Jonas Stasiūnas

Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) profesorius

1951 m. Stalino premija
1964 m. SSRS liaudies artistas
apdovanotas Lenino ordinu, keliais medaliais

Jonas Stasiūnas gimė 1919 m. rugsėjo 26 dieną Ničiūnuose (Kupiškio aps.), mirė 1987 m. rugpjūčio 2 dieną Vilniuje. Dainininkės Aušros Stasiūnaitės tėvas. 

Jonas Stasiūnas – vienas iškiliausių Lietuvos operos baritonų. Su daina J. Stasiūnas nesiskyrė nuo vaikystės. Mokydamasis Panevėžio gimnazijoje dainavo chore, vėliau solo – muzikos mokytojas Mykolas Karka netruko pastebėti gabumus ir ėmė jį lavinti. Nuo 1940 m. dainavimo mokėsi Kauno konservatorijoje, pas žinomą vokalo pedagogą Petrą Oleką.

Į teatrą J. Stasiūnas atėjo 1941 m., teatro klestėjimo laikais, kada dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, Mykolas Bukša, Vytautas Marijošius, scenografiją kūrė daugelis žinomų dailininkų, pastatymus kūrė Mstislavas Dobužinskis, Liudas Truikys, dainavo Kipras Petrauskas, Antanas Kučingis, Aleksandra Staškevičiūtė, Petras Oleka, Petronėlė Zaniauskaitė, Kazys Gutauskas ir daugelis kitų puikių operos solistų.

J. Stasiūnas turėjo viską, kas būtina operos solistui – gražų ir gerai išlavintą balsą, puikią sceninę išvaizdą bei vaidybos sugebėjimus, ištobulintą meninį skonį. Teatro scenoje jis praleido daugiau nei 40 metų. Sukūrė apie 60 vaidmenų: Žermonas, Eskamiljas, Jeleckis, Figaro, Valentinas, Pimenas, Kapuletis, Amonasro, Jagas, Rigoletas, Renatas, Monforas, Skarpija, Demonas, Borisas Godunovas, Mazepa, Igoris, Porgis, Renčas ir daugelis kitų. J. Stasiūnas dainavo Jaunąjį bajorą ir Rimvydą J. Karnavičiaus „Gražinoje“, premjerose – Sakalą A. Račiūno „Marytėje“, Radvilą B. Dvariono „Dalioje“, partijas V. Klovos operose „Duktė“, „Du kalavijai“, „Ave vita“. Ypač iškiliu jo vaidmeniu tapo Margiris „Pilėnuose“. Su teatru J. Stasiūnas atsisveikino 1984 m., paskutinį kartą sudainuodamas legendinį Margirį. Teatro scenoje jis padainavo 1500 spektaklių, sukūrė pusšimtį vaidmenų.

1957 m. už nuopelnus operos teatro menui dainininkui suteiktas respublikos liaudies artisto vardas, 1964 m. – TSRS liaudies artisto vardas.

Su operų spektakliais ir koncertinėmis programomis apkeliavo visą Lietuvą, dainavo Baltarusijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Moldovoje, Rusijoje, Ukrainoje, Užkaukazės respublikose, Kinijoje ir Mongolijoje.

Dainininkas daug laiko skyrė muzikos įrašams radijo, televizijos ir plokštelių studijose. Lietuvos radijo fonduose saugomą kūrybinį palikimą sudaro beveik trys šimtai įrašų.

Nuo 1962 m. J. Stasiūnas dėstė konservatorijoje (LMTA), nuo 1983 m. profesorius.

Operų vaidmenys:
Ch. Gounod „Romeo ir Džiuljeta“ (1942, 1961) – Hercogas, Kapuletis
„Faustas“ (1945) – Valentinas
R. Leoncavllo „Pajacai“: 1942 m. – Silvijas, 1955 m. – Tonijas
E. Humperdinck „Jonukas ir Grytutė“ (1942) – Tėvas
R. Wagner „Lohengrinas“: 1943 m. – Šauklys, 1969 m. – Telramundas
G. Verdi „Aida“: 1944 m. – Faraonas, 1947 m. Amonasro
„Traviata“ 1945 m. – Žermonas
„Otelas“ 1955 m. – Jagas
„Sicilijos mišparai“ 1961 m. – Monforas
„Rigoletas“ 1965 m. – Rigoletas
„Kaukių balius“ 1967 m. – grafas Rene Ankarstenas
P. Mascagni „Kaimo garbė“ 1945 m. – Alfijas
M. Mussorgskis „Borisas Godunovas“: 1944 m. – Pimenas, 1950 m. – Borisas Godunovas
V. Muradeli „Tautų draugystė“1947 m. – Komisaras
P. Čaikovskis „Pikų dama“1945 m. – Jeleckis, 1950 m. – Tomskis
„Mazepa“ 1951 m. – Mazepa
„Jolanta“ 1962 m. – Ebn Chakia,
G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“ 1945 m. – Figaras
G. Bizet „Karmen“1946 m. – Eskamiljas
A. Rubinšteinas „Demonas“ 1949 m. – Demonas
J. Karnavičius „Gražina“, 1949 m. – Rimvydas, 1950 m. – Jaunas bajoras
G. Puccini „Toska“, 1951 m. – Skarpija
„Mergina iš Kalifornijos“, 1968 m. – Renčas
N. Rimskis-Korsakovas „Caro sužadėtinė“ 1952 m. – Grigorijus Griaznojus
A. Borodinas „Kunigaikštis Igoris“ 1952 m. – Igoris
A. Račiūnas „Marytė“, 1953 m. – Jaunasis Sakalas
T. Chrenikov „Audroje“ 1954 m. – Listratas
V. Klova „Pilėnai“ 1956 m. – Margiris
„Duktė“ 1960 m. – Pulkininkas
„Du kalavijai“, 1966 m. – Ulrichas fon Jungingenas
„Ave vita“ 1974 m. – Juodasis ponas
E. D'Albert „Slėnis“ 1956 m. – don Sebastjanas
B. Dvarionas „Dalia“ 1959 m. – Radvila
F. Ober „Fra Diavolo“ 1960 m. – Milordas
R. Pets „Gudrusis Antsas“ 1964 m. – Teisėjas
G. Massenet „Manon“ 1964 m. – Bretinji
S. Prokofjevas „Meilė trims apelsinams“ 1965 m. – Trefų karalius
K. Orfas „Gudruolė“ 1966 m. Karalius
S. Rachmaninovas „Frančska da Rimini“ 1966 m. Lančiotas
„Alekas“ 1966 m. – Alekas
G. Gershwin „Porgis ir Besė“ 1968 m. Porgis
V. Chaet „Batuotas Katinas“ 1977 m. Karalius

Lietuvių kompozitorių dainois
Zigmas Aleksandravičius „Žibuoklė“, „Kas mus skiria“
Eduardas Balsys „Mano tevynė“
Vytautas Blūšius „Auki berželi“
Algomantas Bražinskas „Tėvynė Lietuva“
Viktoras Budrevičius „Gimtinė mana“, „Pamilau dangaus žydrumą“
Antanas Budriūnas „Žvejo daina“
Balys Dvarionas „Oi, užkilokit vartelius“
Jurgis Gaižauskas „Neliūdėkit, artojėliai“
Juozas Gruodis „Kalvis“
Vytautas Juozapaitis „Jurgeli, meistreli“
Julius Juzeliūnas Simfonija Nr. 3 "Žmogaus lyra", simf. orkestrui, chorui ir solistui: 1. Lyra 2. Žmogus 3. Mintys 4. Rankos
Vytautas Kairiūkštis „Metalas dainuoja“, "Budėk, gyvoji žeme", dainų ciklas: 1. Jei savo tarpe mirtį laikome; 2 „Pelenai“; 3. „Vaikai“; 5 „Aš norėčiau“
Konradas Kaveckas „Ištikimybė“, „Apie vestuves“, „Norėčiau“, „Donelaičiui“, „Pavasaris“, romansas, „Man su tavim be galo gera“, „Šilagėlė“, „Į mano kambarį seni draugai atėjo“
Juozas Karosas „Tu ateik“, „Nežinau, pykti ar nepykti“
Abelis Klenickis „Negęsk, žiburėli“
Vytautas Klova „Rudenio arimuos“
Vytautas Laurušas „Daina motinai“, „Granitas“ iš vokalinio ciklo „Bangos", „Žvaigždelė“
Petras Oleka „Mėgstu vasaros vakarą tylų“
Vytautas Paltanavičius „Nemunas“, „Nuo Baltijos“, „Į mėlynas erdves“, "Žadėjau juoktis"
Mikas Petrauskas „Gulbino arija“ iš op. „Eglė žalčių karalienė", „Neverkit pas kapą“
Antanas Račiūnas Tauragio arija iš op. “Trys talismanai“
Stasys Šimkus „Oi, kas“
Juozas Tallat-Kelpša „Dirbančių diena“, „Kur lygūs laukai“
Rimvydas Žigaitis „Gėlelė“, „Toli gimtosios žemės smėlis“, 

Lietuvių liaudies dainos
Gaideliai praded giedoti, 
Tamsiojoj naktelėj,
Žveng žirgelis lankoj,
Kas gražiai joja,
Augo darže eršketėlis,
Liepė tėvelis,
Augo putinas,
Ant aukšto kalno kalnelio,
Praded aušrelė aušti,
Atskrido sakalėlis,
Tam gojely,
Lietus lynojo,
Šėriau, šėriau žirgužėlį,
Tų mergelių dainavimas,
Vakar vakare,
Padariau alų,Aš atsikėliau anksti rytelį,
Oi, šėriau, šėriau,
Koks ten lengvas poilsėlis,
Verkė mergelė,
Gieda gaideliai,
Naktigonės daina,
Oi, bernyti,
Oi, tu rūta, rūta,
Unčių tupi trys pulkeliai,
Kelk, dukrele,
Tai raibumas genelio,
Skauda, skauda,
Aš nuėjau į girelę,
Brolužėlis žirgelį balnojo,
Oi, kai mudu augom,
Treji gaideliai giedojo,
Po barkūnų žaliu krūmu,
Gera būti mylimam,
Oi, ko verki, mergele,
Ulioj bitelė,
Ta tu tu,
Aš nuėjau,
Per šilelį jojau,
Oi, mergyte,
Oi, tu strazdeli,
Oi, toli toli,
Subatos dienelę,
Vai, aš išjodamas,
Šią nedėlėlę,
Valio mano dalgelis,
Oi, tu ąžuolėli,
Augin tėvas du sūnelius,
Ko siūbuoji tu, berželi,
Aš vis viens žalnierėlis,
Šviesi naktis,
Rūdynai, purvynai,
Oi, liūdnas liūdnas,
Eisim broliai, tūto,
Jei nori valioj būti,
Oi, auga, auga,
Anoj pusėj dunojėlio,
Oi, toli toli,
Žaliam berže,
Vai ir prijojo,
Našleli, seneli,
Teka mėnuo,
Verkė mergelė,
Grįšiu-negrįšiu,
Už aukštųjų kalnelių,
Liepė tėvelis,
Neturiu aš namelių,
Du kriaučiukai žuvavo,
Žalion girion alavo,
Kur tie darželėliai,
Oi, ką kalba apynėlis,
Užblūdijo jaunas kazokėlis,
Oi, kai mes augom,
Saulutė nusileido,
Čir vir bam,
Aš bernužis bernužėlis,
Per žalią gojų,
Pakirsiu berželį,
Čibi ribi ožys,
Pamarėmis,
Keleliu jojau,
Kelkitės vaikeliai,
Pilviškių baladė,
Oi, žinau, žinau,
Gale ulyčios,
Pilki pūdymėliai,
Tėvužėli sengalvėli,
Žaliojoj lankelėj,
Tai gardu gerti,
Josiu, josiu jomarkėlin,
Apynėlis mažas,
Kad aš jojau,
Valio pieva, pievutėle,
Stok ant akmenėlio

Tautų liaudies dainos (Įrašyta LRT):
Marina (moravų liaudies daina),čekų folkloras;
Pasakyki man (moravų liaudies daina),čekų folkloras;
Jūreivio sugrįžimas (prancūzų liaudies daina);
Gluosnis (slovakų liaudies daina);
Gūdžioj nežinomoj taigoj (rusų liaudies daina);
Oravela (gruzinų liaudies daina);
Uola (rusų liaudies daina);
Skrieja šauni trikinkė (rusų liaudies daina);
Svotelis (baltarusių liaudies daina)

Legendos. LRT laida apie JonąStasiūną >>>

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/14299/prisiminkime-dainuoja-jonas-stasiunas

Tolstantis, bet nepamirštas
2016 Nr. 5–6 (460–461), Vaclovas Juodpusis

Nepasakysiu nieko nauja – visi tolstame į praeitį. Tik apie tai dažniausiai negalvojame. Tačiau ir toldami turime palikti pėdsaką savo veiklos srityje – ryškų ar ne taip pastebimą, nes daug kas išblėsta metų tėkmėje. Šiandien, kai Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejus švenčia 90-metį, galime žvilgterėti į gilesnius turtingus, metai iš metų kaupiamus fondus, mūsų kultūros lobius.

Europos operos dienos išvakarėse, gegužės 5 d., Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus buvo pakvietęs į popietę, skirtą Lietuvos scenos meistrui profesoriui Jonui Stasiūnui atminti. Artėja ir dainininko gimimo šimtmetis (1919–1987), tad šia proga tiktų šiokie tokie pamąstymai apie Joną Stasiūną, nors jo įspūdingos kūrybinės veiklos metų neįmanoma aprėpti trumpu žodeliu. O kalbėti ilgai taip pat būtų gal ne vieta, nes jis vertas solidžių įvertinimų, juk ir pats buvo solidus kūrėjas – operos solistas, dainavimo pedagogas, visuomenininkas, gebėjo puikiai eiliuoti (pagal jo eiles kompozitorius Jonas Dambrauskas sukūrė solinę dainą „Dunda, dūzgia vieškelėliai“). Ne vienam savo bendraamžiui ar kolegai jis yra pažėręs ne vieną ketureilį. O tai liudija, kad jo būta jautraus menininko, savo išgyvenimus mokėjusio reikšti poetine dvasia, jautraus žmogaus, gebėjusio pajusti kolegos išgyvenimus, pagalbos poreikį. Daug metų bendravęs su buvusiais jo bendradarbiais, nepajutau priešiško nusiteikimo. Atvirkščiai, girdėjau tik puikius žodžius, kad jis bet kuria kaina stengdavosi padėti kiekvienam. Nenuostabu, nes jis buvo tikras aukštaitis ir aristokratas.

Daug ką lėmė galinga Jono Stasiūno išvaizda, talkinusi kuriant scenoje kunigaikščius, jų ir šiandien, nors artisto jau daug metų nebėra tarp mūsų, negali užmiršti. Jis tebešvyti mums savo talentu.

Mano dėmesį nebe vienus metus traukia Jono Stasiūno nuotraukos, liudijančios jo nepaprastai turtingą muzikinį gyvenimą. Kada žmogaus nebėra, nuotraukos bene geriausiai primena jį buvus. Jonas Stasiūnas buvo fotografuojamas ne tik gyvenimo situacijose, bet ir vaidmenyse, kurių sukūrė per 50. Įdomiausia tai, kad jis pats sekė savo gyvenimo vingius ir juos įamžindavo. Nežinau, ar yra kitas mūsų šalies operos solistas, kuris taip, sakyčiau, pedantiškai būtų fiksavęs savo sukurtus vaidmenis. Tam jis ryžosi dar savo kūrybinio kelio pradžioje, 1942 metų vasario 15 dieną, kai Kaune padainavo Hercogą Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“. Ir jau tų pačių metų rugsėjį sužibėjo jo sukurtas Silvio R. Leoncavallo operoje „Pajacai“, metų pabaigoje jis jau buvo Tėvas E. Humperdincko operoje „Jonukas ir Gretutė“...

Vartant dienoraštį, pamatai visą Jono Stasiūno kūrybinio gyvenimo tėkmę, kuri truko iki 1984-ųjų, kai jo ranka įrašyta: „1984 m. balandžio mėn. 13 d. atsisveikinimo su teatru spektaklis.“ Ir tai buvo 108-as kartas, kai jis dainavo Margirį V. Klovos operoje „Pilėnai“, nors 1985 m. rugsėjo 14 d. įrašytas dar vienas Margiris, partija, kurią dainavo beveik 30 metų.

Matyt, sustabdęs įtempto darbo karuselę, J. Stasiūnas surašė ne tik sukurtus vaidmenis, bet ir prisiminė, kad 1939 m., mokydamas Panevėžio gimnazijoje, dalyvavo statomoje S. Džonso (Jones) operetėje „Geiša“, kurioje atliko solinį Kuninghamo vaidmenį, taip pat pažymėjo, kad iki pasirodymų operos spektakliuose nuo 1941 m. dainavo operetėse – tai buvo F. Leháro „Linksmoji našlė“ ir „Grafas Liuksemburgas“, F. von Suppé „Lengvoji kavalerija“ ir Ch. Lecocqo „Širdis ir ranka“. Štai tie pasirodymai operetėse ir subrandino jį operos scenai, kuriai liko ištikimas visą savo gyvenimą, o mes be J. Stasiūno šiandien neįsivaizduojame Lietuvos operos kelio.

Dažnai perverčiu ne vieną šimtą J. Stasiūno nuotraukų, kuriose jis užfiksuotas su kolegomis, spektaklių kūrėjais. Bet liūdna, kad dažniausiai nerandi užrašo, kas ten užfiksuota, kokiais metais. Tada ir prasideda ilgiausios paieškos. Norėčiau paraginti visus, kad nepaliktume nė vienos nuotraukos be užrašo, žinoma, jei pažįstame, kas ten yra. Tai pravers ateičiai – kas paims tokią nuotrauką, ji prabils visai kitaip, palengvins menotyrininkų darbą.

Kadaise telefonu kalbėjausi su dirigentu Isajumi Altermanu, gyvenusiu Kišiniove, jis maloniai prisiminė vilnietiškąjį savo gyvenimo etapą, prisiminė „Pilėnus“ ir jų Margirį, kurį sukūrė J. Stasiūnas. Juk tai ir dabar tebėra vienas ryškiausių lietuviškos operos kelio etapų. Gaila, kad LNOB teatras neberodo dėmesio Lietuvos istorijai, nebesulaukiame naujų darbų. O J. Stasiūnas savo kūrybinės veiklos metais dalyvavo beveik visose lietuvių kompozitorių J. Karnavičiaus, B. Dvariono, A. Račiūno, V. Klovos operose, nors neretai tie kūriniai sulaukdavo įvairiausios vertintojų reakcijos, kuri dabar neretai nutylima. Sovietiniams ideologams užkliūdavo Lietuvos istorija, kunigaikščiai, Žalgirio mūšio įvykių minėjimai. Ir dar scenoje! Tai skaitome netgi Lietuvos patrioto, skauto, muzikologo Vytauto Venckaus, matyt, cenzūruotame rašinyje: „V. Klova rašo naują operą „Žalgiris“... Ir keisčiausia, kad dabar, kai tarybiniai žmonės – mūsų bendraminčiai – atlieka nematytus taikaus darbo žygdarbius, kai respublikoje kyla tokie septynmečio gigantai, kaip VRES, mes įkvėpimo ieškome už stiprių Marjenburgo pilies sienų ar Žalgirio kautynių laukuose, galvodami, kokią muzikinę charakteristiką duoti magistrui Ulrichui fon Jungingenui!...“ O šioje V. Klovos operoje J. Stasiūnas sukūrė Magistro partiją, operoje „Ave vita“ – Juodąjį poną, A. Račiūno operoje „Marytė“ – Sakalą, B. Dvariono „Dalioje“ – Radvilą, J. Karnavičiaus „Gražinoje“ – Rimvydą ir t. t. Tie vaidmenys puošia mūsų muzikos istoriją. Galima nusilenkti ir televizijos režisierei Julijai Adamkevičienei, kuri mūsų operos solistus visada stengdavosi parodyti televizijos ekrane. Jos rūpesčiu Trakų pilyje buvo nufilmuoti fragmentai iš V. Klovos operos „Pilėnai“ su J. Stasiūnu-Margiriu.

Muziejuje surengtoje popietėje (ją vedė prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė) dalyvavo ir LMTA docentė, tarptautinių konkursų laureatė Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė. Ji atvėrė archyvus, komentavo sukurtų herojų, šeimynines nuotraukas, iš filmuotų operų fragmentų ir garso juostelių skambėjo Jono Stasiūno balsas. Tarsi pratęsdamos J. Stasiūno gyvenimo giją, dainavo dukros paruoštos LMTA studentės E. Girčytė, V. Datenytė, A. Buškevičiūtė, P. Glušniova, V. Dunauskaitė, akompanavo pianistė N. Baranauskaitė. Dainavo ir pati Aušra, sujaudinusi gausiai susirinkusią publiką, dainininko jaunystės miesto Panevėžio atstovus.