Vaclovas Daunoras

Vaclovas Daunoras
Operos dainininkas
1937-02-01
Gimtasis miestas: Žagarė
Biografija

Vaclovas Daunoras (g. 1937 m. vasario 1 d. Žagarėje) – Lietuvos operos solistas (bosas), visuomenės veikėjas.

1954–1958 m. koncertavo Jono Švedo liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. 1957–1962 m. studijavo LSSR konservatorijoje (Zenono Paulausko klasė). 1960–1971 m., 1973–1975 m. ir nuo 1980 m. LSSR operos ir baleto teatro, 1971–1973 m. LSSR filharmonijos, 1975–1976 m. Kauno muzikinio teatro solistas. 1966–1968 m. stažavo Milano teatre „La Scala“, kur dainavo Monteronę G. Verdi operoje „Rigoletas“ ir Didįjį žynį V. A. Mocarto „Idomenėjuje“. 1967 m. „Rigoleto“ spektaklyje dainavo su Lučianu Pavaročiu. Nuo 1968 m. dėstė LSSR konservatorijoje, 1983 m. profesorius. Mokinė Jolanta Čiurilaitė. 

1988 m. dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo vykusioje spaudos konferencijoje pareiškė, jog pasitraukia iš jo veiklos dėl kraštutinių siekių apraiškų. Sąjūdžio veikloje daugiau nedalyvavo. 1993 m. išvyko į JAV. 1996 m. pradėjo dainuoti Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. 2005 m. baigė savo karjerą.

Muzikinė veikla. Vaclovas Daunoras – vienas labiausiai pasaulyje išgarsėjusių lietuvių dainininkų, charizmatiškasis bosas. 1960 m. debiutavo operoje „Karmen“ Eskamiljo vaidmeniu. 1962 m. iškovojo trečią vietą M. Glinkos konkurse Maskvoje. 1966 m. tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse Maskvoje pelnė ketvirtą vietą. 1971 m. tarptautiniame Tulūzos (Prancūzija) konkurse laimėjo „Grand Prix“.

Gastroliavo Bulgarijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, VDR, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Egipte.

Įvertinimas:
1971 m. LSSR liaudies artistas
1986 m. - SSSR liaudies artistas
2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis

Publikacijos

Giedrė Kaukaitė. Pasija pagal Daunorą

Dainuoja Vaclovas Daunoras, 2 CD albumas

Giedrė Kaukaitė. PASIJA PAGAL DAUNORĄ.
Rugsėjo 4 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyko Vaclovo Daunoro kompaktinių plokštelių albumo sutiktuvės. Albumą išleido Lietuvos muzikų sąjunga. Vakarą vedė muzikologė Jūratė Katinaitė.

Ar esate kada stebėję savęs besiklausančio dainininko veidą? Ko jis klausosi ir ką jis girdi, ko negirdi kiti? Manot, savo balso klausosi? Gėrisi? Ne, ne...

Renginio pradžia užklupo publiką stulbinamai netikėtai ir visai ne „kaip visada“.

...Pro tarpdury stovinčiuosius atsargiai prasiyrė nedidukas pilka striukele vilkintis žilas žmogus, toks tartum netyčia pro šalį ėjęs ir, lazdele pasiramsčiuodamas, neskubriu žingsniu, daugelio nė nepastebėtas tyliai užkopė į sceną. Sustojo ir atsigręžė. Daunoras.

Pažįstamai skvarbiu žvilgsniu jis permeta salę, pasiųsdamas mums kažką nenusakomo, ir šis akimirksnis nutvilko aukštos įtampos išlydžiu. Stveriamės žaibolaidžio, ko gi daugiau? – aišku, plojimų. Jie prapliumpa staiga, kaip potvynis, kaip liūtis su kruša. Vaclovas stovi priešais vienas, abiem rankom lazdelės įsitvėręs, tyli, mėgina šypsotis; jis aiškiai sutrikęs, keliskart linkteli lyg sveikindamasis. Šypsenos užuomina lėtai praveria jo burną plačiau ir tai panašu į nebylų šūksnį, nebylų aiktelėjimą ar atodūsį. Daunoras net trūkteli pečiais, suprask, - kas čia darosi? Ko sustoję taip ilgai plojat? Ką man daryt? Tvardydamasis, lazdelės įsitvėręs jis kiek pasiūbuoja visu kūnu į šalis. Veido kaleidoskopas transliuoja nenumatytas, nesugalvotas emocijas – visą plačią jų partitūrą vienu ypu. Svečias, regis, net gūžiasi nuo nelauktai karšto sutikimo, nuo tų poros šimtų akių, įsirėmusių į jį: skruostai nejučia virpteli, skvarbusis žvilgsnis tampa kone vaikiškai bejėgis, ir akys ima drėkti.

Pavojingai ilgai užsitęsusią akistatą pristabdo Jūratė Katinaitė, iki šiol kantriai stoviniavusi scenos pakrašty. Ji gestu pakviečia vakaro herojų (tokį gražiai neherojišką!) sėstis. Trys įsakmūs Pilypo arijos orkestro akordai nutraukia plojimus, ir mes drauge su violončelės solo panyrame į tolesnį akistatos puslapį – į Verdi „Don Karlą“, į Daunoro Pilypą. Ir į save...

... Klausytis savęs – nemenka kančia, gal net egzekucija (o čia dar ir vieša!)... Juk sugrįžta kaip gyvi visi anie jausmai nuo pačių pirmųjų, kai tą muziką išgirdai; aidu atsiliepia ta pati sielos styga, tąsyk užgautoji. Seki iš paskos (ir pasitinki iš anksto!) visas frazes, meni kaip jas vieną po kitos lipdei į savąjį interpretacijos kūrinį. Melodijos posūkiuose, orkestro moduliacijose, pauzėse ir fermatose, visuose nerimastinguose tremolo, kiekvienoj raidėj sukyla visa tavo minčių kariuomenė – gal ilsėjusis, bet nė sekundei niekur nesitraukusi, - ir skanduoja tau tavo paties troškulius, lūkesčius, aistras ir kančias, o visa tai kaip galėjai ir kaip sugebėjai taip ir pynei į to mylimo, paties pasirinkto kūrinio garsų ir prasmių srautą. Juk dainavai visuomet ne kieno kito, tik savo gyvenimą. O jis margas kaip genys ir dar už genį margesnis.

Ar esat kada žvelgę į publiką iš šono - na ko gi žmonės taip spitrija į sceną? Kiekvienas ten save mato. Kiekvienas savęs ieško. Ir - randa arba ne.

Nejučia atminty šmėsteli garsioji C.Th.Dreyerio kino juosta „Žanos d‘Ark pasijos“. Ekrane kankinamai ilgai ir lėtai vos ne chirurginiu būdu preparuojama kentėjimo anatomija, pasitelkus aktorės Marios Falconetti veidą. Jei esate stiprių nervų, tai ištversit iki galo. Jei ne, ilgai nelaukę užsimerksit. Juk nepadoru brautis į ne savo teritoriją, kur žmogus – be apsaugos, be kaukės, be kiauto, be šarvo, gal net be odos?

Pasijos... Kančia... Kristaus kančia... Pasijos pagal Matą... Pasijos pagal Joną... Pasija – kančia? Pasirodo, - ne tik! Lotyniškos žodžio passio šaknys reiškia ir kančią, ir aistrą. Kokia iškalbinga, kokia išmintinga ir graži dviprasmybė. Kentėjimas – aistra. Aistra – kentėjimas. Gyvenimo sūpuoklės.

Tad gal ne šiaip sau Vacys nerimastingai žvilgčioja pro langą: ten jo Vilnius, jame pusė gyvenimo prabėgo; žvilgčioja į vargonus, - anuomet jų šioje salėje nebuvo; remiasi nugara į fortepijoną, nors jis tik klausosi kartu su mumis ir dainuoti gyvai šiandien nesiruošia. Žvilgsniu nejučia paklaidžioja po salę – kone visi veidai pažįstami ir vis dar atpažįstami, nors ir nematyti daugiau nei dvidešimt metų. Lazdelės nepaleisdamas jis žvilgsniu sveikinasi su vienu kitu, tačiau tarpais įdėmiai suklūsta ties jam pačiam išsišifruojama fraze, žodžiu ar kelių raiškių garsų artikuliacija: del‘ Escurial!.. Šis žodis – vien iš šauktukų sudėtas! Ir tūkstančiais šauktukų mumyse atsiliepia.

Vyksta veidrodinė akistata.

Vyksta mūsų visų gyvenimo apyskaita ir jausmų apykaita – daugiabalsė fuga. Nerežisuota ir nemontuota.

Todėl nemainyčiau šių brangių minučių į pagundą darsyk įveikti Žanos d‘Ark aistrų kančias ekrane!

Teisus dirigentas Juozas Domarkas, pačioj renginio pradžioj pasakęs: „Sveikinu ne tik sugrįžusį Daunorą, bet ir mus visus“; teisus ilgametis Daunoro pianistas Robertas Bekionis, prisipažinęs: “Greta Vaclovo Daunoro prabėgę metai yra laimingiausi mano gyvenimo metai“; teisi Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė kompozitorė Audronė Žigaitytė, „apkaltinusi“ Daunorą išvedus ją dar paauglę iš proto, kai ši klausėsi operų senajame teatre lietuviškai ir jau tuomet įsimylėjo operą visam gyvenimui; savaip teisus ir Balio Dvariono mokyklos aštuntokas, gyvo Daunoro dar nematęs, susitikimą su juo pakomentavęs taip: „Ten buvo daug labai gražių ponių!“.

Teisi ir iš publikos pakilusi nepažįstama elegantiška klausytoja, išsakiusi, ko gera, vakaro atmosferos kvintesenciją: „visas mano gyvenimas prabėgo su Vaclovo Daunoro balsu. Nemokėčiau paaiškinti kodėl tas balsas mane taip veikia, Daunoras man – bosų bosas“.  

O tasai bosų Bosas priartėja prie rampos ir pakelia pirmoje eilėje sėdėjusį kitą bosą – Vincentą Kuprį, apsikabina, pasisveikina ir linksmai papasakoja, kaip Glinkos konkurso metu Maskvoje, atpažinę lietuviškas pavardes jie prakalbo viens į kitą lietuviškai, ir  šis netikėtas susitikimas lėmė, kad Sverdlovsko operos teatro solistas Vincentas Kuprys, dukart ištremtas iš Lietuvos, pagaliau sugrįžo į tėvynę  ir tapo Lietuvos bosu.

Tą vakarą klausėmės ir daugiau Vaclovo Daunoro įrašų. Jie liudijo tą patį: tvirta ranka tvirtai važnyčioja gaivališkos prigimties balsą, vyriškai santūriai renkasi ir taupiai derina interpretacijos akcentus. Tačiau... Trumputė P.Tosti neapolietiška meilės dainelė „A Vucchella“ užhipnotizuoja tokiu intymiu burkavimu, jog netenki amo – ar čia tikrai tas pats Daunoras? Toks nelauktai atviras, rafinuotas ir erotiškas?

Vakarui gerokai įsibėgėjus prabilo ir pats Vaclovas Daunoras. Negalėčiau atpasakoti ką jis kalbėjo, aš klausiausi muzikos jo balse. O kalbėjo jis be galo paprastai, „nepastatytu“ balsu, nesistengdamas kuo nors nustebinti ar „padaryti įspūdį“, kalbėjo kaip namie, kai nereikia pozuoti ir stengtis. Taip kalba brandos sulaukęs žmogus, kai viskas jau atlikta, padaryta ir pasirašyta. Tik pabaigoj trūkčiojančiu punktyru išsprūdę du žodžiai: „prisiminkite mane“ (užkalbėjimas? užkeikimas? atsiprašymas? epitafija?) pakuždėjo, kad savanoriškoj tremty už Atlanto prabėgę daugiau nei dvidešimt metų Daunorui buvo ne tik sėkmingos karjeros tąsa ir galimybė meškerioti tiesiai per savo langą iš vandenyno blue fish (mėlynas žuvis), bet ir ilgų gilių apmąstymų metai.

Jūratė Katinaitė pastarąjį Vaclovo Daunoro gyvenimo laiką pavadino užsitęsusia paslaptimi. O užsitęsusios paslaptys priartina mus prie Slėpinio. Aiškintis slėpinius būtų puikybė, tarsi manytum galįs pasaulio sąrangą įminti. „Slapčiausias sielos kertes vien Dievas įžvelgti tegali“, - skamba karaliaus Pilypo arijos lietuviškame tekste. Tebūnie...

Išvakarėse Vacys nerimavo: „ką aš ten rytoj darysiu?“ Nieko jis „nedarė“, tik buvo savimi. Pabuvome savimi ir mes – be kaukių, be kiauto, be šarvų, atviromis širdimis. Buvome nuolankūs. Vakarą surežisavo Gerumas. Išgirskime šį žodį iš naujo, juk esame jį bemaž pamiršę.

Kitą dieną paklaustas kaip jaučiasi, Vacys atsakė: „Pirmąsyk Vilniuje buvau toks laimingas“.