Eduardas Balsys

Eduardas Balsys
Kompozitorius, profesorius, meno veikėjas
1919-12-20 - 1984-11-03
Gimtasis miestas: Nikolajevas, Ukraina
Meno kūrėjo statusas

Eduardui Balsiui 100
Visa informacija:
http://balsys100.lt

Mokslinis laipsnis

Profesorius

Apdovanojimai

1959 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas

1960 m. LSSR valstybinė premija (už baletą „Eglė žalčių karalienė“)

1965 m. LSSR liaudies artistas

1974 m. LSSR valstybinė premija (už oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“)

1980 m. SSRS liaudies artistas

Kretingos garbės pilietis 

Atminimo įamžinimas:

1985 m. kompozitoriaus vardu pavadinta Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija.

1986 m. ant namo Vilniuje (Birutės g. 11/ Traidenio g. 40) atidengta memorialinė lenta.

2009 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 201-ajai auditorijai suteiktas Eduardo Balsio vardas.

2009 m. skvere prie Žvėryno tilto (A.Mickevičiaus g.) atidengtas paminklinis akmuo su įrašu: „Eduardo Balsio skveras“. 

Biografija

Vieno talentingiausių pokario kartos kompozitorių Eduardo Balsio (1919-1984) kūrybos metai praėjo sovietų diktatūros laikotarpiu; nepaisant to, jo muzika išsiskyrė menine verte ir išliko įtaigi, žavinti polėkiu bei temperamentu. Kompozitorius, 7-ojo dešimtmečio stilistinio lūžio lyderis, turėjęs didžiulės įtakos postalininiam lietuvių muzikos atsinaujinimo procesui, priskiriamas nuosaikiems modernistams. Svarbiausia jo kūrybos dalis - stambios formos kūriniai: baletas, opera, oratorijos, koncertai. Balsys buvo vienas rimčiausių orkestruotės meistrų Lietuvoje, be to, puikus kompozicijos pedagogas, išugdęs daugybę šiandien žinomų kūrėjų bei muzikologų.

Vieno talentingiausių pokario kartos kompozitorių Eduardo Balsio kūrybos metai praėjo sovietų diktatūros laikotarpiu; nepaisant to, jo muzika išsiskyrė menine verte ir išliko įtaigi, žavinti polėkiu bei temperamentu. Kompozitorius, 7-ojo dešimtmečio stilistinio lūžio lyderis, turėjęs didžiulės įtakos postalininiam lietuvių muzikos atsinaujinimo procesui, priskiriamas nuosaikiems modernistams. Svarbiausia jo kūrybos dalis - stambios formos kūriniai: baletas, opera, oratorijos, koncertai. Balsys buvo vienas rimčiausių orkestruotės meistrų Lietuvoje, be to, puikus kompozicijos pedagogas, išugdęs daugybę šiandien žinomų kūrėjų bei muzikologų.

Eduardas Balsys (1919.12.20-1984.11.03) gimė netoli Nikolajevo, Ukrainoje. Netrukus šeima grįžo į Lietuvą ir 1921 metais pirmiausiai įsikūrė Skuode, o 1928-aisiais persikėlė į Klaipėdą. Uostas ir jūra kompozitoriui paliko ryškius prisiminimus, tuo metu užfiksuoti ir pirmieji Balsio muzikiniai įspūdžiai.

Iki 1939 metų jis lankė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, čia grojo pučiamųjų orkestre altu ir tūba. 1940 m. įstojo ir leitenanto laipsniu baigė karo mokyklą Kaune. Čia, kariūnų vakarėliuose skambėjo pirmosios Balsio dainos.

Karo metais Eduardas Balsys dirbo gimnazijos mokytoju Kretingoje, dėstė chemiją, fiziką, matematiką, fizinį lavinimą ir muziką. Tuo metu jis apsisprendė tapti kompozitoriumi ir 1950 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Antano Račiūno kompozicijos klasę. 1950-1953 m. tęsė aspirantūros studijas Leningrado konservatorijoje pas Viktorą Vološinovą.

Visą gyvenimą Eduardas Balsys dėstė kompoziciją ir instrumentuotę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, nuo 1960 metų buvo jos Kompozicijos katedros vadovas, 1962-1972 metais pirmininkavo Lietuvos kompozitorių sąjungai. Kompozitorius gavo dvi valstybines premijas už baletą „Eglė žalčių karalienė" (1960) ir oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio" (1974). Kompozitorius mirė 1984 metais Druskininkuose.

Balsio kūryba patyrė nemažą evoliuciją nuo klasikinės formos Styginių kvarteto iki dodekafonine technika grįstos ekspresionistinės operos „Kelionė į Tilžę". Jo kūrybinis palikimas atspindi to meto lietuvių muzikos raidos vingius, nuo ideologizuoto „folklorinio" romantizmo (iki 1958 metų) link stilistinio atsinaujinimo ir naujų komponavimų technikų - ypač dodekafonijos, aleatorikos - naudojimo (nuo septintojo dešimtmečio vidurio). Šį kelią galima sąlyginai skirstyti į tris laikotarpius.

Pirmasis apimtų 1950-1958 metus. Tai stiliaus formavimosi laikotarpis, kai Balsiui įtakos turėjo klasikinė ir romantinė muzika bei rusų kompozitorių simfoninės muzikos dramaturginiai principai, taip pat tuomet privalomas „folklorinis" stilius, kurio poveikis akivaizdus Styginių kvartete. Kiti svarbesni kūriniai - Herojinė poema simfoniniam orkestrui, Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.1. Be to, 1956 metais Balsys parengė naują Čiurlionio „Jūros" orkestruotės redakciją.

1958-1965 metai - antrasis laikotarpis, kartu žymintis ir stilistinį lūžį lietuvių muzikoje, kai susiformavo naujas požiūris į folklorą (jis dažniau perintonuojamas, keičiant pirminį šaltinio charakterį ar žanrą). Tuo metu į akademinę muziką Balsys nevengė įtraukti ir populiariosios muzikos elementų (pvz., rumbos ritmą), naudojo kvartinę harmoniją ir išplėstinę tonaciją. Geriausiai šio laikotarpio pokyčius atskleidžia Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2 - bene populiariausias koncertas smuikui lietuvių muzikoje. Jame akivaizdūs neoklasicistiniai bruožai - ryškios temos, lakoniškas muzikinės medžiagos dėstymas, motorinė ritmika, kontrastų dramaturgija. Šie principai plėtojami ir balete „Eglė žalčių karalienė" pagal Salomėjos Nėries poemą, kuris buvo pastatytas 1960 metais.

Trečiasis laikotarpis ilgiausias - nuo 1965 metų iki kompozitoriaus mirties. Svarbesni jo bruožai - muzikoje įsivyraujantys ekspresionizmo elementai ir dodekafoninė technika. Būtent ji jungia visus gana skirtingus šio laikotarpio Balsio kūrinius, kurių ryškiausi - „Dramatinės freskos", oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio", opera „Kelionė į Tilžę", orkestrinė poema „Jūros atspindžiai" bei Koncertas smuikui solo.

Balsys intensyviai dirbo ir taikomosios muzikos srityje: rašė kūrinius pučiamųjų orkestrams, estradines dainas, muziką kinui ir teatrui.

Svarbiausi darbai

Žymiausi kūriniai:
„Kelionė į Tilžę“, opera (1980 m.)
„Eglė žalčių karalienė“, baletas (past. 1960 m.)
„Nelieskite mėlyno gaublio“, oratorija (1969 m.)
„Dramatinės freskos“ smuikui, fortepijonui ir orkestrui (1965 m.)
Styginių kvartetas (1952 m.)
„Elektrėnų žiburiai“, estradinė daina (S. Žlibino žodžiai)

Parašė muziką kino filmams:
„Tiltas“ (1956 m., rež. Borisas Šreiberis)
„Žydrasis horizontas“ (1957 m., rež. Vytautas Mikalauskas)
„Adomas nori būti žmogumi“ (1959 m., rež. Vytautas Žalakevičius)
„Gyvieji didvyriai“ (1960 m., rež. Marijonas Giedrys, Balys Bratkauskas, Arūnas Žebriūnas, Vytautas Žalakevičius)
„Kanonada“ (1961 m., rež. Arūnas Žebriūnas, Raimondas Vabalas)
„Žingsniai naktį“ (1962 m., rež. Raimondas Vabalas)
„Vienos dienos kronika“ (1963 m., LKS, rež. Vytautas Žalakevičius)
„Eglė žalčių karalienė“ (filmas-baletas, 1965 m., rež. Vytautas Grivickas, Algimantas Mockus)
„Naktys be nakvynės“ (1966 m., LKS, rež. Algirdas Araminas, Gediminas Karka)
„Akmuo ant akmens“ (1972 m., LKS, rež. Raimondas Vabalas)
„Inkasatoriaus krepšys“ (1977 m., „Lenfilm“, rež. Augustas Baltrušaitis)
Taip pat sukūrė kantatų, 2 koncertus smuikui ir orkestrui, koncertą smuikui solo (skirtas Raimundui Katiliui), simfoniją koncertą vargonams, pučiamiesiems ir mušamiesiems, simfoninių poemų, kamerinių kūrinių, Išplėtojo (daugiausia chorui) lietuvių liaudies dainų. E. Balsys redagavo M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“ (1956 m.).
Jo kūrybai būdingas polinkis į stambias formas, emocingumas, temperamentingumas, muzikinio lietuvių folkloro bei moderniųjų raiškos priemonių derinimas. Laisvai ir kūrybiškai naudojo dodekafonijos techniką. Orkestruotės pasižymi spalvingumu, tembrų įvairove.

Publikacijos

LRT laida LEGENDOS>>>
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/34362/legendos-e-balsys

Ketvirtoji baleto „Eglė žalčių karalienė“ versija ir vėl negalutinė:
https://www.muzikusajunga.lt/zurnalas/muzikos-barai-333/ketvirtoji-baleto-%E2%80%9Eegle-zalciu-karaliene%E2%80%9C-versija-ir-vel-negalutine

Laukiame "Eglės":
https://www.muzikusajunga.lt/naujiena/laukiame-egles

"Eglė žalčių karalienė" grįžta į sceną:
https://www.muzikusajunga.lt/naujiena/egle-zalciu-karaliene-grizta-i-scena

E . Balsys. Baletas "Eglė - žalčių karalienė" (I ir II veiksmai, EM).
Lietuvos operos ir baleto teatro spektaklis. E. Balsys. Baletas "Eglė- žalčių karalienė" (TV muzikinis - literatūrinis koliažas). I ir II veiksmai. Dirigentas - J. Aleksa, statytojas ir choreografas - E. Domeika, dailinininkė D. mataitienė. Šoka L. Bartusevičiūtė, A. Molodovas, A. Semionovas, V. Fadejevas, K. Kanišauskaitė, V. Kudžma, R. Maskaliūnas, teatro baleto trupė, groja orkestras. Dalyvauja aktorė E. Aukštikalnytė.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/5981/e-balsys-baletas-egle-zalciu-karaliene-i-ir-ii-veiksmai-em

E. Balsys. Baletas "Eglė - žalčių karalienė" (III ir IV veiksmai, EM).
Lietuvos operos ir baleto teatro spektaklis. E. Balsys. Baletas "Eglė- žalčių karalienė" (TV muzikinis - literatūrinis koliažas). III ir IV veiksmai. Dirigentas - J. Aleksa, statytojas ir choreografas - E. Domeika, dailinininkė D. mataitienė. Šoka L. Bartusevičiūtė, A. Molodovas, A. Semionovas, V. Fadejevas, K. Kanišauskaitė, V. Kudžma, R. Maskaliūnas, teatro baleto trupė, groja orkestras. Dalyvauja aktorė E. Aukštikalnytė

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/5983/e-balsys-baletas-egle-zalciu-karaliene-iii-ir-iv-veiksmai-em

Straipsniai

Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“:
„Gerą baletą parašyti sunkiau negu operą“

2015 m. lapkričio 20 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ naujo pastatymo premjera. XX a. lietuvių muzikos klasiko sukurtas baletas, regis, yra vienas populiariausių šio žanro nacionalinių kūrinių – po 1960 metų, kai įvyko kūrinio premjera, baletas buvo statytas dar du kartus (1976 ir 1995 m.). Taigi naujasis pastatymas yra jau 4-asis per 55 metus. Be to, 1965 m. baletas buvo ekranizuotas. Neįprasta, kad lietuviško baleto imasi užsienio menininkai: choreografas George’as Williamsonas, scenografijos ir kostiumų dailininkė Louie Whitemore, šviesų dailininkas Howardas Hudsonas – visi trys iš Jungtinės Karalystės. Spektaklio muzikos vadovas – dirigentas Davidas Geringas. 

Gerą baletą parašyti sunkiau negu operą.
Eduardas Balsys

Žinomas baletų dirigentas Chaimas Potašinskas (1924–2009) kalbėjo: „Kaip atramos tašką, nuo kurio turėtų atsispirti ateities lietuvių baletas, įsivaizduoju Balsio „Eglę...“ Ši partitūra ne tik puikus muzikos veikalas, bet ir, sakyčiau, grafikos kūrinys. Tenka dirbti su autoriais, kurie dažnai nuolaidžiai žiūri į nukrypimus nuo teksto (kartais net atrodo, kad jie patys savo muzikos tiksliai neatsimena). Vartant Balsio partitūrą jauti kompozitoriaus pagarbą ir meilę savo kūriniui. Tai įkvepia ir atlikėjus, sukelia atsakomybės jausmą. Tokio lygio nauja lietuvių baleto partitūra tikrai nudžiugintų“ (iš pokalbio „Lietuvių baletas šiandien ir rytoj“, Kultūros barai, 1981, Nr. 11, p. 2–9). Sutiktume, kad muzikinės minties aiškumas užprogramuotas, preciziškai užfiksuotas Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ partitūroje. Kompozitorius, atrodo, nebuvo linkęs eksperimentuoti, baleto meną siekė atnaujinti iš vidaus, laikydamasis balete aprobuotų komponavimo metodų. Pats sukūręs libretą autorius atvirai dalinosi patirtimi: „Ne iš gero gyvenimo kompozitoriai kartais patys imasi rašyti libretus. Ar turime profesionalių libretistų, literatų, kurie išmanytų ir muzikos, ir teatro, ir šokio specifiką? Nors nemanau, kad libretistas – tai būtinai „žmogus iš šalies“. Rodyti iniciatyvą, ieškoti temų privalėtų ir kompozitoriai, ir choreografai. Tačiau kompozitorių, nenutuokiantį baleto specifikos, reikia atitinkamai nuteikti. Kitados [choreografas] Vytautas Grivickas jautė nacionalinių baletų stoką, buvo entuziastas, nešiojantis portfelyje ne vieną libretą. Kelis jų kompozitoriai panaudojo. Choreografai patys turi būti suinteresuoti gera tema, kuri atitiktų žanro specifiką. Jie galėtų nurodyti kompozitoriui tikrą kelią. Vis dėlto patartina kreiptis į kompozitorių simfonistą, nes baleto muzika yra simfoninė su aiškiais dramaturginiais akcentais, spalvingai orkestruota. Kadangi aš jaučiuosi esąs simfonistas iš prigimties, niekieno neskatinamas kadaise pasiryžau rašyti baletą. Įgijęs tam tikros patirties, pritariu nuomonei, kad gerą baletą parašyti sunkiau nei operą. Todėl baletų taip nedaug ir teturime“ (Kultūros barai, 1981, Nr. 11, p. 2–9). 

Eduardas Balsys savo namuose prie vitražo „Eglė – žalčių karalienė“. Foto: Valerij Koreškov

Lietuvių kompozitoriai sukūrė apie pusšimtį baletų, jų pastatyta perpus mažiau. Pirmuose vienaveiksmiuose baletuose (Balio Dvariono baleto „Piršlybos“, Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, Vytauto Bacevičiaus „Šokių sukūryje“, 1933) tarsi užfiksuota anksčiau ar vėliau realizuota baletų muzikos perspektyva – liaudiška realistinė, folkloro elementus ir šiuolaikines išraiškos priemones jungianti bei avangardinė. Karo, pokario metais kūrę kompozitoriai Pakalnis, Julius Juzeliūnas, Juozas Indra baletuose „Sužadėtinė“ (1943), „Ant marių kranto“ (1953), „Audronė“ (1957) plėtojo epinį-žanrinį, pasakojamąjį simfonizmą dar vadinamą romantiniu realizmu. Vyravo draminio baleto principai, kai įvykiai dėstomi nuosekliai, logiškai, o baleto teatras įgauna psichologinio gylio, tampa emocionaliai turtingesnis. Baletų muzikos kūrėjai siekė pakilti virš libretų smulkmeniškumo, suteikti veikalams simfoninio alsavimo. Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“ (1960) apibendrino lietuvių baleto laimėjimus, užbaigė pirmąjį lietuviško tarybinio baleto raidos etapą, drauge pranašavo naujojo pradžią. Didelio, keturių veiksmų su prologu ir epilogu, sceninio veikalo nacionalinis siužetas ir muzikos koloritas, partitūros simfonizmas, spalvingumas, profesinis kompozitoriaus meistriškumas – šį baletą išskiriančios ypatybės, kurias apjungiame klasikinio nacionalinio baleto sąvoka. Kompozitoriaus darbas buvo įvertintas Lietuvos TSR valstybine premija.

Balsio baleto atsinaujinimas daugiausiai sietinas su muzikos kalba, kurioje folkloras traktuojamas apibendrintai naudojant modernesnes raiškos priemones. Ankstesniems baletams būdingas epinis-žanrinis simfonizmas „Eglėje...“ transformavosi į lyrinį-dramatinį, kuris palankesnis vientisai kompozicijai kurti bei yra artimesnis baleto specifikai. Balsys sukūrė įtaigią simfonišką baleto partitūrą, tapusią chrestomatiniu lietuviško baleto pavyzdžiu. Apgalvota pagrindinę kūrinio mintį įprasminanti leitmotyvų sistema, dinamiška veikėjų charakteristika, išplėtotos lyrinės scenos, išradinga orkestruotė liudija, kad Balsio dramaturgo ir simfonisto talentas balete visiškai atsiskleidė. Net akademinio baleto divertismentą „Jūros rapsodijoje“ autorius transformuoja į atvirą kontrastinę sudėtinę kompoziciją, gausiai naudoja reprizines arkas, leitmotyvus, taigi iš pirmo žvilgsnio paprastai divertismentinei siuitai suteikia ypatingo rišlumo.

Eduardas Balsys Lietuvos valstybinio radijo studijoje baleto muzikos įrašų metu.

Šiandien „Eglės...“ muziką galime suvokti įvairiai, tačiau neabejotina, kad šis veikalas – ryškus savo meto muzikos kultūros reiškinys, pasižymintis tokiu meniniu lygiu, kuris gali pretenduoti į amžinybę. Pastebime taip pat, kad pasakos, iš esmės mito, turinys jau partitūroje, atspindinčioje paties kompozitoriaus sukurtą libretą, yra dramaturgiškai tikslingas, supaprastintas. Balsys, scenaristas ir kompozitorius, išryškino realistinius pasakos pradus, intensyviai plėtojo pagrindinių veikėjų žmogiškųjų jausmų dramą. Baleto kaip teatro žanro (literatūros dramos prasme) pojūtis muzikoje labai ryškus, koncertinis jos atlikimas gana tiksliai tą dramą atspindėtų, iš dalies ir atspindi, kai girdime, beje, gana retai, šio baleto muzikos fragmentus. 
Minėtus pokario baletus, taip pat Balsio veikalą statė baletmeisteris Vytautas Grivickas – ryškus draminio baleto šalininkas. Jis didelį dėmesį skyrė nuosekliai siužeto plėtotei, aktorinei šokėjų vaidybai. Priimtinas mums ar ne draminis baletų sprendimas, tačiau Grivickas iki šiol liko vienintelis ryškiausiai teatre atsiskleidęs lietuvių baletmeisteris, pastatęs itin daug lietuviškų baletų. Prisimename ir jo interpretacija gridžiamą ekranizuotą baleto versiją – kol kas vienintelį lietuvišką filmą baletą (1965; Osvaldo Balakausko LMIC kūrinių sąraše „Zodiakas“ (1986) taip pat vadinamas filmu baletu, jo muzika 1995 m. panaudota kino koliažui). 

„Eglė žalčių karalienė“ (nekalbant apie pirmųjų baletų pastatymus 1933 m.) atskleidė konfliktišką lietuvių muzikos ir choreografijos būseną. Abi – Grivicko (1960) ir Elegijaus Bukaičio (1976) – Balsio muzikos interpretacijos netenkino nei kompozitoriaus (apie tai Balsys kalbėjo TV laidoje 1980 m. rugsėjo 26), nei, manau, daugelio Balsio muzikos gerbėjų. Balsio muzika jau buvo pažengusi toliau realistinės Grivicko pastatymo koncepcijos (dailininkas Juozas Jankus, dirigentas Chaimas Potašinskas). Kita vertus ekstravagantiški Bukaičio ieškojimai (dailininkas Rimtautas Gibavičius, dirigentas Potašinskas), nesijungė su nuosaikiai modernia Balsio muzika. „Negalutinè“ recenzuodama pavadinau ir Egidijaus Domeikos „Eglės žalčių karalienės“ versiją (1995, dailininkė Dalia Mataitienė, dirigentas Jonas Aleksa). Klasikiniu, neoklasikiniu šokiu ir pagarba muzikai grindžiamas choreografinis Domeikos braižas nepretenzingas, tačiau vietomis stokojo rišlumo, logikos. Turint galvoje nacionalinio repertuaro stygių, džiugu buvo jau vien tai, kad galėjome išgirsti Aleksos vadovaujamo teatro orkestro puikiai atliekamą Balsio muziką, pamatyti brandų Loretos Bartusevičiūtės šokį. Taip pat išsiskyrė žaisminga, techniška Kristinos Kanišauskaitės Drebulytė. Vyriško šokio meistriškumą demonstravo Aleksandras Semionovas, Valerijus Fadejevas, Vitalijus Vološinas, subtilūs partneriai buvo Raimundas Maskaliūnas, Aleksandras Molodovas (Žilvinas), atsakingai perskaitęs visą jam patikėtą choreografinį tekstą, išraiškingas žaltys (piršlys) – Voldemaras Chlebinskas. Brandžiai šoko Audronė Sarokaitė, S. Frolkina, Jelena Grišvina, Aušra Gineitytė. 

Aliodijos Ruzgaitės nuomone: „Svetimais darbais nacionalinio baleto nesukursime. Galvodami apie naujuosius, neužmirškime ir senųjų. Kodėl repertuare nėra Balsio „Eglės žalčių karalienės?“ (Kultūros barai, 1989, Nr. 5, p. 32–35). Ji ir vėl pasirodys. Kokiu šįkart pavidalu, netrukus sužinosime...

Audronė Žiūraitytė

Gruodžio 30 d., 2014
JŪRATĖ VYLIŪTĖ. O PAKALNĖJ AKMENĖLIS...

Įdomu, ar daug kas žino kur Vilniuje yra Eduardo Balsio aikštė su paminkliniu akmeniu? Vieta tam parinkta nebloga: einant iš Žvėryno Mickevičiaus gatve žemyn (ja E. Balsys kasdien eidavo ar važiuodavo iš namų į akademiją), prieš senąjį tiltą dešinėje pusėje esantis skverelis. Tačiau atkreipti dėmesį į jo pakraštyje prie šaligatvio padėtą nedidelį akmenį su įrašyta kompozitoriaus Eduardo Balsio pavarde sunkoka: po medžiais, žole apaugęs, niekad nemačiau ten pasodintos gėlės (kaip, pvz., prie Petro Cvirkos paminklo).O skvero viduryje, erdvioj aikštelėj, stovi aukštas, iš visur matomas modernus neaiškios prasmės statinys – kaip tie Neries pakrantėj ar po tiltais pakabinti gaminiai, gal kultūros graužikų sugalvoti, kad koks nors Jurgio Kairio pasekėjas nepraskristų apačia tiltų, sutraukdamas minias žmonių, primindamas drąsiųjų Lietuvos lakūnų istorinius žygdarbius...

Eduardas Balsys jau irgi istorija. Atskleidus kelis puslapius atgal, iškyla ne akmeniu šalikelėj, o monumentu ant aukščiausios viršūnės. Praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiuose savo talento jėga jis tiesė kelius į kultūrinį išlaisvėjimą. Sudėtingas buvo laikas. Būdamas Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku privalėjo balansuoti tarp jaunųjų, drastiškai sukančių technologijos naujovių link, ir partinės valdžios, griežtai reikalaujančios tupėti socialistinio meno lesyklose. Beje, muzikai nebuvo išimtis: visų sričių menininkai veržėsi tada iš apribojimų, ir valdžia turėjo šį tą leisti – Jonas Mackonis yra pasakojęs, kaip dailininkų prispirtas Antanas Sniečkus pagaliau numojęs ranka: bala nematė, tegul būna ir modernizmas, tik žiūrėkit, kad būtų tarybinis.

E. Balsys buvo išsiugdęs didžiulį autoritetą, kurį rėmė stipri, valinga, įtaigi asmenybė ir talentinga kūryba. Kiekvienas naujas kūrinys – koncertai smuikui, baletas „Eglė žalčių karalienė“, Dramatinės freskos, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ bei kt. – tapdavo muzikos meno reiškiniais, žmones jų laukdavo, skubėdavo į pilnutėles sales, išgyvendavo džiugaus pakilimo akimirkas.

Panašių išgyvenimų patyrė ir E. Balsio 95-mečiui skirto koncerto klausytojai, gruodžio 22 d. susirinkę į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos didžiąją salę. Tikėdamiesi E. Balsio simfoninių kūrinių galingo skambesio šį kartą pateko į kamerinės instrumentinės muzikos koncertą (vakaro kameriškumą dar paryškino vedančiosios doc. dr. Vytautės Markeliūnienės intymus kalbos tonas).Programą sudarė ir jaunystės opusai (Styginių kvarteto dvi dalys, nuotaikingai interpretuotos jauno kvarteto Mattis), nemariosios Habaneros iš muzikos kino filmui „Adomas nori būti žmogumi“ efektinga, meistriška E. Balsio mokinio Anatolijaus Šenderovo transkripcija fortepijoniniam trio (atliko Fortvio), ir paskutiniaisiais gyvenimo metais parašytas Koncertas smuikui solo (preciziškai griežė Ingrida Armonaitė, pelnytai susilaukusi gausių aplodismentų), taip pat Andante cantabile iš Pirmojo koncerto smuikui ir orkestrui (atliko birbynininkas Egidijus Ališauskas ir pianistė Indrė Baikštytė). Pagaliau jaudinanti „Eglės žalčių karalienės“ muzika: du fragmentai smuikui ir fortepijonui (griežė Ingrida Armonaitė ir Dalia Balsytė), iš baleto ir Koncerto smuikui solo sudaryta Davido Geringo Koncertinė siuita violončelei ir fortepijonui (ją su balsišku temperamentu, įkvėptai ir virtuoziškai pagriežė specialiai iš užsienio į koncertą atvykęs Davidas Geringas ir jį atitinkanti partnerė pianistė Indrė Baikštytė).

Klausantis šio įspūdingo koncerto gal ne vienam krustelėjo sąžinė: ar tik neprimiršome Balsio? Akivaizdu, kad dabartinė muzikantų pamaina sugeba jo kūriniams įkvėpti naujos gyvybės. Gal ir kitu lygmeniu pamąstytų. Antai operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymas 1980 m. nepateisino kompozitoriaus lūkesčių: spektaklyje trūko svarbiausio operos dramaturgijos variklio – nuolatinės pavojaus nuojautos, tragedijos laukimo. Su šiandiene scenos technika, apšvietimo, projekcijos galimybėmis „Kelionė į Tilžę“ galėtų tapti giliaprasmiu, fantastišku scenos veikalu,keliančiu žmogaus sąžinės, jo nuopuolio ir bausmės klausimus.

Prisimenant tą akmenį Neries krante – užritinkime jį kalno viršūnėn. Nelaukime direktyvų iš viršaus. Nelaukime, kol pasakys: griežkit per sezoną nors du, tris simfoninius E. Balsio kūrinius; dainuokit ne vien „Seną jūrininką“, o ir kitas jo dainas; šalia šimtosios „Eugenijaus Oniegino“ variacijos parodykit pirmąją „Kelionės į Tilžę“...

Juk Eduardas Balsys – lietuvių muzikos klasikas.

Leidiniai

Eduardas Balsys: monografija (straipsniai, laiškai, atsiminimai) / Ona Narbutienė. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – 454 p. – ISBN 9955-00-032-5

Vaizdo įrašų galerijos

Balsys. Eglė Žalčių karalienė

Nuotraukų galerijos