Vytautas Blūšius

Vytautas Blūšius
Choro dirigentas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentas
1930-02-16 - 2019-02-19
Gimtasis miestas: Ūdrupys, Liudvinavo valsčius, Marijampolės apskritis
Poilsio vieta: Klaipėda, Lėbartų kapinės
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Apdovanojimai

1964 m. Liaudies švietimo pirmūno ženklelis
1965 m. LSSR nusipelnęs mokytojas
1980 m. Kultūros žymūno ženklas

Biografija

1937–1941 m. mokėsi Kūlokų pradžios mokykloje, 1943–1947 m. Liudvinavo progimnazijoje, 1948–1951 m. Kauno 3-iojoje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. 1948 m. įstojęs į Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklą, 1948–1952 m. choro dirigavimo mokėsi pas Andrių Kairį ir Nikodemą Martinonį, 1952–1956 m. kompozicijos pas Vytautą Klovą ir Algimantą Daunorą.

1950–1951 m. Kauno mėsos kombinato mišriojo choro vadovas. 1951–1955 m. Kauno miesto 34-ojo ir 36-ojo vaikų darželių muzikos vadovas, 1954–1955 m. miesto 1-ųjų gimdymo namų moterų choro vadovas – parengė chorą 1955 m. respublikinei dainų šventei. 1955–1957 m. Kauno arkikatedros bazilikos mišriojo choro, 1956–1958 m. Profsąjungų kultūros rūmų vaikų choro vadovas. 1958–1961 m. choro dirigavimą neakivaizdiniu būdu studijavo LSSR konservatorijoje (vyr. dėst. Jono Vadausko klasė).

1955–1961 m. Kauno Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos muzikos mokytojas, vaikų ir merginų choro (100–140 dalyvių) vadovas. Šis merginų choras tuo metu buvo vienas geriausių kolektyvų Kauno mieste; 1957 m. I-e respublikinio jaunimo festivalio konkurse laimėjo antrąją vietą, o 1960 m. respublikinės dainų šventės konkurse – pirmąją. 1958–1960 m. Kauno politechnikos instituto dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ choro vadovas. 1959–1961 m. Kauno vaikų muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams. 1961–1963 m. Kauno vidurinės meno mokyklos direktorius. 1962–1972 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos mišriojo choro „Daina“ chormeisteris. 1963–1973 m. Kauno J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos direktorius ir choro dirigavimo dėstytojas.

Nuo 1973 m. rudens – LSSR konservatorijos Klaipėdos fakultetų vyr. dėstytojas, 1974–1983 m. muzikos mokytojų specialybės neakivaizdinio skyriaus choro studijos vadovas, 1975–1987 m. Kultūros fakulteto dekanas, nuo 1977 m. e. doc. pareigas, nuo 1987 m. docentas, 1987–1995 m. fakultetų prorektorius studijų ir bendriesiems reikalams, nuo 1995 m. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros docentas.

Muzikos mokymo įstaigose išugdė būrį chorvedžių. Parašė nemaža straipsnių ir chorų koncertų recenzijų, parengė ir išleido mokslinių metodinių darbų ir mokymo priemonių. Sukūrė per 140 vokalinių ir instrumentinių kūrinių, harmonizavo lietuvių liaudies dainų.

V. Blūšius atliko didelį visuomeninį darbą. Buvo Kauno miesto dainų švenčių organizatorius ir vyr. dirigentas. Chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas arba narys, Kauno miesto liaudies deputatų tarybos deputatas, Kauno ir Klaipėdos miestų chorvedžių tarybos pirmininkas, respublikinių dainų švenčių konsultantas, respublikinių ir Baltijos respublikų studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ chorų tvarkytojas ir režisierius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas ir narys, Stasio Šimkaus chorų konkursų Klaipėdoje iniciatorius ir organizatorius. 

Straipsniai

Lietuviškos kultūros ąžuolas /Algirdas Šumskis/ Klaipėdoje gyvenantis ir aktyviai dirbantis pedagogas, choro dirigentas, kompozitorius, stambių monografijų bei kitų leidinių autorius ir bendraautoris, Stasio Šimkaus tarptautinių chorų konkursų Klaipėdoje pradininkas, daugelio šalies bei įvairių miestų ir regioninių dainų švenčių režisierius, visuomenininkas, Klaipėdos Vytautų klubo prezidentas, chorinės bendrijos „Aukuras“ garbės narys docentas Vytautas Blūšius 1915 metais šventė garbingą 85-metį.

Dažnai pagalvoju, kuo matuojamas mūsų laikas. Ar beprasmiu sekundžių tiksėjimu?.. Gal žyme kalendoriuje ar asmens dokumente? O gal laiko prasmė glūdi kažkur kitur? Gal suvokimas savęs laike arba, kad esu, matuojamas kitu matu? Jei taip, tai kokiu?

Žmogus man dažnai primena ledkalnį, kuris ramiai, niekam netrukdydamas iriasi sau laiko jūros platybėse… Matoma tik nedidelė jo dalis, bet koks jis yra iš tiesų, galima tik spėti ar suvokti pažinus jį laiko gelmėse.

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad maestro V. Blūšių pažįsta visa Klaipėda, o ir ne tik Klaipėda, visa Lietuva.

Kas mums yra V. Blūšius? Kas jis yra Klaipėdai ir Lietuvai?

Muziko keliu

Štai keletas sausų faktų apie jubiliatą, kurie byloja patys.

V. Blūšius gimė 1930 metų vasario 16-ąją Ūdrupio kaime, Liudvinavo valsčiuje, Marijampolės rajone. 1937–1941 m. mokėsi Kūlokų (Marijampolės raj.) pradinėje mokykloje, 1943–1947 m. – Liudvinavo (Marijampolės raj.) progimnazijoje, 1948–1951 m. – Kauno 3-iojoje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje.

Muzikos keliu pasuko anksti, dar vaikystėje, tačiau profesionaliai mokytis ėmė tik įstojęs į Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklą. Ten studijavo choro dirigavimą (1948–1952 m.) bei kompoziciją (1952–1956 m.). O 1957–1961 m. choro dirigavimo studijas tęsė tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Daug meno paslapčių jaunam muzikui atvėrė jo mokytojai A.Kairys, N.Martinonis, V.Klova, A.Daunoras ir kiti.

Iš prigimties labai darbštus bei nenorėdamas „sėdėti“ tėvams ant sprando V.Blūšius anksti pradėjo dirbti: 1951–1955 m. – Kauno 34-ojo ir 36-ojo vaikų darželių muzikos vadovu, 1955–1959 m. – Kauno S.Nėries vidurinės mokyklos muzikos mokytoju, choro ir orkestro vadovu. Netrukus jauną ir perspektyvų menininką pastebėjo ir visuomenė, V.Blūšiui buvo patikėtas ir gerokai atsakingesnis darbas. Štai 1959–1961 m. dirbo Kauno vaikų muzikos mokyklos mokytoju bei direktoriaus pavaduotoju, o 1961–1963 m. – Kauno specialiosios vidurinės muzikos mokyklos direktoriumi.

Didelis ir atsakingas jo gyvenimo etapas buvo 1963–1973 metai, kai V.Blūšius vadovavo Kauno J.Gruodžio aukštesniajai muzikos mokyklai. Per tą laikotarpį mokykla turėjo spręsti labai daug ir meninių-mokymo, ir ūkinių problemų. Su šiomis užduotimis V.Blūšius puikiai susitvarkydavo. Tai byloja amžininkų prisiminimai bei asmeninė patirtis, išguldyta jo parašytoje monografijoje „Kauno Juozo Gruodžio konservatorija“ (2000 m., Kaunas).

Faktai – iškalbingi

1973 m. prasidėjo naujas V.Blūšiaus kūrybinis gyvenimo etapas. Maestro persikėlė į Klaipėdą – tuometį tarybinį uždarą, stipriai nutautintą miestą, garsėjusį anaiptol ne prieškarine savo šlove, o dideliu nusikalstamumu. Čia jam buvo patikėta atsakinga misija – su kitais bendražygiais kurti ir stiprinti Klaipėdoje aukštąją muzikos ir meno instituciją, tuo daryti įtaką Klaipėdos miesto kultūriniam fonui.

V.Blūšius aktyviai įsijungė į darbus. Nuo 1973 m. rudens jis – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų vyr. dėstytojas, 1974–1983 m. – muzikos mokytojų specialybės neakivaizdinio skyriaus choro studijos vadovas, 1975–1987 m. – Kultūros fakulteto dekanas, nuo 1977 m. – einantis docento pareigas, nuo 1987 m. – docentas, 1987–1995 m. – Klaipėdos fakultetų prorektorius studijų ir bendriesiems reikalams, nuo 1995 m. – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros docentas, Menų fakulteto muziejaus steigėjas ir vadovas.

Atrodo, tai tik sausa statistika, bet kiek nuveiktų prasmingų darbų slypi po šiais iškalbingais faktais. Juos dar galėtų papildyti tai, kad 1964 m. pedagogas apdovanotas Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu, 1965 m. V.Blūšiui suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusio mokytojo vardas, o 1980 m. jis įvertintas Kultūros žymūno ženklu. Šiaip sau, be didelio triūso bei pripažinimo, net ir tais laikais tokie apdovanojimai nebuvo teikiami.

Kita „medalio pusė”

Būčiau labai neteisus, jei pristatyčiau maestro tik kaip žymų ir puikų administratorių bei pedagogą. Tai tik viena „medalio pusė“, o gal net ne pusė, bet nedidelė kūrybinės veiklos dalis.

Didelio darbštumo, kūrybiškumo ir įžvalgumo liudininkai yra V.Blūšiaus plunksnai priklausantys per 160 spaudoje paskelbtų straipsnių kultūros, meno, muzikinio švietimo ir kitomis temomis. Jis yra leidinių „Po mūzų stogu“, „I–XVI tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas“, monografijų „Kauno Juozo Gruodžio konservatorija“ (2000) ir „Elena Martinonienė-Navickaitė“ (2005), mokymo priemonių „Chorinė aranžuotė“, „Muzikos instrumentavimas ir aranžavimas“ bei kitų autorius. V.Blūšius išvertė R.Šumano knygą „Gyvenimo taisyklės ir patarimai jauniesiems muzikantams“, yra knygos „Algimantas Daunoras: kūriniai fortepijonui, solo ir choro dainos, sonata violončelei ir fortepijonui, kasdienės ir gedulinės mišios” (2008), monumentalaus leidinio „Amžių sutartinė“ (2008), skirto Lietuvos tūkstantmečio dainų šventei, bendraautoris, S.Juščiaus chorinių dainų rinkinio „Mano miestui ir jūrai“ (2006) sudarytojas. Ir tai toli gražu ne visos publikacijos. Galima tik stebėtis tokiu produktyvumu.

Ir kompozitorius

O kur dar neabejotinai mieliausia, viena svarbiausių V.Blūšiaus kūrybos sričių – kompozitoriaus veikla.

Daugelio lietuvių sąmonėje yra įsitvirtinusios nuoširdžios ir mielos maestro dainos, tapusios mūsų savasties reiškėjomis. O daina „Auki berželi“ – tai it kompozitoriaus vizitinė kortelė, kurią atpažįsta visa Lietuva ir net daugelis lietuvių išeivių Amerikoje bei kitur.

V.Blūšius yra sukūręs per 150 įvairaus žanro kūrinių. Patys geriausi išleisti atskirais leidiniais: „Du romansai mecosopranui ir vargonams“ (2002), „Obuoliukas“ (dainos vaikams ir jaunimui, 2002), „Mano žemė“ (dainos suaugusiųjų chorams, 2002), „Romansas smuikui arba altui ir fortepijonui“ (2004), „Auki, berželi“ (vokaliniai kūriniai balsui ir fortepijonui, 2005).

V.Blūšius yra 44 originalių dainų chorams, ansambliams, solistams autorius, sukūręs dvi kantatas chorui ir orkestrui – „Mokyklinė kantata“, „Sakmė apie dainą“, harmonizavęs daugiau nei 60 lietuvių, latvių, baltarusių liaudies dainų, aranžavęs 9 liaudies šokius bei sceninius vaizdelius. Jo kūrybos kraitėje – 22 instrumentiniai kūriniai orkestrams, ansambliams bei įvairiems instrumentams, tarp jų – siuita-fantazija-sonata fortepijonui, muzika kino filmui „Vilkas ir siuvėjas“, simfoninis paveikslas „Piemenukų šokiai“, simfoninis preliudas „b-moll“ ir kiti. Dalis jų išspausdinti įvairiuose leidiniuose, įrašyti ir saugomi Lietuvos radijo ir televizijos fonduose, buvo atlikti dainų šventėse, įvairiuose koncertuose Lietuvoje ir užsienyje.

Dirigentas bei vadovas

Svarbi V.Blūšiaus ir kūrybinės-koncertinės veiklos dalis.

Jis buvo daugiau kaip 350 koncertų Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Kuboje, JAV dirigentas, daugiau kaip 150 koncertų bei renginių autorius ir režisierius.

Jis surengė tris autorinius koncertus Klaipėdoje savo 50-mečio, 65-mečio ir 70-mečio progomis (1980, 1995, 2000), parengė ir dirigavo L. van Bethoveno „Fantaziją chorui, fortepijonui ir orkestrui“, oratoriją „Kristus Alyvų kalne“, B.Smetanos kantatą „Čekiška daina“ ir kt.

Taip pat V.Blūšius dalyvavo rengiant I–XVI tarptautinius S.Šimkaus chorų konkursus, buvo moksleivių dainų šventės „Pavasario balsai“ (2006), Klaipėdos dainų šventės, skirtos Mažosios Lietuvos dainų šventės 80-mečiui, bei Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivalio-konkurso „Mes Lietuvos vaikai“ organizacinių komitetų narys.

Maestro buvo Kauno mėsos kombinato choro (1950–1951), Kauno pirmųjų gimdymo namų moterų choro (1954–1956) vadovas, Kauno Arkikatedros bazilikos mišraus choro dirigentas (1954–1957), Kauno S.Nėries vidurinės mokyklos chorų ir orkestro vadovas, Kauno profesinių sąjungų rūmų vaikų choro dirigentas (1955–1959), Kauno Politechnikos instituto dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ choro vadovas (1958–1960), Lietuvos Žemės ūkio akademijos studentų mišraus choro „Daina” dirigentas (1962–1972), Lietuvos Muzikos akademijos Klaipėdos fakultetų neakivaizdinio skyriaus studentų mišraus choro vadovas (1974–1981), trijų Baltijos valstybių studentų, respublikinių, Kauno ir Klaipėdos dainų švenčių, tarptautinių S.Šimkaus chorų konkursų organizacinių ir kūrybinių grupių narys.

Neapsiėjo be maestro

Visa tai – tik trapūs laiko ženklai, liudijantys V.Blūšiaus veiklos plotį ir gylį. O kiek dar nepaminėtų, nematomų darbų, po kuriais slypi didžiulis jo indėlis. Kad ir Klaipėdos vasaros estrados atsiradimas, Klaipėdos karilijonas, dabartinis Klaipėdos universiteto Menų fakulteto „Žuvėdros“ salės pastatas ir koncertų salė su joje įrengtais vargonais, restauruoti kiti Menų fakulteto pastatai ir daugelis darbų, kurie neapsiėjo be maestro konsultacijų arba tiesioginio jo darbo.

Prasminga būtų prisiminti ir V.Blūšiaus indėlį į Klaipėdos miesto dainų švenčių tradicijų puoselėjimą bei nenuilstamą darbą vadovaujant miesto chorvedžių sekcijai prie Klaipėdos savivaldybės. Niekas tikriausiai negalėtų dabar suskaičiuoti, kiek surengta dainų švenčių, festivalių, koncertų, konkursų, vakarų-susitikimų, kiek daug pastangų padėta, kad Klaipėdoje skambėtų lietuviška daina, kad susikurtų naujų chorų, ansamblių, kad virtų muzikinis gyvenimas. O kur dar neįkainojama veikla Klaipėdos miesto chorinėje bendrijoje „Aukuras“...

Dažnai pasvarstau, kad maestro V.Blūšius seniai jau vertas Klaipėdos kultūros magistro vardo. Net vilniečiai ar kauniečiai mums pavydi tokio didingo kultūros ąžuolo, kuriuo pelnytai didžiuojasi visa Lietuva.

Ačiū, kad esate

Prie viso to, kas parašyta, galiu dar pridurti, kad maestro yra šeimos žmogus. Nuostabi mylinti žmona Elena yra ne tik jo didžioji širdies atgaiva, bet ir įdėmi pirmoji jo kūrinių klausytoja, kritikė bei atlikėja, nes taip pat yra muzikė – pia-nistė, vargonininkė ir pedagogė. Maestro užaugino puikius vaikus – Arūną, Jurgitą ir Jūratę. O laisvalaikiu mėgsta pažūklauti, pabūti gamtoje, kartais fotografijose užfiksuoti puikias gyvenimo akimirkas, kurias pastebi įgudusi menininko akis.

Maestro V.Blūšius visada randa laiko kitiems, visada išklauso ir girdi kitų godas bei kiek įstengdamas padeda. Šis taurus jo asmenybės bruožas, lydintis per visą jo gyvenimą, turtų jam nesukrovė, bet visada praturtindavo kitus, pripildydavo jo dvasios šviesa, dėmesiu ir atsidavimu.

Šiame rašinyje labiausiai norėjosi atskleisti maestro asmenybę, bet gausioje faktinėje medžiagoje, kurios nepaminėti negalėjau, – pasiklydau. Paminėjau tik pačius reikšmingiausius darbus bei faktus, parodžiau it ledkalnį tą jo dalį, kuri gerai matoma.

Tariame labai paprastus žodžius: maestro Vytautai, ačiū, kad esate su mumis. Ačiū, kad visada mums esate it nenugalimas lietuviškos kultūros ąžuolas, išauginęs ne vieną kartą savo mokinių, ne vieną savo paunksmėje priglaudęs, užtaręs, apgynęs, ne vieną kultūros reiškinį išpuoselėjęs, o svarbiausia, – kad išlikote toks artimas ir savas bendravimu, darbais bei kūryba.