TRISTANAS IR IZOLDA pagal R. Wagnerio muz.

TRISTANAS IR IZOLDA pagal R. Wagnerio muz.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras
A. Vienuolio g. 1, Vilnius LT-01104
18:30
2016-01-28
Ketvirtadienis
Kaina 7.00 Eur
Įsigykite bilietą Įsigyti bilietą

Libreto autoriai Krzysztof Pastor, Carel Alphenaar

Muzika:
Henk de Vlieger - orkestrinė pasija Tristanas ir Izolda Richardo Wagnerio operosTristanas ir Izolda motyvais
Richard Wagner Wesendonck Lieder

Choreografas Krzysztof Pastor 
Muzikinis vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas
Dirigentas Modestas Barkauskas (09. 19)
Scenografas Adomas Jacovskis
Kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė
Šviesų dailininkas Levas Kleinas

Premjera 2012 m. rugsėjo 15 d.

Spektaklio trukmė 2.10 val.
 

„Aš buvau visiškai apžavėtas šios istorijos - ji tokia keista, net šiek tiek naivi, o dar ta neįtikėtina meilė... Taip pat sužinojau, kad Wagneris įsimylėjo savo tuometinio rėmėjo žmoną Mathile Wesendonck būtent tada, kai rašė operą apie uždraustą Tristano ir Izoldos meilę. Viskas taip glaudžiai susiję!“

~ Krzysztofas Pastoras apie Tristaną ir Izoldą

Legenda apie Tristaną ir Izoldą - tai įtakinga tragiškos meilės istorija, daugybę kartų perpasakota įvairiuose šaltiniuose, varijuojant skirtingomis originalo detalėmis. Ypatingasis pasakojimas atskleidžia nesantuokinį Kornišo riterio Tristano (arba Tristramo) ir airių princecės Izoldos (arba Iseult, Yseult, Isolde ir t.t.) meilės ryšį. Šis naratyvas greičiausiai padėjo pamatus artūriškosios romantinės istorijos apie Lancelotą ir Gvineverę atsiradimui, taip pat turėjo didelės įtakos 12 amžiaus Vakarų meno ir literatūros tobulėjimui, romantinės meilės populiarėjimui. Tai įkvėpimo šaltinis nesuskaičiuojamiems poetams ir muzikams.

Tačiau žinomiausias kūrinys apie Tristaną ir Izoldą yra Richardo Wagnerio muzikinė drama Tristan und Isolde pagal paties kompozitoriaus parašytą libretą (premjera įvyko Miunchene 1865 m.). Šiame veikale Tristanas vaizduojamas kaip pasmerktas romantinis herojus. Tai bene „vagneriškiausias“, ilgiausiai trunkantis ir vienas iš sudėtingiausių atlikėjams kompozitoriaus veikalų, ir labiausiai atspindintis legendos esmę. Pasak Wagnerio autobiografijos Mano gyvenimas, kompozitorius nusprendė imtis Tristano legendos po to, kai su šia medžiaga dirbti bandė jo bičiulis Karlas Ritteris: „Tiesą sakant, jis išryškino ir suteikė prasmės ankstyvosioms įsimylėjimo pakopoms, o visa apimanti tragedijos nuojauta mane taip sukretė, kad tvirtai nusprendžiau, jog ši linija turi būti išryškinta ir tapti esmine, nekreipiant dėmesio į smulkmenas“.

Savo susižavėjimą Schopenhaueriu ir Tristano legenda Wagneris aprašė laiške Franzui Lisztui (1854 m. gruodžio 16 d.): „Kadangi savo gyvenime nepatyriau tikrosios leimės meilėje, norėčiau tai gražiausiai svajonei sukurti paminklą, kuriame nuo pradžios iki pabaigos meilė pagaliau rastų savo išsipildymą. Sudariau savo mintyse Tristano ir Izoldos eskizą, muzikinė koncepcija labai paprasta, tačiau intensyvi melodija. O aš, kad numirti, apsisiausiu „juoda bure“, atplaukiančia pabaigoje“.

Prasidėjus 1857 m. spalio mėnesiui Wagneris ėmė kurti pirmojo veiksmo muzikos eskizus, tačiau lapkritį šį darbą nutraukė kita įkvėpimo banga - kompozitorius parašė muziką penkiems Mathildos sukurtiems eilėraščiams (šiandien šį opusą pažįstame kaip Wesendonck Lieder). Toks žingsnis buvo kiek netikėtas, turint omenyje tai, kad Wagneris beveik niekada nerašė muzikos tekstams, kurių autorius buvo ne jis pats.

Baleto Tristanas ir Izolda partitūros autorius – olandų perkusininkas, kompozitorius ir aranžuotojas Henkas de Vliegeris. 1994-aisiais jis sukūrė unikalią aranžuotą simfoninę kompiliaciją – orkestrinę pasiją Tristanas ir Izolda. 2005 m. choreografo K. Pastoro prašymu autorius kūrinį atnaujino įterpdamas penkias Felixo Mottlio orkestruotas Wesendonck dainas.  

Tristanas ir Izolda. Siužetas

I veiksmas
Rivaleno ir Blanšeflerės meilę vainikuoja kūdikio gimimas. Netrukus Rivalenas žūva mūšyje. Blanšeflerė sūnui ištaria: „Tavo vardas bus Tristanas, liūdesio vaikas“ ir iškart miršta. Mirę tėvai tampa savo vaiko angelais globėjais.
Tristaną paima auginti Gorvenalis ir drauge su kitais jaunuoliais moko jį karo meno. Vieną dieną pirkliai įvilioja Tristaną į savo laivą. Jūra, nepakeldama tokios nešlovės, atsiunčia audrą. Pirkliai priversti grąžinti Tristaną į krantą. Angelai nuneša jį pas Kornvalio karalių Marką. Šis priima Tristaną kaip sūnų. Toks karaliaus palankumas kursto trijų baronų pavydą. Jie siekia sukiršinti Marką su Tristanu.
Netikėtai atvyksta airių karys Morholtas. Jis nori pagrobti Kornvalio vaikinus ir merginas ir paversti juos vergais. Morholtą gali sulaikyti tik tas, kuris sugebės jam pasipriešinti. Niekas iš Kornvalio gyventojų, netgi trys baronai, to padaryti neišdrįsta! Tik Tristanas tam ryžtasi. Morholtas ir Tristanas pradingsta minioje, ir staiga pasirodo kaip nugalėtojas. Visi švenčia jo pergalę. Tačiau Tristanas sužeistas ir prašo laivo, kad galėtų vienas jūroje numirti. 
Angelai nuplukdo Tristano laivą pas Izoldą. Ji išmano apie gydomąsias žoleles. Užgimsta Tristano ir jį gydančios Izoldos meilė, tačiau jaunuoliai nepasiduoda šiam jausmui. Tristanas grįžta į Marko dvarą. Grįžusį riterį karalius apgaubia švelnia meile, tuo dar pakurstydamas baronų nepasitenkinimą. Nenorėdami, kad bevaikis Markas paskirtų Tristaną sosto paveldėtoju, jie stengiasi, kad karalius nuolat būtų apsuptas gražių moterų. Tačiau karalius jomis nesidomi. 
Tristanas mano, kad auksaplaukė Izolda galėtų tapti Marko žmona ir karaliene. Jos ieškodamas, Tristanas perplaukia jūrą. Kelią pas Izoldą jam užtveria drakonas. Tristanas užmuša pabaisą. Izolda mano, kad Tristanas atvyko jos vesti. Kai Tristanas nesileidžia net švelniai pabučiuojamas, Izolda nusivilia ir labai nuliūsta. Juodu įlipa į Tristano laivą. Bet kelionėje nesiartina vienas prie kito. Gailestingoji jūra, negalėdama pakelti tokio meilės išsižadėjimo, parūpina juodviem nuodų ir meilės gėrimo: mirkite arba mylėkite. Abu geidžia mirti, bet per klaidą išgeria meilės gėrimo. Laivui artinantis prie Marko žemės krantų, juodu nebesutramdo geismo ir atsiduoda meilei.
Izolda atiduodama karaliui Markui. Karaliui ji patinka. Ji taps karaliene, bet gyvens liūdėdama: jos mintyse visuomet bus Tristanas, lygiai taip ir Tristanas nuolat galvos tik apie Izoldą. Juodu susiranda vietą, kur gali atsiduoti aistrai ir geismui. Trys baronai sužino, kad Tristanas myli karalienę. Perspėtas karalius Markas ateina į slaptavietę, bet randa Tristaną ir Izoldą nekeliančius įtarimo. Visgi karalius negali išmesti iš galvos minties apie varžovą ir išvaro brangų draugą iš savo karalystės. Tristanas vėl vienas. Apimtas sielvarto, jis puola… 

II veiksmas
…puola į glėbį angelams. Tristanas negali gyventi be Izoldos. Jis pagrobia mylimąją iš Marko pilies, ir juodu apsigyvena girioje. Kartu jie laimingi. Tačiau tuo pat metu išgyvena kaltę: juk Izolda yra Marko žmona. Tristanas neturi teisės gulti su ja į vieną guolį. Vieną naktį karalius Markas, klajodamas po girią, aptinka jų pašiūrę. Giliai įmigę, juodu guli atskirai, o tarp jų žvilga Tristano durklas. Markas išsitraukęs padeda tarp mylimųjų savo kardą, o pats pasiima Tristano kardą.
Išvydę šį Marko gestą, Tristanas ir Izolda pajunta jam švelnumą ir gailestį. Izolda supranta turinti vėl eiti karalienės pareigas. Persirengęs vienuoliu, Tristanas ant rankų nuneša Izoldą Markui. Ji turi būti išbandyta ugnimi – turi nešti iki raudonumo įkaitusį kardą. Jeigu ji kalba tiesą, rankų neapdegs. „Aš niekada nebuvau kito vyro, tik Marko ir to vienuolio, kuris mane čionai atnešė, glėbyje“, – taria ji. Įkaitęs kardas jos nenudegina. Ji sakė tiesą. Atsisveikindama Izolda duoda vienuoliui žiedą, kurį jis turėtų užsimauti apimtas skausmo.
Keliaudamas per slėnius, Tristanas sutinka Ozildą ir bando pamilti šią moterį. Bet argi jis įstengs pamiršti Izoldą? Ką daugiau jis gali padaryti? Tik atstumti Ozildą. Pažeminta, apimta keršto, Ozilda kreipiasi į baronus. Žiaurieji didikai su malonumu nuveda ją pas Izoldą. Abi moterys kupinos neapykantos viena kitai. Joms išsiskyrus, Izolda puola į neviltį. Ji daugiau nebepasitiki Tristanu. Išgirdęs apie Ozildos apsilankymą, Tristanas nusimena. Jis vyksta pas Izoldą ir bando įtikinti ją mylįs. Tačiau dabar Izolda jį atstumia. Sielvartaujantis Tristanas siekia atkeršyti baronams ir stoja į kovą su jais. Kovą jis laimi, deja, yra sunkiai sužeidžiamas.
Gorvenalis su draugais randa mirštantį Tristaną. Vienintelė Izolda gali jam padėti. Tristanas paprašo Gorvenalio nunešti jai žiedą. Kol Izolda vyksta pas Tristaną, Ozilda jam pasako, kad Izolda nesuspės pas jį. Šie žodžiai nužudo Tristano viltį. Jis miršta. Atvykusi Izolda randa mylimąjį mirusį. Jai sustoja širdis. Ji krinta ant negyvo Tristano kūno. Juodu amžiams sujungia meilės, kurios abu ilgėjosi visą gyvenimą, mirtis.

Carel Alphenaar ir Krzysztof Pastor

Komentarai

Renginių kategorijos

Kalendorius