Choreografo Martyno Rimeikio šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, pagal Eduardo Balsio muziką pastatytas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, tapo 2019-ųjų „Metų spektakliu“ Klaipėdoje. Kovo 27-ąją surengtoje virtualioje apdovanojimų ceremonijoje jam buvo įteikta „Padėkos kaukė”.
Vasario 26-osios vakarą jaukiuose, nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio skandinavišku stiliumi tebealsuojančiuose Kompozitorių namuose skambėjo fortepijono muzika. Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokiniai, mokytojos ir koncerto vedėja Dainora Merčaitytė pristatė savo kolegės mokytojos ekspertės Ritos Juknevičienės kūrinių leidinį ,,Romantinės pjesės fortepijonui“. Tai jau trečias kūrybingos mokytojos parengtas leidinys. 2016 m. buvo išleistas originalių ir aranžuotų pjesių fortepijoniniams ansambliams rinkinys, 2018 m. Kauno menininkų namuose buvo pristatytos originalios pjesės fortepijonui ,,Gėlių albumas“.
Vasario 22 d. Stasio Vainiūno namuose įvyko Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės kūrybos vakaras. Jaukioje namų aplinkoje žinomą muzikę 75-erių metų jubiliejaus proga pagerbė bičiuliai ir kolegos. Išsamiai muzikologo Vaclovo Juodpusio pristatyta jubiliatės veikla stebina neįtikėtina apimtimi, o pati solenizantė – jaunatviška energija ir elegancija.
„Anksti pradėjęs kompozitoriaus veiklą, jis nenuėjo pramintu epigoniškumo keliu, o pasirinko sudėtingą drąsaus novatoriaus kelią, susilaukdamas karštų muzikinio jaunimo simpatijų. Nuo pirmųjų kūrybinių žingsnių visuomenės dėmesį patraukė jo didžiulis talentas, iki maksimumo nušlifuotas meistriškumas, subtilus stiliaus pojūtis“, – apie Sergejų Prokofjevą rašė Dmitrijus Šostakovičius. Išties, abejingų S. Prokofjevo kūrybai nebuvo, apie ją pradėta diskutuoti pasirodžius vos pirmiems kūriniams, kiekvienas naujas opusas audrindavo klausytojų emocijas ir protą. Reiklus sau menininkas tarytum aiškiai matė savo kūrybos taką: nesiblaškė, nesugniuždavo, aplinkinius stebindavo atkaklumu, idealiai organizuotu darbu.
Kai praėjusių metų vasarą mama gavo pasiūlymą prisidėti prie I tarptautinio Eduardo Balsio jaunųjų kompozitorių konkurso organizavimo, man pasidarė labai smalsu. Jau aštuntus metus mokausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tačiau apie vieną žymiausių 20 a. lietuvių kompozitorių iki tol buvau mažai girdėjusi. Kiek plačiau pasidomėjusi sužinojau, kad E. Balsys buvo neprilygstamas simfonistas, rašė tiek koncertinius, tiek sceninius kūrinius, sukūrė muziką vienuolikai filmų. Studijuodamas Lietuvos ir Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) konservatorijose, įgijo puikų išsilavinimą. Nemažai profesoriaus E. Balsio mokinių tapo garsiais kompozitoriais, o vienas jų – Gintaras Samsonas – ėmėsi organizuoti šį konkursą.
2019 metų pabaigoje minėjome iškilaus Lietuvos smuikininko ir pedagogo Viktoro Radovičiaus (1919-11-28–1982-07-30) 100-ąsias gimimo metines. Graži sukaktis buvo pažymėta keletu reikšmingų renginių.
SU VAIZDO ĮRAŠU. Lapkričio 22 ir 24 dienomis Klaipėdos žvejų rūmuose, o gruodžio 3 dieną Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, buvo parodyta kompozitoriaus Eduardo Balsio opera „Kelionė į Tilžę“ – antrą kartą naujam sceniniam gyvenimui ją prikėlė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Su operos muzikine medžiaga dirbo net trys dirigentai: teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, taip pat Giedrius Vaznys ir Egidijus Miknius. Spektaklio režisierius – Gytis Padegimas, scenografė – Birutė Ukrinaitė, choreografė – Edita Stundytė. Dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis operai sukūrė įdomias vaizdo projekcijas, papildančias B. Ukrinaitės scenografiją.
Muzikologė prof. Daiva Kšanienė savo mokslinėje studijoje nuosekliai tyrinėja Muzikinio teatro raidą Klaipėdoje nuo jo ištakų iki šių dienų. „Nesinorėtų, kad Klaipėda liktų miestu be kultūrinės atminties ir rinktųsi užmarštį. Juk 1820 m. prasidėjo Klaipėdos profesionalaus vokiečių muzikinio teatro, arba Operos, era“, – sako profesorė.
Praėjusį rudenį Marijampolėje jau penktą kartą vyko unikalus Tarptautinis medinių pučiamųjų instrumentų festivalis „Medynės“, savo istoriją pradėjęs 2015 metais. Festivalio sumanytojas ir organizatorius Darius Klišys pats yra birbynininkas, tad siekė suburti mediniais pučiamaisiais instrumentais grojančius profesionalus, sukurti jiems tam tikrą saviraiškos nišą.
Besibaigiančius metus pajūrio teatralams vainikavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera, kurioje netrūko sąmojo, grakštumo, išradingumo bei blizgesio.
Politinė kultūra (arba jei norite – „raštingumas“) nėra tik Politikų elgesio kodekso reglamentuojama sritis ir samprata. Tai taikytina visai visuomenei. Ši samprata apima ir paprasčiausią žmogišką atjautą, pilietinę drąsą (kad ir kaip nuvalkiotą), pagaliau elementarų sąžiningumą ir protingumą, kurie, beje, yra ir vieni iš kertinių teisės bei teisinės demokratinės valstybės principų.
Pamenu įvairiausių situacijų, kai mane pagaudavo smalsumas ir noras sužinoti, išgirsti, kaip skambėdavo senųjų laikų muzika ir jos instrumentai. Tų laikų, kai buvo išrasti hidrauliniai vargonai – jų oro slėgį palaikydavo vanduo. Tų laikų, kai karalius Dovydas skambindavo lyra; ir dabar, atsivertus žydų klasikinę poeziją, turiu omenyje psalmes, ten galima perskaityti nuorodas: „su instrumentų pritarimu“ arba „choro vadovui“. Tų laikų, kai dar neegzistavo fortepijonas, bet jau buvo pustuzinis klavišinių instrumentų. Kai kelis šimtus metų „prieš mus“ karaliavo mediantinis derinimas: tiek muzikai, tiek teoretikai ieškojo atsakymo į klausimą, kaip suderinti instrumentą, kad juo būtų galima išgauti arba kuo darnesnius sąskambius (harmonijas), arba kuo daugiau skirtingų tonacijų.
Pilnutėlėje Vilniaus „Siemens“ arenoje penktadienio, gruodžio 20 d. vakarą į sceną žengė paskutinė šių metų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – Piotro Čaikovskio „Spragtukas“.
Kas dvejus metus rengiama tarptautinė Venecijos šiuolaikinio meno bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. Lietuva joje dalyvauja nuo 1999 metų, šiemet mūsų šalis prisistatė 11-tą kartą. Lietuvos nacionaliniame paviljone rodytam Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operai-performansui „Saulė ir jūra (Marina)“ paskirtas pagrindinis bienalės apdovanojimas – „Auksinis liūtas“.
