Lietuva, Latvija ir Estija paskelbtos 2027 metų šalimis partnerėmis tarptautinėje džiazo mugėje jazzahead!. Tai yra reikšmingas įvykis ne tik atskirų šalių scenoms, bet ir visam Baltijos regionui, pastaraisiais metais vis ryškiau matomam tarptautinėje džiazo erdvėje.
Šiaulių koncertų salėje „Saulė“ balandžio 15 vykęs CAMERATA SOLARIS – Šiaulių miesto simfoninio orkestro koncertas, diriguojamas Vilhelmo Čepinskio, tapo ryškiu muzikiniu įvykiu. Programoje skambėjo W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“ uvertiūra, M. Brucho Pirmasis koncertas smuikui g-moll, atliekamas pasaulinio garso smuikininko Philippe’o Quinto (JAV), bei L. van Beethoveno Trečioji simfonija „Herojinė“.
Balandžio 11 d. koncertas Nacionalinėje filharmonijoje buvo ypatingas dviem aspektais – naujais veidais ir netikėtu meistriškumo proveržiu. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo svečias iš Graikijos Kornilios Viktoras Michailidis, skambino pianistė Magdalene Ho (Malaizija, Jungtinė Karalystė).
Jurgio Aleknavičiaus koncertas, vykęs š. m. balandžio 12 d. nuostabioje „Organum“ salėje, tapo vientisu, konceptualiai nuosekliu muzikinės dramaturgijos pasakojimu, kuriame skirtingų epochų ir stilių kūriniai buvo sujungti į organišką interpretacinę visumą. Ypač palankiai visą koncerto skambesį veikė „Organum“ salės akustika – skaidri, tačiau kartu šilta ir natūraliai subalansuojanti fortepijono spektrą, leidusi atsiskleisti tiek subtiliausioms tembrinėms gradacijoms, tiek intensyviausiems dinaminės kulminacijos momentams.
Išklausius beveik visą festivalį peršasi viena mintis apie LDK Valdovų rūmų muziejų, kuris seniai jau nėra tik muziejus, tačiau puiki ir universali erdvė meno įvairovei, edukacijai ir tokiems muzikiniams potyriams, kuriuos toli gražu ne visada patirsi mūsų didžiosiose koncertų salėse. Ir čia priežastis ne tik nemokami renginiai. Marko Skakio festivalis kaip tik yra viena iš tokių prielaidų, užsiauginusi savo klausytoją ne tik nemokamais koncertais, bet ir aukšto meninio lygio koncertais.
Šių metų balandžio 1 dieną du žymūs muzikai, smuikininkas Raimondas Butvila ir pianistas Alexanderis Paley‘us, savo kolegas ir gerbėjus pakvietė į dvigubą jubiliejinį koncertą Nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje.
Prabėgo dveji metai - etapas tarp dviejų Birštono JAZZ festivalių. Nuolatiniai renginio vedėjai Jūratė Kučinskaitė ir Darius Užkuraitis bei festivalį atspindintieji „plunksnos broliai ir sesės“ nesyk pelnytai apdovanojo festivalį epitetais „džiazo Meka“, džiazo atlaidai“, nes jau 46 metai Zigmo Vileikio dėka čia kuriama ypatinga laisvės ir tikros demokratijos atmosfera, o svarbiausia - čia sceną randa visų pirma Lietuvos džiazo kūrėjai ir atlikėjai, sutraukiantys gausius gerbėjų būrius.
Kovo 27 d. Organum salė virto tikra muzikinės fantazijos erdve – vieta, kur klausytojai tapo ne tik stebėtojais, bet ir aktyviais improvizacijos proceso dalyviais, liudininkais, pajutusiais akimirkos kūrybinę pulsaciją. Tai buvo antrasis ciklo „Čia ir dabar“ koncertas, kurio idėja – muzika be iš anksto užrašyto teksto, gimstanti tik šią akimirką, čia ir dabar.
Kovo 27-osios vakarą Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, drauge su solistais Lauryna Bendžiūnaite, Skirmante Vaičiūte, Edgaru Montvidu ir Kauno valstybiniu choru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas) atliko Felixo Mendelssohno Antrąją simfoniją „Šlovinimo giesmė“ („Lobgesang“).
Trio „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė) ir Albina Šikšniūtė (fortepijonas) – kovo 22 dieną Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje muzikavo po devynerių metų pertraukos.
Šių metų kovo 6 dieną Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje įvyko Kanklių metų atidarymo renginys „Iš pašaknių skambantys kankleliai“, kuriame dalyvavo 120-mečio jubiliejų švenčiantis Skriaudžių ansamblis „Kanklės“, autentiškų kankliavimo tradicijų tęsėjai, dainiai, kanklių judėjimo dalyviai.
LDK Valdovų rūmuose tęsiasi 12-asis tarptautinis Marko Skakio senosios muzikos festivalis. Kaip kalbėjo festivalio vadovas Vytautas Gailevičius, festivalio motto ir įkvėpimo šaltiniu tapo italų kompozitorius Markas Skakis (Marco Scachi, 1602-1685), todėl daugumoje festivalio koncertų programų dominuoja M. Skakio ir jo amžininkų bei sekėjų kūryba.
LNOBT baleto meno vadovė Jurgita Dronina pabrėžia, kad stipri trupė formuojasi išlaikant pusiausvyrą tarp klasikinio repertuaro ir šiuolaikinio baleto, kuris plečia šokėjų kūno kalbą bei interpretacijos galimybes. Šiuolaikinė choreografija gali būti labai skirtinga: nuo impulsyvios, tarsi neuronų tinklą primenančios Wayne McGregor judesio estetikos iki jautrios, žmogiškumo kupinos kūno plastikos Iván Pérez kūryboje ar architektūriškai struktūruoto šokio Krzysztof Pastor darbuose.
Šeštadienio (vasario 14) vakarą publika kvėpavo drauge su beveik dviem šimtais atlikėjų scenoje, o keturių valandų trukmės Richardo Wagnerio „Lohengrinas“ sutilpo į akimirką, po kurios liko vienintelis klausimas: nejaugi pakartojimo nebus?
Gandai apie Chopino konkurso mirtį buvo gerokai perdėti. Garsiosios Marko Twaino frazės[1] parafraze norisi pradėti savo reminiscencijas apie 2025-ųjų spalį vykusį 19-ąjį tarptautinį Fryderyko Chopino pianistų konkursą, kurio rezultatai šįsyk sulaukė itin kontroversiškų melomanų reakcijų. Pradžiai – šiek tiek statistikos: konkursui buvo pateiktas rekordinis 642 paraiškų kiekis, preliminariajame ture dalyvavo 162 pianistai iš 28 šalių, pagrindiniam konkursui buvo atrinkti 84 dalyviai (jei kam įdomu – 19 moterų ir 65 vyrai).