Kompozitorius Vytautas Laurušas

2019 m. vasario 19 d. 18 val. MUZIKOS SVETAINĖJE naujo dokumentinio filmo „Žmogus su laiko žyme. Kompozitorius Vytautas Laurušas“ premjera.

Dokumentinis filmas
„ŽMOGUS SU LAIKO ŽYME. KOMPOZITORIUS VYTAUTAS LAURUŠAS“

Vingiuotais gyvenimo prasmės paieškų keliais ėjo kompozitorius Vytautas Laurušas. Kūriniai apdovanoti premijomis, 2003 metais veikla įvertinta Vyriausybės, 2005 metais nacionaline kultūros ir meno premijomis, 2003 metais Vytautas Laurušas tapo LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalieriumi.

Kompozitorius, visuomenės veikėjas, kultūros vadybininkas patyrė trijų Lietuvos egzistencijos periodų transformacijas. Tačiau tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, tik numetus į pašales nepabaigiamų administracinių darbų jungą, Vytautui Laurušui atsirado šansas atsiverti ir įprasminti reflektyvios sąmonės proveržius kūryboje. Bet jis strimagalviais nepaniro į atsivėrusio pasaulio nežinią. Analitinis protas tramdė, vertino. Kompozitorius, jaunystėje ieškojęs savitų emocijų ir minties raiškos sprendimų, paniro į naujos muzikinės minties raiškos erdvę.

„Kiek aš pats juntu, mano kūryboje yra teatrališkumo. Atsiranda kontrastingos temos, jos įgauna tipažą, įvaizdį. Visoje mano kūryboje nuo pat jaunystės dominavo emocija, matyt gamtos duota. Ketvirtame kurse parašiau sonatą violončelei. „Užvariau" didžiausią kulminaciją! (juokiasi). Vėliau Michailas Šenderovas vis grojo ir grojo šią sonatą. Aš jam sakydavau: „tu jau nebegrok jos, visgi studento darbas". Jau tada išryškėjo emocionalusis pradas, kuris ėjo per visą mano kūrybą. Man visada norisi įdiegti kažkokią prasmę, kad kūrinys nebūtų dėl kūrinio. Noriu, kad klausytojas nuo pradžios iki galo būtų vedamas minties ir pajustų apie ką kūrinys, ką aš norėjau pasakyti. Muzikinis kūrinys - tarsi knyga“

Pluoštelį Vytauto Laurušo kūrinių atliks prof. Irenos Laurušienės klasės studentės Ieva Tarulytė, Evelina Volodkovič, Tiniko Sepašvili, pianistė Giedrė Muralytė.

2018 m. filmą kūrė:
Scenarijaus autorė ir režisierė R. Aleknaitė-Bieliauskienė
Operatorė Natalija Kolesnik
Garso režisierius Algimantas A. Apanavičius
Montažo režisierė Janina Sadeckienė
Prodiuseris Saulius Vosylius

Dokumentinis filmas
„DU PREZIDENTAI“

1996 metais Lietuvoje lankėsi Nepriklausomos Ukrainos Prezidentas Leonidas Kučma. Jo laukė apie susitikimus dokumentiniame filme pasakojantis Prezidentas Algirdas Brazauskas.

Prisiminta bendros valstybių istorijos fragmentai, didysis dainius Tarasas Ševčenka, kuris 1828 –1831 m. su savo ponu V. Engelhartu buvo Vilniuje. Vilniaus universitete mokėsi pas dailininką Joną Rustemą, tapo 1831 m. sukilimo liudininku.

Abu Prezidentai pasikeitė aukščiausiais Lietuvos ir Ukrainos valstybiniais apdovanojimais.

„Penki pastarieji metai – sunkiausias valstybingumo kūrimo laikotarpis. Siekta išsaugoti taiką ir santarą. Ukraina reformuota ir tapo pilnateise pasaulinės bendrijos nare. Ji padarė beprecedentinį įnašą į saugumo išsaugojimą. Dar yra sričių, kuriose mūsų šalys galėtų bendradarbiauti dar intensyviau“, – kalbėjo Ukrainos Prezidentas Leonidas Kučma.

delegacija lankėsi Karių kapuose, siuvimo fabrike „Lelija“, Respublikos Seime. Apžiūrėjo Trakų pilį, kuri niekada nebuvo paimta jėga. Grožėjosi Aušros vartais, architektūros paminklais. Stebėjosi išsaugota istorine atmintimi. Pasirašė reikšmingus susitarimus, kuriuos pristatė spaudos konferencijoje.

Filmuoti epizodai, kurie primena jaudinančią Garbės daktaro vardo suteikimo L. Kučmai ceremoniją Gedimino technikos universitete. Abu Prezidentai atidarė restauruotą Ukrainos ambasadą Vilniuje.

Ukrainietiško duduko motyvas apgaubė nostalgišką atsisveikinimo minutę.

1996 m. filmą kūrė:
Scenarijaus, interviu autorė Rita Bieliauskienė
Režisierius Vytautas Kriščiūnas
Operatorius Tadas Leonovas

***

Skambant „Symphonia Latina“ ar kokiai kitai Vytauto Laurušo muzikai tarsi įprasminami žingsniai, kurie nueinami kiekvieno žmogaus – nuo seniausių laikų. Kojos mina ir mina vingiuotus kelius, pievų takelius ir didelių akmenų miestų grindinį. Vanduo tarsi nuplauna jų žingsnius, tačiau lieka išlikusiuose tvariniuose materializuotas dvasios dvelksmas. Nepraeina veltui: už kiekvieno istorijos posūkio palieka kažką, ką vadiname pasiekimais, vertais kūrėjo vardo.

Eina ir jau beveik devyniasdešimtmetis V. Laurušas.

Vingiuotais buvo gyvenimo prasmės paieškų kelias.

Kūriniai apdovanoti premijomis, 2003 metais veikla įvertinta Vyriausybės, 2005 metais nacionaline kultūros ir meno premijomis, 2003 metais Vytautas Laurušas tapo LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalieriumi.

Kompozitorius, visuomenės veikėjas, kultūros vadybininkas patyrė trijų Lietuvos egzistencijos periodų transformacijas. Tačiau tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, tik numetus į pašales nepabaigiamų administracinių darbų jungą, Vytautui Laurušui atsirado šansas intensyviai kurti. Filme skamba daugybės jo kūrinių fragmentai, kuriuos atliko V. Noreika, G. Apanavičiūtė, jaunos dainininkės, Šv. Kristoforo orkestras. Kiekvienas turi ką pasakyti apie kompozitorių, kultūros vadybininką ir žmogų: M. Natalevičius, L. Ligeikaitė, J. Stupnianek, I. Laurušienė, Z. Ibelhauptas, T. Makačinas, A. Lapinskas, D. Katkus, kompozitoriaus vaikai. Naujų spalvų atskleidė V. Laurušo pokalbis su prof. V. Landsbergiu, jį pavadinusiu „liaudies diplomatu“.

„Gimiau 1930 m. gegužės 8 dieną Šiauliuose. Nugyvenau beveik devynis dešimtmečius. Kūrybingiausi mano metai sutapo su įvairiomis prasmėmis sudėtingo pokario laikotarpio dešimtmečiais...“ – pradeda pasakojimą Vytautas Laurušas.

Scenarijaus autorė ir režisierė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, operatorė Natalija Kolesnik, garso režisierius Algimantas A. Apanavičius, montažo režisierė Janina Sabeckienė, koordinatorė Renata Daraškevičienė, prodiuseris Saulius Vosylius.