Teatrališkumas muzikoje. Susitikimas su Almu Švilpa
Bosas Almas Švilpa dainuoja Alto muzikiniame teatre Esene (Vokietija). Alto muzikinis teatras naujas, atidarytas 1988 metais. Puikios akustikos modernaus teatro salėje telpa 1120 žiūrovų. 2008–ųjų rugsėjyje žurnalas „Operos pasaulis“ apklausė penkiasdešimt nepriklausomų muzikos kritikų iš įvairių šalių, kurie pripažino šį teatrą „Geriausiu visose vokiškai kalbančiose šalyse“. 2009–aisiais, po tradicinių rinkimų, šis titulas vėl atiteko Alto muzikiniam teatrui.
Garsiausiame Vokietijos teatre garsiausiu dainininku kritikai tituluoja būtent A. Švilpą. Pasak jų, solistas sugeba perteikti pačių įvairiausių charakterių personažus – nuo herojiškiausių iki visiškai apgailėtinų. A. Švilpa visose vokiškai kalbančiose šalyse žinomas ne tik kaip geriausio teatro dainininkas. Jis įžymybe tapo sėkmingai dainuodamas Vienos liaudies operoje, Zalcburgo festivalyje, Drezdeno Semper, Berlyno, Diuseldorfo, Štutgarto ir Hanoverio valstybinių, Enšedo ir Kiolno nacionalinių operų scenose. Dainininko repertuare ne tik populiariausi, bet ir retai atliekami boso vaidmenys, tarp kurių ypač sėkmingi: Olandas (R. Wagnerio „Skrajojantis Olandas“), Jonas Krikštytojas (R. Strausso „Salomėja“), Mefistofelis (Ch. Gounod „Faustas“), Orestas (R. Strausso „Elektra“), Don Bazilijus (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Didysis inkvizitorius (G Verdi „Don Karlas“), Sparafučilė (G. Verdi „Rigoletas“), Figaras (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“), Votanas (R. Wagnerio tetralogija „Nybelungo žiedas“), Zacharijas (G. Verdi „Nabukas), Kunigaikštis Igoris (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris), Farlafas (M. Glinkos „Ruslanas ir Liudmila“) ir kt.
Dėl savo ypatingai gražaus, spalvingo balso, puikios dikcijos, be priekaištų parengtos muzikinės partijos, solistas A. Švilpa kiekvieno pasirodymo metu prikausto ne tik publikos, bet ir žinovų dėmesį. Ir ne tik todėl, kad atlikėjas sugeba sodraus ir stipraus balso atspalviais perteikti vaidmens charakterio subtilybes, bet dar ir todėl, kad keri įsimenančia ir impozantiška vaidyba.
A. Švilpos balsas, aktorinis meistriškumas, magiška jėga ir patrauklumas scenoje visada labai jaudina, traukia ir priverčia publiką bei scenos kolegas juo žavėtis. Atlikėjo dainavimo ir vaidinimo maniera, atitinkanti šiuolaikinio muzikinio teatro dvasią, sukelia žiūrovams neapsakomus potyrius. Vokiečių muzikos kritikas U. Hauke pabrėžė, kad, klausant A. Švilpos Skrajojančio Olando, kūnu „bėgioja“ šiurpas, Votano – nė mirksniui nesuabejojama jo realumu, o Ch. Gounod operoje „Faustas“ jis Švilpos asmenyje mato absoliučiai „dievišką“ Mefistofelį – didingą savo balsu ir stotu, nepriklausomu nuo savo balso ir artistinių galimybių. Kritiko Obiero nuomone, net ne visų gerai įvertintoje operos „Don Žuanas“ inscenizacijoje Švilpa ypač įtikinamai sudainavo ir suvaidino Leporelo skausmus ir kančias. Jam pavyko sukurti fantastišką vaidmens interpretaciją, kurią jis praturtino ypatingu dainavimu, o taip pat dar kartą įrodė jam būdingą intelektualumą.