Paroda „Eduardas Balsys (1919–1984). Apie meistriškumą“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Publikuota: 2020-01-16 Autorius: Eglė Juocevičiūtė
Paroda „Eduardas Balsys (1919–1984). Apie meistriškumą“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Nuo 2019 m. spalio 11 d. iki 2020 m. sausio 12 d. Nacionalinėje dailės galerijoje veikė paroda „Eduardas Balsys (1919–1984). Apie meistriškumą“. Joje kompozitorius pristatytas kaip plataus spektro muzikos kūrėjas, rašęs simfoninius, kamerinius, sceninius kūrinius, muziką kinui ir teatrui, chorines bei estradines dainas, mėgęs fotografuoti ir filmuoti, pedagogas, įdomus žmogus. Įvairi ir gausi ekspozicija buvo sudaryta Balsio kūrybai būdingu įtraukiančio pasakojimo principu (parodos kuratorės –Eglė Juocevičiūtė ir Ieva Buinevičiūtė, architektai – Ieva Cicėnaitė ir Matas Šiupšinskas).

Siekiant atskleisti Balsio muzikos dramaturgiškumą, atkreipti dėmesį į jos klausantis patiriamas emocijas, perteikiamas ne tik garsais, bet ir muzikiniais vaizdais, parodoje greta ištraukų iš svarbiausių Balsio kūrinių buvo gausu vaizdų – fragmentų iš filmų, kuriems Balsys parašė muziką, dokumentikos, kurioje kalba pats Balsys ar jo artimieji, kompozitorių įamžinusių ar jo paties darytų fotografijų. XX a. 6 dešimtmečio pabaiga – 9 dešimtmečio pradžia, aktyviausias Balsio kūrybinių ieškojimų laikotarpis, sutampa su vizualinės kultūros įsigalėjimu ir vystymusi sovietinėje Lietuvoje, tad parodoje norėta atkreipti dėmesį į Balsį kaip aktyvų šio proceso dalyvį.

Aštuoni parodos skyriai žymėjo svarbiausias Balsio kūrybos ir gyvenimo temas, taip sekant kompozitoriaus mėgtu kūrybos principu pasikartojančiais motyvais sujungti didesnės apimties kūrinių architektoniką. Įvairių žanrų – akademinės, estradinės, kino ir teatro – muzikos kūriniai ir Balsio gyvenimo istorijos parodoje atsirado greta.

Pirmajame parodos skyriuje „Karas“ pasakota apie Balsio studijas Karo akademijoje Kaune, kur jis rašė žygio dainas, apie pirmuosius muzikinius karo įvaizdžius, sukurtus kino filmams „Tiltas“ (1956), „Kanonada“ (1961) ir „Žingsniai naktį“ (1962), karo ir taikos temą plėtojusius akademinius kūrinius „Dramatinės freskos“ (1965) ir „Nelieskite mėlyno gaublio“ (1969). Pastaruosiuose Balsys atsiskleidė kaip novatorius, panaudojęs tuo metu sovietinių cenzorių nepalankiai vertintą dodekafonijos techniką ir išradingą orkestruotę bei instrumentuotę plačiai emocijų ir muzikinių vaizdų amplitudei sukurti. Siekta parodyti, kaip Balsio kūryboje ir apskritai sovietinės Lietuvos mene kito muzikiniai karo įvaizdžiai – nuo iliustratyvių ir patosiškų („Tiltas“) iki kompleksiškų, grįstų modernia individualių patirčių artikuliacija (oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“).

Skyriuje „Disciplina“ atskleista fizinės ir protinės disciplinos svarba Balsiui. Pasakota per biografijos faktus: gimnazijos laikotarpiu – profesionaliai žaistas futbolas ir savarankiškai studijuota kompozicija, instrumentuotės, toliau – išsvajotos, bet sovietinės okupacijos nutrauktos studijos Karo akademijoje, karo metais pasirinktas mokytojavimas (itin tarpdisciplininis – vienu metu mokė chemijos, fizikos, matematikos, muzikos, fizinio lavinimo ir vokiečių kalbos), intensyvios kompozicijos studijos pokariu Kaune ir Leningrade, ilgametis dėstytojavimas ir vadovavimas Kompozicijos katedrai diegiant studentams profesinės higienos ir etikos principus. Greta – reiklumas sau kūrybiniame procese: nuo savitos partitūrų švarraščių rašymo technikos iki intensyvaus motyvų ir skambesio ieškojimo ir kūrinio vertinimo iš klausytojo patirties pozicijų. Konceptualiai edukatyvus Balsio požiūris atsiskleidžia triptike dideliam simfoniniam orkestrui „Portretai“ (1983). Kūrinys parašytas Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) penkiasdešimtmečio proga, jame interpretuojama mūsų profesionaliosios muzikos pagrindus klojusių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Stasio Šimkaus ir Juozo Gruodžio kūryba.

Trečiame skyriuje „Metodai“ nužymėta Balsio profesinių ieškojimų teritorija. Savarankišką kompozitoriaus kelią jis pradėjo ideologinei socrealistinei kontrolei pradėjus po truputį silpti, tad, kaip ir kiti to meto menininkai, jis tapo ribų bandytoju. Kūrinio struktūros eksperimentai, konceptuali lietuvių liaudies muzikos logikos interpretacija, netikėtas liaudies melodijų derinimas su džiazo, Lotynų Amerikos muzikos ritmika plėtė ribas Styginių kvartete (1953), koncertuose smuikui ir orkestrui Nr. 1 (1954) ir Nr. 2 (1958). Filme „Gyvieji didvyriai“ (1959) Balsys tą pačią piemenėlių dainos „Saulele motule, užtekėk“ melodiją priderino prie skirtingų režisūrinių braižų, sukurdamas liaudišką, klasikinį ir avangardinį tos pačios melodijos charakterį. Esminis metodinis lūžis Balsio kūryboje įvyko po 1962 m. kelionės į Italiją, kur jis artimiau susipažino su Vakarų pasaulio muziką užvaldžiusiais dodekafonijos principais. Kompozitorius šią techniką pirmą kartą panaudojo „Dramatinėse freskose“, vėliau ir daugelyje kitų kūrinių, grįžo prie jos kurdamas operą „Kelionė į Tilžę“ (1980). Aštuntajame dešimtmetyje Balsys eksperimentavo su polistilistika, jungdamas neoklasicizmą, dodekafoniją ir džiazą, ką galime girdėti simfodžiazinėje Introdukcijoje ir pasakalijoje (1974). Netikėtu atradimu tapo jo muzika spektakliams (saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve) – ji atskleidžia labiau „atsipalaidavusį“ Balsį. Pavyzdžiui, Juozo Miltinio spektakliui „Vidutinė moteris“ (1972) kurta muzika liudija Balsio mėgavimąsi avangardiniu džiazu.

Skyriuje „Erdvė“ atverti bent keli Balsiui svarbūs aspektai. Tai jo kūrybai būdinga meistriškomis harmonijomis ir orkestruotėmis sukuriama plati garsinė erdvė, kurios architektonikoje itin svarbus muzikos intensyvumo bangavimas, jo potvyniai ir atoslūgiai. Toks „jūrinis“ kūrybos metodas padeda suprasti kompozitoriaus muziką ir jos daromą poveikį, o jūros platumas, paslaptingumas ir nenuspėjamumas buvo esminiai įkvėpimo šaltiniai kuriant baletą „Eglė žalčių karalienė“ (1960), simfoninę poemą „Jūros atspindžiai“ (1981), dainas apie jūrą, redaguojant M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“ (natos išleistos 1965 m.). Ir savo gyvenamąją erdvę, apribotą geležinės uždangos, jis siekė kaip galėdamas išplėsti ir išlikti pasaulio piliečiu. Giliai ir nuosekliai domėjosi Vakarų muzikos naujovėmis, o užimamos pareigos leido palyginti daug keliauti ir prieiti prie aktualios informacijos, bendrauti su kitų šalių profesionalais. Įgytos žinios leisdavo sąmoningai atsirinkti sau priimtiniausius metodus ir skambesius.

Plačios skambesių vaizduotės įrodymas – egzotiški, iš tolybių atsklindantys Pietų Amerikos muzikos ritmai, kuriuos jis panaudojo ne viename savo akademiniame kūrinyje (ryškiausiai – Koncerte smuikui ir orkestrui Nr. 2), o habanera tapo išskirtiniu filmo „Adomas nori būti žmogumi“ (1959) akcentu, vėliau – savarankišku ir populiariu kūriniu.

Vis kintančio skambesio habaneros melodija filme naudojama kaip leitmotyvas, išreiškiantis tolstančią svajonę apie gražų gyvenimą išvykus į tolimą egzotišką kraštą. Mintys apie tolimus kraštus buvo dalis kompozitoriaus gyvenimo – per karą į Vakarus pasitraukę broliai Leopoldas ir Adolfas Balsiai su šeimomis apsistojo Kanadoje, su jais bendrauta laiškais. Pirmą ir paskutinį kartą po karo jiems pavyko susitikti 1967 m., lankant pasaulinę parodą Monrealyje.

Skyriuje „Jausmai“ atskleista, kad Balsį intrigavo sudėtingos meilės istorijos, keliančios pasiaukojimo, atsakomybės, moralumo klausimus, ir jų muzikiniai įvaizdžiai. Todėl jį taip žavėjo „Eglė žalčių karalienė“. Kelis dešimtmečius ieškojęs siužeto operai, jis galiausiai pasirinko Hermanno Sudermanno novelę „Kelionė į Tilžę“ (1917), kurios centre – Anso, jo žmonos Indrės ir meilužės Bušės meilės trikampis. Filmuose „Vienos dienos kronika“ (1963) ir „Naktys be nakvynės“ (1967) skambanti muzika meilės pasirinkimų epizodus pakylėja į afekto būseną. Paties Balsio visą gyvenimą trukusi meilės istorija prasidėjo jam dirbant Kretingos gimnazijoje – ten įsimylėjo 6 metais jaunesnę gimnazistę Adelę Jasinskaitę. Adelė buvo jo bendražygė, namų, kurie tapo draugų ir kolegų susibūrimo vieta, siela ir šeimininkė, kelionių partnerė ir pagrindinis mėgėjiškos fotografijos modelis.

Balsio pomėgis fotografuoti ir filmuoti ir statuso primesta pareiga būti gausiai fotografuojamam sugretinti skyriuje „Medijos“. Jis paliko gausų asmeninį nuotraukų ir 8 mm kino juostų archyvą, kuriame užfiksuotos šeimos ir draugų – kompozitorių bendruomenės – kasdienybė ir šventės, mėgėjiškos fotosesijos. Tai atspindi XX a. 6–7 dešimtmečiais vykusį lūžį, kai vaizdo reprodukavimo priemonės tampa prieinamesnės ir žmonių kasdienybė virsta vizualios kultūros dalimi. Žiūrint į „namines“ Balsio nuotraukas ir filmus, galima prisiminti, kaip buvo pozuojama fotografijose to meto žurnaluose, kas buvo matoma filmuose, koks buvo laisvo gyvenimo būdo įsivaizdavimas. Kita vertus, renkant medžiagą parodai valstybiniuose archyvuose, išryškėjo ypatingas žiniasklaidos dėmesys Balsiui – po sėkmingos naujo kūrinio premjeros ar artėjant jubiliejui, žurnalams ir laikraščiams dirbantys fotografai apsilankydavo jo namuose, darbovietėje. Taip buvo sukurtas didžiulis oficialių kompozitoriaus atvaizdų archyvas, keliantis nuolatinio buvimo visuomenės akiratyje įspūdį.

Skyriuje „Profesionalai“ pasakota apie aktyvų muzikų bendruomenės kūrimąsi ir Balsio vaidmenį joje. Vos pradėjęs kompozitoriaus karjerą, Balsys dėl organizacinių gebėjimų tapo viena pagrindinių muzikų bendruomenę administruojančių figūrų. Eidamas Kompozitorių sąjungos pirmininko (1962–1972) ir Valstybinės konservatorijos Kompozicijos katedros vedėjo (1960–1984) pareigas jis būdavo tarpininkas tarp sovietinės valdžios institucijų ir kūrybinės laisvės siekiančių kūrėjų. Jo vadovavimo laikotarpiu Lietuvos muzika stipriai modernėjo ir darėsi profesionalesnė. Jis savo pavyzdžiu skatino bendradarbiavimu grindžiamą tobulėjimą – dauguma kūrinių parašyta konkretiems atlikėjams: smuikininkams Aleksandrui Livontui ir Raimundui Katiliui, pianistei Olgai Šteinberg, vargonininkui Leopoldui Digriui, bendradarbiauta su dirigentais Chaimu Potašinsku, Jonu Aleksa, Juozu Domarku, Hermanu Perelšteinu, Sauliumi Sondeckiu. Tai buvo Balsio draugai ir kolegos, padėdavę jam tobulinti rašomus kūrinius.

Parodoje, siekiant bent iš dalies atskleisti, su kokia ideologine kontrole muzikos profesionalams tekdavo tvarkytis sovietmečiu, buvo pasirinkta aiškiausia muzikinė ideologijos sklaidos forma – daina. Iš nebūtinai užrašytų, bet visuotinai žinomų rekomenduojamų temų rato kompozitoriai rinkdavosi jiems priimtiniausias. Legendinė Balsio daina „Elektrėnų žiburiai“ (1964) gerai atspindi tuo laikotarpiu skatintą gėrėjimąsi sovietinės pramonės vystymu, industrializuotomis naujų rajonų ir ištisų miestų statybomis, bet kartu atliepia Balsio jaunystės žavėjimąsi architektūra. Daina gimė savaitraštyje „Literatūra ir menas“ perskaičius poeto Stasio Žlibino eilėraštį ir jame įžvelgus dainos galimybę. Tačiau ryškiausia tema, svarbi ir Balsiui, ir įtikusi ideologijai, susijusi su Klaipėda, kurioje Balsys augo. Vokiškos kultūros persmelktą miestą buvo siekiama parodyti kaip neabejotiną sovietinės Lietuvos dalį, o uostą – kaip svarbų galingos sovietinės pramonės elementą ir pasididžiavimą. Filme „Žydrasis horizontas“ (1957), kuriam Balsys kūrė muziką, vaikai pabėga iš namų vedami svajonės įsidarbinti laive – šis siužetas primena Balsio pasakojimus apie vaikišką jo ir brolių susižavėjimą uosto gyvenimu. Dėl „Dainos apie Klaipėdą“ ir „Jūreivių užstalės dainos“ iš šio filmo, taip pat dainų „Baltijos jūrai“ (1961) ir „Senas jūrininkas“ (1964) kompozitorius kaip marinistas žinomas ne tik akademinės, bet ir populiariosios muzikos aplinkoje.

Paskutinis parodos skyrius „Eglė žalčių karalienė“ buvo skirtas trijų baleto pastatymų ir ekranizacijos istorijai. Čia rodyti filmuotos medžiagos fragmentai, eksponuoti scenografijos eskizai, nuotraukos iš spektaklių ir filmavimo. Balsys apie kūrinį, grįstą pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais, pradėjo galvoti dar studijų metais, tačiau rašyti baleto libretą ir muziką ėmėsi tik 1958 m., pajutęs, kad susiformavo simfoninis mąstymas. Pirmą kartą baletas pastatytas 1960 m., bendradarbiaujant su choreografu Vytautu Grivicku, dirigentu Chaimu Potašinsku ir dailininku Juozu Jankumi. Pastatymas buvo sutiktas šiltai, nors pripažinta, kad muzika pasirodė novatoriškenė nei realistinis šokis ir scenografija. Tačiau baletą „Eglė žalčių karalienė“ lydėjo sėkmė – jis buvo įtrauktas į 1963 m. Operos ir baleto teatro gastroles Maskvoje, Suvažiavimų rūmuose. Spektaklio kūrėjams buvo patikėtas pirmojo (ir iki šiol vienintelio) lietuviško filmo-baleto kūrimas. 1965 m. visos Sovietų Sąjungos ekranuose pasirodžiusį filmą režisavo Vytautas Grivickas ir Algimantas Mockus, scenografiją kūrė Jeronimas Čiuplys ir Petras Ilgūnas, kostiumus – Dalia Mataitienė. Pagal sovietinius kino standartus filmas negalėjo būti ilgesnis kaip 1 val. 20 min., taigi Balsys baletą gerokai sutrumpino, kai kurias dalis kiek perkūrė, pritaikydamas muziką kino specifikai. Kūrybinė grupė buvo nusiteikusi eksperimentuoti – baletą statyti kino studijos paviljone, kur techninės galimybės leido sukurti fantastinę „povandeninę“ scenografiją, o filmuojant judančia kamera siekta išvengti statiško vaizdo. Filmo garso takelis dėl techninių reikalavimų taip pat buvo įrašinėjamas paviljone.

m. neseniai atidarytame naujajame Operos ir baleto teatre žiūrovams buvo pristatyta choreografo Elegijaus Bukaičio ir dailininko Rimtauto Gibavičiaus baleto versija (dirigentas Ch. Potašinskas). Ji sulaukė didžiulio susidomėjimo tiek Lietuvoje, tiek 1977 m. gastrolėse Veimare (Vokietija), nors buvo pripažinta, kad choreografija ir scenografija Balsio muzikai gal kiek per avangardiškos. Deja, daugiau nei po metų spektaklis dėl neaiškių priežasčių dingo iš repertuaro. 1995 m. pastatytame balete (dirigentas J. Aleksa) choreografas Egidijus Domeika ir dailininkė D. Mataitienė grįžo prie neoklasikinių sprendimų. Stipriausia pastatymo dalimi pripažintas Eglės vaidmenį atlikusios Lietuvos baleto žvaigždės Loretos Bartusevičiūtės šokis. Baletas toliau gyvena savo gyvenimą – 2015 m. Operos ir baleto teatre įvyko britų choreografo Georgeˊo Williamsono, 2019 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – Martyno Rimeikio pastatymų premjeros.

Rengiant parodą remtasi kompozitoriaus metraštininkės muzikologės Onos Narbutienės 1999 m. parengta monografija „Eduardas Balsys“, Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomu Balsio asmeniniu archyvu, taip pat jo šeimos archyvu. Eksponatus paskolino Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Lietuvos nacionalinis muziejai, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, kino, audio- ir videoįrašus suteikė Lietuvos radijas ir televizija.

Susiję video galerijos

Eduardas Balsys (1919–1984). Apie meistriškumą

Susiję nariai

Eduardas Balsys

Eduardas Balsys

Kompozitorius, profesorius, meno veikėjas

Komentarai