Klavesino muzikos rečitalis HORTUS MUSICUS

Klavesino muzikos rečitalis HORTUS MUSICUS
Šv. Kotrynos bažnyčia
Vilniaus g. 30, Vilnius
19:00
2019-01-05
Šeštadienis
Kaina 20.00 Eur
Įsigykite bilietą Įsigyti bilietą

Vilimas Norkūnas kviečia išgirsti Bachą naujai: giedros, pakilios, svajingos sonatos, siuitos ir preliudai su fugomis pakerės savo garsu, retorine laisve ir nukels į „Muzikinį sodą“ Hamburge.

Šiame mieste kūrė ir kiti žymūs vokiečių kompozitoriai, kuriuos Bachas pažinojo, kurių veikalus tyrinėjo, su kuriais bičiuliavosi arba kartais net pasijustdavo jų įkvėptas. Koncerte skambės Johanno Adamo Reinckeno siuita iš rinkinio „Hortus musicus“, parašyta styginiams ir J. S. Bacho perkurta klavesinui solo. Taip pat žymaus teoretiko ir kompozitoriaus Johanno Mathesono siuita klavesinui – jo veikalas „Tobulas kapelmeisteris“ patraukia daugelio senosios muzikos žinovų dėmesį. Tačiau šiais laikais platesnė publika nuostabias jo kompozicijas gali išgirsti nepelnytai retai.

Koncertą vainikuos vienas rafinuočiausių ir sudėtingiausių klavesino opusų – J. S. Bacho partita D-dur su  žėrinčia virtuoziška uvertiūra ir po subtiliomis ir įmantriomis polifoninėmis linijomis paslėptais įprastais to meto šokiais – almanda, sarabanda, kuranta, arija, žiga.

Vilimo Norkūno solinis klavesino koncertas. Šįmet šią programą klavesininkas atliko jau keliuose tarptautiniuose festivaliuose. Rugsėjį šiuo rečitaliu atlikėjas užbaigė Rygos senosios muzikos ir šokio festivalį. O dabar išgirsti nuostabią programą turės progą ir jo gimtasis miestas – sostinė Vilnius. Šįmet šią programą klavesininkas atliko jau keliuose tarptautiniuose festivaliuose. Rugsėjį šiuo rečitaliu atlikėjas užbaigė Rygos senosios muzikos ir šokio festivalį. O dabar išgirsti nuostabią programą turės progą ir jo gimtasis miestas – sostinė Vilnius. 

***

Programa "Muzikinis sodas" / HORTUS MUSICUS jau skambėjo 2018 m. pavasarį. Jūsų dėmesiui Audronės Žigaitytės-Nekrošoienės pokalbis su Vilimu Norkūnu 

Muzikinis sodas
(Publikuota: 2018-05-23)

Senosios muzikos festivalyje „Baroko pavasaris Biržuose“ įdomų rečitalį „Hortus musicus“ (Muzikinis sodas) surengė klavesinininkas ir vargonininkas Vilimas Norkūnas. Atlikėjas pakvietė išgirsti Bachą „kitaip“: giedros, pakilios, svajingos sonatos, siuitos ir preliudai su fugomis pakerėjo garsu, laisve ir nukėlė į Muzikinį sodą Hamburge.

Programoje skambėjo kūriniai iš Bacho Gerai temperuoto klavyro, Sonata C-dur, parašyta pagal J. A. Reinckeno „Hortus musicus“, J. Mathesono siuita D-dur ir Bacho IV partita D-dur.
Rečitalis tapo puikiu pretekstu pakalbinti atlikėją.

– Kuo XXI amžiaus žmogų gali žavėti senoji muzika?

– Senoji muzika kupina gyvybės, spontaniškumo, improvizacijos, man ji labiausiai primena džiazą, o kas gi gali nesižavėti džiazu? Džiaze man labiausiai patinka vokalo ir instrumentų, žodžių ir harmonijų spalvos, ir senojoje muzikoje mane paperka žėrintis žodis, kurį stengiasi ištarti kiekvienas – ar klavišinis, ar styginis – instrumentas.

– Klavesinas... Tylus, nedaug spalvų, dinamikos ir apskritai mažai išraiškos turintis keisto džeržgiančio garso instrumentas... (suprantat, kad tai provokuoja komplimentams klavesinui?)

– Iš tiesų, kaip tik tokį įspūdį iš pirmųjų vinilinių plokštelių susidariau apie šį „tarškutį“. Kaip nustebau, kai studijuodamas Zalcburge, „Mozarteume“, supratau, kad tas instrumentas geba dainuoti. Kad ornamentai ir puošmenos reikalingi ne, kaip manoma, gėdingai greitai gęstančiam garsui (bandžiau rasti ta pačia raide prasidedančių žodžių) pridengti. Puošmenos turi padėti sustiprinti išreiškiamą gestą.

– J. S. Bachas: klavesinas, vargonai ir... gerai temperuotas klavyras. Kas jo gyvenime buvo klavišiniai?

– Labai gerai galiu suprasti Bacho aistrą muzikai ir klavišiniams instrumentams. Aš, negalėdamas mesti vieno dėl kito, nusprendžiau sekti Bacho pėdomis – tapau ir vargonininku, ir klavesinininku. Beje, kai po studijų grįžęs į Lietuvą feisbuke parašiau „back in Vilnius“, vienas geras draugas juokais (o gal rimtai) atsakė: „Bach in Vilnius“. Niekas neparašė tiek daug kūrinių vargonams, kaip Bachas, ir man jo muzika sunkiai pranokstama savo gelme.

– Kuo skiriasi Bacho muzika klavesinui ir vargonams bei fortepijonui?

– Visa fortepijoninė Bacho muzika buvo skirta dviejų manualų klavesinui, kaip jis pabrėžia antraštiniame vieno ar kito leidinio lape. Šis instrumentas ir vargonai skirtingi, bet kartu panašūs. Nei vargonai, nei klavesinas neleidžia atlikėjui pagroti tos pačios natos vieną kartą tyliau, kitą garsiau. Sukurti gyvos, tekančios, pasakojančios muzikos paveikslą galima tik artikuliuojant ir išjaučiant tekstą – man tai iššūkis, siekis peržengti fizikos ir akustikos ribas. Gebėti klausytojui perduoti ir leisti jam pajausti tai, kas, regis, net nėra įmanoma techniškai. Vargonų balsus galima pasirinkti taip, kad instrumentas skambėtų švelniai kaip fleita arba didingai gaustų. O klavesino muzikos charakterį klausytojas turi pajausti ne per garsumo ar balsų spalvų skirtumus.

Kalbant apie kompoziciją, vargonų muzikoje Bachas geba įterpti boso balsą, kurio nepasiektų kairės rankos mažasis pirštelis, tai – savarankiška partija kojoms. Kai kompozitorius pedalams ima ir parašo, pavyzdžiui, tenoro partiją, vadinasi, kojomis turiu groti „aukščiau“ negu mano kairioji ranka. Iš pradžių smegenys ima kaisti, bet vėliau, „prisijaukinus“ šį keistą derinį, galima net improvizuoti per pamaldas. Kalbant apie klausą, skirtingai girdime vargonų ir klavesino muziką tiek dėl pačių instrumentų spalvų, tiek dėl to, kad ilgiausios natos vargonuose lieka „kabėti“ ir žmogaus ausis stengiasi išskirti judančius balsus, kad juos išgirstų. O klavesino skambesyje žmogaus ausis stengiasi mintyse pratęsti užgesusias gaidas, nes iš jų toliau „išsirita“ melodija.

Kaip pastebėjote, galėčiau pasakoti ir pasakoti... (nusijuokia). Vienas sunkiausių dalykų buvo ištobulinti abi rankas, kad jos elgtųsi kaip savarankiški asmenys su savais charakteriais. Kad kairė ranka grotų laiku, o dešinė lyriškose dalyse deramai atsiliktų – to neprireikia skambinant fortepijonu. Mes, muzikantai, galvodami apie klavesiną, įsivaizduojame tik ledkalnio viršūnės dalį – grojimą arpeggio (akordo garsų skambinimas greitai paeiliui. – Red. past.). Tačiau būna ir lėtėjančių, ir greitėjančių arpeggio, vienu metu nuo viršaus žemyn ir iš apačios aukštyn einančių garsų, o dar melodija ir bosas grojami ne vienu metu – išprotėjęs klavesiniškas (grožio) pasaulis.

– Sakoma, kad groti instrumentu – tas pat, kas kalbėti... Ar grojimą galima lyginti su dainavimu (ypač kai Jūs gebate ir viena, ir kita)?

– Absoliučiai. Jei nedainuočiau, grojant fortepijonu vis dar skambėtų muzika, bet klavesinas taukšėtų kaip... rašomoji mašinėlė. Greituose kūriniuose – kaip labai vikri rašomoji mašinėlė, lėtuose – kaip apsnūdusi. Atlikdamas žigą (greitas italų šokis. – Red. past.) siekiu, kad klausytojams kojos imtų kilnotis, o alemandoje (lėtas vokiečių šokis. – Red. past.) širdis ir siela rastų atgaivą ir ramybę. Fortepijoninio muzikalumo ir įgūdžių grojant klavesinu neužtenka. Tai beveik tas pat, kaip pianistui staiga persimokyti groti klasikine gitara – iš tikrųjų, klavesinas yra gitara, kurios stygas užgauna plunksnelės (tarsi pirštų galai), įtempiamos klavišais. Jokiu būdu nenoriu užgauti pianistų jausmų, tiesiog jų sunkiausi kūriniai ir technika klavesinui jau nebepritaikomi, o klavesino technika pianistui – terra incognita.
Trokštu, kad klausytojas patirtų visus jausmus ir istorijas, kalbančias be žodžių, bet vis dėlto „su balsu“. Beje, garsiai niūniuojant groti klavesinu daug lengviau, tačiau mano dėstytojas Michaelis Hellis pasakė: „Gal užtenka vieno Glenno Gouldo, tu dainuok mintyse.“

– Biržuose skambinote mažuoju klavesinu (nepamenu, kiek oktavų). Kaip didžią muziką įmanoma skambinti mažu instrumentu?

– Atsimenu, kaip pirmajame meistriškumo kursų vaikams koncerte Biržuose jiems skambinau prancūzišką Royer siuitą tuo mažuoju klavesinu. Atrodė, kad tai neįgyvendinamas noras, bet jis buvo išpildytas! Tačiau Bacho muzikai neužtektų jo klavišų, todėl praėjusiais metais Biržų festivalio rengėjai daliai koncertų išnuomojo instrumentą, spėkite, kur? Rygoje – ji arčiau už Vilnių. O šiemet į atidarymo koncertus ir į šį solinį koncertą keliavo mano asmeninis instrumentas. Negaliu nepadėkoti Goetheˊs institutui Vilniuje, Sauliaus Karoso fondui, kitiems, kas prisideda ar dar ketina prisidėti prie mano koncertų rengimo. Įsivaizduokite, jei tektų kiekvienam pianistui vežiotis savo koncertinį fortepijoną?

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado Biržai?

– Su pirmuoju senosios muzikos koncertu Biržų pilyje ir muziejaus „Sėla“ direktoriaus Gintaro Butkevičiaus bei jo žmonos Romualdos Butkevičienės susižavėjimu klavesino muzika, taip pat Biržų Vlado Jakubėno mokyklos kasmet organizuojamais meistriškumo kursais.

– O Baroko muzikos pavasaris Biržuose?

– Baroko pavasaris pražydo tų pačių nuoširdžių, šiltų žmonių dėka, kai svajonės nusprendė tapti pumpurais ir žiedais, o žiedai atnešė gražių vaisių. Ir tai vyksta jau ketvirti metai.

– Nejaugi Biržų vaikai galėtų tapti senosios muzikos specialistais?

– Jei per penkerius metus vienas jų būtų nusprendęs pasirinkti tokį kelią, o dar ir jį įveiktų, mano lūkesčiai būtų išpildyti. O toks vaikas jau atsirado – Indrė Kučinskaitė po meistriškumo kursų nebegalėjo gyventi be senosios muzikos. Man ji kaip krikšto dukra. Po kelerių metų išilginės fleitos pamokų su Ieva Baublyte ši žavi, muzikali ir labai darbšti panelė iškeliavo stoti į žymiausią pasaulyje senosios muzikos aukštąją mokyklą Bazelyje. Laikau kumščius, kad visos jos svajonės išsipildytų.

– O ką pasakytumėt apie Bachą senosios muzikos kontekste?

– Manau, kad mano vaikystė dievinant Bacho muzikos grožį padėjo man išsiugdyti kantrybę, kai reikdavo zulinti Gerai temperuoto klavyro preliudų pasažus ar fugas. Jo choralai prisidėjo prie to, kad pamilau vargonų muziką. Jo muzikos gilumas išmokė branginti detales ir smulkmenas. Bachas man rodo pavyzdį, kaip mylint savo muziką galima atsiverti nepažintiems dalykams. Jis gilinosi į kitų ir ankstyvo baroko, ir bendraamžių kompozitorių kūrybą, ją panaudodavo savo kūriniams neprarasdamas savęs. „Hortus musicus“ – J. A. Reinckeno sonatų rinkinys styginiams instrumentams, Bacho perrašytas klavesinui. Kaip tik su šiuo kūriniu (viena iš sonatų) susipažino Biržų pilies klausytojai per mano koncertą. Pažindamas senąją muziką, jos dėsnius, kalbėjimo būdą, imu geriau suprasti ir pažinti Bachą.

 

Susiję video įrašų galerijos

Vilimas Norkūnas

Susiję nuotraukų galerijos

Susiję nariai

Vilimas Norkūnas

Vilimas Norkūnas

Choro dirigentas, vargonininkas, klavesinistas

Komentarai

Renginių kategorijos

Kalendorius

Prenumeruokite „Muzikos barus“!