Sabina Martinaitytė

Sabina Martinaitytė
Dainininkė, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, tarptautinio konkurso laureatė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Dainavimo katedros profesorė
1958-08-29
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Straipsniai


vz24

Interviu

Sabina Martinaitytė: esu daugiavaikė mama

2013 gruodžio mėn. 30 d. 14:29:29 Perskaitė 839

„Starto pozicijos visiems yra vienodos, bet kažkas vis tiek atbėga pirmas“, - sako Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Sabina Martinaitytė (55), išugdžiusi didžiulį būrį talentingų dainininkų.

Kaune gyvenanti profesorė džiaugiasi ne tik išugdytais mokiniais, kuriuos vadina tikrais šeimos nariais, o save pačią - daugiavaike mama, bet ir vietoje nesustojusia operos solistės karjera.

- Ką jums buvo atnešę 2013-ieji?

- Kiekvieni metai atneša naujų įspūdžių. Pavyzdžiui, šiais metais vėl grįžau į teatrą: Primadona „Zigfrydo Vernerio kabarete“ ir Dzita Dž.Pučinio „Gianni Schici“, koncertai Irkutske prie nuostabaus Baikalo ežero, Portugalijoje, fantastiškoje Madeiros saloje, darbas tarptautinėje A.Hiolskio dainininkų vertinimo komisijoje muzikaliausiame Lenkijos kalnų kurorte Kudova Zdrujuje ir t.t. Įspūdžių ir darbo tikrai netrūko.

- Būdama Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, visa galva esate pasinėrusi į pedagoginę veiklą - kaip Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorė. Ar kartais nesijaučiate šiek tiek save nustūmusi į šalį, ugdydama naujus talentus?

- Buvo laikotarpis, kai atrodė, kad jau viską pasakiau, teatro vaidmenys vienas po kito dingo. Buvo apėmusi neviltis, bet po truputį atsigavau, nes supratau, kad dar galiu ir turiu ką pasakyti. Dabar nesijaučiu nuošalyje nei nuo teatrinės, nei nuo koncertinės scenos. Puikiai jaučiuosi ir ten, ir ten, dainuodama su savo buvusiais ir esamais studentais. Be to, gana aktyviai koncertuoju ir viena, su pianiste doc. A.Eitmanavičiūte. Koncertinė geografija tikrai nesusiaurėjo.

- Esate išugdžiusi daug mokinių, bene žinomiausias - jaunas talentingas operos solistas Liudas Mikalauskas. Kaip atradote šį talentą?

- Pirmą kartą Liudą išgirdau konkurso „Dainų dainelė“ finale. Tada pagalvojau, nejaugi dar būna ir tokių paauglių, kurie domisi opera, nes dainavo Figaro ariją (V.A.Mocarto op. „Figaro vedybos“). Kitas susitikimas buvo Kauno moterų klubo „Ad astra“ vakaro metu. Liudas paprašė mano kolegės Audronės jam paakompanuoti. Po pusmečio ji atvedė Liudą į klasę ir paprašė paklausyti rimčiau. Ji surado mecenatę, ši apmokėjo Liudo mokslą parengiamuosiuose kursuose. Taip ir pradėjome dirbti. Vaikas tikrai talentingas ir nuo pat pradžių davėme jam daug veiklos. Prasidėjo konkursai, koncertai... Dainuodamas Liudas atiduoda visą širdį, gal kartais ir per daug, bet žmonės tai supranta ir įvertina. Jis talentingas, doras žmogus ir tikras „lietuvninkas“. Be viso to, dar ir televizijos veidas. (Šypsosi.) Galiu drąsiai pasakyti, kad jis - vienas mylimiausių mano mokinių, o dabar ir kolegų. Kiekvienas studentas, kol yra klasėje, tampa tarsi šeimos nariu, o kai baigia mokslus, tą bambagyslę tenka nutraukti. Ši operacija būna gana skausminga, bet toks gyvenimas. Malonu, kai tavęs nepamiršta buvę mokiniai, paskambina ar ateina pabendrauti tuomet, kai grįžta į Lietuvą iš viso pasaulio (JAV, Anglijos, Vokietijos, Austrijos). Beje, jie ir ten sėkmingai dainuoja.

- Ar žinote formulę, ko reikia, kad mokinys išaugtų puikiu atlikėju?

- Viena studentė rašė tiriamąjį darbą, kuriame bandė išsiaiškinti, ar egzistuoja sėkminga dainavimo mokymo formulė. Deja, nerado. Vien balso nepakanka. Jį galima surasti ir atskleisti, o ką daryti, jeigu žmogus nėra asmenybė? Kaip įpūsti jam intelektą, tikros emocijos pojūtį, charizmą, galų gale atsakomybę kompozitoriui ir publikai? Norint padaryti gerą profesinę karjerą, reikia ne tik vokalinių ir aktorinių gabumų, bet ir puikios atminties, lingvistinių gebėjimų, darbštumo, atsakomybės jausmo, mokėjimo bendrauti ir dar trupučiuko sėkmės. Reikia tinkamu laiku atsirasti reikiamoje vietoje. Lietuvoje tokia vieta, pasirodo, yra televizija, bet ne operos teatras. Ačiū Dievui, didžioji dalis mano studentų - gabūs, protingi, emocionalūs, darbštūs ir padorūs jauni žmonės. Starto pozicijos visiems yra vienodos, bet kažkas vis tiek atbėga pirmas...

- Sakoma, kad šou pasaulyje jaunų žmonių tyko labai daug pavojų. O kokie pavojai tyko operoje?

- Nepasakysiu nieko naujo - „ugnis, vanduo ir varinės triūbos“, paskutinis - pats pavojingiausias. Šlovė ne vienam susuko galvą. Be jokios abejonės, kiekvienam mokiniui aiškiname, kaip reikia elgtis scenoje, kalbame apie santykius su kolegomis, pagarbą orkestro artistams, pagalbiniam personalui ir, aišku, publikai. Labai svarbu išlaikyti distanciją su savo gerbėjais. Kartais jie praranda saiką ir pradeda savo numylėtinį laikyti nuosavybe. Pavojinga įsimylėti scenos partnerį arba su juo susipykti...

- Koks pats didžiausias komplimentas, kurio esate sulaukusi iš gerbėjo, mokinio ar savo mokytojo?

- Komplimentų būta daug ir gražių. Sunku visus ir prisiminti. Šiais metais Rusijos spaudoje buvau pavadinta Lietuvos Valkirija. Turbūt labai garsiai dainavau. (Juokiasi.) O vienas studentas visai neseniai pasakė, kad suprato, jog norėtų vis labiau klausytis mano dainavimo. Mano mokytoja prof. V.Mikštaitė retai girdavo, bet po Violetos (Dž.Verdžio „Traviata“) premjeros pasakė nemažai gražių žodžių. Iš karto po spektaklio ar koncerto pasakytų žodžių aš dažniausiai neprisimenu, turbūt dar viena koja būnu scenoje.

- Kokie vaidmenys Kauno muzikiniame teatre jums vis dėlto svarbiausi ir artimiausi?

- Visi vaidmenys brangūs, tik vieni pavyko geriau, kiti - mažiau. Kiekvieną vaidmenį kuri visa širdimi. Tuo metu, atrodo, nieko svarbesnio pasaulyje nėra. Aišku, Violeta Valery - kiekvieno soprano svajonė. Man pavyko, dainavau daug „Traviatų“, ir ne tik Kaune, ir ne tik Lietuvoje. Šį vaidmenį atlikau 120 kartų! Džildos (Dž.Verdžio „Rigoletas“) ar Margaritos (Š.Guno „Margarita“) dėka sutikau fantastiškų partnerių... Bona labai sunkiai gimė, bet buvo verta. Tai vienišiausia pasaulyje asmenybė... Beveik visuose koncertuose su didžiausiu malonumu dainuoju Bonos madrigalą, Ariją - Danzą ar Litaniją. Visus vaidmenis myliu, nes aš gyvenu, išprotėju, myliu, pykstu, šmaikštauju ir mirštu kartu su jais kiekvieną kartą iš naujo.

- Ar nesijaučiate užsidariusi savo gimtajame Kaune?

- Pastaruosius 25 metus mano gyvenimas tikrai nesisuka tik Kaune, į Vilnių važiuoju tik darbo reikalais ir visai jo nepasiilgstu, nors viena muzikologė, televizijos laidų vedėja yra mane, kaip ir visus kauniečius, pavadinusi „vabaliuku“, bet aš turiu sparnus ir skraidau, kur noriu ir kur kviečia: Italija, Suomija, Rusija, Ukraina, Lenkija, Estija, Portugalija, Baltarusija... ir, aišku, Lietuva. Ar to maža? Nejaučiu jokio periferijos sindromo. Kai dainuoji užsienyje, publikai tas pats, iš kokio tu miesto, svarbu, kaip tu dainuoji.

- Ką dar norėtumėte nuveikti muzikos srityje? O gal ką nors pakeisti?

- Na, kažin ką muzikos srityje nuveikti aš negaliu, nes moku tik dainuoti (kažkiek) ir mokyti (trupučiuką), o dainuosiu, kol galiu ir kvies. Aišku, amžius padaro tam tikras korektūras - nei jauna, nei graži, betgi kviečia su koncertais ir skųstis tikrai negaliu ir nenoriu. Dabar tuo labiau nieko nekeisčiau, juk aš esu laimingas žmogus. Mano 6 klasės rašinėlio „Kuo tu nori būti?“ svajonės išsipildė. Ko daugiau reikia?

- Ką vadinate savo šeima?

- Na, čia tai jau aš daugiavaikė mama. Šiuo metu šeimoje 14 vaikų, įvairaus amžiaus ir pasiekimų: fantastiški parengiamojo ir pirmo kurso studentai, R.Ščiogolevaitės pristatinėti nereikia, o kur dar vyresni: K.Siurbytė, E.Bavikinas... jie jau padarė karjerą. Daugelio tarptautinių konkursų laureatai M.Gacevičius, A.Apšega dar tik pradeda, bet sėkmingai, savarankišką darbą. Visų nesuminėsi, o ir ne visi verti. Jeigu visi susirinktų, tai būtų apie 40. Beveik visi baigusieji mano klasės studentai valgo duoną iš dainavimo.

Tiesa, su studentais per šventes mes padainuojame liaudies dainas. Tuomet būna labai smagu. Beje, čia neapsieita be kuriozų: vieni kerštaujantys kaimynai iškvietė policiją, o kita moteris tuo pačiu metu puolė ieškoti radijo stoties, kur taip gražiai dainuoja, kad padidintų garsą. Policija atvažiavo, bet kai pamatė jaunų, gražių ir visiškai blaivių žmonių būrį, atsiprašė ir išėjo... (Juokiasi.)

- Kalbate vien apie darbą ir savo studentus... O laisvalaikis? Pomėgis?

- Tai kad nežinau. Man patinka mano darbas, mėgstu vaikščioti jūros pakrante ir rinkti akmenėlius, stikliukus ir gintarą. Taip pat, kaip ir atrasti jaunus, gražius balsus... Na, dar žaisti „žaidimukus“ ir važinėti automobiliu, dar žiūrėti muzikinius projektus ir klausytis geros klasikinės muzikos. Tikrai nieko ypatingo. Tiesiog ilsėtis, „tingėti“, ir tiek.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“