Povilas Mataitis
Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513
1983 m. nusipelniusio meno veikėjo vardas.
1988 m. Lietuvos valstybinė premija.
1998 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalis.
1999 m. Kembridžo (D. Britanija) tarptautinio biografijų centro pripažintas iškiliausiu XX a. žmogumi.
2006 m. Joniškio garbės piliečio vardas už lietuvių tautinio meno puoselėjimą, Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.
2010 m. Lietuvos Nacionalinė kultūros ir meno premija už gyvenimo nuopelnus, už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui.
Povilas Mataitis (g. 1933 m. birželio 26 d. Drąsutaičių k., Joniškio r.) – choro dirigentas, folklorininkas, režisierius, pedagogas.
Baigęs Joniškio 1-ąją vidurinę mokyklą, 1952–1957 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo ekonomiką, 1952–1958 m. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje mokėsi dainuoti (dėst. A. Karosas) ir diriguoti (dėst. B. Piekarskis), dainavo Lietuvos valstybinio radijo komiteto vokaliniame ansamblyje. 1958–1963 m. choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (vyr. dėst. A. Armino klasė). 1966–1968 m. stažavo Leningrado valstybinėje N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje (prof. E. Kudriavcevos choro dirigavimo klasė).
1958–1962 m. Vilniaus kultūros – švietimo technikumo ir J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo koncertmeisteris. 1960–1962 m. Respublikinių mokytojų namų mišriojo choro vadovas. Chorą (70 dalyvių) išmokė naujų kūrinių, surengė koncertų, 1962 m. Vilniaus miesto chorų apžiūroje pelnė antrąją vietą. 1962–1966 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo choro dirigavimo dėstytojas, kurį laiką vadovavo neakivaizdinio skyriaus choro studijai. 1968–1973 m. „Vagos" leidyklos muzikos leidinių redakcijos vedėjas, sudarė ir išleido vokalinės muzikos rinkinių. 1973–1974 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytojas. 1974–1990 m. Liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupės, nuo 1992 m. Lietuvių folkloro teatro meno vadovas ir režisierius, 1985–1989 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos, 1990–1993 m. Vilniaus universiteto dėstytojas.
P. Mataitis 1967 m. iš Vilniaus miesto aktorių ir muzikantų subūrė Lietuvių etnografinį ansamblį, kuris savo pirmąjį koncertą surengė 1968 m. balandžio 13 d. Vilniuje. Gerai pažindamas savo tautos istoriją, tautosaką ir mitologiją, išstudijavęs folkloro istorijos šaltinius ir šių dienų teatro meną, sukūrė originalų Folkloro teatro žanrą. Pirmo plataus pripažinimo už Lietuvos ribų Lietuvių etnografinis ansamblis susilaukė 1971 m. koncertuodamas VII tarptautiniame kongrese ISME Maskvoje ir 1974 m. tarptautiniame liaudies muzikos festivalyje Suomijoje (Kaustinene). 1974 m. ansambliui suteiktas Lietuvių folkloro teatro statusas ir pradėta rengti reguliarūs spektakliai Rumšiškėse. Be pasirodymų muziejuje ir Vilniuje, teatras apkeliavo visą Lietuvą, dalyvavo tradiciniuose meno festivaliuose Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Moldavijoje, su dideliu pasisekimu gastroliavo Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos ir Sibiro miestuose, taip pat Suomijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Indijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
P. Mataitis užrašinėjo tautosaką, rašė scenarijus, statė spektaklius ir režisavo. Per 30 kūrybinės veiklos metų sukūrė ir parodė daug originalių ir įsimintinų meninių programų: „Instrumentinės, šokamos, dainuojamos sutartinės“ (1968), „XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos etnografinių rajonų folkloras“ (1971), „Baudžiavos amžininkų pasakojimai“ (1977), „Scenos vaizdeliai“ (1978), „Naujoji gadynė jau švinta“ (1981), „Lietuvių gaidos“ (1982), „Mano kanklės paauksuotos“ (1985), „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“ (1987), „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ (1989), „Didžiam kiematy“ (1992), „Purvynai rūdynai“ (1994), „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva" – apeiginiai bylojimai apie Juozo Lukšos-Daumanto ir visos Lietuvos partizanų laisvės kovą (1997). Visų programų ir spektaklių scenografiją sukūrė dailininkė Dalia Mataitienė.
Pagal jo scenarijus, rašytus su kitais autoriais, sukurti du filmai: dokumentinis – „Lietuvių etnografinis – tai mes“ (1973) ir vaidybinis – „Vakar ir visados" (1984 m., rež. Gytis Lukšas). 1983 m. P. Mataičiui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas; 1988 m. paskirta Lietuvos valstybinė premija. 1998 m. apdovanotas Gedimino ordino I laipsnio medaliu. Išaugino dukrą Rusnę Mataitytę – smuikininkę, tarptautinių konkursų laureatę. 2010 m. pelnė Lietuvos kultūros ir meno nacionalinę premiją už gyvenimo nuopelnus, už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui, už liaudies tradicijos ir šiuolaikinės scenografijos darną.
Kita veikla
Lietuvos kultūros fondo prezidiumo, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos bičiulių klubo valdybos, Lietuvos muzikų sąjungos, Lietuvos teatro sąjungos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys.
Povilas Mataitis – Lietuvių folkloro teatro – naujojo šauklio, galingai sujudinusio tautos sąmonę, kūrėjas (2008)
Nacionalinės premijos laureatas Povilas Mataitis: į Lietuvos kultūrą žvelgiama pernelyg paviršutiniškai
Į Lietuvos kultūrą ir kultūrinį paveldą žiūrima pernelyg paviršutiniškai, todėl šiuolaikinė visuomenė yra demoralizuojama, teigia Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro režisierius Povilas Mataitis.
„Reikia su didele atsakomybe, su dideliu įsipareigojimu žvelgti į savo paveldą“, – BNS sakė P. Mataitis, kuriam kartu su žmona, teatro dailininke Dalia Lidija Mataitiene, premija skirta už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui, už liaudies tradicijos bei šiuolaikinės scenografijos darną.
Anot jo, šiuo metu dėl politinių žaidimų, įsigalėjusių šou elementų visuomenė yra demoralizuota. Tai, menininko teigimu, galima pastebėti ir jaunosios kartos bruožuose, pavyzdžiui kuomet jauni atlikėjai pseudonimais pasirenka kitų kalbų žodžius.
„Mes tokį unikalų pasaulinį paminklą, savo identitetą nuvertiname, žalojame, lyg mes būtume kažkokie provincialai, nevisaverčiai (...) Tai yra tiesiog pagrindinių gyvybės gyslų pakirtimo tendencija“, – kalbėjo Nacionalinės premijos laureatas. Pašnekovo tvirtinimu, dėl tokio lietuvių kalbos nuvertinimo kalti yra jaunimo auklėtojai bei aplinkybė, kad Lietuva ilgą laiką buvo praradusi nepriklausomybę.
„Čia kalta ne jaunoji karta, o tie, kurie ją auklėja. Kas tokią maniją įkvėpė? Tai tie visi šou (...) Jaunimas visai perima iš vyresniųjų (...) Manau, kad šaknys yra tame, kad buvome praradę valstybiškumą. Tarpukaryje buvo įdiegti principai, paskui atsirado prisitaikymas koloboravimui. Vėliau vergavimas pinigams ir visuomenės moralinis nuopolis, Tai skatina ir kalbos nykimą“, – tvirtino P. Mataitis.
Pasak režisieriaus, visuomenei reikėtų rūpintis paveldo išsaugojimu, ypač dabartiniais globalizmo laikais.
„Globalizmui reikia ruoštis, reikia suprasti, ką tai reiškia (...) Mes patys turime pagal savo moralę, turime išsaugoti protėvių mums įdiegtą paveldą ir nekapituliuoti tai bejėgiškai, taip provincialiai“, – kalbėjo laureatas. Vis dėlto, anot pašnekovo, dabartinėje kultūros politikoje prošvaisčių galima matyti. „To principingumo, to supratimo kažkokie blyksniai jaučiasi iš kultūros politikos (...) Duok Dieve, kad susivoktume“, – teigė P.Mataitis.
Kalbedamas apie paties įkurtą sovietmečiu įkurtą Folkloro teatrą, laureatas apgailestavo, kad po Nepriklausomybės nepavyko tęsti pilnavertės teatro veiklos.
„Jeigu mes iki Nepriklausomybės atkūrimo turėjome sąlygas, turėjome etatus, turėjome teatrą Rumšiškėse pasistatę su didžiausiomis pastangomis, Nepriklausomybę atgavus, visa sumaištis nušlavė mūsų teatro ekonominius pagrindus ir per tiek laiko jo nepavyko atkurti, kad įteisintume“, – sakė P.Mataitis. „Aš taip ir juokauju, kad atkūrus Nepriklausomybę teko nueiti į pogrindį“, – tvirtino teatro režisierius.
Anot jo, stabdyti aktyvią Folkloro teatro veiklą privertė prasidėję politiniai žaidimai, neteikiant dėmesio vertybiniams klausimams.
„Jeigu buvo toks duetas: Mataitis ir Mataitienė, tai mūsų kūryba jau buvo pakankamai įsiteisėjusi ir pasaulyje skynė laurus, pelnė pripažinimą, o paskui sumaištis, politinis žaidimas, politinis teatras nustelbė mūsų tautinio teatro veiksmus, ir nebuvo laiko, kada į tai įsigilinti, nebuvo laiko kam įsigilinti, nes buvo pakankamai rūpesčių, kaip rinkėjų balsų daugiau laimėti“, – ironiškai kalbėjo laureatas.
P Mataitis džiaugėsi, kad laureatais jį su sutuoktine paskelbė nuo politikų tiesiogiai nepriklausomi žmonės.
„Džiugu, kad tokie žmonės pastebėjo mūsų įnašą, ir mes esame labai dėkingi ir laimingi. Nors norėjosi savo profesinį pagrindą perduoti naujoms kartoms, įtvirtinti mūsų kultūroje savo darbu, tačiau to nepavyko, tai džiaugtis belieka, kad prisiminė mūsų kultūros indėlį“, – tvirtino laureatas. Pasak jo, gyvuoti Folkloro teatrui sovietmečiu padėjo tai, kad jie visuomet turėjo aiškią temą ir tvirtus kūrybinius principus. „Kadangi savo teatre turėjome tvirtą temą, tvirtus ir nekeičiamus kūrybos principus, todėl jokių kūrybos klystkelių nejautėme, jų patirti neteko. Mūsų teatro skrydžiui sparnus suteikė turtinga lietuvių kalba, tautosaka, tautos ir valstybės istorija“, – sakė P.Mataitis.
Povilas Mataitis gimė 1933 metais Drąsutaičių kaime, Joniškio rajone. Jo 1968 metais suburtas etnografinis ansamblis, kuris 1974 metais tapo profesiniu folkloro teatru (kolektyvas vadintas ir Liaudies muzikos teatro trupe), vasaromis vaidindavo Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Visų programų bei vaidinimų kūrėjas ir režisierius buvo P.Mataitis, dailininkė – D.Mataitienė Teatras apkeliavo visą Lietuvą, dalyvavo tradiciniuose meno festivaliuose Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Moldavijoje, gastroliavo Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Moldavijoje, Azerbaidžane, Armėnijoje, Gruzijoje ir Suomijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Indijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.