JOHANN SEBASTIAN BACH 340. MUZIKINIAI ARTEFAKTAI IR GIMTADIENIO FAKTAI

JOHANN SEBASTIAN BACH 340
MUZIKINIAI ARTEFAKTAI IR GIMTADIENIO FAKTAI

Dalyvauja
Julius Kletas Jonušas (violončelė)
Soc. m. dr. Ina Dagytė-Mituzienė ir prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Programoje
J. S. Bach Siuitos violončelei solo (Nr.1 G-dur, BWV 1007 ir Nr.3 C-dur, BWV 1009)
Maži tekstiniai netikėtumai J. S. Bacho tema
MUZIKOS BARAI – Jums ir su jumis (susitikimas su leidinio autoriais)

***

Kovo 25-ąją kviečiame į išskirtinį renginį, skirtą Johanno Sebastiano Bacho 340-osioms gimimo metinėms paminėti! Tai unikali proga ne tik išgirsti gyvai atliekamą Bacho muziką, bet ir leistis į pažintį su įdomiais muzikiniais artefaktais bei mažiau žinomais faktais iš jo gyvenimo.

Vakaro metu skambės dvi iškiliausios pasaulio violončelės muzikos perlais laikomos siuitos – Nr. 1 G-dur (BWV 1007) ir Nr. 3 C-dur (BWV 1009). Tai muzika, kuri savo paprastumu, gilumu ir emocine išraiška žavi klausytojus jau daugiau nei tris šimtus metų.

Siuitas violončelei solo grieš jaunosios kartos muzikas Julius Kletas Jonušas. Violončelininkas gimė ir augo Vilniuje, muzikinį kelią pradėjo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje (Ramutės Kalnėnaitės klasė) vėliau studijas tęsė Chetham's muzikos mokykloje Mančesteryje (prof. Anna Menzies) ir Karališkajame Šiaurės muzikos koledže, kur tobulinosi pas žymius Europos profesorius Nicholas Jones ir Leonard Elschenbroich. Kaip solistas ir kamerinės muzikos atlikėjas Julius Kletas koncertavo Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje bei kitose Europos šalyse, grojo žymiose koncertų salėse, tokiose kaip Wigmore Hall ir Cadogan Hall. Šiuo metu J. K. Jonušas gyvena Lietuvoje, griežia įvairiuose orkestruose ir ansambliuose, rengia solo koncertus. Julius Kletas Jonušas pagrįstai vadinaas vienu talentingiausių tarp jaunųjų violončelininkų.

Bacho muzika – tai tobula harmonijos ir logikos sintezė, kuri jaudina protą ir sielą net po trijų šimtų metų. Bachui muzika buvo tiek mokslas, tiek malda. Jo kūryba – tai tobula pusiausvyra tarp matematinės logikos ir gilaus emocinio turinio, tarp dangiško harmonijos grožio ir žemiškos gyvybės impulso. Tai muzika, kurioje gali girdėti tiek kosmoso tvarką, tiek žmogaus širdies plakimą.

20 vaikų – ir daugiau nei 1100 įvairaus žanro ir formos kūrinių, įskaitant kantatas, oratorijas, fugas, koncertus ir siuitas. Manoma, kad dalis jo kūrybos vis dar gali būti neišlikusi arba neatrasta. Bachas buvo ne tik kompozitorius, bet ir mokytojas, vargonininkas, kapelmeisteris. Jis kiekvieną savaitę turėjo parašyti naują kantatą, repetuoti ir atlikti ją sekmadienio pamaldose! Bachų šeima buvo tokia muzikali, kad jų pavardė tame krašte ilgai buvo tapusi sinonimu muzikantui. Net 50 giminės narių buvo profesionalūs muzikai!

Bachas mėgo palikti savo parašą kūriniuose naudodamas natas B-A-C-H.

Po Bacho mirties jo kūryba ilgai buvo užmiršta. Felixo Mendelssohno dėka pasaulis vėl sužinojo apie Johanną Sebastianą Bachą.

Žmogus – ir didis kūrėjas. Netikėtu rakursu J. S. Bacho gyvenimą ir kūrybą aptars soc. m. dr. Ina Dagytė-Mituzienė ir kompozitorė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Simboliška, kad Bachą pasauliui „grąžinęs“ Mendelssohnas buvo ir energingas muzikos propoguotojas, rašęs straipsnius muzikiniams to meto leidiniams. Tad logiška, kad vakarą prasmingai tęs naujausio muzikos meno ir mokslo leidinio „Muzikos barai“ numerio pristatymas ir pažintis su straipsnių autoriais.

O koks gi gimtadienis be vaišių! Puodelis arbatos, saldėsiai ir galimybė dalintis įspūdžiais užbaigs šventinį Bachui skirtą vakarą.

Tad maloniai kviečiame!

***

Johann Sebastian Bach
Šešios siuitas violončelei solo, BWV 1007–1012
Bendri faktai
Pilnas pavadinimas: Sechs Suiten für Violoncello solo (Šešios siuitos violončelei solo)
Sukūrimo laikotarpis: Apytiksliai 1717–1723 m., kai Bachas dirbo Köthene, Anhalt-Köthene kunigaikštystės dvare.
BWV numeriai: 1007–1012
Instrumentas: Violončelė (originaliai tikriausiai skirta „viola da gamba“ arba panašiam instrumentui)
Rankraštis: Originalus Bacho autografas neišlikęs. Svarbiausias šaltinis – jo antrosios žmonos Anna Magdalena Bach kopija.

Struktūra
Kiekviena siuita turi tą pačią formą – susideda iš prancūziško baroko šokių:
Präludium (Prélude)
Allemande
Courante
Sarabande
Minuetas, Bourrée arba Gavotte (priklauso nuo siuitos)
Gigue

Siuitų sąrašas
1. Siuita sol mažor, BWV 1007
Geriausiai žinoma dėl Prélude – vieno garsiausių kūrinių violončelei.
Linksma, šviesi, dažnai atliekama ir adaptuojama kitiems instrumentams.

3. Siuita C-dur, BWV 1009
Galinga ir šventiška, dažnai laikoma didingesne ir techniškai sudėtingesne.
Bourrées ypač populiarios.

Įdomūs faktai
Ilgą laiką šios siuitos buvo beveik pamirštos, bet XX a. pradžioje Pablo Casals atrado Anos Magdalenos rankraštį ir padarė jas populiarias.
Dabar jos laikomos nepakeičiama violončelės repertuaro dalimi.

Johanno Sebastiano Bacho Pirmoji siuita violončelei solo, G-dur, BWV 1007
Įvadas
Johanno Sebastiano Bacho (1685–1750) Pirmoji siuita violončelei solo, G-dur, BWV 1007 yra vienas žymiausių ir dažniausiai atliekamų kūrinių violončelės repertuare. Tai pirmasis iš šešių siuitų, kurias Bachas sukūrė apie 1717–1723 metus, būdamas Anhalto-Kötheno kunigaikštystės kapelmeisteriu. Šis laikotarpis Bacho kūryboje išsiskiria gausia instrumentine muzika, nes Köthene jis turėjo galimybę dirbti su aukštos kvalifikacijos muzikantais, o protestantiška aplinka leido jam daugiau dėmesio skirti ne bažnytinei, bet pasaulietinei muzikai.

Pirmoji siuita žavi savo paprastumu, elegancija bei aiškia struktūra. Ji dažnai tampa pirmuoju žingsniu į Bacho siuitų pasaulį ne tik atlikėjams, bet ir klausytojams.

Kontekstas ir reikšmė
Nors šiandien Bacho siuitos violončelei solo laikomos pagrindiniu šio instrumento repertuaro pamatu, jos ilgą laiką buvo beveik pamirštos. XIX a. pabaigoje ispanų violončelininkas Pablo Casals atrado Anos Magdalenos Bach rankraščio kopiją ir pradėjo intensyviai gilintis į šiuos kūrinius. Jo įrašai XX a. pradžioje padėjo išpopuliarinti šias siuitas, o Pirmoji siuita tapo tikru violončelės literatūros simboliu.

Struktūra ir analizė
Kaip ir visos šešios siuitos, Pirmoji siuita BWV 1007 sudaryta iš šešių šokių dalių. Kiekviena dalis turi savo charakterį, tempą ir stilistiką.
1. Prélude
Prélude yra bene žymiausia šios siuitos dalis ir viena labiausiai atpažįstamų melodijų visame klasikinės muzikos repertuare.
Kūrinys prasideda paprastu, plaukiančiu arpedžio motyvu, kuris pamažu įgyja daugiau įtampos ir vystosi į dinamišką kulminaciją.
Struktūriškai tai tarsi improvizacinė introdukcija, neturinti griežtos šokio formos, tačiau kupina harmoninės aiškumo ir dvasinės ramybės.
Baigiasi stipria kadensija.

2. Allemande
Tradicinis vokiškas šokis, lėtas ir iškilmingas, parašytas 4/4 metre.
Pasižymi nuolatiniu šešioliktinių judėjimu, kuris sukuria sklandų ir ramų muzikinį srautą.
Reikalauja subtilaus frazavimo ir aiškios ritminės kontrolės.

3. Courante
Gyvesnis prancūziško stiliaus šokis, 3/4 metre.
Judrus ir energingas, tačiau vis dar išlaikantis eleganciją.
Melodinis judėjimas dažnai kyla aukštyn, suteikiant skrydžio pojūtį.

4. Sarabande
Lėtas, rimtas ir iškilmingas šokis, dažniausiai laikomas emociniu siuitos centru.
Tai viena paprasčiausių dalimi techniniu požiūriu, tačiau emociškai reikalauja gilaus susitelkimo.
Dažniausiai akcentuojamas antrasis takto laikas, suteikiant šokiui svorio pojūtį.

5. Menuet I & II
Tai dviejų kontrastuojančių menuetų pora.
Menuet I yra šviesus, džiaugsmingas ir elegantiškas.
Menuet II parašytas g-moll tonacijoje, suteikiant melancholišką kontrastą prieš grįžtant į Menuet I reprizę.

6. Gigue
Greitas, linksmas užbaigiamasis šokis.
Tipiškas 6/8 metras su šokinėjančia ritmika ir gyva energija.
Pasižymi laisvesniu, kartais net žaismingu charakteriu.

Techninės ir interpretacinės ypatybės
Pirmoji siuita, nors ir dažnai laikoma prieinamiausia pradedantiems pažintį su Bacho ciklu, kelia rimtų iššūkių atlikėjui:
Reikia tobulos intonacijos, nes kūrinys dažnai remiasi atvirų stygų rezonansu, o jų derinys labai girdimas.
Dinaminė kontrolė – subtilūs niuansai tarp garsesnių ir tylesnių vietų sukuria gyvą ir kvėpuojančią muziką.
Frazuotė ir artikuliacija – kadangi tai solo kūrinys be akompanimento, atlikėjas pats turi formuoti harmoniją, polifoniją bei ritminį gyvumą.

Įtaka ir palikimas
Bacho Pirmoji siuita dažnai įvardijama kaip „šventa“ violončelės repertuaro pradžia. Jos įrašai atliekami tiek baroko interpretacijos meistrų, tokių kaip Anner Bylsma, tiek šiuolaikinių virtuozų, kaip Yo-Yo Ma, Mischa Maisky ar Pablo Casals.

Be to, šis kūrinys tapo popkultūros dalimi – jis skamba filmuose, reklamose, netgi popmuzikos kūriniuose. Ypač dažnai girdima Prélude dalis, kuri simbolizuoja šviesą, pradžią ar dvasinį atsinaujinimą.

Išvados
Johanno Sebastiano Bacho Pirmoji siuita violončelei solo, BWV 1007, yra ne tik muzikos istorijos šedevras, bet ir giliai asmeniška bei dvasinga muzikinė kelionė tiek atlikėjui, tiek klausytojui. Jos paprastume slypi didybė, o kiekvienas atlikėjas turi galimybę atrasti joje savo unikalią prasmę.

Johanno Sebastiano Bacho Trečioji siuita violončelei solo, C-dur, BWV 1009

Įvadas
Trečioji siuita violončelei solo, C-dur, BWV 1009 užima ypatingą vietą tarp šešių Johanno Sebastiano Bacho siuitų violončelei solo. Ji išsiskiria savo didingumu, plačia garso apimtimi ir optimistišku charakteriu. Ši siuita dažnai vadinama „herojiška“ dėl savo iškilmingos tonacijos (C-dur) ir energingo skambesio, o jos muzikinis audinys reikalauja iš atlikėjo meistriškumo bei gilios muzikinės brandos.

C-dur tonacija violončelei yra labai patogi ir suteikia instrumentui natūralų rezonansą, kuris išryškina šios siuitos galingumą ir šviesumą.

Istorinis kontekstas
Kaip ir visos šešios siuitos, BWV 1009 buvo sukomponuota 1717–1723 m. laikotarpiu, kai Bachas dirbo Köthene. Šiame dvare jis kūrė nemažai pasaulietinės, instrumentinės muzikos – tarp jų ir siuitas violončelei, kurios tuo metu buvo gana retas reiškinys.

Ši siuita įkūnija Bacho gebėjimą išnaudoti violončelės galimybes, paverčiant ją polifoniniu instrumentu, gebančiu perteikti ne tik melodiją, bet ir harmoniją bei ritmą.

Struktūra ir analizė
1. Prélude
Ši dalis prasideda plačiais arpedžio judesiais, kurie sukuria įspūdį tarsi orkestrinis akompanimentas skambėtų vienu metu.
Prélude turi aiškų, tvirtą ritminį pulsą, bet tuo pačiu spinduliuoja laisvumu ir improvizaciniu pobūdžiu.
Muzikinė struktūra yra simetriška, turinti aiškią pradžią, vystymąsi ir kulminaciją, o pabaigoje skambantis galingas C-dur akordas palieka įspūdį apie šviesią, užbaigtą mintį.
Dažnai apibūdinama kaip triumfo kupina įžanga į siuitą.

2. Allemande
Šis vokiškas šokis čia įgauna ypač iškilmingą ir svajingą pobūdį.
Pasižymi nuolatiniu šešioliktinių natų judėjimu, kuris reikalauja iš atlikėjo aiškios frazuotės ir subtilios dinamikos.
Nors tai iš esmės šokis, ši dalis kviečia susimąstyti ir panirti į gilesnį muzikinį pasaulį.

3. Courante
Greitas ir gyvas šokis 3/4 metre, kupinas judrumo ir energijos.
Bachas pasitelkia nuoseklų bėgsnių ir šuolių kontrastą, taip suteikdamas Courante žaismingumo ir dinamiškumo.
Šioje dalyje svarbu išlaikyti judėjimo lengvumą, tačiau neprarasti kontrolės ir muzikinio aiškumo.

4. Sarabande
Lėtas, didingas ir kupinas orumo šokis.
Šioje siuitoje Sarabande išsiskiria skambiais akordais, dažnais trijų ar keturių natų sąskambiais, kurie sukuria plačią harmoninę erdvę.
Dėl savo monumentalumo ir iškilmingumo ši Sarabande laikoma viena įspūdingiausių visame siuitų cikle.
Atlikėjas čia turi parodyti subtilų tembrų valdymą ir gilų emocinį supratimą.

5. Bourrée I & II
Pirmoji Bourrée parašyta C-dur tonacijoje – linksma, žaisminga ir lengvai šokama.
Bourrée I yra energinga, šviesi ir su lengvai įsimenamu melodiniu motyvu, todėl ji dažnai atliekama ir atskirai nuo visos siuitos.
Bourrée II kontrastuoja su pirmąja – parašyta a-moll tonacijoje, pasižymi gilesniu, šiek tiek melancholišku charakteriu.
Abi Bourrée dalys sudaro puikų dialogą tarp šviesos ir šešėlio, vėliau sugrįžtant į šviesią Bourrée I reprizę.

6. Gigue
Greitas, šoklus užbaigiamasis šokis, parašytas 6/8 metre.
Gyvas, beveik išdykėliškas pobūdis reikalauja atlikėjo virtuoziškumo ir ritminio tikslumo.
Gigue pabaigia siuitą su dideliu energijos antplūdžiu ir palieka stiprų įspūdį klausytojui.

Techniniai ir interpretaciniai ypatumai
Rezonavimas: C-dur tonacija leidžia violončelei skambėti ypač sodriai ir pilnai, todėl atlikėjui būtina išnaudoti atvirų stygų rezonansą.
Dinamikos valdymas: Prélude ir Bourrée dalyse ypač svarbu žaisti dinaminiais kontrastais, kad būtų sukurtas gyvas, kvėpuojantis skambesys.
Akordų švarumas: Sarabande reikalauja tikslaus akordų išdėstymo ir balanso tarp balsų.
Techninis meistriškumas: Courante ir Gigue dalys reikalauja vikrių pirštų ir lankelio kontrolės.

Estetinė reikšmė ir palikimas
Trečioji siuita dažnai laikoma vienu „prieinamiausių“ kūrinių iš šešių Bacho siuitų, bet tuo pačiu ji yra išskirtinė savo gyvybingumu ir optimizmu. Dėl šių savybių ją mėgsta ir profesionalūs atlikėjai, ir pažengę mokiniai.

Daug žymių violončelininkų įrašė šią siuitą:
Pablo Casals – pirmasis, kuris atgaivino šių siuitų tradiciją XX a. pradžioje.
Mstislavas Rostropovičius – jo įrašai išsiskiria dramatiškumu ir emocionalumu.
Yo-Yo Ma – subtili interpretacija su šiuolaikišku skambesiu.
Anner Bylsma – atliekantis su barokinėmis technikomis, akcentuodamas autentiškumą.

Išvados
Trečioji siuita violončelei solo, C-dur, BWV 1009 yra šviesos, energijos ir pakilumo įsikūnijimas. Tai kūrinys, kuris parodo tiek Bacho genijų, tiek violončelės, kaip solinio instrumento, galimybes. Ji kviečia atlikėją ne tik demonstruoti techninį virtuoziškumą, bet ir gilų muzikinį suvokimą, gebėjimą perteikti džiaugsmą ir vidinę ramybę.