Almas Švilpa, Sandra Janušaitė, LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS, KAUNO VALSTYBINIS CHORAS
Diriguoja Modestas Pitrėnas 

Antanas Henrikas Radvila (lenk. Antoni Henryk Radziwiłł, gimė 1775 m. birželio 13 d. Vilniuje – mirė 1833 m. balandžio 7 d. Berlyne) – didikas, kompozitorius, violončelininkas, Poznanės Didžiosios kunigaikštystės valstybės ir karinis veikėjas.

Kunigaikštis, kilęs iš Radvilų giminės Olykos- Nesvyžiaus linijos Šidlavos šakos, tėvas Mykolas Jeronimas Radvila, motina Helena Pšezdecka. Broliai Liudvikas Mikalojus Radvila, Mykolas Gedeonas Jeronimas Radvila, Andrius Valentinas Radvila.

„JAU AUŠT AUŠRUŽĖ“ II
XXI AMŽIAUS PASAULIO KOMPOZITORIŲ CHORINĖS MINIATIŪROS
Etnografinių regionų metams paminėti

2015-aisiais, Lietuvos etnografinių regionų metais, koncertinė įstaiga valstybinis choras „Vilnius“ pristatė mūsų šalyje analogų neturintį projektą „Lietuvių liaudies dainos XXI amžiaus pasaulio kompozitorių kūryboje“. Įvairiems pasaulio šalių kompozitoriams buvo pateiktos autentiškos penkių Lietuvos regionų liaudies dainos, taip pat tikslus jų vertimas į anglų kalbą, tekstų fonetinė transkripcija ir garso įrašai, kuriuose užfiksuota autentiška vieno ar kito regiono dainavimo maniera (atliko choras, liaudies dainininkai, Veronika Povilionienė). Kiekvienam kompozitoriui (iš viso 30) buvo pasiūlyta po penkias dainas iš penkių Lietuvos regionų. Konkursą laimėjo aštuoni kompozitoriai. Atrankos kriterijus buvo ne tik profesionalumas, bet ir tai, kad kūrinys atitiktų lietuvišką dvasią. Daugiausia dėmesio sulaukė dzūkų dainos.

Spalio 14 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje klausytojai išgirdo ambicingos idėjos ir daug pastangų pareikalavusio triūso vaisių: pirmoje koncerto dalyje skambėjo užsienio kompozitorių sukurtos lietuvių liaudies dainų išdailos, antrojoje – lietuvių kompozitorių premjeros. Buvo atliktos baskų kompozitoriaus Javiero Busto dvi lietuvių liaudies dainos „Saulelė raudona“ ir „Beauštanti aušrelė“, Davido Azurzos (Ispanija) „Parugėmis, pabarėmis“ ir „Auk, jovareli“, Ivo Antognini (Šveicarija) „Miegužio noriu“, Johno Augusto Pamintuano (Filipinai) „Jau aušt aušružė“, Jano Krutulio (Lenkija) „Karvelėli mėlynasai“, Grahamo Lacko (Anglija) „Aug juovarėlis“, Stepheno Leeko (Australija) „Upava karvelėlis“, Ko Matsushitos (Japonija) dvi brolių dainos „Ei, brolyt brolyt“ ir „Vai, broleliai dobilėliai“ bei Alberto Grau (Venesuela) „Teka teka šviesi saulė“. Fantazija autorius nunešė toli: štai Mažosios Lietuvos melodija, užrašyta Liudviko Rėzos, įdomiai derėjo su Jameso Joyceʹo tekstu (I. Antognini).

Į premjerą buvo atvykę lenkų ir anglų kompozitoriai. Koks nelengvas iššūkis buvo kitų kultūrų atstovams perprasti lietuvių melodiką ir pasaulėjautą, paliudijo G. Lacko pastebėjimas: „Rašiau – kaip į vandenį šokau!“ Visai įdomi, gera buvo japonų kompozitoriaus antroji brolių daina, tačiau iš viso margo konteksto išsiskyrė australo kompozicija apie karvelėlį. Atrodė, kad ji parašyta mūsų, lietuvių, autoriaus – taip taikliai perteikė ir dvasią, ir nuotaiką, ir būdingas intonacijas.

Liaudies daina, lietuvių kultūros ir identiteto simbolis, šiuolaikinių užsienio kompozitorių buvo įprasminta ir tarsi panardinta į kosmopolitinę, įvairiakalbę muzikinę terpę.