Kęstutis Grybauskas

Kęstutis Grybauskas
Pianistas
1932-05-30
Gimtasis miestas: Kaunas
86 12 90551
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Biografija

Kęstutis Grybauskas gimė 1932 m. gegužės 30 d. Kaune. Jo pirmoji muzikos mokytoja buvo mama Eugenija Grybauskienė, studijavusi fortepijoną Maskvos konservatorijoje. Vaikystėje ir jaunystėje muzikos mokė puikūs fortepijono pedagogai – Aldona Dvarionienė, E. Herbek – Hansen, Marija Alšlebėnaitė. 1956 baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos prof. Stasio Vainiūno fortepijono klasę. 1956 – 1960 dirbo koncertmeisteriu Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre. 1960 pradėjo pedagoginę veiklą Vilniaus J. Tallat – Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1962 – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ( LMTA ). 1973 – 1987 dirbo fortepijono katedros vedėju, 1983 jam suteiktas profesoriaus pedagoginis mokslo vardas. 1983 – 1994 dirbo prorektoriumi studijų reikalams. 1997 – 2005 vadovavo fortepijono katedrai LMTA Kauno fakultete. Nuo 1998 metų penkeriems metams buvo išrinktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Senato pirmininku. Prof. Kęstutis Grybauskas yra Lietuvos muzikų sąjungos Tarybos narys. Nuo 1991 metų yra Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos (Lietuvos EPTA) prezidentas ir Europos fortepijono pedagogų asociacijos viceprezidentas.

1961 drauge su žmona Liuda Grybauskiene sukūrė fortepijoninį duetą. Surengė virš 500 koncertų Lietuvoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Estijoje, Gruzijoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Uzbekijoje. Liudos ir Kęstučio Grybauskų fortepijoninis duetas koncetavo su Lietuvos Nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu orkestrais, diriguojant Juozui Domarkui, Sauliui Sondeckiui, Eri Klass, Jonui Aleksai, Margaritai Dvarionaitei, Gintarui Rinkevičiui.

1991 metais Kęstutis Grybauskas įkūrė pianistų trio ir kvartetą. Ansamblis surengė apie 200 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, koncertavo Guildhall School of Music and Drama Londone, F. Liszto muzikos akademijoje Budapešte, R. Vagnerio ir Ave Sol salėse Rygoje, Graco menų universitete, Mančesterio Karališkojo šiaurės muzikos koledžo Hadeno Freemano salėje, o taip pat Belgijoje, Italijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Pianistų kvartetas dalyvavo festivalyje „XXV Klaipėdos muzikos pavasaris“ (2000), E. Griego – M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje Kaune  (2001), Šv. Kristupo vasaros festivalyje (2001), VIII Pažaislio muzikos festivalyje (2003), V ir VI tarptautiniuose fortepijoninių duetų festivaliuose „Šiauliai” 2003, 2005, Šiaurės Lietuvos muzikos festivalyje „ Biržai” 2004, II tarptautiniame Tytuvėnų vasaros festivalyje ( 2005), Donzdorfo kamerinės muzikos festivalyje Vokietijoje (2005),  koncertų cikluose „Netradicinių ansamblių fantazija ir žavesys“ Vilniaus rotušėje,  renginyje „Didysis muzikų paradas” (1998, 2000, 2004) Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. 

Kęstutis Grybauskas yra daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių vienam ir dviem fortepijonams keturioms, šešioms ir aštuonioms rankoms pirmasis atlikėjas. Išleido 5 plokšteles, retrospektyvinį Liudos ir Kęstučio Grybauskų fortepijoninio dueto kompaktinį diską, 2006 metais įrašė kompaktinę plokštelę „Piano duo – piano trio“, kurioje įtraukti kūriniai fortepijonui šešioms rankoms. Padarė fondinius įrašus Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai.

Profesoriaus Kęstučio Grybausko fortepijono, fortepijoninio ansamblio, koncertmeisterio klasę baigė virš 100 studentų. Tarp jų įžymūs Lietuvos ir užsienio pedagogai, atlikėjai, tarptautinių konkursų bei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatai. K. Grybauskas pastoviai veda fortepijono ir fortepijoninio ansamblio meistriškumo kursus Lietuvoje ir užsienyje.

1982 metais K. Grybausko iniciatyva Lietuvoje buvo įkurtas kasmetinis pianistų – pedagogų seminaras – praktikumas, pamečiui vykstantis jau 25 – erius metus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. 1997 metais inicijavo naują Lietuvoje tarptautinį fortepijoninių duetų konkursą, kuris kas dveji metai organizuojamas Kaune. 2004 šis konkursas priimtas į tarptautinę Europos muzikos konkursų asociaciją EMCY. K. Grybauskas yra daugelio tarptautinių konkursų Lietuvoje ir užsienyje žiuri pirmininkas ir narys.

Prof. K. Grybauskas yra paskelbęs visą eilę mokslinių – metodinių straipsnių, publikavo autorinę 3 spaudos lankų knygą, sudarė, redagavo ir publikavo tris metodinių straipsnių rinkinius, dalyvavo daugelyje mokslinių – metodinių konferencijų, redagavo ir publikavo visą eilę šių konferencijų tezių leidinių. Publikavo du rinkinius savo paties transkripcijų fortepijoniniams ansambliams, sudarė, redagavo ir publikavo 12 lietuvių kompozitorių kūrinių rinkinių fortepijonui solo ir fortepijoniniam ansambliui. 2005 – 2006 metais parengė spaudai tris naujus savo paties transkripcijų vienam ir dviem fortepijonams šešioms ir aštuonioms rankoms rinkinius.

2006 Kęstutis Grybauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Kęstučio Grybausko pianistų kvartetas (1997-1998)
Vilma Rindzevičiūtė
Edita Krisiukėnienė
Irina Venckus
Kęstutis Grybauskas
Kęstučio Grybausko pianistų kvartetas (1998-2001)
Irina Venckus
Ligita Norkutė
Vilma Rindzevičiūtė
Kęstutis Grybauskas
Kęstučio Grybausko pianistų kvartetas (2001-2002)
Snieguolė Lapėnaitė
Ligita Norkutė
Vilma Rindzevičiūtė
Kęstutis Grybauskas
Kęstučio Grybausko pianistų kvartetas (2003-2006)
Giedrė Gabnytė
Luiza Ambarcumian
Vilma Rindzevičiūtė
Kęstutis Grybauskas
Kęstučio Grybausko pianistų kvartetas (2006-2009)
Vida Badaitienė
Vilma Rindzevičiūtė
Giedrė Gabnytė
Kęstutis Grybauskas
Europos pianistų ansamblis (2010)
Kęstutis Grybauskas
Irina Venckus
Vilma Zbinden
Daniel Zbinden


 

Svarbiausi darbai

CD Liuda ir Kęstutis Grybauskai, 

Lietuvos muzikų sąjunga

LMSMBCD-026

79'41

1-3 D. Milhaud Scaramouche Suite (recorded in 1964)
1 Vif 2'52
2 Modere 3'55
3 Brazileira 2'20
4 D. Shostakovich Concertino (recorded in 1963) 7'33
5 W. Lutoslawski Variations on a Theme by Paganini (recorded in 1968) 5'49
6 R. Twardowski Improwisazione e toccata (recorded in 1972) 4'34
7 C.Debussy Petite Suite: En bateau, Cortege, Menuet, Ballet; (recorded in 1972) 12'10
8 H. Ore "Bells" (after Mozart) (recorded in 1969) 3'16
9 S. Vainiūnas "The Morning Dawns" (recorded in 1972) 3'21
10 R. Žigaitis Sonatina (recorded in 1963) 3'38
11 V. Bagdonas "Two Aquarelles" (recorded in 1979) 4'09
12 L. Povilaitis Suite Three Dedications (recorded in 1979) 11'33
13 E.Balsys March (recorded in 1979) 2'41
14 B. Kutavičius Little Performance (recorded in 1976) 11'44
Liuda and Kęstutis Grybauskas; Gediminas Dalinkevičius and Eugenijus Urbonas (violins); Nijolė Gelžinytė (actor)

CD Piano duo, Piano trio

Kęstutis Grybauskas, Vilma Rindzevičiūtė, Irina Venckus

56:08

​1-3. W. A. Mozart Sonata D-dur, KV 381, fortepijonui 4 rankoms / Sonata for piano 4 hands in D major
1. I Allegro - 3:08
2. II Andante - 4:04
3. III Allegro molto - 1:59
4. C. Czerny Fantazija šveicarų dainos tema F- dur op. 17 fortepijonui šešioms rankoms / Fantazy on Swiss Theme for piano 6 hands in F. major - 4:30
5. G. Galos Noktiurnas "Piemenėlio daina" fortepijonui 6 rankoms / Nocturne "A song of a shepherd" for piano 6 hands - 3:05
6. J. Ascher Mazurka melodie Es-dur Transkripcija fortepijonui 6 rankoms / Mazurka melodie in E flat major for piano 6 hands - 4:55
7. L. Andre Lendleris "Alpių žibuoklė" Transkripcija fortepijonui 6 rankoms / Lendler "A Violet of Alps" Transcription for piano 6 hands
8. T. Makačinas Tango "Krintanti žvaigždė" 2 fortepijonams / Tango " The falling star" for 2 pianos - 5:34
9. -11 I.Manukian Siuita fortepijonui 4 rankoms op. 10 / Suite for piano 4 hands
9. I Andante con moto - 5:34
10. II Sostenuto - 5:57
11. III Allegro giocoso - 1:27
12 - 13 V. Bagdonas Dvi nuotaikos fortepijonui 6 rankoms / Two moods for piano 6 hands
12. I Andante sostenuto - 4:58
13. II Allegro - 4:46

Publikacijos

Kęstutis Grybauskas Vaikaičių šypsenėlės, pjesės fortepijonui

Mikalojus K. Čiurlionis Kanonas As-dur, Impromptu fis-moll

Stasys Vainiūnas Sutartinė. Parafrazė fortepijonui aštuonioms rankoms

Lietuvos kompozitorių kūrinių transkripcijos dviem fortepijonams, 1971 m.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kūrinių transkripcijos dviem fortepijonams, 1976 m.

Sonatos dviem fortepijonams. Justinas Bašinskas, Antanas Račiūnas, Jonas Tamulionis

Sonatos fortepijonui

Eduardas Balsys Sonata fortepijonui

Polifoniniai kūriniai fortepijoniniam ansambliui 1978

Konstantinas Galkauskas Kūriniai fortepijonui 1976

V. Barkauskas Penki Vytuko paveikslėliai 1973

Fortepijonų duetai 1973

Jaunojo pianisto biblioteka V. Preliudai ir fugos. 1976

Jaunojo pianisto biblioteka VII 1978

Jaunojo pianisto biblioteka IX, 1981

Jaunojo pianisto biblioteka X, 1982

Pianistų kūrybinio aktyvumo skatinimo metodika, 1983 m.

Šaltiniai: Ramunė Kryžauskienė. Kęstutis Grybauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 146 psl.

Straipsniai

Įsivaizduokime juodų ir baltų klavišų orkestrą, kuriam vadovauja aštuonios rankos ir keturiasdešimt pirštų. Žavi pianistų virtuoziškumas, kai laisvai besikeičiančiais rankų judesiais kuriami raiškiai pulsuojantys muzikos vaizdai.

Ievina Liepina, "Neatkariga", 2000 04 17, Nr. 91

Pasaulio pianistų kongreso dalyvių pasirodymą Budapešte vainikavo nepakartojamas Lietuvos pianistų kvartetas, kurio muzikavimo grakštumas, sinchroniškumas ir frazavimo plastika harmoningai jungėsi su artistišku atlikėjų tarpusavio bendravimu.

Malcom Troup, Piano Journal, Nr. 63, London, 2000

Pianistų kvartetas žavėjo klausytojus sensacinga grojimo maniera, susidedančia iš nuostabios garso skaidrumo, šilumos ir kerinčių spalvų paletės.

Christina Schubert, NWZ-GP, Donzdorf, 2005 12 14

 

 

Audronės Žigaitytės interviu su prof. Kęstučiu Grybausku. 2016 rugpjūtis, Vilnius

A. Ž. Profesoriau, kas muzikoje svarbiausia?

K. G. Mano manymu, muzikoje svarbiausia yra didelis noras muzikoje dalyvauti, neskaičiuojant laiko, pinigų. Muzikoje svarbiausia, kad būtų poreikis. Muzikuojančiam žmogui labai svarbu turėti generalinį tikslą visam gyvenimui ir ieškoti naujų aspektų. Negalima sustoti. stabtelėti galima tik tam, kad žengtum aktyvesnį žingsnį. Mano nuomone, - tai didžiulis noras, o iš to išplaukia atsidavimas, savo laiko neskaičiavimas, tam reikalui energijos atidavimas ir t.t.

A. Ž. Dabar Birštono menų akademijoje netyčia iššifravau Jūsų profesinį anūką, kuriam negailėjau komplimentų už įvairiapusiškumą. Tai pianistas Justas Čeponis, Z. Ibelhaupto mokinys. Iš viso jaunimo jis išsiskyrė garso kultūra. Nepaprastai gražus minkštas garsas, tinkantis ir dainininkam akompanuoti, ir solo groti. Kur ta sėkla, ar iš S. Vainiūno?

K. G. Ačiū, kad pastebėjote, man iš tikrųjų garsinė kultūra labai svarbu. Kartais svarbiau už tą vadinamą virtuoziškumą. Kada atlikėjas gali nepaprastai virtuoziškai pagroti, gerai, bet svarbiausia garso gradacijų pojūtis ir sugebėjimas tais obertonais žaisti. Man tai labai svarbu. Garsas yra gyvas organizmas, jį išgavus nesustoja, vystosi, plečiasi arba mažėja, priklausomai nuo konteksto. Garso išgavimas gali būti labai įvairus – ir minkštas, ir energingas, ryžtingas, kartais net kietas. Aš pastebėjau, kad mano mokinys Z. Ibelhauptas turi gerą garso pojūtį; tuo visada žavėjausi. Kai buvo studentas, mes abudu ieškodavome garsinės įvairovės.

A. Ž. Jums teko patirti visas muzikos sferas – ir administracinę, ir atlikėjo pedagoginę, ir atlikėjo sceninę veiklą, o šiandien dar prisideda ir kūryba. Kurioje iš tų sferų Jūs jautėtės geriausiai ir kurioje pavyko daugiausia nuveikti? Jeigu leistų pasirinkti vieną, kurią pasirinktumėte?

K. G. Vienos aš nenorėčiau rinktis. Gyvenimas labai įvairus. Aš mąstau apie paplitusią nuomonę, kad kas septyneri metai reikia atsinaujinti ir pakeisti savo veiklos sritį. Galvoju, kad mūsų profesijoje kas septyneri metai keisti sudėtinga. Gal kas septyniasdešimt? Manau, kad man be fortepijono nieko nebūtų išėję. Įvaldyti instrumentą yra būtina, kas tu bebūtum: pedagogas, administratorius, atlikėjas ar kompozitorius. Aš vertinu tuos kompozitorius, kurie visa tai turėjo: N. Paganinis ,S. Rachmaninovas, A. Rubinšteinas, E. Grygas, F. Lisztas..., ir kurie labai daug padarė kūryboje. Man gyvenime daugiausia teko būti pedagogu, bet aš reikalavau ir iš savęs, ir iš kitų, kad pedagogika turi būti šalia instrumento, kurį tu gerai valdai. Todėl aš organizavau seminarą - praktikumą, kuris vyksta jau 35 – erius metus: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje... Šiemet buvo jubiliejus. Kitais metais bus Vilniuje. Ten pedagogas pasirodo kaip atlikėjas. Aš džiaugiuosi, kad su žmona Liudmila mums pavyko sukurti fortepijoninį duetą: ilgą laiką koncertavom, sulaukėm daug lietuviškų kūrinių, patys skatinom kompozitorius kurti. Manau, kad tai viena svarbiausių sričių šalia pedagoginio darbo. Dabar, turėdamas daugiau laiko, atsipalaidavęs nuo visų rūpesčių, pradedu girdėti kažką savo. Iš vidaus ateina. Šiuo metu aš užsikrėčiau šita kūrybine veikla.

A. Ž. Profesoriau, kol buvo gyva Liudmila Grybauskienė, toks jausmas, kad varomoji jėga buvo ji. Dar tarybiniais laikais viskas prasidėjo. Likęs vienas Jūs tą veiklą pratęsėt. Europos pianistų, mokytojų asociacija EPTA. Kaip kilo mintis, kur buvo užuomazgos?

K. G. Prasidėjo 1982 metais. Aš tuo metu dirbau katedros vedėju.

A. Ž. Kiek metų prabuvote katedros vedėju?

K. G. 15. Man teko daug dirbti ne tik katedroje. Tuometis ministras Henrikas Zabulis domėjosi muzika, manė, kad katedra turi organizuoti visą Lietuvos muzikinį gyvenimą. Man toks ministro požiūris patiko. Visą laiką galvojau, kaip pasiekti pedagogų bendrumo. Tais laikais buvo daugoka uždarumo. Dabar kiekvienas gali duoti meistriškumo pamokas, o tais laikais nelabai patikdavo, jei kas ateidavo į atskiro pedagogo užsiėmimus.  Pedagogai vienas nuo kito tarytum slėpėsi, užsidarę buvo, nebendraudavo. Ir susitikdavo tik per egzaminus tam, kad vienas kitą pakritikuotų. Man tai nepatiko. Aš maniau, kad, būdamas katedros vedėjas, turiu išjudinti šią sistemą, kad pedagogai bendrautų vieni su kitais. Visada maniau, kad, jei pedagogas pianistas, jis turi groti fortepijoninę muziką ar ansambliuose dalyvauti; šalia pedagogikos klasėje turi sugebėti pasidalinti patirtimi su kolegomis. Atvirai pateikti savo metodiką, nebijant, kad jį pakritikuos. Žodžiu, toks bendravimas man atrodė būtinas. Be to, man rūpėjo, kad, baigę aukštuosius mokslus, pedagogai nepamirštų savo instrumento. Sudariau tokį planą, kad tuose seminaruose turi būti rodomi mokiniai, turi būti vedamos meistriškumo pamokos, jas turi vesti pedagogai, nebijodami atskeisti savo minčių, savo idėjų, taip pat kviečiant įžymius pedagogus iš kitų valstybių, iš kitų miestų, iš kitų akademijų. Tą dariau nuo pat pirmųjų seminarų. Skaityti metodinius pranešimus reikia labai daug laiko, kurio trūkdavo. Susikoncentravome ties pedagogika, mokiniais, su kuriais dirba kiti pedagogai, ir pedagogų koncertais. Mes nesiekėme plataus afišavimo, mūsų tikslas – tobulėjimas, bendravimas, kontakto tarp mokyklų radimas, o tų mokyklų Lietuvoje net - 104. Suprantu, kad meistriškumo pamokos yra specifinės. Reikalingas pedagogo artistiškumas, sugebėjimas savo mintis pateikti raiškiai, aiškiai, artistiškai.

A. Ž. Čia dar įeina ir Europos miestai.

K. G. Atgavus Nepriklausomybę, mes sužinojom, kad Europoje yra Europos pedagogų pianistų asociacija, kuri bendrauja panašiu principu kaip ir mes. Europos asociacijos centras Londone, o pati asociacija susideda iš atskirų valstybių asociacijų. Kiekvienais metais susirenka vis kitoje valstybėje. Vienais metais Austrijoje, kitais Anglijoje, trečiais Olandijoje. Ten lygiai tas pat: meistriškumo pamokos, pedagogų koncertai, gvildenami metodiniai klausimai (skaitomi pranešimai). 1991 metais mes buvome į tą asociaciją priimti. Tada bendroji Europos asociacijos konferencija vyko Maskvoje. Panašiai mes darėm nuo 1982 metų; dabar, priklausydami bendrai Europos asociacijai, turim ir Lietuvos asociaciją. Toks bendras darbas labai įdomus.

A. Ž. Jūs sakote mes. O kas tie „mes“ įstojo? Jūs įteisinot tą sambūrį kažkieno vardu?

K. G. Ten rinkimai vyksta pagal įstatus.

A. Ž. Koks darinys atstovauja Lietuvą?

K. G. Mums reikėjo pagal įstatus išsirinkti savo valdybą, savo prezidentą. Kolegos man patikėjo tas pareigas. Aš tapau Lietuvos EPTA prezidentu ir Europos viceprezidentu. Visi prezidentai Europoje yra viceprezidentai. Dabar ši asociacija išsiplėtė į Afriką, Ameriką, Indiją ir Kiniją.

A. Ž. O forumai yra, jūs nuvykstate į kitas valstybes?

K. G. Taip, daugiausia Europoje. Afrikoje neteko būti. Kasmetės konferencijos vedamos Europoje. Teko dalyvauti Austrijoje, Anglijoje, Olandijoje, Belgijoje.

A. Ž. Kas tuos forumus finansuoja?

K. G. Kiekvienas pats. Dažniausiai reikia ieškoti rėmėjų. Iš Europos finansavimo nėra.

A. Ž. Mes, muzikų sąjunga, Petro Kuncos dėka tapome Europos kamerinės muzikos pedagogų asociacijos nariais. Jau ketveri metai, nuo 2011. Šį pavasarį į forumą jau ir aš važiavau, pasiklausyti, kas ten vyksta, kokios įdomybės. Tai, ką jūs pasakojot, irgi labai panašu į tai, kas yra ir kamerinės muzikos asociacijoje. Jūs esate vienas iš stovėjusių prie muzikų sąjungos organizacinės veiklos ištakų. Esate perėmėjas idėjinių tradicijų, kurias mums tenka palaikyti ir plėtoti, mes šiemet minim 80-metį. Ką turi veikti muzikų sąjunga? Ką mes turėtume perduoti jau savo vaikams?

K. G. Muzikų sąjunga yra svarbi organizacija, kadangi atlikėjai iki šiol neturėjo savo sąjungos. Buvo kompozitorių sąjunga, dailininkų, fotografijos ir t.t. Kai susikūrė muzikų sąjunga, labai didelį vaidmenį suvaidino Rimvydas Žigaitis, tą veiklą pratęsdamas. Jis ypač akcentavo atlikėjų dalyvavimą toje veikloje. Profesoriaus patirtis filharmonijoje paskleista muzikų sąjungos narių tarpe. Tai buvo gera idėja, nors nėra lengva: reikalauja daug darbo, ryšių su mokyklom, kultūrinėm įstaigom. Dabar muzikų sąjungos idėjos sklinda ir pedagogikos bei edukologijos srityse. Čia ypač reikia paminėti Birštoną.

A. Ž. Tai Jūsų 1982 metų idėja. Tikslas įtraukti 15 - 35 metų stažą turinčius ir jaunus pedagogus, kad jie nepamirštų mokantys groti.

K. G. Labai gerbiu tą idėją, noriu, kad ji vystytųsi. Žinau, kad tai sudėtinga ir finansine prasme. Jauni žmonės neturėtų visą dėmesį sutelkti į atlyginimą, o daugiau į galimybę propaguoti savo meną ir lietuvių muziką. Specifinę propagandą atlieka „Muzikos barai“ - išskirtinis žurnalas, prilygstantis tarptautiniams žurnalams. Muzikų sąjungos veikla yra audringa, gal dėl to, kad jai vadovauja Audronė. Reiktų, kad mūsų pianistų asociacija ranka rankoj pradėtų dirbti su muzikų sąjunga.

A. Ž. Mes tokią viltį puoselėjam. Kai jūs pradėjot pasakoti, kad nebūtume užsidarę, pradėtume bendrauti, noriu bendrystę puoselėti. Profesoriau, negalėjau suprasti, kaip Jūs telpate prie vieno instrumento keturiese, kaip gimė aštuoniarankio, šešiarankio idėja? Iš kur repertuaras? Turbūt jūs vienintelis tokiais dalykais Lietuvoje užsiimate?

K. G. Dabar ne vienintelis. Pasaulyje tai nėra visiška naujiena.

A. Ž. Ar Jums pačiam kažkur tai teko pamatyti, ar Jūs šią idėją išvežėt į pasaulį?

K. G. Sunku pasakyti, kada tai atsirado. Lietuvoje mes su Liuda grojom ansamblyje, nusprendėm, kad galim ir šešiomis rankomis groti su sūnumi Audriumi. Kompozitoriai mums parašė kūrinių: V. Barkauskas sonatą dviem fortepijonams trims pianistams, V. Bagdonas... Jei būtume turėję dar vieną sūnų ar dukrą, tai būtume aštuoniomis rankomis groję. Visą laiką šita mintis kirbėjo.

A. Ž. J. S. Bacho yra ir keturiems fortepijonams.

K. G. Taip, ir dviems ir trims fortepijonams. Bet ten fortepijonai trys, du, keturi.

A. Ž. Prie vieno keturiese susėsti...

K. G. Pasaulinėje literatūroje ne taip ir mažai – pvz, Carlas Scerny yra parašęs daug kūrinių fortepijonui šešioms rankoms, S. Rachmaninovas - pjesių šešioms rankoms. Yra ir aštuonioms rankoms. Galbūt tai iš pedagoginio spektro - susėsti keturiems mokiniams įdomu. Vienas iš kito gali pasisavinti pojūtį ritmo, frazės. Scerny daug muzikos rašė pedagogikai, bet tai labai virtuoziški kūriniai, sudėtingi ir didelės apimties. Keturiese susėsti įmanoma, turi dvi oktavas, bet kartais tos rankos keliauja ir ten ir ten, kartais sudėtingiau perimti iš partnerio melodinę liniją, labai didelė specifika. Galbūt virtuoziškumo reikia šiek tiek mažiau, bet sudėtinga technika perėmimo, atidavimo, dalyvavimo keturių žmonių muzikinėje minty.

A. Ž. Profesoriau, Jūs puikiai žinote keturių pianistų ansamblio specifiką. Ar Jūsų kūryboje yra kūrinių, kurie papildytų koncertinį ir pedagoginį repertuarą? Ar Jūs savo kūriniuose esate solistas?

K. G. Ne, mano visi kūrinėliai yra skirti šešioms rankoms. Aštuonioms dar neparašiau, bet esu padaręs daug transkripcijų (Vainiūno Sutartinę padariau, Piazzollos kūrinių esu padaręs, Theodorakio Graiką Zorbą). Aštuonioms rankoms nelengva parašyti, reikia neįkyrėti visą laiką vienodom spalvom – jei visą laiką skamba viršutinis registras, atsiranda monotonija. Reikia tuos registrus sugebėti derinti. Panašiai ir šešioms rankoms, aš esu parašęs tris Šveicariškas fantazijas, dvi lietuviškas, vieną belgišką ir Don Carlos vizijas. Koncentruojuos šešių rankų repertuare.

A. Ž. O šveicariškos, belgiškos fantazijos turi tautinius motyvus?

K. G. Jos turi tos šalies tam tikrus motyvus. Kai kur motyvus, kai kur intonacijas. Turiu šveicariškų 100 dainų rinkinį.

A. Ž. Tai čia ne G. Mahlerio Stebuklingas berniuko ragas?

K. G. Ne, čia 100 įvairiausių liaudies dainų. Labai nemėgstu citatų, stengiuosiu jų išvengti. Paimu tik intonacijas ir stengiuosiu padaryti, kad šveicaras tos dainos nepažintų.

A. Ž. O kas Jūsų pagrindinis kritikas, kam Jūs pirmiausia kūrinį parodote?

K. G. Nerodau Audriui, nes truputį bijau. Jis labai kritiškas, nors nieko blogo nesako. Mano partneriai yra pirmieji klausytojai, nes mes įgrojame tuos kūrinius. Kartais man pasako, kad reikia kažkaip kitaip padaryti. Esu perdirbęs. Mano nuolatiniai partneriai – tai Vilma Rindzevičiūtė, dabar gyvenanti Šveicarijoje, jos vyras Daniel Zbinden, taip pat Belgijoj gyvenanti mano viena buvusi partnerė Irina Venckus. Jos vyras irgi pianistas. Turiu ir Lietuvoje partnerių su buvusiais mokiniais, Olandijoj mano kūrinėlius grojom, su šveicarais grojom Šveicarijoje Liucernos festivalyje. Žodžiu, jie pirmieji vertintojai. 

Mano nuomone, kompozitorius, pasirinkdamas tą kelią truputį rizikuoja. Jis atiduoda visą savo energiją , nežinodamas, ar kas išeis. Anksčiau nerizikavau. Kita vertus, fortepijono studijos atimdavo labai daug laiko. Pradėjau kurti transkripcijas - nebloga patirtis. Vėliau atsirado daugiau laiko, man kilo mintis, kodėl turiu perdirbinėti kitų autorių muziką, reikia pabandyti kažką savo. Malonu ir pačiam atlikti savo muziką, nes atlikimas keičiasi priklausomai nuo partnerių nuomonės. Esu priverstas daryti, kaip jie nori.

 A. Ž. Kūrybinis kerštas? Anksčiau Jūs irgi kompozitoriams nurodinėjot, kaip Jums atrodė geriau. Profesoriau, Jūs mokėtės pas profesorių Stasį Vainiūną, kuris buvo ir pianistas, ir kompozitorius. Ar S. Vainiūnas savo studentų neskatino tą patį daryti?

 K. G. Jis buvo plačių pažiūrų. Jo pedagogika nebuvo smulkmeniška, į pirmą planą kėlė interpretaciją .Kita vertus, mums didelį įspūdį darė jo kūryba. Jis savo kūriniais dalijosi su mokiniais, dažnai juos pirmiausia pagrodavo mokiniams. Kada aš pradėjau transkripcijas daryti, jis man patarė pačiam sukurti. Aš kažkokius eskiziukus buvau parašęs, ir jis labai susidomėjo. Domėjosi savo mokinių bandymais. Darydamas transkripcijas, su juo pasitardavau.

 A. Ž. Profesoriau, mūsų, lietuvių, profesinė muzika sąlyginai jauna. Jūs pažinojot vyresniuosius, kurie kūrė, pavyzdžiui, nuo 1900 metų; pvz., Gruodį.  šiandien Jūs susipažinęs su jaunųjų kompozitorių kūryba. Palyginkite: ar skiriasi skirtingų kartų muzika? Gal skiriasi tik technika , o emocijos lieka tos pačios?

 K. G. Aš manau, kad pedagogai, pas kuriuos aš mokiausi, buvo geri profesionalai. Teko susidurti su Aldona Dvarioniene, pradžioje Kaune su H. Hansen, bet aš tada dar vaikas buvau ir ne viskas užsifiksavo. Aš galvoju, kad tie garsiniai dalykai prasidėjo nuo Hansen. Kiek prisimenu jos pamokas, buvo reikalaujama gero kontakto su instrumentu, puikaus skambėjimo . Aš nežinau, ar kas pasikeitė. Fortepijono menas turi tvirtas šaknis, nors vyksta nauji ieškojimai. Vis dėlto sugrįžtama prie to, kad būtų malonu ir miela groti ir klausyti. Jeigu mes pasižiūrėsim į didžiuosius atlikėjus, jie niekaip nenutolsta nuo klasikinio repertuaro. Manau, kad Lietuvoje meistriškumas labai išaugęs, o dėl emocinės pusės - kiekvienas žmogus turi savo emocijas, nors yra bendražmogiškos emocijos, kurios sąlygoja muzikos atsiradimą. Aš pats su Liuda daug grojau šiuolaikinės muzikos, buvom susižavėję, bet manau, kad reikia duoti peno dvasiai .

 A. Ž. Kai buvau jauna, sakydavau – na, gerai, profesoriau, kalbėk kalbėk, aš vis tiek žinau, kaip daryti. Man atrodo, kad iš esmės niekas negali keistis, keičiasi tik kartos perėjimas iš vieno amžiaus į kitą. Jaunam žmogui atrodo, kad jis atranda amerikas, o vyresnieji leidžia jam tas amerikas atradinėti , suprasdami, kad jau seniai viskas atrasta. Na, taip, atsiranda kompiuteriai, bet žmogiškasis veiksnys negali pasikeisti.

 K. G. Sutinku pilnai.

 A. Ž. Aš turiu nuodėmę prieš Joną Švedą. Kai į pirmą kursą atėjau, jis mirė, buvo pašarvuotas akademijoj 1975 m. Man jis toks senas, toks senas... Vėliau, apie 2005 - uosius metus, pradėjau skaityti "Muzikos barų" komplektus, perskaičiau kompozitoriaus 1931-1936 - ųjų metų straipsnius , suvokiau, kad jau tada  jis rašė tai, kas man 2000 - taisiais metais rūpi. Ir aš tada taip susigėdau.

 K. G. Okupacijos metais žmogus sau nepriklausė, jis negalėjo rašyti taip , kaip nori.

 A. Ž. Bet muzikai ar tą patyrė? Mes turėjom Zabulį, Trinkūną, kurie tikrai nenusileidžia dabartiniams.

 K. G. Tas pats Vainiūnas. Atrodo, turėjo kitoks būti, bet po visų CK nutarimų pradėjo kurti liaudies dainų citatas,nes buvo labai kritikuojamas, bet nieko jam neišėjo. Galbūt ir pats Švedas būtų buvęs kitoks, jeigu būtų kitokios aplinkybės. Žiūriu mezzo kanalą. Jame solistų reperetuarą sudaro XIX - XX - ojo amžių muzika. Labai mažai atliekama XX a. II - osios pusės ir XXI - ojo amž. muzikos. Galbūt šiek tiek skiriasi baletai, teatras.

 A. Ž. Turbūt Bejarto dėka . Aš juokauju, kad 100 metų nuo kompozitoriaus mirties arba bus renesansas, arba ne.

 K. G. Man atrodo, kad per anksti skelbti metus kompozitoriaus, kuris ką tik išėjo. Tai turi subręsti, išlikti.

 Arvydas Nekrošius. Visi galvoja, kad viskas blogėja. Kaip Jums atrodo muzikiniai dalykai?

 K. G. Visais laikais atsisijoja silpni kūriniai. Atsiskleidžia žmogaus gabumai . Jeigu tu esi reikalingas –puiku, jeigu ne – problema. O Sistema veikia ir neatsižvelgia į poreikius. Mes padejuojame, kad dabar gabus jaunimas kuris anksčiau tikrai būtų stojęs į akademiją, dabar svarsto - gal ekonomiką pasirinkti. Stojančiųjų mažėja dėl įvairių priežasčių. Visada išsikristalizuodavo vienetai. Reikia, kad stotų daugiau, ir iš kiekybės išaugtų kokybė. Tie neišnyks, kurie yra skirti. Kad išvažiuoja į užsienį, nėra blogai. Akiratis turi plėstis. Ten daug ko išmoksta, įgauna pasaulio erdvės pojūtį, atsikrato provincijos jausmo, užsidarymo. Sugrįš, nesugrįš, kitas klausimas. Aš žiūriu į tai optimistiškai. Tik ar ne per greit daromos išvados – mokinių nedaug, mokyklų daug – tad uždarykime, sujunkime. Prijunkime akademiją prie universiteto. Tai neigiama tendencija. Žinau, kaip baisu turėti reikalą su tais, kurie nesupranta šios specifikos. Esam pasiekę neblogą lygį, sumažėjo stojančiųjų, ne todėl, kad nebegali čia ko išmokti.

 A. Ž. Aš, bendraudama su studentais, jiems sakau: jeigu norite auksinių vonių, brangiausių šaldytuvų, eikite iš čia. Muzikoj to nebus. 

 K. G. Visi nori, kad galėtų šeimą išlaikyti, būstą įsigyti, kada nori nueiti į teatrą .

 A. Ž. Kai visko užtenka, teatro nebereikia.

 K.G. Aišku, kažkiek pasiaukoti šitoje specialybėje reikia. 

 

Nuotraukų galerijos