VAIKYSTĖS VAIDUOKLIAI
VAIKYSTĖS VAIDUOKLIAI
Tatjanos Geringas knygą pristato Davidas Geringas
Dalyvauja Povilas Ušinskis (mokytoja eksperte Raimonda Sližienė) ir Paulius Ubartas (mokytoja eksperte Nijolė Prascevičienė)
Vedėja prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė
***
Jautrūs ir įtaigūs Tatjanos Geringas apsakymai pasakoja apie pačius paprasčiausius ir natūraliausius dalykus: apie gyvenimą, meilę, krizes ir likimo vingius. Šios talentingos, muzikinėje terpėje išaugusios (mokėsi iš Stanislavo Neuhauso, Mstislavo Rostropovičiaus, Herberto von Karajano) pianistės parašytų apsakymų orientyras visada lieka muzika. Vidinis apsakymų muzikalumas ir ritminė struktūra leidžia autorei juos vadinti impresijomis.
Apie autorę
TATJANA GERINGAS gimė maskviečių muzikų šeimoje. Pirmą fortepijono pamoką penkiametei dukrai surengė tėvas. Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje ji studijavo pas Heinrichą ir Stanislavą Neuhausus. Su violončelininku Davidu Geringu, vėliau sutuoktiniu, grojo pas Mstislavą Rostropovičių. Sovietų Sąjungoje surengė daug koncertų, koncertavo radijuje ir televizijoje, įrašė plokštelių.
Apsigyvenę Vokietijos Federacinėje Respublikoje, 1977-aisiais Geringai įspūdingai debiutavo Liudvigsburgo festivalyje ir Berlyno filharmonijoje. Vėliau grojo garsiausiose visų penkių žemynų koncertų salėse, mokė jaunimą Vokietijoje, Japonijoje ir Italijoje. Už Alfredo Schnittke´s kūrinių atlikimą 2007-aisiais Geringai pelnė Vokietijos plokštelių kritikos premiją.
2007 m. Tatjana Geringas išleido autobiografinių impresijų knygą „Kelyje“ (leidykla „Apostrofa“) – prisiminimus apie Maskvą, emigravimą, šeimą ir kūrimąsi Hamburge, vėliau – Berlyne.
Tatjanos Geringas apsakymuose perteikiama tai, kas įprasčiausia ir natūraliausia – gyvenimas ir jo krizės, mūsų tykančios likimo negandos. Autorė pasakoja apie Aną, profesionalią dailininkę, pirma praradusią tėvą, o paskui ir vaiką; apie Aleksejų, kuris, mama labai viliasi, taps didžiu pianistu, nors pats renkasi lakūno kelią; apie Seriožą, aktoriaus meistriškumo studentą, sužinantį apie tėvo dviveidystę – šis, pasirodo, turi dar ir kitą šeimą; apie tenorą Robertą, kurio motina simpatizuoja jo draugui Olegui, nenumanydama, kokia paslaptis juos saisto; apie Melani, vykstančią į visus jos dievinamos garsios dainininkės Miriam Džons koncertus ir galiausiai visiškai nusiviliančią savo divos asmenybe...
Bet kad ir kokius – menkus ar didžius – žmogaus gyvenimo vyksmus perteiktų Tatjana, visus šios rusų rašytojos įtaigius pasakojimus styguoja muzika.
***
Berlynas, ankstyva kovo popietė – šalta, šlapia, vėjuota. Jaukiai įsitaisome Davido ir Tatjanos Geringų virtuvėje. Šiame name kurį laiką gyveno poetė Marina Cvetajeva. Laukiu Davido, jis dar užsiėmęs. Buvome sutarę pasikalbėti apie Lietuvą ir lietuvišką muziką. Vargiai rastum kitą žmogų, gebantį taip įtaigiai perteikti, ką yra patyręs. Ne todėl, kad Vilniuje gimė, tai nėra svarbu, – juk daug yra Vilniuje gimusių, o nepasako nieko. Ne, ne todėl. Davidas pažįsta daug kompozitorių, ne vieno jų kūrinius jis, violončelininkas, atliko pirmasis, o jei dar ir įsismarkauja, pasakojimas – juk yra Josifo Brodskio gerbėjas ir žinovas – vinguriuoja tiesiog prašmatniai.
Laukiu, Tatjana užpliko arbatos. Ji maskvietė, nors gimė Kline, už keliasdešimt kilometrų nuo Maskvos. Šnekučiuojamės, Davidas gretimame kambaryje dar dirba. Per tą jaukumą – arbatos gurkšteli, ir dar jaukiau – nejučia įsisvajoju apie Maskvą: kelis kartus lankiausi ten vasarą. Birželio vidurys, žavu, vaikštinėji sau Petrovkos, tada Strastnoj bulvarais – abipus pėsčiųjų tako gėlynai, ant suolelių vakarais bučiuojasi įsimylėjėliai, ligi pusės išsirengę saulės įrudinti jaunuoliai groja gitaromis, saksofonais, vakarop ant didingo žirgo grakščiai nurisnoja kokia mergina, o bulvaro gale – Sergejaus Rachmaninovo paminklas: vėlai sužydusių tulpių supamas, sėdi kompozitorius ant kėdės ir žvelgia į aplinkui kupantį gyvenimą.
– Ak, Janai, – tarsteli Tatjana.
Rusų papratimu vienas kitą vardais vadinam, bet kreipiamės „jūs“.
– Ak, Janai, – sako kresteldama galvą. – Jūsų pasakojimas apie Maskvą – lyg Schuberto muzika. Maskva ne tokia. Atvykstu į Maskvą – ir kojos tarsi švino pripiltos, vos kvėpuoti galiu ir nė nenoriu eiti laukan. Maskva – rūstus, slegiantis miestas.
Tatjana Geringas tikra maskvietė – nepaprastai širdinga ir drauge visa esybe besipriešinanti sentimentalumui. Įtaigai paklūsta ne taip lengvai, bet ir pasipūtimo – nė žymės. Savo meile Rusijai įtikėjusiems, nors jos nė nepažįstantiems vokiečiams pratrūkus postringauti apie „rusišką sielą“, ji tik akis užverčia:
– Rusiška siela! Kas tai? Nagi ne kas kita, kaip Dostojevskio pramanyti susvaigėliai jo romanų personažai!
Tatjanos tėvai dirbo Klino Piotro Čaikovskio muziejuje – kompozitoriaus vasarnamyje; ten jis nugyveno paskutines dienas.
Ant Tatjanos, nepaprastai talentingos, subtilaus skonio pianistės, fortepijono Berlyne stovi sena nespalvota nuotrauka: trejų, gal ketverių metų mergaitė (tai ji), įsitaisiusi ant kelių besijuokiančiam barzdotam senyvo amžiaus vyrui baltu kostiumu. Tas vyras – Čaikovskio sūnėnas, sesers Aleksandros sūnus. Tatjana ištiesia ranką – ir Čaikovskis visai greta, per plaštaką.
Pasak amžininkų, Čaikovskis buvo puikus pašnekovas – esmę nusakydavo paprasčiausiais žodžiais, bet banalus nebūdavo niekada. Tokios dvasios, tokio gebėjimo ir Tatjanai iš jo atiteko.
Kokia buvo muzikų Schatzų šeima, kurioje baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1945-ųjų balandžio gale, gimė Tatjana, pasakojama viename šio rinkinio apsakymų, įtaigiai atskleidžiančių vaiko pasaulėjautą. Vaiko, kurį pakerėjo tėvo, didžio pianisto Heinricho Neuhauso mokinio, skambinimas pianinu; vaiko, kuriam nuo mažumės teko taikstytis su motinos ambicijomis; vaiko, kurį močiutė įvesdino į krikščionybę – jos apeigas valstybinio ateizmo laikais galėjai atlikti tik slapta.
Tatjana Schatz, kaip ir tėtis, tapo pianiste, mokėsi, kaip ir jis, pas tą patį pedagogą; šiam mirus, tęsė studijas pas jo sūnų Stanislavą Neuhausą. Konservatorijoje susipažino su jaunu violončelės studentu iš Lietuvos. Jis sužavėjo ją, ji sužavėjo jį. Jis dar nė susivokti nebuvo spėjęs, o ji jau pasiūlė tuoktis. Tuomet jie buvo vos įžengę į trečią dešimtį. Davidas ir Tatjana Geringai jau daugiau kaip pusę amžiaus kartu – kasdienybėje ir mene. Jų gyvenimą drauge, pradedant grojimu jaunystėje pas Davido mokytoją Mstislavą Rostropovičių, baigiant daugybe koncertų visame pasaulyje, styguoja meilė muzikai, o ir šios specialybės atstovams būtinas siekis tobulėti ir atsakomybė.
Pastaraisiais metais Tatjana Geringas koncertuoja nedaug, bet dabar pamėgo rašyti. Nieko keista – pianistai rašo. Alfredas Brendelis eilėraščius pradėjo publikuoti vos žengęs scenon. Ketilis Bjørnstadas rašo romanus, eilėraščius ir dainų tekstus, jiems yra sukūręs muzikos, dažnai ir pats ją atlieka. Iš Estijos kilusi pianistė Käbi Laretei, buvusi švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano žmona, dar koncertuodama išleido nemažai apsakymų rinkinių ir atsiminimų.
Tatjaną Geringas rašyti paskatino noras sūnui Aleksandrui ir jo dukterims papasakoti apie jaunystę, apie tai, kas 1975-aisiais lėmė jos ir Davido apsisprendimą emigruoti iš Sovietų Sąjungos, kaip Vokietijoje iš naujo kūrėsi, nepagražinant perteikti giminaičių priekaištus ir pasmerkimą, nepagrįstus reikalavimus ir nusivylimą.
– Mano žmona dabar rašytoja, – kartą prasitarė Davidas, kiek stebėdamasis, bet ir didžiuodamasis.
– Gal norite paskaityti? – paklausė Tatjana, tiesdama pirmuosius savo apsakymus.
Viename jų pasakojama apie pianistu tapti verčiamą jaunuolį, nes to nori mama, nors pats jis nėmaž netrokšta. Pasakojime ryškėja iliuzijų nepuoselėjančios menininkės profesionalės požiūris – ji ne kartą patyrė, kad ne visiems muzika tampa didžia gyvenimo palaima, ir seniai nebetiki svaičiojimais, neva menas žmones padaro geresnius. Liūdnokame apsakyme „Skrybėlė“ ji perteikia visa tai be jokio cinizmo, be sarkazmo, lyg iš šalies, bet empatiškai, įsižiūrėdama.
Ta atsajumo ir atjautos įtampa ryški ir Ivano Turgenevo romanuose, o ir Tatjanos Geringas vaikystės prisiminimų nuotaikos kiek atliepia Turgenevo eilėraštį proza „Tai puikios, tokios gaivios tąsyk buvo rožės“ – nedidelis pianinas vasarnamyje, melancholiški apmąstymai: jau būta, jau nesugrąžinsi. Tatjana Geringas labai taikliai perteikia, kaip žmonės bendraudami apsimetinėja, kaip nepaiso savo poreikių ar, kažin ko reikalaudami, ima gniuždyti kitus. Pasakoja, kaip žmonės patys iš savęs išklysta, ir jau tada joks pasaulio gėris nebeteikia džiaugsmo. Dar apie tai, kad sėkmė dažnu atveju atsėlina kitaip, nei žmogus tikisi, – veda į gera užuolankomis, per akibrokštus ir nusivylimus. Taip kone diagnostiškai tiksliai žmones atpažindavo Antonas Čechovas, vis dėlto atjausdavęs pasidavusius saviapgaulei ir kaip tik dėl to apsijuokiančius.
Tatjana Geringas sako nesistengianti polemizuoti su kitais literatūros kūrėjais. Net nustembanti, kai yra su kuo nors lyginama. Ji perteikianti tai, ką pati patyrė ir išgyveno. O tada nežinia kodėl pacituoja Igorio Severianino velykinį eilėraštį – ir paliudija ne tik puikiai išmananti literatūrą, bet ir turinti nepaprastai subtilų skonį. Tą prašmatnų, giliai pasąmonėje slūgsantį ir ligi šiol kūrybingumą skatinantį išsilavinimą vaikystėje ir jaunystėje ji gavo Rusijoje; taip pat ir gebėjimą polemizuoti su dabartimi.
Išsimokslinimo ir savišvietos, muzikos ir literatūros akinama Tatjana Geringas suėmė savin tą šalį, kurioje jau niekada negyvens – šviesesniąją Rusiją.
– Tai, kas Rusijoje buvo gera ir gražu, savin suėmę vežėmės į tą pasaulį, kuriame įstengėme pagaliau gyventi nevaržomi, – sako ji.
Antisemitizmas – Davidas kilęs iš žydų šeimos, Tatjanos tėtis taip pat, – o ir disidentą Aleksandrą Solženicyną palaikiusio jų mentoriaus Rostropovičiaus politinis persekiojimas gerokai apkartino gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Tas spaudimas ir paskatino išvykti iš šalies.
– Senoji tėvynė atstūmė, naujoji apkabino, – taip Tatjana nusako savo jauseną.
Praradimas ir drauge išlaisvėjimas, susvetimėjimas ir kartu įsisąmoninimas – visa tai išties stiprino jos įžvalgas ir gebėjimą tas įžvalgas išreikšti žodžiais. Jos komentaruose apie Los Andželą ryšku vidinės kultūrų prieštaros, bet jas sušvelnina nuoširdi saviironija.
Tatjanos Geringas koncertinė veikla truko gana ilgai, rašytojos gebėjimai atsiskleidė jau einant į brandą, tad ir apgailestauti, graužtis nevalia. Tai ne sąskaitų suvedinėjimas, jos tekstuose nėra pagailos, juolab „paaugliškų išgyvenimų“ – jos žodžiai – negali būti muzikoje. Tatjanos Geringas apsakymai vykdo literatūros misiją – „ugdyti širdingumą“, – jei tik įmanu, vedančią išminties link.
JAN BRACHMANN
Vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė
Susiję nariai
Davidas Geringas
Violončelininkas, profesorius, LMS Garbės narys
Nijolė Prascevičienė
Smuiko pedagogė
Raimonda Sližienė
Mokytoja ekspertė
Povilas Ušinskis
Pianistas
Audronė Žigaitytė-Nekrošienė
Kompozitorė, profesorė, muzikos kritikė ir apžvalgininkė (muzikos žurnalistė), muzikos meno ir mokslo žurnalo "Muzikos barai" leidėja ir redaktorė, leidėja (kompaktinės plokštelės, knygos), organizatorė (vadybininkė, prodiuserė)