Virgilijus Visockis

Virgilijus Visockis
Dirigentas
1967-06-24
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Biografija

Dirigentas VIRGILIJUS VISOCKIS baigė Lietuvos nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, choro dirigavimą. Lietuvos Muzikos akademijoje studijavo orkestrinio dirigavimo specialybę pas žymius Lietuvos dirigentus prof. J.Aleksą ir prof. J.Domarką.
Studijų metais jis įkūrė kamerinį orkestrą „Archi Basilica Vilnensis”, kolektyvo repertuarui pasirinko kompozitorių J.S.Bach‘o, A.Vivaldi, W. A. Mozart‘o kūrinius.
1991-1993 m. V.Visockis dirbo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyr. dirigento J.Domarko asistentu, buvo dirigento asistentu Operos ir baleto teatre statant operas J.Karnavičiaus „Gražina” ir R.Wagner‘io „Tanhoizeris”.
1993 m. Kauno muzikiniame teatre jis pastatė G.Donizetti operą „Meilės eliksyras”. 1994 m. spektaklis buvo nominuotas Lietuvos teatro meno apdovanojimui „Kristoforas”.
1994-1997 m. V.Visockis tobulino dirigavimo žinias Austrijoje, Vienos aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje (dirig. J.Kalmar, L.Hager, F.Bauer-Theussl). Dalyvavo operos dirigavimo seminare Veimare (1990, vad. – dir. H.Rögner), 1995m. - tarptautiniame G.Fitelberg‘o dirigentų konkurse Katovicuose (Lenkija), 1996 m. - prof. J. Kalmar‘o surengtame operos seminare Vienoje.

V. Visockio 2002 m. pastatyta G.Kuprevičiaus opera „Karalienė Bona” pelnė jam Kauno teatralų apdovanojimą „Fortūna”, o operėlė parodija „Grybų karas ir taika” 2002 m. pripažinta geriausiu metų spektakliu vaikams Kaune.

Repertuaras

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre V. Visockis pastatė spektaklius:
1993, G.Donizetti opera „Meilės eliksyras“,
1997, muzikinę pasaką vaikams „Mažoji burtų fleita”,
1998,  I.Kalman‘o operetę „Cirko princesė”,
1999, P.Čaikovskio baletą „Spragtukas”,
1999, J.Kander‘io miuziklą „Zorba”,
2000, F.Lehar‘o operetę „Šypsenų šalis”,
2001, Z.Bružaitės operėlę parodiją „Grybų karas ir taika”,
2002, G.Kuprevičiaus operą „Karalienė Bona”,
2003,G.Kuprevičiaus Kauno operetę „Kipras, Fiodoras ir kiti“,
2005, T.Kutavičiaus, V.Palčinskaitės operą „Nykštukas Nosis“,
2006, K.Milöcker‘io operetę „Studentas elgeta“,
2007, Z.Bružaitės operėlę baletą „Voro vestuvės“,
2008, I.Kálmáno operetę „Monmartro žibuoklė“,
2010, J.Strauss operetę „Vienos kraujas“, atnaujinimas,
2012,  J.Strauss operetę „Čigonų baronas“,
2013, E.Chagagortian opera vaikams „Ausinė kepurė“
2015, Antano Jasenkos opera vaikams „Dryžuota opera“,
2016, R.Planquette operetę „Kornevilio varpai“.

Straipsniai

Dirigentas Virgilijus Visockis

Rudeniui įsibėgėjant į Kauno valstybinį muzikinį teatrą grįžta spektakliai. Tuomet vis dažniau teatre galima sutikti iš Vilniaus atvykusį visada žvalų ir energingą dirigentą, kurio galvą puošia stilinga skrybėlė. Tai – Virgilijus Visockis, šiemet minintis dvigubą jubiliejų. Kai visa Lietuva siautė Joninių sūkuryje, dirigentas sutiko penkiasdešimtmetį, o prieš dvidešimt penkerius metus jo batutai pirmą kartą pakluso Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras. Spalio 15 dieną maestro jubiliejui skirtame vakare sužibėjo vienas naujausių dirigento darbų – Roberto Planquette´o operetė „Kornevilio varpai“.

Susėdus partitūromis nusėtame jaukiame teatro dirigentų kambarėlyje, smagiai suūžia kavos aparatas, o galvoje kirba intriguojantis klausimas: kodėl Joninių dieną gimęs žmogus nėra gavęs Jono vardo, o nešioja skrybėlę? Humoro jausmo nestokojantis maestro šypsosi:

– Taip, dauguma mano pažįstamų nuolatos klausia, kodėl aš ne Jonas. Tėvai nusprendė duoti antrąjį mano tėčio vardą – Virgilijus. Taigi Joninės man smagi šventė, bet jos metu aš švenčiu savo gimtadienį. Tiesa, mano krikšto vardas – Jonas. O skrybėlė? Tiesiog jaučiuosi subrendęs skrybėlei. Anksčiau maniau, kad šis galvos dangalas sendina žmogų. Matyt, tokią nuomonę suformavo seni filmai. Bet visai neseniai pajutau, kad skrybėlė tinka mano įvaizdžiui, man patinka ją nešioti, tai labai gražus ir praktiškas aksesuaras. Turiu vienintelę skrybėlę, kurią mielai dėviu vėsesniu oru. Malonu, kad ji atkreipia aplinkinių dėmesį.

– Dažnas dirigentas muzikos keliu pasuka, matyt, neatsitiktinai, jo pasirinkimą dažnai lemia šeimoje vyraujanti muzikinė aplinka. Kas Jus pastūmėjo pasirinkti šią profesiją?

– Aš – ne išimtis, mano kelias į muziką buvo užprogramuotas iš anksto. Didžiuojuosi tuo, kad mano senelis Petras Visockis buvo vienas iš Kauno muzikinio teatro iniciatorių – jis priklausė tai bemaž dešimties asmenų grupei, kuri 1940 m. kreipėsi į tuometinę valdžią su prašymu steigti muzikinį teatrą. Jis buvo aukštos prabos dainininkas, bosas, studijavęs Oreste Marini klasėje, sukūręs eilę įsimintinų vaidmenų tuometiniame Kauno operos teatre. Deja, dėl nepalankios politinės situacijos 1948 m. jam nepavyko kartu su trupe persikelti į Vilnių, kur buvo įkurtas operos teatras, tad dainininko karjerą tęsė Klaipėdos muzikiniame dramos teatre. Klaipėdoje senelis pasinėrė į pedagoginę veiklą, ją tęsė grįžęs į Kauną.

Mano tėtis – pianistas, baigęs tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją pas vieną garsiausių to meto fortepijono pedagogių, kompozitoriaus Balio Dvariono žmoną Aldoną Dvarionienę. Kurį laiką mokytojavo Panevėžyje, vėliau – M. K. Čiurlionio meno mokykloje, dirbo Lietuvos televizijoje, vadovavo Pedagoginio instituto katedrai, apgynė disertaciją, buvo Lietuvos kultūros ministerijos Muzikos reikalų valdybos viršininkas. Jo biografija itin spalvinga, o vienas reikšmingiausių faktų, už kurį turime būti dėkingi mano šviesaus atminimo tėčiui – televizijos konkurso „Dainų dainelė“ gimimas. Tiesa, tėčio iniciatyvos ir energija ne visada jam padėdavo – dėl savo aktyvumo, nenumaldomo noro ką nors keisti ir daryti naujai jam teko palikti darbą televizijoje. Taigi, mano tėtis – daugiabriaunė asmenybė, tikras muzikos profesionalas, jo universalumas iki šiol man yra vienas didžiausių pavyzdžių.

Tėvai mane kryptingai pastūmėjo muzikos link. Iš pradžių mokiausi chorinio dirigavimo Čiurlionio menų mokykloje, bet būdamas keturiolikos penkiolikos metų dar nežinojau, kuo norėčiau tapti, nes chorinis dirigavimas neatrodė ta kryptis, kuri viliotų eiti toliau. Galbūt dėl to, kad tuo metu diriguoti mokydavomės fortepijonu atliekamoms choro partijoms, o praktikos su tikru choru neturėjome. Tekdavo tik įsivaizduoti, o paauglio vaizduotė dar nepajėgi įvertinti dirigavimo tikram kolektyvui privalumų. Vieną kartą tėtis įteikė man keletą simfoninės muzikos partitūrų ir vinilinių plokštelių. Aš ėmiau analizuoti tos muzikos konstrukciją ir tuomet pajutau tikrą malonumą bei norą vadovauti orkestrui. Man tarsi atsivėrė naujas didžiulis pasaulis, į kurį pasinėriau visa galva ir nardau jame iki šiol.

– Studijuodamas žinių sėmėtės pas du, ko gero, garsiausius Lietuvos dirigentus. Ką Jums davė šios neeilinės asmenybės?

– Būdamas šešiolikos ėmiau lankyti legendinio dirigento Jono Aleksos paskaitas tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Tuomet pas jį nediriguodavau, tik stebėdavau, kaip jis dirba su studentais. Trečiuosiuose konservatorijos rūmuose tvyrodavo unikali aura: profesorius per paskaitas atverdavo ketvirtojo aukšto langą, užsirūkydavo pypkę ir dalindavosi, regis, neišsenkančiomis mintimis bei idėjomis. Stebėdavau jo gestus, gilinausi į metodiką, tad dar treji metai, praleisti su J. Aleksa man tapus studentu, buvo tarsi ankstesnio mokymosi tąsa, remiantis tvirtai M. K. Čiurlionio mokyklos mokytojos Nadeždos Kazakauskienės įdiegtais dirigavimo pagrindais.

Vėliau, kai profesorius išvyko dirbti į Slovakijos sostinę Bratislavą, buvo kilusi mintis sekti iš paskos, mokytis ten, bet laikmetis dar neleido tokios prabangos, tad studijas tęsiau pas kitą Lietuvos simfoninio dirigavimo mokyklos grandą – profesorių Juozą Domarką. J. Aleksa savo interpretacijas grindė filosofinėmis idėjomis, aukštomis materijomis, giliais apmąstymais. J. Domarkas – puikus praktikas, įvedęs mane į tikrąjį, realų dirigavimo pasaulį. Manau, kad šių dviejų ryškių asmenybių mokymo principų derinys man buvo labai naudingas ir iki šiol veda į priekį.

– Muzikanto karjeroje, kaip ir sporte, didžiulę reikšmę turi kokybiškas startas. Kaip jis pavyko Jums?

– Pirmuoju profesionalumo išbandymu man tapo dar studijų laikais suburto kamerinio ansamblio „Archi Basilica Vilnensis“ veikla. Į kolektyvą susibūrėme vedami jaunatviško entuziazmo, neturėdami jokio finansinio pagrindo, netgi reikiamų partitūrų. Tiesiog norėjosi muzikuoti, rasti savą raiškos nišą tuomet atgimstančios šalies kultūriniame gyvenime. Orientavomės į baroko epochos muziką, universaliojo Mozarto kūrybą, puoselėjome planus rengti nuolatinių koncertų ciklą Vilniaus arkikatedroje, kuri buvo ką tik sugrąžinta tikintiesiems. Deja, šiam projektui nebuvo lemta ilgai gyvuoti: tuometinė bažnyčios vadovybė nepalaikė mūsų idėjos, ir jaunatviškas entuziazmas pamažu išblėso. Vėliau teko rengti simfoninės muzikos programas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dirigavau kartu su jaunaisiais atlikėjais rengiamo koncertų ciklo „Atžalynas“ koncertams, padėjau gimti Jurgio Karnavičiaus operos „Gražina“ ir nuostabaus Richardo Wagnerio veikalo „Tanhoizeris“ premjeroms Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

– Regis, Jūsų muzikinis startas pavyko, bet patraukėte į Austriją...

– Studijos Vienos aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje nebuvo atsitiktinis žingsnis. Ši mokymo įstaiga mane traukė nuo seno – juk būtent čia studijavo mano pirmasis profesorius J. Aleksa. Tam tikru metu pajutau, kad privalau ten vykti. Per pustrečių metų trukmės studijas pavyko pajusti tenykštę atmosferą, pažinti austrišką muzikinį mentalitetą, įgyti gausybę patirčių. Norėdamas giliai suvokti muziką, ją privalai studijuoti pats, filtruoti per savąjį ego, savo asmenybę, ir nesvarbu, kur tu tai darysi, bet pasisemti patirties kitoje šalyje, o ypač Austrijoje, rekomenduočiau kiekvienam muziko keliu einančiam jaunam žmogui.

– Studijos ir gyvenimas Vilniuje, mokslai Austrijoje. O kokie gi likimo vingiai Jus sugrąžino į senelio miestą Kauną?

– Mano abu tėvai gimė Kaune, bet išvažiavo studijuoti į Vilnių ir ten pasiliko. Taip ir aš tapau vilniečiu su kaunietiškomis šaknimis. O mano grįžimas į Kauną, į šį teatrą buvo natūrali veiksmų eiga. Būna, kad darbo vieta tarsi pati suranda tave. Taip nutiko ir man. Po sėkmingo diplominio darbo – Giuseppe Verdi operos „Rigoletas“ pristatymo – man buvo pasiūlyta diriguoti spektaklį dar kartą, o vėliau tuometinis teatro vadovas Gintautas Žilys paskatino imtis Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“ pastatymo. Po šios komiškos operos premjeros buvo Imre Kálmáno operetė „Silva“, ir pamažu mano veikla teatre įsibėgėjo. Grįžus iš studijų Vienoje turėjau puikią progą pritaikyti ten įgytas žinias – vadovavau W. A. Mozarto operos „Užburtoji fleita“ adaptacijos vaikams pastatymui. Beje, šis spektaklis, mūsų teatre vadinamas „Mažoji burtų fleita“, rodomas iki šiol – jau dvidešimt metų.

– Žvelgiant į Jūsų nuveiktų darbų sąrašą stebina žanrų įvairovė. Čia rasime ir Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“, kone visų garsiųjų operečių kūrėjų – Johanno Strausso, Imre Kálmáno, Franzo Leháro, Karlo Millöckerio – veikalus ir gausybę kitų spektaklių. O kas artimiausia Jums pačiam?

– Kauno valstybiniame muzikiniame teatre teko diriguoti bemaž visų žanrų sceninius veikalus: nuo miuziklo iki spektaklio vaikams, nuo operos iki baleto. Negalėčiau išskirti nė vieno šių žanrų, visi savaip įdomūs ir žavūs. Vis dėlto mano mylimiausi – klasikiniai veikalai, opera ir operetė. Šie žanrai būtini kiekvienam muzikantui, juos studijuodamas dirigentas išauga tiek kaip interpretatorius, tiek kaip asmenybė. Man labiausiai subręsti ir atsiskleisti padėjo operetė, nes atėjęs į teatrą dar neišmaniau šio žanro subtilybių. Žinoma, bėgant laikui savyje atrandi naujų gebėjimų, požiūrių, leidžiančių giliau pažvelgti į diriguojamas partitūras. Vienas mylimiausių spektaklių – Johno Kanderio miuziklas „Zorba“, jis tapo tikru mano karjeros proveržiu.

– Vis dėlto aiškiai matyti, kad didelę Jūsų diriguojamo repertuaro dalį sudaro nauji šių dienų Lietuvos kompozitorių opusai. Jums buvo patikėtos visos šiame amžiuje teatre statytų nacionalinių veikalų premjeros.

– Gali pasirodyti keista, bet karjeros pradžioje naujųjų laikų muzika manęs netraukė. Tiesiogiai susidūręs su pirmu tokiu išbandymu – naujo kūrinio pastatymu, pajutau kūrybinio proceso žavesį. Naujo veikalo rengimas scenai ypatingas tuo, kad darbo metu gali gyvai bendrauti su autoriumi, diskutuoti, netgi ką nors patarti ar patobulinti. Pirmieji du premjeriniai lietuvių autorių spektakliai mane užgriuvo vienas po kito. Tą patį 2001–2002 m. sezoną buvo pastatyti Zitos Bružaitės „Grybų karas ir taika“ bei Giedriaus Kuprevičiaus „Karalienė Bona“. Už juos gavau „Fortūnos“ apdovanojimą, juo labai didžiuojuosi, o „Grybų karas“ buvo pripažintas geriausiu metų spektakliu vaikams.

„Karalienė Bona“ man ypač brangi. Labai džiaugiuosi, kad vietoj suplanuotų penkių spektaklių teatro repertuare ji laikėsi ilgus metus, su ja gastroliavome Vilniuje, rodėme festivaliuose. Dirbdamas kartu su G. Kuprevičiumi žengiau didžiulį žingsnį į priekį, pradėjau matyti muziką kitomis akimis, gavau unikalią galimybę įnešti savo indėlį tobulinant kūrinio dinaminius niuansus, instrumentuotę ir kitus aspektus. Dirbdamas tokį kūrybišką darbą bent mažute dalele tampi kūrinio bendraautoriu. Žinoma, tam tikros korekcijos vyksta rengiant ir, pavyzdžiui, operetės spektaklius: medžiaga kupiūruojama, pritaikoma perdirbtam libretui, numeriai keičiami vietomis, bet tai nėra tas pats kaip bendravimas čia ir dabar su muziką parašiusiu autoriumi.

Po šių spektaklių buvo dar vienas Z. Bružaitės veikalas, G. Kuprevičiaus operetė „Kipras, Fiodoras ir kiti“, Tomo Kutavičiaus opera vaikams „Nykštukas Nosis“, Antano Jasenkos „Dryžuota opera“. Taip laipsniškai susiformavo mano kaip šiuolaikinių kūrinių dirigento amplua. Nors, žinoma, nesu aklai prisirišęs vien prie šio žanro. Repertuarą nuolat papildo operetės, mūsų teatrui bendradarbiaujant su Estijos operos festivaliu „PromFest“ dirigavau G. Verdi operą „Atila“, o po mėnesio scenos šviesas išvys mano diriguojamas Johanno Strausso baletas „Pelenė“. Džiugu, kad teatro vadovybė manimi pasitiki ir leidžia tobulėti ne tik klasikinių žanrų, bet ir šiuolaikinės muzikos srityje.

– Bet koreguojant kompozitoriaus pateiktą medžiagą vien žinių nepakanka. Tam reikia ir drąsos...

– Manau, jei dirigentas leidžia sau teikti pasiūlymus kompozitoriui, tai arba jis pernelyg bravūriškas, arba išties turi pakankamai kompetencijos ir žinių, galinčių padėti ryškiau suskambėti vienam ar kitam kūrinio momentui. Norint ką nors pasiūlyti kūrinio autoriui, būtina gerai išstudijuoti veikalą, įsigilinti į jo niuansus, perprasti muzikoje užkoduotas fabulas. Naujo kūrinio gimimas – sudėtingas procesas, reikalaujantis didžiulio dėmesio ir atsakomybės. Kompozitoriaus sumanymas, muzikinė dramaturgija, kūrinio instrumentuotė – labai subtilios sritys, ir dirigentas, kaip muzikos atlikimo praktikas, turi gerai apsvarstyti, ar verta siūlyti tam tikrus pakeitimus. Išstudijavęs partitūrą matai, kad ši vieta skambės tobulai, o kitur sumanymas galbūt pernelyg sudėtingas, ar, atvirkščiai, muzikinę medžiagą galima būtų papildyti.

– Nemažą Jūsų muzikinės veiklos dalį sudaro pedagoginis darbas. Kaip realizuojate save šioje srityje?

– Šiuo metu dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedroje, ilgą laiką vadovavau Dainavimo katedros operos studijos studentams. Studentas – tarsi javų laukas, į kurį reikia pasėti aukštos kokybės sėklą, kad paskui būtų galima nuimti gerą derlių. Dirigento pareiga – padėti dainininkams. Džiugina, kai tarp manęs ir atlikėjo ar studento užsimezga abipusis ryšys, praturtinantis mus abu bendros kūrybos džiaugsmu. Svarbiausia, kad atlikėjas norėtų tiek priimti teikiamą informaciją, tiek ją tikslingai panaudoti. Toks darbas atsiperka su kaupu, nes su smalsiu partneriu galima darbuotis neskaičiuojant darbo valandų. Jeigu žmogus ko nors nemoka, jį galima išmokyti, bet jeigu jis nenori, tuomet visos pastangos bus bergždžios.

– Rengiate simfoninės muzikos programas, diriguojate spektakliams. Ar šie veiklos barai glaudžiai susiję, o gal atvirkščiai – be galo skirtingi?

– Šiuo metu nedažnai tenka diriguoti simfoninės muzikos koncertams. Ankstesniais metais sukaupta patirtis leidžia daryti išvadą, kad dirigavimas simfoniniam orkestrui ir scenos kūriniams turi skirtingų bruožų. Skambant simfoninei muzikai esi vienas su orkestru ir turi galimybę atskleisti savo individualias interpretatoriaus savybes. Profesionaliam orkestrui nebūtina nuolatos diriguoti schemas ar rodyti instrumentų įstojimus – orkestrantai būna puikiai įvaldę medžiagą, gerai girdi vienas kitą, ir dirigentas gali užsiimti pačiu muzikavimo procesu, niuansais, subtilybėmis. Diriguodamas spektakliui tampi tarsi visų scenoje esančių atlikėjų įkaitu, turi vadovauti procesui, gebėti prisitaikyti prie veiksmo situacijų, užglaistyti iškylančias problemas, kad žiūrovas nepastebėtų menkų nesklandumų. Kitaip tariant, dirigentas spektaklyje tampa procesą reguliuojančiu, čia ir dabar jį redaguojančiu vedliu, susiejančiu scenos veiksmą su orkestrantais, sėdinčiais orkestrinėje po scena ir dažnai net neturinčiais galimybės girdėti to, kas vyksta scenoje. Nežinia, ar klausytojas visada geba įvertinti dirigento svarbą, bet tokia jau mūsų duona – stovėti nugara į žiūrovą ir publiką išvysti tik per nusilenkimus.

– O kaip dirigentas atsipalaiduoja? Ar pavyksta nors trumpam pamiršti, kad esate muzikas?

– Nors muzika užpildo didžiąją dalį gyvenimo, man nesvetimi ir kiti pomėgiai. Mėgstu keliauti, bent kartą per metus su šeima stengiamės ištrūkti į kitas šalis, pamatyti jų kultūrą, pasigrožėti architektūra ir gamta. Man patinka istoriniai objektai, dvelkiantys senųjų laikų paslaptimis, antikos dvasia. Taip pat domiuosi joga. Mėgstu jūrą, esu aistringas plaukikas, bet nepatinka tysoti pliaže nieko neveikiant. Pasitaiko, kad ir per atostogas neužmirštu savo pašaukimo, atsiverčiu naują partitūrą ir imu ją nuodugniai studijuoti. Dirigento darbas niekada nenutrūksta: galvoje nuolatos knibžda nauji muzikiniai sumanymai, skamba muzika, vyksta nuolatinis kūrybos procesas, nuo kurio neįmanoma atsiriboti.

Gyvenimo ir kūrybinį jubiliejų švenčiančiam maestro norisi palinkėti ilgiausių metų, nesibaigiančių kūrybinių atradimų ir daugybės premjerų. Naujų proveržių stilingajam dirigentui Virgilijui Visockiui linki ir kartu dirbę sceninių kūrinių kompozitoriai.

Zita Bružaitė:
Virgilijus Visockis man yra tikras Maestro – išskirtinis žmogus, puikus dirigentas, ypatinga asmenybė. Kartu darbavomės statant du mano sceninius kūrinius vaikams: operėlę parodiją „Grybų karas ir taika“ ir operėlę-baletą „Voro vestuvės“. Labiausiai įsiminė pirmasis mūsų kūrybinis susitikimas, rengiant scenos gyvenimui „Grybų karą“. Virgilijus – žmogus, pasižymintis profesionaliu matymu ir įžvalgomis, visa tai gebantis suderinti su paprastu žmogiškumu. Jis – atviras, jautriai į autoriaus partitūrą reaguojantis dirigentas, suvokiantis kiekvieną užrašytą natą ir autoriaus išdėstytą kūrinio koncepciją. Darbas su šiuo menininku man, kaip kompozitorei, buvo labai naudingas, jo poveikį jaučiu iki šiol, kurdama didesnes ar mažesnes orkestrines kompozicijas. Tai man buvo tarsi didžioji mokykla, bendraudama su juo patyriau neapsakomą kūrybinį džiaugsmą bei malonumą.

Jubiliejaus proga papuoščiau Virgilijų skrybėle su paukščio plunksna. Plunksna simbolizuoja paukščio skrydį, o dirigentui nuolatos tenka skraidyti tarp natų, žmonių, idėjų bei minčių. Ši plunksna jam niekuomet neleistų nukristi ant žemės ir padėtų visada išlikti kūrybiniame skrydyje muzikinio olimpo link.

Antanas Jasenka:
Su Virgilijumi susipažinome kurdami spektaklį vaikams „Dryžuota opera“. Darbas vyko kiek neįprastu būdu: paprastai rašant sceninį kūrinį pradedama nuo klavyro, vykstant repeticijoms rengiama orkestruotė. Dėl laiko stokos darbus pradėjome nuo partitūros, kurią vėliau vertėme į fortepijoninę-vokalinę versiją. Virgilijus – itin darbštus, kruopštus dirigentas, puikiai suvokiantis esamą situaciją. Kartu su juo dirbome prie operos orkestruotės, be jo pagalbos vargu ar būtų pavykę taip tiksliai ir preciziškai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Mane sužavėjo jo atidumas, reikalavimas tiksliai užrašyti visus muzikinius niuansus, nepaliekant jokių abejonių ar net smulkiausių klaidelių. Jis – aktyvus kūrėjas, nebijantis pasiūlyti savo idėjų, nevengiantis iššūkių. Nuoširdžiai tikiuosi, kad mūsų bendradarbiavimas tęsis.

Švenčiantį jubiliejų Virgilijų papuoščiau cilindru ir fraku, nes eidamas prie dirigento pulto jis nuolatos išlaiko impozantišką kilmingo žmogaus, aristokrato stotą. Cilindras pabrėžtų jo svarbą ir reikšmę vadovaujant orkestrui, scenai ir visam spektaklio veiksmui.

Giedrius Kuprevičius:
Su Virgilijumi bendravome rengdami scenai nacionalinius kūrinius: operą „Karalienė Bona“ ir Kauno operetę „Kipras, Fiodoras ir kiti“. Šio darbo Virgilijus ėmėsi noriai ir dirbo itin kvalifikuotai, jo vadovaujami orkestras, choras bei solistai įveikė visus iššūkius, įvaldydami nelengvą muzikinę partitūrą. Su šiuo dirigentu darbuotis lengva – jis nekaprizingas, labai tolerantiškas, jautrus autoriaus sumanymams, o tai – puikios menininko savybės. Kartu su Virgilijumi praleidome daugybę smagių kūrybinių valandų. Dirbdamas pastatymų metu ir vėliau, kūriniams jau įsitvirtinus teatro repertuare, jaučiau, kad mano partitūros atsidūrė gerose rankose.

Kuo papuoščiau Maestro? Manau, kad ne skrybėlė žmogų puošia, o atvirkščiai – žmogus skrybėlę. Galima pasipuošti labai įmantriu galvos dangalu, bet tada rizikuojama, kad matysis tik skrybėlė, o ne pati galva. Virgilijui tai nebūtina – jo asmenybė ryški ir pastebima, o tam tikras stilingas atributas tik paryškina puikų jo skonį tiek pasirenkant rūbą, tiek interpretuojant muziką.

Giedrius Prunskus

Nuotraukų galerijos

Virgilijus Visockis

Virgilijus Visockis

2017-07-28