balsus pagal kiekvieno konkretaus kūrinio partijas – tai nuobodus, kasdieninis darbas, vainikuojamas džiaugsmo pasiekus tikslą. Prisimenu atvejį, kai dar studijų laikais į akademiją atvyko garsusis smuikininkas Gidonas Kremeris ir jo paklausė: „Kokiomis priemonėmis jūs pasiekiate tokią tobulą intonaciją?“ Jis atsakė paprastai: „Nežinau. Aš tiesiog groju“. Tas pats ir su choru – reikia tiesiog dirbti. Metodai gali būti įvairūs, bet viena žinau – „kieto kumščio“ taktika dainavimui ir apskritai muzikavimui netinka. Balsą iš žmogaus galima iškviesti tik gražiuoju, balsas bijo pykčio ir slepiasi gilyn. Manau, reikia vadovautis žmogiškomis priemonėmis. Net kažkam nepavykus, rasti už ką pagirti dainininką ir suteikti jam jėgų toliau tobulėti, ieškoti naujų kelių atskleidžiant balsą.

1

– Koks gi tas žmogus, galintis dainuoti Kauno valstybiniame chore? Kokias būtinas savybes jis privalo turėti?

– Žmogus ateinantis dainuoti į šį chorą savyje turi kažkokio paslaptingo šventumo. Mūsų ugdymo sistema orientuota į „žvaigždžių“ kepimą. Tai neteisinga. Išties, į chorą turi ateiti darbui kolektyve nusiteikęs žmogus, gebantis pritapti ir norintis muzikuoti. Balsinės savybės labai svarbios, bet jas nuolat tobulinant visada yra galimybė pasiekti norimą rezultatą. Išties, daugelio metų patirtis man leidžia pamatyti žmogaus nusiteikimą vos jam įžengus pro duris. Netgi dabartiniams choristams kreipiantis į mane su vienu ar kitu prašymu, dažnai iš anksto nuspėju, kokiu reikalu jie atėjo. Svarbiausia, kad žmogus su manimi kalbėtų tiesiai ir aiškiai. Nepakenčiu melo, nes jis labai greitai išaiškėja. Sakydamas tiesą visada pasieksi daugiau. Savybė įžvelgti žmogaus intencijas išugdoma per daugelį metų. Man ją išugdyti pavyko, nes savo kelyje sutikau daugybę žmonių su įvairiais charakteriais, sumanymais bei siekiais. Žinoma, per ilgą vadovavimo chorui laikotarpį būta visko: apkalbų, intrigų, netgi bandymų mane išguiti. Bet greta kitų savybių itin džiaugiuosi dar viena išsiugdyta priemone: niekada nekreipiu dėmesio į apkalbas. Man nesvarbu, kaip mane apšneka ar šmeižia – man svarbus choro meninis rezultatas.

– Kokią turite Kauno valstybinio choro ateities viziją, žvelgiant keletą dešimtmečių į priekį?

– Tobulumui ir kokybei ribų nėra. O išlaikyti aukštą kokybės kartelę nėra taip paprasta vien dėl muzikantų kaitos. Kai chore pasikeičia nors keletas artistų – iš karto jaučiasi kolektyvinio tembro pokytis. Tai – nuolatinis procesas ir choro vadovas privalo tarsi „priauginti“ naujai atėjusius žmones prie bendro skambesio. Taigi mano vizija – nuolatinis choro tobulėjimo siekis, išliekantys aukšti meniniai reikalavimai, kryptingas darbas siekiant aukščiausios kokybės. Nuo pat Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto įkūrimo puoselėjau svajonę įdiegti atskirą specializaciją, padedančią rengti profesionalaus choro dainininkus. Šią idėją nešiojausi savyje dar nuo studijų Leipcige – ten dainininkai po dviejų studijų metų yra kryptingai orientuojami į vieną ar kitą žanrą. Kažkas pasuka operos kryptimi, kažkas – Lied žanro, o dar kiti rengiami kaip choro dainininkai. Jiems tenka daugiau solfedžio, skaitymo iš lapo, ansamblinio dainavimo įgūdžių lavinimo, kryptingai studijuojamas bazinis chorų repertuaras. Taip parengtas dainininkas – kiekvieno choro vadovo svajonė. Juk jis ateina į kolektyvą kone mintinai mokėdamas visą oratorinio žanro aukso fondą. Visgi man nepavyko pakeisti per ilgus metus Lietuvoje susiformavusių dainininkų rengimo tradicijų, tad ši idėja kol kas lieka tik ateities vizija. Žinoma, puiku, kad jaunas žmogus turi ambicijų ir tikslų tapti operos solistu, bet praktika rodo, kad tai pavyksta toli gražu ne kiekvienam, tad ankstyvesnis kryptingas orientavimas į kitus žanrus galėtų padėti jaunam atlikėjui greičiau įsitvirtinti rinkoje. Linkėčiau to siekti visai Lietuvos dainininkų rengimo mokyklai.

– Maestro, esate dirigavęs prestižiškiausiems Lietuvos bei užsienio orkestrams, chorams, solistams, Jūsų diriguojami kūriniai skambėjo garsiausiose kone viso pasaulio salėse, už nuopelnus Lietuvos kultūrai esate įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, DLK Gedimino IV laipsnio ordinu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Jeigu turėtumėte galimybę savo jubiliejiniam koncertui pasirinkti tiek kūrinį, tiek jo atlikėjus, kas skambėtų scenoje?

– Ko gero, tai būtų Johanno Sebastiano Bacho mišios h-moll. Tai – pats brandžiausias visų laikų sakralinės tematikos kūrinys, viena sudėtingiausių partitūrų, reikalaujanti puikių solistų ir instrumentininkų, gerai parengto choro, pasižyminčio teisinga vokaline mokykla, padedančia įveikti aukštą partijų tesitūrą. Šis kūrinys gana retai atliekamas, nes jis reikalauja itin didelių resursų. Kita vertus, šios mišios žavi kiekvieną, nes tai – J.S.Bachas. Ko gero, taikliausiai šį kūrėją apibūdino rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. Paklaustas, kas yra jo kūrybos įkvėpėjas ir variklis, jis atsakė: „kiekvienam siūlyčiau nueiti ir pabelsti į J.S.Bacho duris“. Tikiu, kad visi kompozitoriai įkvėpimo sėmėsi ir iki šiol semiasi iš gilaus J.S.Bacho kūrybinio palikimo šulinio. Jeigu kas nori ką nors sužinoti apie kūrybą, pabrėžiu – kūrybą, o ne tiesiog natų rašymą, lai kreipiasi į J.S.Bachą.

Kitas kūrinys, kurį pasirinkčiau savo šventei – Ludwigo van Beethoveno „Missa solemnis“. Tai – taip pat retai atliekamas iškilmingas kūrinys, nuspalvintas mažorinėmis intonacijomis. Šie kūriniai nuolatos skamba mano mintyse, lydi mane per visą dirigento karjerą. Teko juos diriguoti dar jaunystės metais, o dabar norėtųsi prisiliesti prie šių partitūrų ir pažvelgti į jas iš brandaus dirigento pozicijos. Manau, kad dabar matyčiau šiuos opusus kitu, patyrusio žmogaus rakursu. Tiesa, Kauno valstybinis choras šiuos iškilius kūrinius atliko ne vieną kartą. Jie skambėjo garsiausiose pasaulio salėse, diriguojant iškiliems dirigentams: Yehudi Menuhinui, Sauliui Sondeckiui, Juozui

Domarkui ir kitiems. Ne išimtis būtų ir mano jubiliejinis koncertas – jame būtinai dainuotų Kauno valstybinis choras, o J.S.Bacho mišias grotų nepralenkiamas šioje srityje Lietuvos kamerinis orkestras. Šis kolektyvas puikiai įvaldęs baroko muzikos atlikimo stilistiką bei subtilybes, žino visus štrichus ir niuansus. Žinoma, čia būtini itin geri trimitininkai, nes, anot šviesios atminties S.Sondeckio, jeigu trimitams nepavyksta deramai atlikti savo partijų, h-moll mišios patiria fiasko. Taip pat mišių atlikimui būtini puikūs obojininkai, kuriems tenka didžiulė atsakomybė atskleidžiant tikrą obojaus d‘amore tembro žavesį. Bene sunkiausia užduotis būtų pasirinkti tinkamus solistus, besispecializuojančius J.S.Bacho kūryboje. Tai – specifinė vokalo mokykla, leidžianti niuansuotai atlikti barokinę muziką. Lietuvoje ugdomi universalūs dainininkai, gebantys dainuoti kone viską. Bet iš tikrųjų taip nebūna. Visų žanrų kokybiškai dainuoti vienam dainininkui neįmanoma. Visame pasaulyje egzistuoja tam tikras dainininkų diferenciavimas: vagneristai, mozartistai, pučinistai, baroko dainininkai. Štai gastrolių Kinijoje metu, kur Kauno valstybinis choras dalyvavo operos „Toska“ pastatyme, solo partijas atliko dainininkai, besispecializuojantys Giacomo Puccini muzikoje. Malonu buvo jų klausyti – šioje muzikoje atlikėjai nardė tarsi žuvys vandenyje, jų balsai buvo pritaikyti būtent šiai stilistikai. Lygiai taip yra ir su J.S.Bacho muzika – reikalinga specifinė vokalo mokykla. Ir tai aktualu ne tik solistams – choras taip pat nėra visiškai universalus instrumentas. Žinoma, jo galimybių skalė galbūt platesnė, bet kiekvienas kolektyvas taip pat turėtų specializuotis jam palankių žanrų srityje. Mane stebina, kai kameriniai chorai imasi atlikti didingus, stambaus žanro kūrinius. Norint išgauti tam tikrą didingumo efektą, pasiekti reikiamą vokalinį, turtingo tembro choro skambesį, kolektyvas turi būti gerai parengtas.

– Esate Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, universiteto Senato valdybos pirmininko pavaduotojas. Kuo Jums svarbi pedagoginė veikla?

– Šioje srityje darbuojuosi daugiau nei trisdešimt penkerius metus. Iš savo absolventų, toliau dirbančių dirigento darbą galėčiau paminėti Zalcburge reziduojantį Arūną Pečiulį, simfoninio dirigavimo keliu pasukusią Adriją Čepaitę, Kauno valstybiniame chore dirbančius Kęstutį Jakeliūną, Mindaugą Radzevičių, mano buvę studentai profesinę veiklą vykdo Ispanijoje, Norvegijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitur. Pradėjau pedagoginį darbą dar tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, darbuodamasis su neakivaizdinių studijų studentais, o jų tuomet išties netrūko. Vėliau tapau nariu iniciatyvinės grupės, padėjusios įsikurti Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetui ir savo pedagoginę veiklą susiejau su šia įstaiga. Manau, kad tokiam miestui kaip Kaunas yra būtina turėti aukštąją muzikos mokyklą. Mieste veikia muzikinis teatras, filharmonija, simfoninis orkestras, šiems kolektyvams nuolatos reikia naujų artistų. Didžiulis klausimas, kaip dabar atrodytų šios meno įstaigos, jeigu Kaune nebūtų atkurta aukštoji muzikos mokykla. Iš kur atsirastų naujos atlikėjų kartos? Šiuo metu nė vienas kolektyvas negali skųstis muzikantų trūkumu, nes mieste rengiami profesionalūs muzikai. Šios mokyklos absolventai pasklidę po visą Kauno regioną ir aš džiaugiuosi, kad įstaiga tęsia savo misiją tapusi Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija. Žinoma, vis girdime balsus, keliančius klausimą kam Lietuvai reikalingos kelios aukštosios muzikos mokyklos. Mano manymu, po profesionalius muzikantus rengiančią ugdymo įstaigą turėtų būti kiekviename iš didžiųjų Lietuvos miestų. Nereikia, kad jose būtų gausu studentų, svarbu, kad jos aprūpintų tuos regionus profesionaliais muzikantais. Kaip pavyzdį galėčiau nurodyti Vokietijos miesto Veimaro aukštąją muzikos mokyklą – joje studijuoja iki šimto ugdytinių, bet mokykla išlaiko savo prestižinį statusą. Tokios muzikos mokyklos – kultūriniai židiniai, skatinantys tolesnę meno plėtrą regionuose. Svarbu – išlaikyti muzikavimo tradicijas, kaip tai padarė pokario Vokietija. O dabartinės valdžios propaguojamas noras centralizuoti muzikos ugdymą koncentruojant jį Vilniuje man kvepia sovietmečiu. Juk tuomet centrine muzikinio ugdymo įstaiga buvo Maskvos konservatorija. Štai Klaipėdos atvejis – ar tapus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos padaliniu dabartiniame menų fakultete padaugės studentų? Labai abejoju. Vis tiek traukos centru išliks Vilnius, o iš ten retas kuris sugrįš į gimtąjį miestą vykdyti meninės veiklos. Studijuodamas savo mieste dažnas muzikantas įleidžia šaknis, susikuria gyvenimo sąlygas ir lieka čia ilgam. O centralizuojant muzikinį ugdymą rizikuojama nuskurdinti visus mažesnių miestų meno kolektyvus.

– Maestro, Jums teko dirbti Vilniaus vyrų choro „Varpas“ chormeisteriu, būti šio kolektyvo meno vadovu, Kaune buvote suorganizavęs kamerinį orkestrą, buvote Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, esate nuolatinis respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas ir narys, įvairių meno ir repertuaro komisijų pirmininkas, taip pat – Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas bei meno vadovas. Kokios, Jūsų nuomone, yra mūsų šalies chorinio meno kultūros bei choro dirigentų ugdymo perspektyvos?

– Anuomet jaunuoliai noriai rinkdavosi choro dirigento specialybę. Dabar ši padėtis pasikeitusi ir tikrai ne į gerąją pusę. Dėl neatsakingo valdančiųjų požiūrio chorinio dainavimo kultūra Lietuvoje gerokai sunykusi, tad jaunam dirigentui labai sunku save realizuoti. Štai mėgėjų chorų vadovams mokamą atlygį sunku netgi pavadinti išmalda, nors jų įdedamas darbas yra didžiulis. Kita vertus, kaip vadovui išlaikyti autoritetą tarp chore dainuojančių muzikos mylėtojų, kuomet teikiamas finansavimas prilygintinas pasityčiojimui? Šitaip kertama pagrindinė medžio šaka, ant kurios vis dar bando išsilaikyti mūsų chorinio dainavimo kultūra. Juk chorvedžio profesija – labai plačių interesų, apimanti daugybę veiklos sričių, o mūsų valdantieji nesuvokia ar nenori suvokti, kad per dainavimą choruose galima formuoti žmogaus vertybes, mąstymą, netgi įdiegti tam tikrą pasaulėjautą ar suvokimą. Ne veltui tuo išmaniai naudojosi sovietinės ideologijos skleidėjai. Dainavimas gali tapti stipriu ginklu, nelygu, kokiose rankose jis laikomas. Ir kol kas ryškių prošvaisų šioje srityje nematau. Štai kad ir Kauno mokyklos – daugiau nei pusšimtyje ugdymo įstaigų egzistuoja vos keletas mišrių chorų. Kauno mėgėjų chorų vadovai neriasi iš kailio viliodami dainininkus, dažni atvejai, kai tie patys žmonės dainuoja keliuose choruose. Turėtume ugdyti žmones, nuo jaunų dienų diegti jiems meilę dainai – tada kolektyvai nejaus artistų stygiaus. Baisiausia, kai nedainuoja vaikai. Taip mes prarandame ištisas kartas: juk nedainavęs vaikystėje, daugeliu atvejų nedainuos ir suaugęs. Su tuo sieju ir savąją idėją valstybingumo šimtmetį pasitinkančiai Lietuvai: išmokykime kiekvieną vaiką, kad jis baigdamas mokyklą galėtų padainuoti bent kelias dešimtis liaudies dainų. Juk tautiškumo jausmas geriausiai suvokiamas per muziką, per liaudies dainą. Jeigu vaikai dainuos – atsigaus ir mūsų tautiškoji savastis. Dabar, deja, grimztame į populiariosios kultūros liūną. Netgi kažkokių vilčių teikęs projektas „Chorų karai“ pasuko ne ta linkme. Buvo nueita į maivymąsi pagal fonogramą, o dainavimui nepalikta vietos. Prisimenu atvejį, kai vienam iš tų „chorų“ koncerto metu dingo elektra. Stop. Viskas. Be fonogramos jie negali dainuoti. Argi tai choras? Tai – didžiausia apgaulė, fikcija. Liūdna, bet tokia rizikinga linkme einama ir Lietuvos Dainų šventėse. Siekiant apgaulingos kokybės arčiau mikrofonų pastatomi profesionalūs ar aukščiausių kategorijų chorai, o kiti išrikiuojami nuošaliau. Rezultatas efektingas, girdime komplimentus „O, kaip puikiai skamba Lietuvos chorai“. Bet juk tai – apgaulė ir apgaudinėjame ne ką kitą, o patys save. Tiek latviai, tiek estai mus palikę toli užnugaryje. Pamenu neišdildomą įspūdį palikusią viešnagę Latvijos dainų šventėje: scenoje dainuoja penkiatūkstantinis choras – geriausi iš geriausiųjų, o dar gausesnė publika tą patį repertuarą dainuoja kartu.

Pasirodo, kaip klausytojai čia susirinkę kiti chorai, kurie atrankų metu nepateko į pagrindinių atlikėjų sąrašą. Toks masiškumas, tokia patriotiškumo banga išties spaudžia ašarą ir verčia pavydėti teisingo tų šalių valdžios požiūrio. Mūsų šalyje tokio požiūrio vis dar trūksta, tai galiu teigti drąsiai ir atsakingai. Tik liūdną šypseną kelia teiginiai, kad finansavimo ir dėmesio kultūrai negalima skirti daugiau dėl krizės ar kitų nepriteklių. Prisiminkime garsiąją Vinstono Čerčilio frazę, pasakytą antrojo pasaulinio karo metais po pasiūlymo sumažinti finansavimą kultūrai: „O dėl ko mes tada kariausime?“ Mūsų bėda ta, kad valdančiųjų tarpe turime per mažai žmonių, norinčių išgirsti ir girdėti. Ir aš pats, būdamas visuomeniniu veikėju ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu vis bandau iškelti rūpimas kultūrinio gyvenimo problemas ar pasiūlyti vieną kitą idėją, bet į tai dažnai numojama ranka: „ką čia tie menininkai – pašūkaus ir nurims...“. Stebiuosi mūsų valdžios požiūriu ir dar labiau neramina jų demonstruojamas nebaudžiamumas. Ką mes rodome savo jaunajai kartai? Tiesiog atvirai demonstruojame, kad Lietuvoje nėra vietos teisingumui ir atsakomybei. Ir argi tai neskatina jaunų žmonių palikti Tėvynę?

– Jūs, kilęs iš Dzūkijos, buvote pripažintas įsimintiniausiu Kauno menininku, apdovanotas I laipsnio Santakos garbės ženklu, „Auksinės krivūlės“ riterio ženklu, tapote ne tik Kauno miesto garbės piliečiu, bet ir asmeniu, kurio vardas neatsiejamas nuo Kauno.

– Ilgametis darbas norom nenorom sutapatina su miestu, kuriame vykdai kryptingą veiklą. Kažkada viename straipsnyje buvo parašyta, kad vadovauti Kauno valstybiniam chorui buvau paskirtas todėl, kad esu kaunietis, turintis sąlygas gyventi šiame mieste. Niekaip nesuvokiu, iš kur gimė ši „fantazija“. Iš tiesų, iki atvykimo dirbti, Kaune buvau lankęsis vos du kartus. Jokio kito tiesioginio ryšio su šiuo miestu iki tol neturėjau. Na, o dabar negalėčiau savęs įvardinti kitaip kaip tik kauniečiu. Bėgant laikui suaugau, susitapatinau su šiuo miestu. Tiesa, kai prabėgus pirmajam choro veiklos dešimtmečiui atsivėrė keliai į didžiąsias tuometinės Sovietų sąjungos scenas, mums tekdavo dažnai vykti į Vilnių, repetuoti su J.Domarko vadovaujamu orkestru. Tuomet vadovybei kilo idėja perkelti chorą į Vilnių, siekiant sumažinti kelionių išlaidas. Bet mes likome Kaune. Išties, choras oficialiai buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos padaliniu ir neišvengdavome paradoksalių situacijų: koncertai Kauno mieste buvo traktuojami kaip išvykos.

– Esate Pažaislio muzikos festivalio sumanytojas ir ilgametis meno vadovas, taip pat dalyvaujate kompozitorių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Edvardo Griego muzikos festivalio organizacinėje veikloje.

– M.K.Čiurlionio ir E.Griego muzikos festivalis – graži, koncentruota muzikos šventė, kurios pagrindinis iniciatorius – norvegų menininkas Espen Selvik. Šio renginio dėka suvienijamos dviejų šalių kultūros, skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas, ko pasekoje gimsta eilė puikių muzikos projektų. Džiaugiuosi būdamas šio muzikinio įvykio dalimi. Išties, kartais norint surengti įsimintiną festivalį nereikia ypatingų lėšų – tereikia tik sąlygų ir iniciatyvos. Štai turime Kaune restauruotus dviejų bažnyčių – Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos – vargonus. Būtų galima racionaliau išnaudoti šiuos puikius instrumentus, sekant Norvegijos pavyzdžiu, organizuoti kassavaitinius vargonų muzikos koncertus. Paveldas, prie kurio restauravimo ženklia dalimi prisidėjo Kauno miesto savivaldybė, turėtų būti plačiau prieinamas visuomenei.

Pažaislio muzikos festivalis – ilgiausiai trunkantis ir daugiausia koncertų bei renginių apimantis muzikos festivalis Lietuvoje. Jo pateikiamas renginių spektras itin platus, o viena iš reikšmingiausių detalių – Kauno pilies prieigose publikai dovanojamas spektaklis istorine mūsų šalies tematika. Istorinė lietuviška dramaturgija ne taip dažnai statoma teatrų scenose, tad į šį renginį nuolatos suplūsta gausybė žmonių, juos filmuoja ir transliuoja Lietuvos televizija. Festivalis pristato Lietuvai daugybę garsiausių užsienio šalių atlikėjų, skatina kultūrų bendravimą, garsina mūsų šalies vardą visame pasaulyje. Juk tik kultūros, muzikos dėka esame matomi kitose šalyse ir turime galimybę plėtoti savąją meninę raišką. Tad drąsiai galiu teigti, kad Pažaislio muzikos festivalis turi didelę reikšmę visos Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Liūdna, kad šiais metais festivaliui buvo ženkliai sumažintas finansavimas. Dabartinės kultūros ministerijos propaguojama regionų plėtros politika man priimtina, bet derėtų suvokti, kad Pažaislio muzikos festivalis taip pat orientuotas į regionus – jo koncertai vyksta visoje Lietuvoje, ne tik Kauno mieste. Džiaugiuosi tuo, kad mūsų šalyje vyksta daugybė festivalių ir jie sulaukia ministerijos palaikymo, bet bandymas ignoruoti vieną solidžiausių muzikinių renginių man kvepia lobizmu. Deja, tai – realybė ir manau, kad reikia apie tai kalbėti. Juk kuo dažniau kelsime problemas į viešumą, tuo daugiau šansų, kad būsime išgirsti.

– Jūsų darbų barai itin platūs: Kauno valstybinis choras, pedagogika, visuomeninė veikla. Iš kur semiatės energijos?

– Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad veiklos turiu per daug. Prisimenant taisyklę, kad muzikantas negali visuose žanruose būti tobulas, ši nuostata galioja ir man – neįmanoma visur suspėti. Jeigu pilnai atsiduodi vienai veiklos sferai – automatiškai nukenčia kita. Prioritetine savo veiklos sritimi laikau Kauno valstybinį chorą. Kartais pamąstau – kas iš to, kad užsiėmęs visuomenine veikla padedu gimti vienam ar kitam projektui? Juk tuomet nukenčia mano prioritetinė sritis. Juolab, kad laiko ir energijos visiems veiklos barams toli gražu nepakanka. Sklando toks posakis: „jis gali viską ir dar daugiau“. Apie save to negalėčiau pasakyti. Visgi tenka laviruoti, aukojant brangų šeimai ir artimiesiems skirtą laiką. Kaip dvi tiek fizinę, tiek psichologinę formą padedančias išsaugoti priemones galėčiau įvardinti jogos praktikavimą ir pirtį. Štai netgi dabar esu ką tik po apsilankymo pirtyje. O jogos pratimus atlieku kiekvieną rytą. Be šio mankštinimosi proceso, ko gero, greitai prarasčiau formą. Užsiimu šia praktika nuo studijų Leipcige, kuomet patartas tenykščio gydytojo jogos pagalba įveikiau kamavusias sveikatos problemas. Joga teikia ne tik fizinės energijos, ji teisinga linkme nukreipia mintis, leisdama įtikėti, kad esi visada jaunas, atsiriboti nuo nereikšmingų problemų. Nors aiškiai suvokiu, kad mano amžius solidus, bet nejaučiu, kad metų našta sunkiai slėgtų. Juk išėjus į sceną snausti nėra kada, ten turi parodyti, ką gali, išjudinti ir uždegti visus atlikėjus. Be tinkamos energijos scenoje nėra kas veikti.

Petras Bingelis: dirigavimas – tai pašaukimas
2018-01-07 
Alina Ramanauskienė

http://www.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/p-bingelis-dirigavimas-tai-pasaukimas-844937

Visad žvalus, kupinas energijos, tiesus it styga, tvirtu žingsniu dirigentas Petras Bingelis eina Laisvės alėja. Norėdamas nepasivysi. Atrodo metrikų klaida, bet pasirodo, kad ne, kad tikrai šio rudeniško sausio pradžioje Lietuvos chorvedžių chorvedžiui – sidabrinis jubiliejus.

Gyvenimo ir kūrybos gyvenimo pilnatvės amžius.

Jis ypač prasmingas, kai šitiek daug nuveikta: ne sau, ne savo gerovei, o gimtinei, savos žemės kultūrai, kai įtaigiu žvilgsniu ir energingais mostais Lietuvos vardas skelbtas visam pasauliui, o to ypač reikėjo 1990-aisiais, kai visi rankomis susikibę stovėjome vardan tos Lietuvos, o dirigavo jis – Petras Bingelis.

Sakysite per skambu? Per didinga? Pernelyg garsiai?

Nė kiek. Juk tų – Atgimimo laikų – liudininkai esame, ir mūsų šimtai tūkstančių.

Ir mums giedojo, dainavo Baltijos kelyje galingiausias – Kauno valstybinis choras. O priekyje stovėjo maestro. Dažnai kartu su aktoriumi Laimonu Noreika. Prisimenate?

P.Bingelis – Kauno valstybinio choro vyriausiasis dirigentas nuo 1969 m. (tuomet muzikui tebuvo 25-eri). Dainų švenčių dirigentas nuo 1970 m. 1993 m. maestro apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Čia tik keli štrichai kūrybinio gyvenimo partitūroje, kurioje šalia gausybės natų, tempų nuorodų, dinaminių ženklų, pauzių ir t.t. galima pastebėti ir tokį paprastą kelių žodžių junginį: "Kūrinys Lietuvoje atliktas pirmąjį kartą."

Taip, būtent maestro mostų vedami pirmąsyk Lietuvoje skambėjo Johnno Sebastiano Bacho, Hectoro Berliozo, Johanneso Brahmso, Gabrielio Faure, Benjamino Britteno, Sergejaus Rachmaninovo, Pėterio Vasko, Alfredo Schnittke's ir daugybės kitų autorių vokaliniai-instrumentiniai šedevrai. Ir beveik visi Lietuvos autorių chorinės muzikos opusai. Tačiau tam, kad darniai, brandžiai, vokaline prasme nepriekaištingai būtų atlikti kūriniai, buvo ir jų priešistorė.

– Kokia ji, kada pajutote, kad muzika – jūsų pašaukimas? – klausiu garbiojo jubiliato.

– Paauglystėje. Buvau trylikos metų. Šiauliuose vyko nedidelė dainų šventė. Tiesiog apsvaigino chorinė muzika, bet ypač sudomino žmogus, stovėjęs ant dirigento pakylos.

Stebėjausi, kaip jis valdė šitiek žmonių, o šie jam paklusdavo. Ir tuomet tas žmogus iš pakylos man įmetė į širdį kažkokį akmenuką...

Beje, kai pirmąsyk stojau į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, manęs nepriėmė dėl gabumų stokos. Taip ir pasakė: nieko iš tavęs, bernužėli, nebus, važiuok į savo Mardasavo kaimą ir ten darbuokis. Buvau atkaklus. Stojau antrąsyk. Vėl be jokio muzikinio pasiruošimo. Priėmė. Kandidatu. Vėliau tapau mokiniu. Chorvedys Edmundas Sapranavičius pirmasis aptiko šiokių tokių muzikinių duomenų.

– O kas buvo jaunojo chorvedžio svarbiausi dirigavimo autoritetai?

– Man teko didžiulė laimė tais gūdžiais sovietų laikais metus mokytis Leipcige. Leipcigo "Gewandhauso" orkestrui tuomet vadovavo legendinis Kurtas Masuras. Tai jo pamokos ir išliko visam gyvenimui. Tobulos pamokos.

O tuomet į Leipcigą, į Dresdeną, niekam nežinant, slapčia, be jokių afišų atvažiuodavo iš Vakarų Vokietijos pusės diriguoti ir Herbertas von Karajanas.

Stebėdavau jo koncertus, kurie įsirėžė atmintin.

K.Masuras buvo aristokratas, klasikinių vertybių puoselėtojas. H.von Karajanas – labai gilus, bet ir gana ryškiai pozuodavo. Matyt, žinodamas, kad jo profilis labai impozantiškas.

Abu diriguodavo fenomenaliai. Neteisingai pasakiau – abu muziką mylėjo besąlygiškai, jautė ją.

Lietuvoje daug ko išmokau iš šviesaus atminimo Adolfo Krogerto, didžiulis autoritetas buvo Jonas Aleksa, jo erudicija, galingas išsilavinimas, daugiausia programų choras parengė su Juozu Domarku.

Mokiausi iš visų. O mokytis, matyt, kažkiek mokėjau.

– Dirigentas – daug kam pusiau mistiška profesija. Beje, vienintelis iš visų muzikų, kurio nugarą ir rankų mostus temato publika...

– Dirigavimo negalima išmokti. Tai pašaukimas. Užtat pasaulyje tiek mažai labai gerų dirigentų. Beje, kaip ir kunigų.

Galima nesunkiai išmokti dirigavimo schemas, tobulai nušlifuoti rankų judesius, netgi turėti gerą vidinį girdėjimą ir būti prastu dirigentu. Niekas negali įdėti širdies, atsidavimo, nuolankumo, tarnystės muzikai.

Dirigavimo negalima išmokti. Tai pašaukimas. Užtat pasaulyje tiek mažai labai gerų dirigentų. Beje, kaip ir kunigų.

Kažkada juokaudavo, kad keturis žmones Lietuvoje visada galima rasti darbo vietoje: Juozą Miltinį Panevėžio teatre, Juozą Domarką – Nacionalinėje filharmonijoje, kunigą Ričardą Mikutavičių bažnyčiose, kurias statė, lipdė, na, ir mane – Kauno filharmonijoje.

– Tai namų židinio jaukumą teko kurti žmonai Vidai?

– Deja, taip.

– Jūs dažnai vertinamas kaip puikus Dainų švenčių dirigentas ir organizatorius. O ką jums reiškia Dainų dienos?

– Palietėte opią temą. Skaudžią temą. Reiškia daug. Juk chorinė muzika – mūsų tautinio Atgimimo ištakos. Skleisti giesmę, dainą... Lietuviškai drauge – toks buvo mūsų kelias į 1918-ųjų nepriklausomybę. Šventą reikalą.

Bijau būti blogu pranašu, bet greitai mes neliksime dainų kraštu. Mokyklose muzikos pamokoms dėmesys, švelniai tariant, abejotinas. Vaikai nemoka nė vienos liaudies dainos, jiems pasakas retoje šeimoje seka... Kitados Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė, kad mūsų kultūra "dar vis miega liaudies dainose". Nepavyksta prižadinti...

Buvau nemaloniai nustebintas, kai neseniai pasibaigusiame televizijos projekte "100-mečio daina" šalia kitų geresnių ar blogesnių dainų, tiesiog lėkštų šlagerių buvo įterpta ir Juozo Naujalio ir Maironio "Lietuva brangi", galima sakyti, mūsų antrasis himnas po Vinco Kudirkos, kurį sovietiniais laikais mažiausiai dvi kartos klausydavosi atsistojusios. Ši daina juk mums, lietuviams, yra tapusi giesme. Šventa giesme. Ji negali su niekuo konkuruoti. Kaip ir "Tautiška giesmė" negalėtų. Tai kūriniai aukščiau nei konkursinės kovos.

Nežinau, kieno buvo taip sumąstyta, kad gali, bet tai netikęs sumanymas. Sėdėjau prie ekrano ir galvojau: kas bus, jei staiga "Lietuva brangi" pralaimės – juk daug kam jau dabar atrodo, kad tai nuobodi daina... Laimėjo ši daina konkurse, bet nesidžiaugiu ta pergale.

– Per Lietuvos radiją kiekvieną ankstyvą rytą girdime himną. Girdime jį ir vidurnaktį. Kas jį gieda?

– Kauno valstybinis choras, o groja Lietuvos nacionalinis orkestras, diriguojamas J.Domarko. Tačiau himną jau laikas pergiedoti... Įrašas senas, kokybė prastoka.

– Grįžkime prie klasikos lobynų. Kokios jums partitūros pačios įstabiausios?

– J.S.Bacho, Ludvigo van Beethoveno, J.Brahmso. Gustavo Mahlerio...

Dainavome apie 200 didžiulės apimties vokalinių-instrumentinių opusų. Kai pagalvoji – skaičius įspūdingas.

Juk ir operose Kauno valstybinio choristai pasirodo. Ką tik Kongresų rūmuose skambėjo Camille'io Saint-Saenso operos "Samsonas ir Dalila" premjera, neseniai pasirodėme Charles Gounod "Fauste". Beje, operų pastatymus choristai mėgsta. Jie paslankūs dainininkai. Be to, visiškai geri aktoriai. Bėda, kad Kongresų rūmų salė visiškai nepritaikyta spektaklių pastatymams...

– Jums dažnai tenka savo nulipdytą darbą atiduoti kitiems dirigentams. Paruošiate chorą, o koncerto ar spektaklio metu muzikiniam veiksmui vadovauja kitas dirigentas. Kaip jaučiatės būdamas aukščiausios kvalifikacijos klausytojo pozicijose?

– Kalbant atvirai – blogai. Visad galvoju: iš mano choristų buvo galima pareikalauti daugiau, paprašyti labiau...

Ko gero, labiausiai choro paprašyti maksimalios raiškos mokėdavo lordas Yehudi Menuhinas. Kauno valstybinio choro dainininkai jam atsidėkodavo tuo pačiu. Nutolus laikui, kai muzikas jau seniai aukštybėse, galiu teigti: su maestro atlikti veikalai švytėdavo – tai buvo muzika tarp žemės ir dangaus.

– Sudėtingiausias atliktas veikalas?

– Arnoldo Schonbergo "Jokūbo laiptai". Nors choro repertuare gausu šiuolaikinės muzikos, vis dėlto ruošiant "Jokūbo laiptus" galvojau, kad niekaip neįveiksime šio kūrinio... Kažkaip įveikėme. Lenkų publika plojo.

– Na, o kuri lietuviška partitūra jums artimiausia?

– Yra daug geros lietuviškos muzikos. Tačiau kaip visuma, kaip autoriaus raiškos nedalomas vienis, kaip koncepcija – artimiausia Broniaus Kutavičiaus muzika. Joje atrandu lietuviškų pajautų gelmes. Tai man labai artima. Pernai "Prahos pavasario" festivalyje skambėjo B.Kutavičiaus "Epitafija praėjusiam laikui". Kūrinio sėkmė didžiulė. Spauda atsiliepė palankiausiai. Visi dėlto pajunta, kai muzikos veikalas alsuoja kažkuo daugiau nei natomis. Visų pirma tautine savastimi.

– Kur jūs semiatės energijos, gyvybingumo, įkvėpimo?

– Iš tikėjimo. Iš Lietuvos pilko, bet man tokio artimo dangaus, gamtos.

Ne visuomet pavyksta, bet stengiuosi atsiriboti nuo smulkmenų. Nemėgstu, kai viskas, kas vyksta aplink neigiama, o ne pasiūlomas koks nors racionalus sprendimas.

Dar vis svajoju atlikti daug kūrinių. Pačios geriausios muzikos... Pasitikiu žmonėmis. Nevalia žeminti jų orumo. Žmonėms, kurie daro daug, o kartais suklumpa, reikia atleisti jų nedideles nuodėmes, užuot ieškojus vis naujų pranašų.

– Maestro, jūs neįsivaizduojamas be Kauno valstybinio choro. Asmeninio jubiliejaus proga – ko norėtumėte palinkėti dainininkams?

– Savo 65 mieliausiems dainininkams reiškiu pagarbą ir padėką.

Tai labai išsilavinusios asmenybės, aukštos vokalinės kultūros dainininkai ir draugiški, geranoriški žmonės.

Savo instrumentais, pačiais prabangiausiais instrumentais – balsais – jie skleidžia būties, o ne buities muziką.

Dėl jų atsidavimo galiu įkūnyti savo svajones. Tiek, kiek leista, tiek, kiek apšviesta.

Diskografija / Garso įrašai

Patriotinės giesmės

Vaizdo įrašų galerijos

Petras Bingelis

Nuotraukų galerijos

Petras Bingelis

Petras Bingelis

2014-01-31