Smuikininkas ant stogo

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras

Danės g. 19, Klaipėda LT-92111

19:00

2017-01-28

Šeštadienis

Kaina 13.00 Eur

Įsigykite bilietą Įsigyti bilietą

Amerikiečių kompozitoriaus J. Bock, libretisto J. Stein ir dainų tekstų autoriaus S. Harnick 1964-aisiais parašytas miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ yra šio žanro klasika. Jis, kaip ir garsieji miuziklai „Mano puikioji ledi“, „Sveika, Doli“, „Vestsaido istorija“ ar „Muzikos garsai“, priklauso minėto žanro aukso fondui.

Kai 1958 m. J. Bock ir S. Harnick debiutavo kaip bendraautoriai, jie abu jau turėjo ženklių pasiekimų teatro sferoje. Ir nors pirmasis šio dueto darbas – miuziklas „Grožio konkursas“ – ir neturėjo pasisekimo, tačiau atkreipė meninės visuomenės dėmesį į talentingą kūrėjų ansamblį. Po metų atėjo ir didžioji sėkmė. Ją atnešė miuziklas „Fiorello“. Jame autoriai muzikos, poezijos ir šokio išraiškos priemonėmis gyvai ir įdomiai papasakojo vieno populiariausių to meto politikų – La Guardi – 1933–1945 m. buvusio Niujorko burmistru, biografiją. Ir muzika, ir dainų tekstai sukėlė furorą, o ypač – satyriniai kūrinio epizodai. Šis sceninis veikalas autoriams, statytojams ir atlikėjams pelnė aukščiausią pripažinimą ir įvairių apdovanojimų.Tačiau šiandien, kai La Guardi vardas netgi daugeliui niujorkiečių asocijuojasi tik su jo vardu pavadintu oro uostu, sunku įsivaizduoti „Fiorello“ šiuolaikiniame teatre.

Po dviejų ne ypač nusisekusių miuziklų „Lepūnėlis“ ir „Ji mane myli“ autorių tandemas ėmėsi žydų literatūros klasiko Šolom Aleichemo pasakojimo apie Tevjė pienininko ir jo šeimos gyvenimą mažame miestelyje carinės Rusijos laikais, kai ore jau tvyrojo 1905 m. revoliucijos nuojauta.

Iš pradžių šiuo sumanymu nesidomėjo nei libretistas J. Stein, nei prodiuseris Harold Prince. Tačiau juos pavyko įkalbėti bendram darbui, o režisuoti spektaklio buvo pakviestas Jerome Robbins. Šiame Brodvėjaus teatro pastatyme Tevjė vaidmenį atliko žymusis Zero Mostel, o jo žmoną Goldę vaidino šokėja Marija Karnilova.

„Smuikininko ant stogo“ premjera įvyko 1964-ųjų rugsėjį. Gimė vienas ryškiausių ir novatoriškiausių muzikinio teatro spektaklių su labai stipriu humanistinių idėjų užtaisu, kalbantis ir suprantamas viso pasaulio publikai, nepriklausomai nuo rasės ir tautybės.

Lyriško, humoristinio, tačiau kartu ir tragiško spektaklio sėkmę didžia dalimi lėmė J. Robbins, pasiekusio visišką režisūros ir choreografijos vienovę, meistriškumas. Šis spektaklis jo bendraautoriams pelnė ne tik daugelį prestižinių apdovanojimų, bet ir atnešė pasaulinę šlovę.

Pasisekimo paakinti kūrėjai nutarė vėl imtis žydų tematikos ir šįkart pralošė. 1970-aisiais pastatytas miuziklas „Rotšildai“ vaizdavo žymios bankininkų šeimos veiklą 1772–1818 metais. Jame autoriai nesugebėjo peržengti dainelėmis iliustruotos faktografijos. „Rotšildams“ pritrūko siurrealistiškojo smuikininko ant stogo...

„Smuikininkas ant stogo“ pranoko visus pasisekimo rekordus, sulaukęs fantastiško pastatymų Brodvėjuje skaičiaus: per devynerius metus jis buvo parodytas 3242 kartus! Po premjeros jis buvo pastatytas 32 šalyse, o jo herojai kalbėjo 16 kalbų.

Vienas didžiausių spektaklio privalumų – jo libretas. Autoriui pavyko sukurti neįprasto poetiškumo ir specifinio humoro atmosferą. Šolom Aleichemo pasakojimas perteiktas žaismingai ir sodriai, subtiliai atskleidžiama savita miuziklo herojų filosofija. Miuzikle sukuriamas ryškus mažo žydų kaimelio koloritas.
„Smuikininko ant stogo“ leitmotyvas – tradicija. Ji labai svarbi pagrindiniam miuziklo veikėjui, ji yra jo gyvenimo credo. Tačiau tradicijos, senieji papročiai neišlaiko konfrontacijos su jaunąja, kitaip į pasaulį žiūrinčia karta.

„Smuikininko“ muzika yra pilna aistros, negirdėto temperamento, ypatingai sudvasinta. Joje klausytojo ausis atpažįsta stilizuoto žydų folkloro, senų rusų romansų elementus, o šalia jų skamba tipiškos šiuolaikinės temos su būdinga ritmika, melodika bei harmonija.

Daugelis miuziklo numerių tapo visuotinai pripažintais šlageriais. Pirmiausia tai pasakytina apie jau prologe skambančią temą „Tradicija“, Tevjė dainelę „Jei turtingas būčiau...“ bei Tevjė, jo žmonos Goldės ir choro atliekamą „Saulė teka, saulė leidžias...“ ir kitas.

Žydų Marku Tvenu vadinamo Šolom Aleichemo kūryba yra laikoma šios tautos gyvenimo, jos kasdienybės ir papročių, jos charakterių tipų bei visuomenės sluoksnių enciklopedija. Rašytojas dirbo kaip etnografas tyrinėtojas, jo užrašai buvo nuolat atversti, o jo ausis gaudė kiekvieną naują niuansą. Žodžio meistras fiksavo ne tik posakius, sentencijas, intonacijas bei artikuliacijos būdus, kuriais jie išsakomi, bet ir jas lydinčias grimasas. Jį nuolat stebino ir žavėjo žydų poetinio žodžio turtingumas. Visa tai randame ir jo pasakojimuose apie Tevjė pienininką.