Vytautas Skripkauskas

Vytautas Skripkauskas
Klarnetininkas, pučiamųjų orkestro dirigentas
1927-02-11
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Aukštosios mokyklos
Nuo 1948 m. iki 1953 m. Lietuvos konservatorija, Vilnius
Darbovietės
Nuo 1953 m. Vilniaus muzikos mokyklos (mokytojas)
Nuo 1953 m. iki 1993 m. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (klarnetininkas)
Nuo 1960 m. Vilniaus Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų instrumentų orkestras „Septima“ (vadovas)
Nuo 1987 m. Vilniaus Čiurlionio vidurinė meno mokykla (Pučiamųjų instrumentų skyriaus vadovas)
Apdovanojimai

1999 m. gavo „Kristoforo“ prizą, 2000 – „Aukso paukštę“. 2003 m. Vokietijoje gavo prizą - arfą už geriausio kūrinio atlikimą.

Biografija

Gimė 1927 Klaipėdoje. 1953 baigė Lietuvos konservatoriją (M. Ženstavičiaus ir J. Jasenkos klasę).  Su „Septima“ orkestru koncertavo Prancūzijoje, Austrijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje. Orkestras 1969, 1975, 1980, 1985 , 1987 moksleivių dainų švenčių konkursų laureatas.

Svarbiausi darbai

1969 m. Moksleivių meno ir sporto šventė. Orkestras III vieta 
1973 m. Vilniaus rajono dainų šventė
1975 m. Respublikinė dainų šventė. Orkestras I vieta, skudučiai-II vieta 
1977 m. Respublikinė moksleivių dainų šventė. Orkestras ir skudučiai laureatai 
198 0m. Respublikinė dainų šventė 
1982 m. Estijos 5-ji moksleivių dainų šventė. Padėkos raštas 
1985 m. Respublikinė dainų šventė. Orkestras laureatas
1987 m. Respublikinė moksleivių dainų šventė. Orkestras I vieta skudučiai II vieta 
1990 m. XIII lietuvių tautinė dainų šventė
1991 m. IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynės Kaune
1993 m. Lietuvos mažoji dainų šventė
1994 m. Respublikinė dainų šventė
1996 m. Vilniaus jaunimo menų šventė
1997 m. Respublikinė moksleivių dainų šventė
1998 m. Pasaulio lietuvių dainų šventė
1999 m. Vilniaus moksleivių menų šventė
2003 m. Pasaulio lietuvių dainų šventė MES
2Q05 m. Respublikinė moksleivių dainų šventė
2007 m. XVII dainų šventė
2009 m. Dainų šventė, skirta Lietuvos tūkstantmečiui

 

Koncertai

Dalyvavimas festivaliuose:

Nuo 1973 m. iki 2003 m. kasmetiniai Vilniaus pučiamųjų instrumentų orkestrų festivaliai 
1981 m. XVI Sąjunginės moksleivių spartakiados atidarymas Filharmonijoje ir uždarymas Kalnų parke
1983 m. Vilniaus moksleivių menų šventė, Sporto ir pramogų rūmuose 
1996 m. Br.Jonušo pučiamųjų festivalis, 3-čioje VMM 
1996 m. Rokiškio m. festivalis “Aukštaitijos trimitai"
1997 m. Br. Jonušo pučiamųjų festivalis, 58 vidurinėje mokykloje
1999 m., 2001 m. ir 2003 m. Sostinės moksleivių šventės „Džiaukimės drauge" 
2000 m. Peine (Vokietija).Tarptautinis pučiamųjų festivalis. Orkestras gavo "Aukščiausią įyertinimą“ su prizu 
2002 m. Šventė, skirta Baltų vienybei paminėti 
2003 m. Pirmasis instrumentinės muzikos festivalis 
2004 m. Koncertas “Rytoj Lietuva ES tikroji narė"
2004 m. Užupio gimnazijos festivalis “Dainuokime“
2004 m. Projektas „Mes- pasauli“ Forumpalace rūmuose
2006 m. Šeškinės vidurinės mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestrų festivalis
2006 m. Moksleivių šventė "Džiaukimės drauge“ Siemens arenoje
2008 m. Projektas „Rytų Lietuvos žiedas 2008“ Vilniaus moksleivių ir jaunimo centre
201l m. B. Jonušo festivalis, skirtas R.Pašiūno mirties metinėms. „Septimai“ už meniškumą "Aukščiausias vertinimas“ su prizu

 

Koncertinė, kultūrinė veikla:

1967 m. Su orkestru palydėta visa mokyklos bendruomenė į naujas patalpas Žirmūnų g.31
1973 m. Koncertai Maskvoje (45 vid.m., Pionierių centriniuose rūmuose)
1973 m. Maskvos kino studijos filmui “Linksmos istorijos" vaizdo ir garso pašai  
1974 m. Koncertai Erfurte ir Eisenache (VDR)
1976 m. M.K.Čiurlionio meno mokyklos styginio orkestro Tarptautinio H. von Karajano konkurso nugalėtojo sutikimas geležinkelio stotyje 
1977 m. Koncertai Joensu miesto mokyklose (Suomija)
1977 m. Jaunųjų technikų rūmų (Žirmūnų Ia) atidarymas. Dalyvavo P.Griškevičius
1978 m. Pasaulio moterų plaukimo čempionės Linos Kačiušytės sutikimas oro uoste.
1979 m. Koncertai Minsko vaikų muzikos savaitėje 
1979 m. Tilto per Nerį prie Pedagoginio universiteto atidarymas 
1980 m. Santuokų rūmuose: sveikinamas sostinės pusmilijoninis gyventojas - naujagimis
1980 m. Koncertas Čeliabinsko filharmonijoje, kurį transliavo ir įrašė  
1980 m. Draugystės koncertas su Tbilisio moksleivių orkesrtru 
1981 m. Išleista vinilinė plokštelė su lietuvių autorių kūriniais 
1982 m. Draugystės koncertas su moksleivių orkestrais iš Čeliabinsko (SSSR) ir Joensu (Suomija).
1986 m. Improvizuotas koncertas naujos troleibuso linijos paleidimo proga  
1988 m. Koncertas su orkestrais iš Talino ir Rygos.
1989 09 01 Mokyklos bendruomenei pirmą kartą atlikta Vinco Kudirkos Tautinė giesmė
1990 m. Lietuvių namų Dzūkų g. atidarymas. Dalyvavo švietimo ministras Darius Kuolys
1991 01 12d. Koncertas iki vėlyvo vakaro Seimą saugojantiems žmonėms 
1991 m. Koncertai Trelleborge (Švedija)
1993 m. Pasaulio teatrų festivalio atidarymas 
1993 m. Išleista garso kasetė su „Septimos" koncertine programa 
1997 m. Maršai, skirti Šilo tilto atidarymui. Dalyvavo Prezidentas Brazauskas 
1998 m. „Septimos" pasirodymas autoriniame V. Skripkausko seminare, skirtame respublikos moksleivių orkestrų vadovams 1998 m. Pirmoji koncertinė išvyka į Prancūziją  
1998 m. Koncertinė kelionė maršrutu: Olomoųc (Čekija), Bischofshofen (Austrija) ir Maur (Šveicarija)
1999 m. Koncertas, skirtas Prancūzų kultūros centro Vilniuje atidarymui 
2000 m. Išleista „Septimos" kompaktinė plokštelė 
2000 m. Atidaryta Olimpiečių gatvė. Dalyvavo trys olimpiečiai ir sostinės meras
2000 m. Žygiuotė ir koncertas, skirtas “Lėlės“ teatro 50-čiui.
2000 m. Koncertas Mokytojų namuose "Aukso paukštės" gavimo proga  
2002 m., 2003m., 2004 m. ir 2005 A. Puškino gimtadienio proga koncertai namo-muziejaus parke 
2005 m. SOS vaikų miestelio penkmečio minėjimas 
2005 m. M. Kuktai memorialinės lentos atidengimas. Dalyvavo Seimo nariai ir poetas J.Marcinkevičius 
2007 m. Lietuvos kultūros dienos Kaliningrade. įvyko 10 konertų, susitikimų 
2009 m. Olimpiečių šlovės alėjos atidarymas. Dalyvavo daug olimpiečių.
201O m. Švedų kino studijos filmui"Karališkieji brangakmeniai" vaizdo

Publikacijos

 

 

Straipsniai

Vytautas Skripkauskas - žmogus orkestras, šviesuolis (2012 liepos mėn. 14 d. Respublika.lt). 
Visų žmonių protėvius - Adomą ir Ievą - žinome visi, tačiau ar žinote, iš kur yra kilę muzikantai ir kas buvo visų pūtikų bei dūdininkų protėvis? Pasak Vytauto Skripkausko, Senajame Testamente, Pradžios knygoje, tvirtinama, kad muzikantai yra kilę iš Kaino palikuonio Jubalo giminės - jis buvo protėvis visų, kurie groja lyra ir dūda. Vytautas Skripkauskas - „Septimos“ pučiamųjų orkestro įkūrėjas, parengęs daugiau nei pusę tūkstančio vaikų groti įvairiais pučiamaisiais instrumentais, pradedant fleita ir baigiant tūba. Žmogus atšventęs 85 metų jubiliejų, dar jaunatviškai žvalus ir šiandien dirbantis su vaikais Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje.

Pedagogas - tai žmogus, nuo kurio priklauso Lietuvos ateitis, nes jis formuoja jaunąją kartą. Mokytojas V.Skripkauskas jau keturiasdešimt šešerius metus vadovauja Vilniaus Žirmūnų gimnazijos moksleivių „Septimos“ pučiamųjų orkestrui. Jame nuo pat įsikūrimo - 1966 metų - muzikavimo su pučiamaisiais instrumentais mokyklą perėjo per 500 vaikų. Maestro V.Skripkauskas - tikras pedagogikos ir kultūros fenomenas, skiepijantis jaunajai kartai stropumą ir meilę muzikai. Jo auklėtiniai pūtikai - dabar garbūs ir nusipelnę Lietuvai žmonės. Tai profesionalūs muzikantai, verslininkai, aktoriai, žurnalistai, pedagogai ir valdžios vyrai. Orkestras pasivadino „Septimos“ vardu - pagal 7-ąją vidurinę mokyklą, dabar tai Žirmūnų gimnazija.

V. Skripkauskas, prisiminęs savo pedagoginės biografijos detales, pasakojo: „Pradžia buvo įdomiausia, kai pradėjau dirbti su moksleivių choru rusų mokykloje. Tai man buvo gera patirtis, nes privalėjau išmokyti moksleivius palaikyti drausmę - rusų mokiniai pasižymėdavo judrumu. Ten gavau pedagoginius pagrindus. Buvau baigęs konservatoriją - klarneto specialybę, todėl kolega A.Jozėnas pasakė, kodėl nekreipiu dėmesio į pučiamuosius instrumentus. Tuomet patekau į Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą. Čia įsitraukiau į kolektyvą ir greitai perpratau, kaip su mokiniais susidraugauti. Aš geriausiai mokėjau žaisti futbolą, tai jiems kieme, per pamokų pertraukas, parodžiau žaidimo technikos gudrybių. Pirmą orkestro pamoką vedžiau kieme, po futbolo pamokos. Tuo pelniau berniukų pagarbą ir norinčiųjų groti orkestre padvigubėjo, teko kai kurių atsisakyti. Daugumą sudarė išdykę, bet talentingi berniukai, tačiau su jais radome bendrą kalbą“.

V. Skripkauskas turi neeilinių organizatoriaus ir psichologo sugebėjimų. Maestro moka greitai ir tiksliai parinkti moksleiviui tinkamą instrumentą ir žino, kaip juo pastarąjį sudominti. V.Skripkauskas jaunystėje buvo aktyvus sportininkas - lengvosios atletikos, futbolo ir fechtavimosi Lietuvos rinktinės dalyvis, todėl patraukti judrių jaunuolių dėmesį ir juos pasikviesti groti į orkestrą jam nebuvo sunku.

Maestro prisimena, kad nuo 1970 iki 1980 m. „Septimos“ orkestre trečdalis buvo mergaičių, jos grojo mušamaisiais - būgnais tomtomais, lėkštėmis, ir berniukams labai patiko kartu groti. Buvo kartą toks atsitikimas: mergina, grojanti didžiuoju būgnu, pamiršo mušeklį. Vadovas pasižiūrėjęs pamatė, kad jos batukai su guminiais aukštais kulnais. Liepė mušti su batu, taip ir išgrojo visą koncertą.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos direktorius Edmundas Grigaliūnas sako: „Didžiuojuosi, kad šalia tokio garbaus vyro kaip Vytautas skamba Žirmūnų gimnazijos vardas. Nesvarbu, kaip visuomenė sužino apie gimnaziją, V.Skripkauskas prisideda prie gimnazijos vardo garsinimo“. Direktorius nurodo, kad netgi stojimo sąlygose yra įrašyta, jog papildomų balų gauna tie, kurie yra groję orkestre.

V. Skripkauskas su moksleiviais dirba pagal savo sukurtą groti pučiamaisiais pagreitinto mokymo programą. Šia tema jis dažnai vesdavo respublikinius pūtikų seminarus. Moksleiviai šiandien, kaip ir baigusieji prieš 46 metus, V.Skripkauską vadina pagarbiai - vadovu.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, VPIO „Trimitas“ meno vadovas Algirdas Budrys: „Mano kolega, klarnetininkas Vytautas Skripkauskas yra įnešęs didelį indėlį į pučiamųjų muzikos kultūros mėgėjų meną. Jis VOBT artistas, jo veikla su „Septimos“ orkestru nepaprastai mums reikšminga. Atmosfera ir kūrybinė nuotaika, kurią jis sugeba sukurti dirbdamas su mokiniais, leidžia jam pasiekti gerų rezultatų - šioje srityje iš V.Skripkausko gali pasimokyti daugelis. Tik dėl tokių entuziastų kaip V.Skripkauskas, A.Ziegoraitis, R.Vilys, kurie dirba su vaikais pučiamųjų orkestrų srityje, laikosi ir mūsų profesionalūs kolektyvai. Jis talentingas pedagogas, mokantis uždegti savo temperamentu kitus, aš jį labai aukštai vertinu“.

V. Skripkauskas pasakoja, kad Lietuvos kino studija pasiūlė nusifilmuoti filme, kur orkestras turėjo judėti ir groti. Šią novelę režisavo Gytis Lukšas, muziką sukūrė Giedrius Kuprevičius, o joje dirigentą vaidino aktorius Gediminas Girdvainis. Iš kariuomenės atsiuntė puskarininkį, kad apmokytų žygiuoti. V.Skripkauskas, pamatęs, kad jis negali susitvarkyti su vaikais, pats susisiekė su kino režisieriumi ir paprašė, kad visą choreografiją paliktų jam. Pats sugalvojo judesius pagal muziką, nes tas kariškis jos nežinojo. Režisieriui patiko defilė ir taip vaikų orkestras nusifilmavo meniniame filme. „Linksmos istorijos“ - taip vadinosi pirmas spalvotas lietuvių filmas, kurtas Maskvos centrinės televizijos užsakymu 1973 metais. Filmo scenarijų parašė knygos apie Nežiniuką autorius Nikolajus Nosovas. Filme pasakojamos trys novelės apie Vilniaus moksleivius, renkančius metalo laužą. Paskutinėje dalyje, pavadintoje „Telefonas“, ir teko filmuotis tuometiniam Vilniaus 7-osios vidurinės mokyklos vaikų orkestrui.

Vilniaus „Ąžuoliuko“ muz. mokyklos mokytoja, buvusi V.Skripkausko kolegė Dalė Juozapavičiūtė sako: „Maestro visada rodo dėmesį visiems žmonėms, ar tai būtų valytoja, ar moksleivis. Visada troleibuse pasisveikins, pakalbins. Jeigu berniukai mušasi, niekada abejingai nepraeis, išsiaiškins. Vienas jo įdomių bruožų - kad dainuodavo arijas ir pritaikydavo situacijai, su juo įdomu klausyti muzikos, puikiai komentuodavo. Jis viską fiksuodavo ir mus egzaminuodavo, mėgdavo sudėtingus lietuviškus žodžius, dažnai klausdavo lietuvių kalbos mokytojos, kaip jie kirčiuojami. Daug žinojo anekdotų, nes juos užsirašydavo, būdavo renginių siela, nešiodavosi fleitą ir pagrodavo“.

Kartą į orkestrą penktokėlį atvedė susirūpinusi mama. „Mokytojau, gelbėkite vaiką, pražus gatvėje su draugais“, - prašė ji. Orkestre pakako vietos visiems. V.Skripkauskas vienas iš pirmųjų Lietuvoje paruošė orkestro priešakyje žygiuojančias būgnininkes - mažoretes, šiuo pavyzdžiu vėliau pasekė netgi profesionalūs orkestrai.

Vilniaus savivaldybės buvęs Menų vadybos poskyrio vedėjas Zigmantas Mikšys prisimena: „Be pedagoginės veiklos, Vytautas Skripkauskas daug prisidėjo rengiant Vilniaus festivalius, paradus, ilgus metus buvo tarybos pirmininkas, parinkdavo repertuarą, didelis jo indėlis buvo dainų šventėse“.

Maestro namuose, ant kuklaus medinio stalelio, surikiuoti už orkestro laimėjimus pelnyti prizai: 2003 m. Vokietijoje gautas prizas - arfa už geriausią naujo kūrinio atlikimą; Aukso paukštė; Šv.Kristoforo statulėlė už dalyvavimą atidarant du sostinės tiltus, Olimpiečių šlovės alėją, Lietuvių namus, Moksleivių technikos rūmus, naujas mokyklas, naują troleibusų liniją, ir paskutinė dovana Vasario 16-osios proga - tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis, kad ir toliau gerai auklėtų jaunąją kartą.

„Septimos“ pučiamųjų orkestras dalyvavo daugelyje Lietuvos ir Europos koncertinių projektų ir pelnė nemažai apdovanojimų. Visur apie šį moksleivių kolektyvą ir jo vadovą V.Skripkauską atsiliepiama tik gerai ir pagarbiai. Orkestras groja ir yra įrašęs lietuvių kompozitorių originalią muziką, su daugeliu jų vadovas V.Skripkauskas artimai bendradarbiavo. Tai kompozitoriai: Balys Dvarionas, Benjaminas Gorbulskis, Vygandas Telksnys, Mikas Vaitkevičius, Rimvydas Žigaitis, Jurgis Gaižauskas, Algimantas Raudonikis, Giedrius Kuprevičius, Algimantas Bražinskas. 

Kelionės „Septimos“ orkestrą lydėjo visus 46 gyvavimo metus. Iš pradžių koncertuota po Sovietų Sąjungos miestus, grota ir Maskvoje, liaudies pasiekimų parodoje, vėliau po įvairias Europos šalis. Orkestras koncertavo Šveicarijoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Suomijoje, Vengrijoje. Viena iš pirmųjų kelionių į kapitalistinę šalį buvo 1977 metais koncertinė išvyka į Suomiją.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Nacionalinių vertybių rinkimai 2012"

 

 

Vytauto Skripkausko interviu su Audrone Žigaityte

2016 gegužis

A. Ž. Mes daug šnekame, kad jaunimas nevaldomas. Kiek metų Jūs vadovaujate „Septimos“ orkestrui?

V. S. Šių metų rugsėjo mėnesį sukaks 50 metų.

A. Ž. Ir tai derinate kartu su darbu operos teatre?

V. S. Dirbau rusų kalba dėstomose mokyklose. Mane įpainiojo Zemnickis, sakydamas: „tu toks linksmas vyras esi, aš išeinu iš tos mokyklos (trečia vidurinė mokykla Subačiaus gatvėje); ten mokėsi karininkų, tarnautojų iš didžiosios sąjungos vaikai. Tie vaikai buvo sunkiai valdomi. Palyginus lietuviškose mokyklose - pasaka: ramybė, muzikos pamoka – tyla, visi klausosi... O čia aš supratau: nori, kad mokiniai dirbtų, turi juos užimti. Jeigu tik pauzė, iškart prasideda fokusai – tai dujas paleidžia, tai vėl ką. Užuot sakę Ivan Susanin, pasako Ivan s usami - pasijuokiam visi kartu. Išradingi buvo vaikai. Gerai išmokau rusiškai. Rusų kalba reikėjo pasakoti apie Čaikovskį ir kitus kompozitorius. Mokytoja Žukienė dėstė lietuvių kalbą. Kartą ją sutikau koridoriuje: eina verkdama. Sakau: „Kas atsitiko?“ – „Negaliu dirbti, negaliu“.

Ten aš buvau Viktor Stanislavovič. Buvo ir Vytas, jį taip ir vadino. Buvo patyręs, iš jo daug galima buvo pasimokyti. Jis su stipresniais mokiniais - trečiamečiais, jau ūsus užsiauginusiais, rūkaliais - draugystę turėjo didelę. Šokių vakaras - postuose sėdi jo „draugai“. Kiekvienoje klasėje atsirado tokių „draugų“, kurie mokytojui padėdavo: sudrausmindavo mokinius, nutildydavo. Sakau jam, kad iš tavęs reikia mokytis tokių santykių.

A. Ž. Bet tai trumpas laikas buvo?

V. S. Treji metai.

A. Ž. O Žirmūnų mokykloje praėjo visi likusieji 50 metų?

V. S. Žirmūnuose pradėjau dirbti 1953 metais. Dirbau paraleliai dviejose mokyklose. Dirbti sekėsi, darbų vis pasiūlydavo.

A. Ž. Ir dar teatras.

V. S. Teatre, meno mokykloje pradėjau dirbti 1956 - Trinkūnas pakvietė. Paskui sekė septinta vidurinė. Taip visą gyvenimą mažiausiai trys tarnybos. Žmona Palmira man buterbroduką įdėdavo, kiti iš manęs išmoko.

Palmira Skripkauskienė. Pinigų reikėjo arfai pirkti. Taupėm, skolos turėjom; tik parsineša algą, skolai atidedam.

A. Ž. Tam, kad namuose turėtumėt arfą?

V. S. Lietuvoje arfų nebuvo.

 A. Ž. Nei arfų, nei arfisčių. Aš tik jus dvi su Sabalyte ir žinau. Skripkauskienė ir Sabalytė.

V. S. Režisierius Bartusevičius režisuodavo vyriausybinius koncertus. Kartą mane sutikęs, klausia: „Tavo žmona arfa groja, žinau, kad arfą turi. Ar Lietuvoje turėtumėm kokių 50 arfų?” – Sakau: „Ką Jūs. Lietuvoje daugiausia keturios arfos – po vieną Klaipėdoje ir Kaune, dvi Vilniuj“.

P. S. Be to, ir mašinai pirkti atėjo eilė, buvom užsirašę.

V. S. Buvo eilė gauti mašinai. Prie parduotuvės kas mėnesį registracija - ar tu gyvas esi. Du mėnesius neatsižymi – iš eilės išbraukia. Gaižauskas eilėje stovėdavo.

A. Ž. Bet jis taip niekad mašinos ir neturėjo.

V. S. Neturėjo? Kažkam savo eilę pardavė ar padovanojo, nežinau. Penkerius metus lauki, mašina jau yra, reikia mokėti.

A. Ž. Dabar tik tegirdim apie patyčias mokykloje, nesuvaldomus mokinius, kurie neretai kelia ranką net prieš mokytojus. Jūs dirbot su pūtikais, kurių didelė dalis vaikinai, tik dabar pradėjo mergaitės pučiamaisiais groti. Kaip Jūs tvarkotės su ta nevaldomų vaikų minia, kaip Jūs penkiasdešimt metų dirbate gyvas sveikas, ko gero dar gerai apie juos atsiliepsit, nes jie groja puikiai?

V. S. Taip, taip. Dažniausiai sunkiai valdomi yra gabūs mokiniai. Aš buvau baigęs futbolo aukštąją mokyklą, net meistrų komanda mane priėmė žaisti. 1948, kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, jau buvau kandidatas į Lietuvos futbolo rinktinę, į meistrų komandą su atlyginimu. Iš Panevėžio išvažiavau labai drąsus, nes Panevėžy mane tikrino liaudies ansamblio vadovas Jonas Švedas. Turėjau tokį ragelį ir tuo rageliu jam pagrojau. Laikraštyje pasirodė žinutė, kad atvažiuos Jonas Švedas, todėl reikia eiti pasirodyti. Pasikviečiau klasės draugą. Pats buvau bebaigiąs ekonominę mokyklą, neturinčią nieko bendra su muzika -  buhalterija, ūkinis skaičiavimas, o aš apie muziką. Suorganizavau ansambliuką, mes ekonominėje mokykloje muzikuodavom. Švedas pasakė: „Mums labai trūksta instrumentalistų”. Jam tokią polkutę paraičiau, jis pasižiūrėjo ir sako: „Atvažiuok į liaudies ansamblį, mes priimsim tave”. Futbolas ir čia, tai aš mamai sakau: „Man pinigų nereikia”. Atvažiavau, o, pasirodo, Švedas neturi etato. Jis mane ramina, tuoj bus, o laikas bėga... Aš ambicingas, tėvams nesakau, žiūriu, kad man labai striuka darosi. Nuėjau pas Švedą, sakau, tikrai pasakykit - priimsit, ar ne? Jis labai susijaudino, duoda man šimtą rublių. Aš sakau - jokiu būdu, o jis: - čia ne kyšis, aš pats kaltas. Aš jam buvau laišką parašęs, kad domiuosi skudučiais, turiu būrelį, kūrinių neturiu. Jis man tuoj pat atrašė, pamokydamas, kaip skudučiais groti, kaip juos vertinti. Nebuvo pirmas, antras, trečias balsas, o keisti pavadinimai – kvėpas, ūkas, kuldūkas, untytė...

Klausimas, kaip aš susitvarkau su mokiniais. Panaudoju visa, ką išmokau. Neturėjau metodikos, kaip vaikus pasirinkti, priėmiau visus, kas nori. Aš apie futbolą papasakojau, jiems akys atsivėrė. Lietuvos jaunių rinktinės uniformą atsinešiau, parodžiau. Atėjo visi, kurie futbolą žaidė, prisidėjo kiti, merginų atsirado ir pradėjom. Parodžiau, kaip stabdyti kamuolį - tokia pagarba man atsirado. Tada sakau: dabar truputį padainuosim. Pradžia su choru buvo, paskui pučiamųjų orkestras. Pamėginau, dūdų kampas buvo po laiptais, ten toks triukšmas po tais laiptais, kad negali nei groti, nei kalbėti. Žinot, mediniai laiptai. Bet pripratau ir gerai; užgęsta šviesa, žvakę užsidegam - labai romantiška. Taip dirbom: pusvalandį pagrojam su dūdom, einam į kiemą futboliuką pažaisti, aš treneris. Geriausia disciplina, kai su kiekvienu padraugauji atskirai.

A. Ž. O dabar kaip Jūs tvarkotės? Tada tai jaunas, galėjot futboliuką pažaisti, o dabar?

V. S. Dabar šventa. Seniūnas yra klasėje, su seniūnu kalba, paveiki juos savo žiniomis, savo dainavimu. Tai aš tirolietiškai padainuoju, parodau jiems visokius dalykus.

A. Ž. Prieš pora metų klausėm Jūsų fantastiško orkestro, tai kaip Jūs juos išmokot groti? Ar tiesa, kad kai kurie net natų nepažįsta?

V. S. Trombonistai dažniausiai būna aukštesni, ilgesnės rankos, o su bosistais (tuba) įdomu, bet sunkiau. Apie tas natas: mi bemol apačioje pagrindinė nata - jie žino, kad čia nulis. Fa jau yra pirmas trečias pirštas. Sol yra pirmas antras. La bemol pirmas pirštas, si bemol tuščias vėl. Pirštuotė.

A. Ž. Vietoje natų gauna pirštuotę? O kas jiems surašo?

V. S. Išmoksta, neleidžiu rašyti, viskas atmintyje. Kartoju, nesinervinu, pasakau - tu apsirikai, čia antras pirštas.

A. Ž. Bet tai Jūs turite viską idealiai žinoti?

V. S. Aš idealiai turiu žinoti, bet kartais apsirinku, jie mane mokina. Aš turiu vieną bosistą, kuris nė vienos natos pavadinimo nežino. O Wagnerio tokius dalykus pradėjo groti. Internete susirado natas ir groja, ko akademijos antro kurso studentas nepagrotų. Jis pirmas išmoko dainų šventės keturis kūrinius. Simonas. O kitas Simonas Kaupinis.

A. Ž. Simonas Kaupinis - legendinis tūbistas, net aš žinau.

V. S. Mano mokinys.

A. Ž. Jis pas Ladygą kvintete grojo ir mes su juo reikalų turėjom. Aš, matot, tūbų mėgėja. Man viskas, kas žema, labai patinka – tūba, kontrabosas.

V. S. Akademijoj dėsto tūbą Laimonas Masevičius - mano mokinys.

A. Ž. Maestro, kaip čia gali būti, kad klarnetistas ruošia tūbistus? Kas čia per paslaptis?

V. S. Stebisi visi. Sako, tu gi baigei klarnetą, o tavo trimitininkai groja puikiausiai.

A. Ž. O klarnetininkai?

V. S. Klarnetininkai taip pat. Aš turėjau puikių klarnetininkų, dirbau meno mokykloje, buvau skyriaus vedėjas, 27 metus meno mokykloje pučiamųjų skyriaus vedėjas. Pas mane baigė Mykolas Kačinskas (radijuje grojo saksofonu), Petras Mateika, Romualdas Taločka, Pašiūnas. Aš turėjau tokią sistemą: jeigu labai nori mokytis, bet jam sunku, tai valstybiniams egzaminams ruoštis pradedam nuo trečio kurso. Budrys sako: „Kaip jis groja“, paskui priduria: „tu mane apgavai – daviau naują kūrinį, negali pagroti, o kaip puikiai pagrojo”. Sakau: „Atsiprašau, reikia galvoti“.

O kaip suvaldyti vaikus - reikia ateiti į klasę ir pamatyti, ką aš su jais darau. Užimtumas. Kai aš dėsčiau muzikos raštą, tai turėjom pasisveikinimą, esu parašęs mažą melodiją, jie pasisveikina ir tuoj pat vyksta apklausa, be jokių pauzelių. Aš kai padariau karjerą kaip muzikos mokytojas, švietimo ministerija paskyrė mane inspektoriumi patikrinti muzikos mokytojų pamokas. Nuėjau pas Noviką. Išklausiau visą pamoką ir nesupratau, kokia užduotis. Aš jo klausiu: „Kokią temą šiandien turėjot?“ Jis atsakė: „Intervalas kvarta”. Nė vienos dainos apie tai nebuvo, kad ir „sojuz nerušimy“. Užkalbinau tokį Rudaitį. Sakau: „Aleksandrai, eik mokytojauti“. Žiūriu, eidamas gatve diriguoja.

Toks valtornininkas Baužinskas buvo, mes verkdavom, kaip jis Faustą grojo, kokiu garsu groja, o Fauste tokių gabaliukų yra, pabaigėlės ten visos valtorna, už širdies griebia. Aš jį pakviečiau į Čiurlionio meno mokyklą valtorną dėstyti. Jis atėjo, o po savaitės sako: „Aš negaliu, jie nieko nedirba, mano nervai neišlaiko“. Čia nelengvas dalykas yra, čia reikia vaiko širdį užkabinti: vienam pasakai, kad gerai pagrojai, tai koks jo džiaugsmas, o kitą pagyrei – tai jis piktam panaudoja, nebedirbti pradeda. Pagyrei – nebedirba, aha su tuo reikia kitaip. Moment turi išsiaiškinti, su kuo turi reikalą. Penktokė mergaitė: „Ką jūs čia man sakot?“, bet ji vunderkindas, su mažu klarnetuku tokius dalykus groja.

A. Ž. Ir ji natų nepažįsta?

V. S. Taip. Viską puikiai pagroja, bet piktybiškai nenori mokytis. Negalima supykti. Jei užpykau, tai namo einu nusiminęs, kam aš užpykau. Pergyveni, labai svarbu analizuoti savo veiklą. Ir eidamas į mokyklą kartok sau dešimt kartų „nebūk piktas“. Geruoju viską pasieksi. Pyktis - blogas patarėjas.

A. Ž. O kaip Jūs žmoną pamatėt? Ar kaip moterį, ar kaip arfistę?

V. S. Operoj kaip arfistę, namuose kaip žmoną. Aš ją pažinau Panevėžyje, muzikos mokykloje, o konservatorijoje būdavo bendros pamokos.

P. S. Aš kaip tik Žvėryne gyvenau.

V. S. Aš bendrabutyje, ateidavo ir profesūra, padarydavom vakarėlius, Kaveckas ateidavo.

A. Ž. O kaip kai vyras šalia grodavo?

P. S. Kartais labai gerai, patarimo paklausi; kai jis solo grodavo, tai aš kvėpuodavau kartu su juo.

V. S. Pavyzdžiui, Don Kichote yra maža variacija, labai sunki, trumpa, bet reikia susikaupti. Visi jaudinasi, kai ateina solo vieta. Mes trys „klarnetai“ pasimatuodavom pulsą. Man mažiausias solo, kaip taisyklė, pulsas ramiausias.

P. S. Kaip atsirado mūsų šeima? Konservatorijoj mokėmės vienam kurse, bendros paskaitos, tai jis vis ateina prie manęs atsisėsti. Po truputį palydėdavo į Žvėryną, paskutiniame kurse visiškai susidraugavom. Skirstymai buvo, ne kur nori, o kur skiria. Mano instrumento niekur kitur nėra, tik Vilniuje. Kad neišskirtų, susirašėm - reikėjo dokumento, kad mes šeima.

V. S. Operoje sako yra tokia vieta bandoj, o banda - tai orkestras scenoje. Sakau, gerai, grosiu bandoje. Turi apsirengti specialiais rūbais, vaidinti. „Traviatos“ gale reikia karnavalą groti. Dabar girdėjau, kad Italijoje tokiu tempu groja, mes nesugrotume. Pas mus ramiau būdavo.

A. Ž. Jūs susirašėt iš reikalo ir likot?

P. S. Baigus mane paskyrė į operos teatrą, bet ten nebuvo vietų. Liepė laukti, negaudavau groti; mokiausi, namuose ruošdavau partijas ir persirašydavau, ieškojom bendro buto.

V. S. Nepasakai svarbiausio, kad buvai arfos nešikas.

A. Ž. O reikėdavo nešti?

V. S. Dabar ratukai yra, o tais laikais nebuvo – arfą reikėjo nešioti. Ji stojo į akademiją nemokėdama nei vienos stygos užgauti. O dabar įstoja jau pagrojusios penkerius šešerius metus – technikume, Čiurlionio meno mokykloje ar Dvariono mokykloje.

P. S. Gimus pirmam vaikui, išvažiavom į Panevėžį pas tėvus, pasigrodavau.

A. Ž. Dabar kalbama apie naują teatro ir koncertinių įstaigų įstatymą, rentos pūtikams būtų nuo 45 metų. Mes šiais metais švęsime jūsų 90 - metį. Tai nuo kelerių metų reikėtų pūtikams rentų? Kaip kvėpavimą valdot?

V. S. Čia ne visi valdo.

A. Ž. Tai kur paslaptis? Ar čia įgimta? Kas Jus išmokė kvėpuoti?

V. S. Apie tai labai daug skaičiau, yra profesorių, parašiusių ta tema knygas. Labai daug garsių muzikantų turi netaisyklingą kvėpavimą. Puikiai groja, bet plūsta kraujas į veidą, padidėja kraujo spaudimas, veidas parausta. Ir dirigentų yra: matai veidą, atrodo, sprogs. O turintys taisyklingą kvėpavimą su sunkiomis vietomis labai lengvai tvarkosi. Kvėpavimas yra labai didelis dalykas. Aš esu laimingas, nes jau eilę metų žinau, kaip vaikui sutvarkyti kvėpavimą. Vokietijoj, kaip reikia kvėpuoti, pradeda mokyti dar vaikus. Reikia, kad deguonies nestokotų. Mes sėdim – staiga žmogus atsikvepia: sistema jam pasako - įkvėpk, tu kankini save, trūksta deguonies. Groja ne plaučiai, raumenys groja.

A. Ž. Dabar išduokite paslaptį su ta lūpine armonikėle. Ką Jūs kasdien treniruojatės?

V. S. Ne, aš su maža fleityte treniruojuos, beveik kasdien groju. Groju vokiška sistema iki trijų ženklų. Daugiau negalima, neišeina. Armonikėle aš negroju.

P. S. Dažnai nuvažiuojame į Panevėžį, jis visada vėlai vakare pagroja.

A. Ž. Gal Jūs išduosite dar vieną paslaptį? Man labai imponuoja Zigmas Žukas - absoliučiai universalus muzikas. Per paskutinį maestro Sauliaus Sondeckio gimtadienį visus pritrenkė, kai, atsidaręs fortepijono dangtį, iš klausos pradėjo groti. Kontrabosistas valdo fortepijoną. Jūs, maestro, nuo klarneto - iki fleitos, tūbos. Iš kur Jūsų universalumas?

V. S. Gyvenimas priverčia. Nori mokyt kitą, turi pats mokėti. Mes kartą išgirdom kažką taip keistai grojant klarnetu – pasirodo, Jonas Aleksa treniruojasi.

A. Ž. Norėjo suprasti, kas tai per instrumentas.

V. S. Labai svarbu žinoti. Nepasakysiu pavardės, bet vienas dirigentas, neišeinant groti legato, liepia tą vietą groti staccato. O staccato dukart sunkiau groti, nei legato. Jis nežino technologijos, todėl dar blogiau išeina.

O Zigmas retai bepasirodo, jam padaryta antra operacija. Jis vargsta, sunkiai vaikšto. Vargonininkas buvo, tėvas vargonininkas, įstojo į vargonus Kaune. Pasirinko kontrabosą, bet tuo pačiu metu dirbdavo akompaniatorium, net džiazmenu. Praplėtė savo galimybes. Daug kontrabosistų mokinių išleido. Mes draugaudavom, kartu baigėm konservatoriją.

V. S. Toks Kondrošas atėjo. Absoliučiai nežino muzikos, bet gerai žaidžia krepšinį. Ūdras sako Karnavičiui: „Ką daryti? Ar negalim priimti?“ – „Negalim, nors sugalvokit jam kokią specialybę.“ Tai stojo į kontrabosą. Pieštuku pasižymėdavo, kur kokia gaida. Ten cirkas buvo. Dėstė garsus pedagogas Leipus. Jis sakydavo, tegu tik lanko, daugiau nieko nereikia; ir jis žaisdavo už konservatoriją. Buvo Knystautas bosas, neaukštas, bet bosas. Bosai aukšti. Karnavičius atėjo – „Dingo violončelė. Vyrai, būkit geri, prisipažinkit, kas paslėpėt“. Kadangi aš būdavau šposininkas, Karnavičius prie manęs: „Skripkauskai, pasakyk, kur ta violončelė.“ Draugiškai, nepiktai. Sakau, direktoriau, nežinau. Suradom aukštai nenaudojamoje nišoje. Ten kažkas, išliedamas pyktį, ją užkišo. Bendrabutyje buvo darbo dvasia. Paltanavičius gyveno. Matai, kuria kažką, vis tą vieną vietą groja. Pareinu iš konservatorijos po trijų valandų, girdžiu tą patį groja. Jis grafu save laikė. Rudzevičius su Kavecku susiginčijo, kur diriguojant laikyti nykštį. Kaveckas liepė, kad nesimatytų (jo ranka didelė), o Rudzevičius nesutiko - užtat jį ir išmetė iš konservatorijos. Dėl nykščio. Vytautas Kabelis, Dvariono mokyklos direktorius, išrado būdą, kaip blusas gaudyti. Visi Taline pirkdavom baltus ploščius - mada tokia buvo. Nebrangūs, tinka nuo lietaus ir labai gražiai atrodo. Bet jie greit susitepa. Tai Znamenskas, Kauno muzikos mokyklos direktorius, atrado šepečius, ilgą stalą ir paskelbė: aš plaunu ploščius. Visi nešdavo jam, jis plaudavo. Berniukai dažnai suvalgydavo mergaičių paliktą valgį. Arba Babravičius pasakodavo, kaip Kipras Petrauskas iš jo išlošdavo pinigus. Sako, vakare mane priverčia žaisti kortomis. Ir visada laimi. Iš pinigų žaidžiam.

A. Ž. Ar iš senojo teatro perėjimas į naująjį buvo labai ryškus įvykis? Džiugesys ar nusivylimas, ypač sielvartaujant dėl akustikos?

P. S. labai gaila buvo, nežinojom, kas laukia naujam teatre. Čia atėję nusivylėm, nes svarbiausiu dalytku tapo ne muzika, o administracija. Zigmas Piečaitis pasidarė viršininkas: nori pakviesti ką į teatrą, reikia jo prašyti.

V. S. Kontrabosistas Bujokas pasiėmė metrą ir išmatavo orkestrinę vietą, žiūri - trijų metrų trūksta. Tada laužė, praplėtė. Sename teatre vienas kitą geriau girdėdavom, lengva buvo kartu groti. Labai gera akustika buvo. Mes girdėdavom viską, kas scenoje būdavo. O čia daržinė tokia. Kai mes nuvažiavom į Maskvą į Suvažiavimo rūmus, labai buvo sunku kartu groti, nes nuo vieno kampo iki kito labai toli. Reikia mokėti priprasti. Dainininkų negirdėdavom. Sename teatre mes verkdavom, pavyzdžiui, scenoje Čio Čio San su vaiku. Taip graudu pasidarydavo. Visi gyvendavom kartu, nes viską girdėdavom. O naujajame labai dideli atstumai. Ir kolektyvo nariai atitolo: anksčiau kam nelaimė atsitikdavo, visi užjausdavom. Aš, atėjęs į teatrą, surengiau futbolo turnyrą. Choras, baletas, dainininkai, orkestras ir technikai - penkios komandos, du spektakliai neįvyko. Vartuose stovėjo Siparis. Tai truputį surišo kolektyvą. Futbolą, stalo tenisą mėginom žaisti. Slides nupirko. Bendrauti norėjosi. Bet vėliau vis tiek išsiskyrėme.

A. Ž. Gal su jaunais dirbant kažkoks vampyrizmas atsiranda, iš jaunų energiją pasiimi?

V. S. Kartais nuliūdina, „o kiek jums metų?“ Kai švenčiau 70 - metį, vienas sveikintojas garsiai pasakė: – „sveikinam su nesuvokiamai dideliu jubiliejumi“. 

 

 

 

Leidiniai

Turinys:

Nuotraukų galerijos