KONFERENCIJA SKIRTA OPEROS SOLISTĖS, REŽISIERĖS IR PEDAGOGĖS VLADOS MIKŠTAITĖS 100-IOMS GIMIMO METINĖMS PAMINĖTI

KONFERENCIJA SKIRTA OPEROS SOLISTĖS, REŽISIERĖS IR PEDAGOGĖS VLADOS MIKŠTAITĖS 100-IOMS GIMIMO METINĖMS PAMINĖTI
Muzikos svetainė
Gedimino pr. 32-2, Vilnius 01104
09:30
2024-03-22
Penktadienis

Kviečiame š. m. kovo 22 d. į konferenciją, skirtą operos solistės, režisierės ir pedagogės prof. Vlados Mikštaitės 100-ioms gimimo metinėms paminėti.

Konferenciją moderuos LMTA Dainavimo katedros lektorė Aušra Liutkutė.

Norintiems gauti kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimus, taikomas 5 Eur mokestis (LMTA bendruomenės nariams mokestis netaikomas).

Dalyvavimas konferencijoje nemokamas.

Programa

09.30-10.00  Dalyvių registracija
10.00–10.30   Konferencijos atidarymas
10.30-10.55 LNOBT vyresnioji redaktorė Eglė Ūlienė. „Lietuvos operos vizionierė, solistė, režisierė“
10.55-11.20  Operos solistė Regina Šilinskaitė. „Išskirtinė asmenybė – darna ar konfliktas su laikmečiu“
11.20-11.45  Lekt. Jūratė Katinaitė.  „Vlados Mikštaitės karjeros posūkiai“
11.45-12.00  Muzikos pedagogė, dainininkė Sandra Stasiūnaitė. „Vokalo pedagogo režisūrinės įžvalgos ruošiant repertuarą“

12.00-12.30 Kavos pertrauka

12.30-12.55   Lekt. Daina Adamkevičiūtė. „Režisierė, nestatanti mizanscenų. Vlada Mikštaitė – XX a. muzikinio teatro fenomenas“
12.55-13.20  Doc. Nerijus Petrokas. „Vlados Mikštaitės režisūriniai metodai repetuojant operos studijoje“
13.20-13.45   Doc. Jolanta Čiurilaitė. „Vlada Mikštaitė – operos meno puoselėtoja“
13.45-14.10  Prof. Giedrė Kaukaitė. „Narsiausia Lietuvos moteris“
14.10-14.35   Prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. „Dainininkė, režisierė, mokytoja – Vlada Mikštaitė. Apibendrinant susitikimus ir prisiminimus“

14.35-14.50 Pertrauka

14.50-15.50   Pašnekesys. Prisiminimais apie prof. V. Mikštaitę dalinsis prof. Vytautas Juozapaitis, prof. Regina Maciūtė, doc. Aušra Stasiūnaitė, Nijolė Kniukštaitė-Vaičiulienė ir kt.

***

Žymiai Lietuvos operos režisierei Vladai Mikštaitei (1924–2004) vasario 17 d. būtų sukakę 100 metų. Savo unikaliu stiliumi, arti keturiasdešimties pastatytų spektaklių, ryškias solistes išugdžiusia pedagogine veikla V. Mikštaitė įkūnija ištisą epochą Lietuvos operos teatre.

Jos jubiliejui skiriamas kovo 6 d. (2014) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodomas Richardo Wagnerio „Lohengrinas“. Šis spektaklis V. Mikštaitės jubiliejui pasirinktas neatsitiktinai.

Mat 1969 m. ji drauge su dirigentu Jonu Aleksa parengė operos „Lohengrinas“ premjerą ir taip sugrąžino Richardo Wagnerio muziką į Lietuvos operos sceną.

Vlada Mikštaitė daugeliu atvejų buvo, kaip šiandien sakome, vizionierė, įvairių naujovių sumanytoja. Vien jau tai, jog būdama moteris ėmėsi režisūros ir galbūt tapo bene ryškiausia tarp XX a. operos režisierių Lietuvoje, Vladą Mikštaitę išskiria kaip to laikotarpio ryškią ir nestandartiškai mąstančią asmenybę.

Savo kelią operoje V. Mikštaitė pradėjo dainuodama scenoje. Dar studjuodama Vilniaus konservatorijoje 1948 m. debiutavo Operos ir baleto teatre Olgos vaidmeniu Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“.

Konservatoriją baigė 1949 m. (Onos Zabielaitės-Karvelienės dainavimo klasę), ir nuo 1950 iki 1960 m. buvo Lietuvos operos ir baleto teatro solistė, mecosopranas.

Ypač įsimintina buvo V. Mikštaitės Karmen.

Muzikos kritikas Edmundas Gedgaudas prisimena: „Galinga orkestro banga tarsi įskraidina scenon ne merginą, o tiesiog ugnies srautą – ji liekna, lengva, tarsi pakylėta nuo žemės… O akių žvilgsnis!“

Taip pat V. Mikštaitė dainavo
Poliną ir Grafienę P. Čaikovskio „Pikų damoje“,
Kunigaikštienę Aleksandro Dargomyžskio „Undinėje“
ir ypač jos mėgtą Liubašą Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinėje“.

Lygiagrečiai 1950–1955 m. Vlada Mikštaitė studijavo Maskvos konservatorijos aspirantūroje, o nuo 1961 iki 1966 m. – operos režisūrą anuometinio Leningrado konservatorijoje.

Jau pirmieji pradedančios režisierės darbai buvo gerokai nutolę nuo akademinių sovietinių standartų vien kūrinių pasirinkimu:
1963 m. V. Mikštaitė Vilniuje pastatė Sergejaus Prokofjevo operą „Meilė trims apelsinams“,
1965 m. – Carlo Orffo „Gudruolę“,
o 1969 m. – minėtąjį R. Wagnerio „Lohengriną“.

Kaip yra pasakojęs dirigentas Jonas Aleksa apie V. Mikštaitės darbo metodus: „Mizanscena jai – tuščias reikalas.“ Režisierė yra sakiusi, kad ji mizanscenų „nesustatinėja“, aktoriai, bedirbdami ir pajausdami savo vaidmenis, turį patys susirasti tinkamą vietą, tinkamą laiką, kada kur nueiti, kur atsistoti.

V. Mikštaitė kūrė spektaklius ne tik Operos ir baleto teatre Vilniuje, bet Kauno muzikiniame teatre, pati rašė ir iš užsienio kalbų vertė sceninių kūrinių libretus.

Tarp jos kurtų pastatymų –
Giacomo Puccini „Madam Baterflai“ (1976),
Ludwigo van Beethoveno „Fidelijus“ (1989),
Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybas“ (1971),
Antoníno Dvořáko „Undinė“ (1972),
Georges’o Bizet „Karmen“ (1984),
Johanno Strausso operetė „Šikšnosparnis“ (1980),
Vytauto Barkausko opera „Legenda apie meilę“ (1975, libreto autorė)
ir Benjamino Gorbulskio miuziklas „Don Žuanas, arba Meilė geometrijai“ (1969, libreto autorė).

Vlada Mikštaitė buvo ir žavių kamerinių pastatymų OBT erdvėse siela. Ji režisavo
Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatą“ (1976),
Gaetano Donizetti „Don Paskualę“ (1977),
Alberto Lotzingo „Brakonierių“ (1979),
Williamo Waltono „Mešką“ (1981),
Boriso Borisovo „Piršlybąs“ (1983), ir kt.

Nuo 1955 m. su nedidele pertrauka Vlada Mikštaitė dėstė dainavimą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, vėliau – Muzikos akademijoje. Pasak E. Gedgaudo, kiekvieną dainininku tampantį žmogų laikydama kitokiu, manė, jog pedagogas privalo jausti, ką galima iš studento padaryti ir ko ne.

Tarp V. Mikštaitės mokinių –
Violeta Urmanavičiūtė-Urmana,
Regina Šilinskaitė,
Sabina Martinaitytė,
Nomeda Vilkanauskaitė,
Aušra Liutkutė,
Renata Skarelytė,
operos režisierė Daina Adamkevičiūtė ir daugelis kitų.

„Mūsų teatro istorijoje Vladai Mikštaitei dera stovėti šalia Romualdo Juknevičiaus. Abu paliko po savo epochą – viena operos, o kitas dramos teatre“, – teigia muzikologas E. Gedgaudas.

***

Dar mokydamasis Kauno „Aušros“ gimnazijoje pradėjau įsidėmėti kai kurių iš Vilniaus transliuojamų radijo laidų laiką. Pirmiausia tų, kurios teikė galimybę išgirsti dainuojant Vladą Mikštaitę arba ką nors skaitant Moniką Mironaitę.

Ilgokai jos abi man buvo išskirtinės ir kažkuo panašios, gal kad už tų dainuojamų melodijų arba skaitomų žodžių driekėsi paslaptinga erdvė, kurioje telkėsi trauka, skatinanti nepraleisti progos jai paklusti.

Kažkur esanti radijo studija anuomet man atrodė lyg koks sanktuariumas, į kurį įžengti gali tik išrinktieji. Ir kai išgirsdavau tokį paauglio įsivaizdavimą paneigiantį faktą, radiją bemat išjungdavau, taip mažumėlę gindamas ir senojo „Philipso“ orumą.

Mėgau deramą valandą įsijungti jį vienas, laukti, kol, aparatui įšilus, pasigirs tyli kalba arba muzika, ir pagarsinti tik po lūkesčio išsipildymą žadančių diktoriaus žodžių. Visas šis ritualas sugrąžindavo vaikystės likučius, tarp jų ir kitur (koncertuose, operoje) nepatiriamą klausymosi magiją – gyvą ryšį su tuo, kas sklinda iš aparato.

Imdavo atrodyti, kad Vlados Mikštaitės dainavimas lydi mane nuo „neatmenamų laikų“ ir kad aš, tada jau bemaž pusbernis, į juos sugrįžtu. Niekam tokių savo potyrių nesipasakodavau.

Dabar galvoju – o gal tokios akimirkos paprasčiausiai nuvalydavo nuo manęs kasdienybės apnašas, be žodžių patardamos gyvenimo pernelyg neskubinti?

Jau gan dažnai lankiau operą, tad jos perkėlimą iš Kauno į Vilnių laikiau siaubingu ir teatro, ir jį išugdžiusio miesto įžeidimu.

Kai vasaros pradžioje opera sugrįždavo gastrolių, su kitais puldavau pasirūpinti – kiek leido galimybės – bilietų. Kasos langelyje – vėl ponia Mara (režisieriaus Juozo Grybausko žmona), nesivaržydavusi įžūliam mokinukui, suabejojusiam kurio nors artisto pajėgumu, priminti jo vietą.

Ir štai ties Laisvės alėja (pavadinti ją Stalino prospektu būtų pro gerklę nelindę) dar prieškariu įrengti elegantiški skelbimų stulpai aiškių aiškiausiai rodo, kad pagrindinį „Carmen“ (tada dar taip rašydavo) spektaklio vaidmenį atliks Vlada Mikštaitė.

KĄ? Kiek jai galėtų būti metų? Sėdžiu pirmojo balkono kairėje, vis labiau senstantis Kipras pakeičia sargybą, skambalas skelbia cigarų fabrike pertrauką, buriasi „kavalieriai“, pasirodo „damos“.

O kur Karmensita? Ir galinga orkestro banga tarsi įskraidina scenon ne merginą, o tiesiog ugnies srautą – ji, liekna, lengva, tarsi pakylėta nuo žemės, keliais žodžiais paaiškina savo meilės credo ir išplėtoja jį Habaneroje.

Nuo violončelės kantilenos iki muzikinio tvano. Pirmą sykį suvokiu to epizodo (visos operos rakto) prasmę, pirmą sykį jau čia susijaudinu – juk tai laisvės, orumo, nenusakomu būdu pasireiškiančios drąsos himnas. O akių žvilgsnis!

Fabrike kilusios muštynės persimeta į gatvę, ir štai atvedama kaltininkė – perplėšta rankovė, sukruvinta mentė. Bet ji – padėties šeimininkė, triumfuojanti veiksmo pabaigoje.

Šis spektaklis, buvęs blankokas prieš teatrą perkeliant į Vilnių, atrodė tarsi atgimęs.

Matyt, naujosios Karmen valia ir tikslingai kreipiama energija kūrė jai būtiną teatrą, nes Vlada nenorėjo pasijusti gastrolierė kitokių sampratų suformuotame spektaklyje.

Vėliau sužinojau, kad ruošdama šį vaidmenį ji buvo parengusi keturiolika pirmojo Karmen pasirodymo scenoje variantų. Kelis iš jų publika išvydo, nežinau.

Taip pat Kaune klausiausi Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinės“ transliacijos iš Vilniaus.

Ten buvo kitas Vlados itin mėgstamas vaidmuo – Liubaša. Scenoje jos, deja, nebepamačiau.

Kai Maskvoje stojo į dainavimo aspirantūrą, ten buvo stebimasi, kam jai šito reikia, – visi juto puikią dainavimo mokyklą, už kurią Vlada visą gyvenimą jautė dėkingumą Romoje studijavusiai Onai Karvelienei. Bet Maskvoje tuo metu nebuvo muzikinės režisūros kurso, tad tą sritį ji įniko studijuoti kiek vėliau Leningrade.

Ir štai 2005 m. pavasarį radijo studijoje prisimename Vladą Mikštaitę, kurios buvome netekę prieš metus.

Kalbėjo tuomet Jonas Aleksa, jos talentingasis bendražygis: „Studijuodamas Leningrade girdėjau, kad jinai mūsų teatre (dar senajame) statė Prokofjevo „Meilę trims apelsinams“. Labai džiaugėsi artistai, kad jinai juos vedžiojo už rankų statydama į mizanscenas. Grįžęs į Lietuvą jau dirbti, susitikau su ja išsyk – pastatėme Orffo „Gudruolę“.

Buvo labai keistas susitikimas, nes prieš imantis repeticijų jinai man papasakojo visą spektaklį. Tvirtą koncepciją išdėstė taip smulkiai, kad pamaniau, jog tai bus labai gražus darbas. Jis iš tiesų buvo labai gražus, bet reikia pasakyti, kad Mikštaitė, grįžusi po studijų, savo režisūros metodą pakeitė.

Kuo tai pasireiškė?

Visų pirma, pamėgo teiginį, esą mizanscena jai – tuščias reikalas: „Aš mizanscenų nesustatinėju, aktoriai, bedirbdami ir pajausdami savo vaidmenis, turi patys susirasti tinkamą vietą, tinkamą laiką, kada kur nueiti, kur atsistoti.“

Todėl darbas gana ilgai užtrukdavo.

Tarkim, „Gudruolę“ ji mokėjo kaip savo penkis pirštus ir, rodos, tą koncepciją jau buvo išdėsčiusi baigdama Leningrado konservatoriją, gaudama aukščiausią įvertinimą.

Bet tos puikios koncepcijos ji staiga atsisakė ir pradėjo dirbti nuo nulio – tarsi nieko nežinotų.

Tad ir sulaukė tam tikro pasipriešinimo – artistai mėgsta, kai jiems konkrečiai pasakoma, kur reikia nueiti, kada ištiesti ranką, kokį veiksmą atlikti. O jinai kaip tik tuo metu šito atsisakė ir pasiekė labai aukštą rezultatą, nes artistai buvo priversti patys pajusti, patys galvoti. (...)

Kai susidūrė su medžiaga, kuriai reikia stipraus dramaturginio parako, na, kad ir su „Madam Baterflai“, čia Mikštaitė mūsų solistams atvėrė ištisą mokyklą. Visų pirma – Giedrei Kaukaitei. Tai buvo vaidmuo, kurį aš lig šiol prisimenu, buvo sukurta tikra Baterflai. Aukščiausio lygio. (...)

Režisuodama „Lohengriną“ ji dirbo kitaip. Suprato, kad bendraudama su Wagnerio personažais susitinka su pusiau dievais. Pasakojo apie savo mokytoją Koganą, labai įdomų režisierių (man teko matyti jo spektaklių Leningrade). Jis buvo Mejerholdo mokinys – toli ryšys nusidriekia: Mejerholdas – Koganas – Mikštaitė. Tvirta linija.“

Vlada labai mėgdavo pasakoti, ką sumaniusi. Esą tada netrukus kyla naujų idėjų, kuriomis irgi reikia dalytis. O sumanymų ji niekada nestokodavo, gal net buvo jų perteklius. Mažai tokių žmonių beaptinkam. Ir niekada nesirūpindavo, kiek už darbą jai bus sumokėta. Pasakojo, jog, ilgesnį laiką būdama teatre be darbų, subrandino savą „Traviatos“ viziją, tad jei kur nors būtų buvę pasiūlyta ją įgyvendinti, pačiai už tokią galimybę susimokant, ji būtų važiavusi, dirbusi ir sutartą sumą sumokėjusi.

Paskutiniame gyvenimo etape, palikusi režisieriaus darbą, atsidavė vien dainavimo pedagogikai. Mėgo po pamokų Muzikos akademijoje ateiti pėsčia iki mūsų, surengdavom vakarienę. Pasakodavo apie balso formavimo subtilybes, apie tai, kad studentai neturi iki galo teoriškai perprasti proceso detalių. Kiekvienas dainininku tampantis žmogus yra kitoks, tad privalu jausti, ką galima iš jo padaryti ir ko ne. Tai esą panašu į gebėjimą pataikyti nežiūrint į taikinį. Ji buvo spontaniška, plačių horizontų asmenybė. Vilniaus krašto lietuvaitė, baigusi gimnaziją Vilniuje, puikiai pažino ir vertino lenkų kultūrą, o vėliau turėjo galimybių suartėti ir su elitinėmis rusų meno apraiškomis. Tačiau jos – kaip ir kiekvieno didžio kūrėjo – prigimtis viską transformavo ir interpretavo savaip. Vlada Mikštaitė scenos veikalo stilių, dvasią pajausdavo ir scenoje realizuodavo taip, kad mūsų teatro istorijoje jai dera stovėti šalia Romualdo Juknevičiaus. Abu paliko po savo epochą – viena operos, o kitas dramos teatre.

***

„Muzikinis teatras prasideda nuo muzikos. Scena turi būti pavaldi muzikai, kurią režisierius privalo išmanyti, jausti“

V. Mikštaitė puikiai žinojo ko siekia, jos fantazija, analitinis protas gerai derėjo su gebėjimu rasti būdų emocingai tai reikšti scenoje. Dainininkams ji ne tik siūlydavo personažų charakterius, bet, įsiklausant į muzikos audinį, skatino juos kurti. Juk opera prasideda nuo muzikos.

***

Violeta Urmana: „Mano balsas nebuvo nei labai skambus, nei galingas”

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana – pirmoji iš lietuvių operos atlikėjų, kuriai prieš kelis dešimtmečius atsivėrė svarbiausios pasaulio scenos. Šiandien, atsigręždama į prabėgusius metus, solistė netikėtai pripažįsta, kad Lietuvoje buvo nemažai geresniais balsais gamtos apdovanotų dainininkų negu ji. Tačiau jai pavyko susiformuoti savo idealą ir pakako užsispyrimo jo siekti... Valensijoje Kalėdas sutikusią Violetą Urmaną kalbino muzikologė Eglė Ulienė.

Tai ištisas savybių kompleksas, nes vien tik gerai dainuoti neužtenka. Mano, pradedančios dainininkės, balsas nebuvo nei labai skambus, nei galingas. Bet, klausydama geriausių pasaulio solistų įrašų, susiformavau savo idealą ir stengiausi iki jo „prisikrapštyti“. Turėdama visapusišką muzikinį išsilavinimą, kurį suteikė fortepijono studijos, siekiau ir savo balsu išmokti „groti“ taip, kaip man norėjosi – su visomis spalvomis ir niuansais.

Operos solistui reikia ir tam tikro scenos instinkto, leidžiančio tuo pačiu metu stebėti dirigentą, koordinuotai bendrauti su kolegomis ir valdyti savo vokalinį aparatą.

Kundri Richardo Wagnerio „Parsifalyje“ ir Izolda to paties kompozitoriaus operoje „Tristanas ir Izolda“. Izoldos mirties scenoje, diriguojant maestro Esa-Pekkai Salonenui, tikrai pasijusdavau nebe šitam išmatavime... Tokios akimirkos dainininkams yra pačios brangiausios. O vėliau dar buvo ir Aida, ir Toska...

Aš pati esu dainininkė - klausau ir nebegaliu normaliai klausyti. Visą laiką analizuoju. Studijuoju kiekvieną gaidą, kiekvieną kolegos garsą.

Žinoma, Mikštaitė lygiai taip pat.

Aš žinau, kad tada tikrai netobulai dainavau ir įsivaizduoju, kaip jai tai turėjo atrodyti.

Analizuoja. Toli gražu tos analizės... O jinai: mh... mh... Padarei pažangą.

Tai buvo jos pasakymas... Ir taip su kiekvienu kartu: „Padarei pažangą“...

Buvo kažkada - padarei didelę pažangą. Po šito koncerto sausio mėnesį susikviečiau visus savo draugus į „Neringos“ restoraną. Ignas Misiūra, turintis nepaprastą jumoro jausmą, atsistojo ir užvažiavo Mikštaitei:

- profesore, bet juk Violeta padarė pažangą!

Aš taip pat, kai pasiklausiau savo įrašą pirmą kartą, galvoju „Nebuvo taip blogai, kaip aš galvojau“. Kai pradėjau antrą sykį klausytis, pradeda šiauštis plaukai. Jau beveik neberandu gerų garsų. Tai yra beveik iki savęs susinaikinimo. Žinoma, esminis pasitikėjimas lieka, tačiau tai manęs visai nestebina, kad jinai taip galvoja. Bet iš kitos pusės - visgi Lietuvos sąlygomis... Turėtų pripažinti, kad kažkas yra ir nelabai blogai... „Ji padarė pažangą!..“ Cha, cha, cha...

Tas labai žeidžia. Juk niekam nepatinka, kai tave kritikuoja. Normali žmogaus reakcija.

Bet kai dirbi su mokytoju reikia tam būti pasiruošus.

Loiblis labai spaudžia. Jis visada žino, ko nori ir moka "išspausti" iš mokinio viską. Kartais ties viena gaida kai sustoja... tol "minkys" tave, kol išspaus gražų garsą. Nepaleidžia. Jeigu neesi tam pasiruošęs, gali būti labai blogai. Aš - tarsi rūbas, kurį lygina...

Bet man tai netrukdo. Todėl aš su juo ir dirbu. Aš pasirengusi, kad jie tiek minkytų, kiek minkosi.

AŽN.: Jeigu žiūrėsime psichologinį būvį. Vilniuje ketvertukai. Niekad Urmanavičiūtė nė negirdėjo, kad kažką gali gerai daryti... Staiga atvažiuoja į Miuncheną ir Loiblis ją pasiima į savo klasę. Koks kitų vertinimas buvo Vokietijoje?

Vokietijoje visiems kažkaip buvo iš karto aišku. Nors mane priėmė vieneriems metams. Aš nebuvau priimta į meistriškumo klasę. Aš buvau priimta į aufbaustudium - tai lyg ir aukštesnė pakopa, bet ne aukščiausia. Po metų mane jau pervedė į meistriškumo klasę. Miunchene mane išgirdo Astrid Varnay, dirigentas operos studijos... Jie buvo apakę. Ir apskritai - juos pritrenkė diapazonas. Loiblis taip pat iš karto pasakė, kad tai fenomenalu, prašom iš karto pasilikti. Jam viskas buvo iš karto aišku - jis matė medžiagą, su kuria galima siekti galutinio rezultato. Jis netraktavo manęs kaip "galutinio rezultato" - kaip medžiagą. Iki galutinio rezultato mes neprieisime tur būt niekad.

Varnay darbas operos studijoje. Kaip jis pasireiškė? Kokio pobūdžio jis buvo?

Su Varnay nedaug ir tedirbau. Legendos čia daugiau. Jos monografijoje yra graži pastraipa.

Loiblis ten neegzistuoja - ten egzistuoja tik Varnay, kas yra gryna neteisybė. Aš viską išmokau pas Loiblį, juo labiau - techninį darbą. Man, aišku, visuomet ji darė įspūdį - Varnay interpretacijos, mes porą sykių padirbome - Waltrautę - daug naudos davė. Po truputį. Bet tai neturėjo apsprendžiamosios reikšmės.

Man įspūdį visuomet darė jos efektingumas. Sėdi ji scenoje, klauso (o jau sena buvo) padainavo vieną sakinį "Borise Godunove", šalia Versiladze sklaidosi ir tu ne į jį žiūri, o į ją. Nors ji tiktai sėdi. Ir tu nieko negirdi, kas ką dainuoja, o tik žiūri į ją.

O "Parsifalyje" mizanscenos ar režisieriaus sutvarkyta, ar

Sutvarkyta geografija. Kur tu eini - kur turi eiti. Tai yra Wagnerio (anūko). Bet kaip tą viską daryti - tau niekas negali pasakyti.

Ant kurios rankos pasiremti...

Tą tai jau pasako - kitaip nė neišeina. Parsifalis būna jam nurodytoje vietoje, tai ir aš turiu į jį žiūrėdama remtis. Be galo skauda - scena ilga... Ranka net nutirpsta. Pernai buvo daug problemų. Labai ilgai turiu būti nenatūralioje pozoje. Man buvo baisiniai skausmai pernai. Naktį negalėdavau miegoti. Sukdavo ranką. Pats Wagneris davė vairuotoją važiuoti pas gydytoją. Net labai rūpinosi. Bet aišku, kitaip aš ir pati neatsisėsčiau - Parsifalis ateina iš tos pusės.

Kiekviena mizanscena - kaip paveikslas, išraiškingai sutvarkyta. Nuostabiai atitinka muzikos būseną.

Kaip skulptūra... Yra ritmas.

Labai paprasta. Ne visi sėdi taip arti, kad matytų veido besikeičiančią išraišką. Kūno kalba turi būti labai išraiškinga. Visada stenfgiuosi scenoje išsitiesti.

Labai geri figūros tūriai. Puikiai žiūrisi. Judesiai.

Kaip įsivaizduoji, kas yra teisinga. Niekas negali iš šalies pasakyti. Pats turi jausti.

Akys nuo to raudonio pradeda skaudėti. Ten tikrai lazeris. Jie septynis metus dirbo, kol iš raudonos lazerio šviesos pasidarytų balta. Žalias, geltonas... Klausiau, kodėl lempų neįdėjot - tai kad, sako, lempos taip nešviečia.

Sceninis judesys atrodo labai atidirbtas.

Niekas tau nieko nesako - kaip tu nori - taip tu daryk. Man iš viso pasakė sėdėti - pasakojime iki numirimo pavargstu.

Čia labai gerai (Laimutės žodžiai). Tas pasikėlimas nuo žemės - staiga pavirsta į žemės grumstą. Pasikelia, Tarsi kokia judanti masė...

Čia jau iš savo supratimo. Mes juk turime akis, ausis. Pojūčius ir turime jausti atmosferą. Tuomet pagal tai derini judesius.

Operoje labai svarbu veikti. Kad jaustumeisi kontekste.

Čia priėjo vokietis ir išsakė komplimentus. Dėkoju už nuostabias akimirkas, puikias natas...

Parsifalis užkliuvo...

Su išlygom tenoras. Jis teisus. Šlep, šlep - per sceną nubėgti - tai dar ne aktorinis meistriškumas.

Mes mokėmės aktorinio meistriškumo iš esmės. Pas Vaitkevičių. Net ir privačiai ėjau.

***

Mano gabumai skleidėsi pamažu. Dar studijuodama Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Kauno Juozo Gruodžio konservatorija) fortepijoną atradau Callas. Jos įkvėpta, pusbalsiu dainuodavau draugėms pianistėms įvairias arijas, kai jos mokydavosi akompanimentus. Negaliu sakyti, jog tas „zyzimas“ man vėliau padėjo atrasti tikrą balsą, greičiau – atvirkščiai. Studijuodama dainavimą Vilniuje nebuvau itin vertinama, nes neturėjau akivaizdžiai didelio ar įspūdingo balso. Kantriai krapščiausi savo balse, kad jis taptų techniškai nors kažkuo panašus į didžiųjų dainininkių.

Jų įrašų ištisomis dienomis klausydavausi viešojoje bibliotekoje ir Konservatorijos fonotekoje. Ten atradau tikrus lobius: tokių dainininkų kaip Miguelis Fleta, Enrico Caruso, Claudia Muzio, Rosa Ponselle ir mūsų dienų operos žvaigždžių įrašus – su kai kuriais jų vėliau susitikau, dainavau kartu. Sovietmečiu išvykti mokytis į užsienį neturėjau vilčių, kaip ir pakliūti į teatrus, apie kuriuos skaičiau buvusio „Metropolitan“ operos direktoriaus Rudolpho Bingo knygoje „5000 vakarų operoje“. Net kaip žiūrovei, juo labiau – juose dainuoti. Bet svajodavau ir sapnuodavau, kad važiuoju į Paryžių ar Niujorką, kad dainuoju su Luciano Pavarotti, Fedora Barbieri ir kitais.

Tuo tarpu padedama profesorės Vlados Mikštaitės bandžiau rasti galimybę mūsų Operos ir baleto teatre atlikti Adaldžizos partiją Vincenzo Bellini operoje „Norma“. Sudainuoti Vilniaus operos scenoje atrodė tuometinių galimybių viršūnė. Man ir sakė: ką tu čia kalbi apie norą dainuoti kaip Renata Tebaldi, žiūrėk, kad padarytum karjerą mūsų teatre! Vis dėlto galiu duoti patarimą jauniems dainininkams: turėkite didelių svajonių! Niujorko „Metropolitan Opera“, Milano „La Scala“, Madrido, Paryžiaus, Berlyno operos teatrai vėliau tapo mano nuolatinių gastrolių „namais“.

Kaip sakoma, kai pataikai į savo vėžes, nebelieka sunkumų – viskas eina tarsi savaime. Aišku, dėjau daug pastangų, kad įsisavinčiau profesinius įgūdžius, buvau sau negailestinga ir reikli. Vėliau, porą metų pasimokiusi Miunchene, pradėjau dainuoti perklausose ir nė kiek nenusimindavau, jei koks vidutinio lygio teatras nepasiūlydavo kontrakto. Galvodavau: atsiras kas nors geresnio. Taip ir nutiko. Po sėkmingų perklausų Bairoito festivaliui pas Jamesą Levine’ą ir „La Scala“ vyriausiąjį dirigentą Riccardo Muti karjera pradėjo kilti tarsi savaime ir su dideliu pagreičiu.

Susiję video įrašų galerijos

PARSIFALIS. URMANA ir DOMINGO

Susiję nuotraukų galerijos

VLADA MIKŠTAITĖ

VLADA MIKŠTAITĖ

2023-08-22

Susiję nariai

Vytautas Juozapaitis

Vytautas Juozapaitis

Dainininkas, LNOBT solistas, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA profesorius, LR Seimo narys

Aušra Liutkutė

Aušra Liutkutė

LMTA katedros lektorė, Varėnos menų mokyklos dainavimo mokytoja, VMN privačios dainavimo studijos "Nonetas" vadovė, vyrų vokalinio ansamblio "Avanti Vilnius" vadovė.

Regina Maciūtė

Regina Maciūtė

Dainininkė, tarptautinio konkurso ir LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, LMTA profesorė

Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė

Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė

Operos solistė, pedagogė

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Kompozitorė, profesorė, muzikos kritikė ir apžvalgininkė (muzikos žurnalistė), muzikos meno ir mokslo žurnalo "Muzikos barai" leidėja ir redaktorė, leidėja (kompaktinės plokštelės, knygos), organizatorė (vadybininkė, prodiuserė)

Komentarai

Renginių kategorijos

Kalendorius

Prenumeruokite „Muzikos barus“!