Kai koncertas tampa įvykiu
Į Šiaulius balandžio 15-ąją vykau gana skeptiškai nusiteikusi. Prisipažinsiu atvirai – nei Mozarto operos „Don Žuanas“ uvertiūra, nei Maxo Brucho Pirmasis koncertas smuikui, nei net Beethoveno Trečioji simfonija nebuvo tie kūriniai, dėl kurių būčiau visus darbus metusi ir važiavusi į kitą miestą. Net vakaro solistas Philippe’as Quintas (JAV), pasaulinio garso smuikininkas, savaime dar neatrodė pakankama priežastis tokiai kelionei.
Važiavau dėl Šiaulių miesto simfoninio orkestro ir Vilhelmo Čepinskio. Būtent jis kvietė, žadėdamas neeilinį vakarą.
Prieš daugelį metų daug bendravome, kai Vilhelmas dar buvo stulbinantis smuikininkas-vunderkindas. Vėliau tarsi pradingo iš mano akiračio. Ir štai dabar – netikėtas sugrįžimas Šiauliuose. Ne deklaracijomis, ne ambicingais pažadais, o labai konkrečiu rezultatu – skambančiu orkestru.
Tai, ką tą vakarą išgirdome pilnutėlėje Šiaulių koncertų salėje „Saulė“, iš tiesų sunku buvo numatyti.
Per labai trumpą laiką CAMERATA SOLARIS – Šiaulių miesto simfoninis orkestras – jau atliko tris Beethoveno simfonijas: Penktąją, Septintąją ir dabar Trečiąją, „Herojinę“. Vien tai savaime daug pasako apie kolektyvo ambicijas ir užmojį. Tačiau svarbiausia net ne repertuaro sudėtingumas. Svarbiausia, kad salėje skambėjo ne „projektinis orkestras“, ne atsitiktinai suburta sudėtis, o gyvas, emocionaliai mąstantis organizmas.
Labiausiai stebino orkestro vidinė energija. Muzikantai grojo su tokiu užsidegimu, tarsi kiekvienam šis koncertas būtų asmeniškai svarbus. Puikiai skambėjo pūtikų grupė, tačiau bene didžiausią įspūdį paliko gerokai iš styginių grupės išsiskyrusi... kontrabosų grupė, vedama vilniečio Dainiaus Rudvalio. Retai tenka girdėti taip stabiliai, muzikaliai ir kartu gyvai kvėpuojantį orkestro pamatą.
Vakaro svečias – pasaulinio lygio smuiko virtuozas Philippe’as Quintas – publiką užbūrė jau pirmaisiais Brucho koncerto garsais. Tačiau ne mažiau svarbu buvo ir tai, kas vyko tarp solisto ir orkestro. Vilhelmas Čepinskis šį kūrinį dirigavo ne „iš viršaus“, o iš vidaus – kaip smuikininkas, puikiai žinantis kiekvieną partitūros natą, frazės vingį, įtampos akimirką, kiekvieną kvėptelėjimą. Jo kuriamas akompanimentas buvo ne fonas, ne pritarimas, o gyvas dialogas su solistu, lygiavertė muzikinė partnerystė.
Beethoveno Trečioji simfonija tą vakarą skambėjo ne kaip „programinis numeris“, kurį tiesiog reikia atlikti. Orkestras muziką atliko tarsi iš vidaus – su aiškiai juntama dramaturgine kryptimi, emocine įtampa, nuolatiniu judėjimu pirmyn.
Jau pirmojoje dalyje iš karto buvo juntamas ne atsargus „įėjimas“ į Beethoveną, o ryžtingas simfoninio pasakojimo užmojis. Muzika skambėjo veržliai, plačiai, vietomis net rizikingai, tačiau būtent tas rizikos pojūtis kūrė gyvybę. Orkestras negrojo „saugiai“. Beje, kadangi simfonija buvo įrašoma, tai turėjome laimės pirmąją dalį išgirsti tarsi bisą po audringų ovacijų – ir viskas, kas galėjo būti įvardinta kaip maži netikslumai, išnyko – pakartojimas buvo tobulas!
2-oji dalis Gedulo maršas dažniausiai atskleidžia ir orkestro, ir jį vedančio dirigento gebėjimus. Būsenų kaita buvo perteikta tobulai. Muzika netikėtai įgijo vidinės tylos ir susikaupimo. Dingo išorinis efektingumas, atsirado labai tikras dramatizmas. Buvo akimirkų, kai salėje tvyrojo beveik fiziškai juntama įtampa.
Skerco dalyje orkestras tarsi atgavo kvėpavimą – vyravo lengvumas, gyvas ritminis pulsas, natūraliai kylanti energija. Ypač ryškiai šioje dalyje atsiskleidė pūtikų grupė, tačiau visą laiką jautėsi ir tvirtas styginių pamatas – kontrabosų fundamentas.
Finale labiausiai stebino ne triumfo deklaracija, o nuolatinis muzikos judėjimas, nenurimstanti vidinė tėkmė. Orkestras grojo emocionaliai, pakiliai, dirigentas logiškai kūrė kulminacijų ir atoslūgių bangas, vesdamas koncertą vainikuojančios pabaigos link.
Gal ir galima būtų ieškoti atskirų netobulumų, tačiau koncerto metu jie atrodė visiškai nereikšmingi. Kur kas svarbiau buvo tai, kad salėje gimė retas dalykas – tikras muzikinis išgyvenimas. Publika klausėsi nepaprastai susikaupusi. Atrodė, jog didžiulėje salėje susirinkę klausytojai alsuoja drauge su orkestru.
Vilhelmas Čepinskis šį vakarą atsiskleidė kaip tas vaikystės vunderkindas – tik smuiką jo rankose šį kartą pakeitė kiek didesnis instrumentas – orkestras. Ir nejučia pati sau pagalvojau, kad gal dirigentui svarbiausia net ne rankų technika ir net ne absoliutus partitūros tikslumas – būtini, bet dar nesukuriantys muzikos stebuklo. Gal net kur kas svarbesnis gebėjimas taip aiškiai ir įtaigiai mąstyti ir jausti muziką, kad orkestras patikėtų ir atlieptų, tarsi skaitytų dirigento mintis. Kai dirigentas turi vidinę muzikinę viziją, jaučia dramaturgiją, kai pats dega muzika – orkestras tą pajunta ir ne „vykdo nurodymus“, o muzikuoja, kuria muziką kartu. Gal tikrasis dirigento autoritetas ir gimsta ne iš išorinio valdymo, o iš gebėjimo įžiebti bendrą muzikinės minties energiją... O tada... Tada muzika alsavo ir net fiziškai veikė, užbūrė pilnutėlę, regis apie 800 klausytojų talpinančią salę. Viso koncerto metu tvyrojo toks susikaupimas, kad kartais atrodė, jog žmonės net nekvėpuoja. Šiandien tai beveik neįtikėtina. Juolab Šiauliuose, kuriuos įvairių tyrimų analitikai neretai įvardija kaip „kultūrinę atskirtį patiriantį regioną“.
Po koncerto vis galvojau: kodėl ši publika tokia dėmesinga? Tokia nuovoki? Kodėl ji taip giliai reaguoja į simfoninę muziką?
Ir, regis, radau atsakymą.
Šiaulių „Juventos“ gimnazijoje daugelį metų dirbo profesorius Eduardas Balčytis – žmogus, sukūręs nuoseklią muzikos mokymo bendrojo ugdymo mokyklose sistemą. Jo veikla buvo daug daugiau nei pamokos. Tai buvo muzikinio mąstymo ugdymas. Net ir profesoriui išėjus, jo mokiniai bei pasekėjai tęsė pradėtą darbą. Ir net visai neseniai, kai buvo mėginama šią sistemą suvienodinti su visur taikomu formaliu muzikos mokymu, „Juventos“ gimnazija sugebėjo apginti savo kryptį. Tad paskaičiuokime, kiek kartų išauginta šioje mokykloje?
Šiandien matome rezultatą. Publika neatsiranda iš niekur. Ji ugdoma dešimtmečiais. Ugdoma nuosekliai, kantriai, tyliai. Ir kartais vieno žmogaus darbas gali pakeisti viso miesto kultūrinį kraštovaizdį. Tik skaudu, kad pats Eduardas Balčytis šių savo darbo vaisių jau nebemato.
Šiauliuose tą vakarą skambėjo ne tik Mozartas, Bruchas ar Beethovenas. Skambėjo tikėjimas muzika. Tikėjimas, kad simfoninis orkestras gali tapti miesto tapatybės dalimi. Kad publika gali klausytis susikaupusi. Kad regionas gali gyventi didžiosios muzikos ritmu ne prasčiau nei sostinė.
Ir tai buvo viena stipriausių koncertinių patirčių, kurias pastaruoju metu teko išgyventi Lietuvoje.
Abstract
The concert of CAMERATA SOLARIS – Šiauliai City Symphony Orchestra, conducted by Vilhelmas Čepinskis at the “Saulė” Concert Hall in Šiauliai, became one of the most remarkable recent musical events in the Lithuanian regions. The programme featured the overture to W. A. Mozart’s opera Don Giovanni, Max Bruch’s Violin Concerto No. 1 in G minor performed by internationally acclaimed violinist Philippe Quint (USA), and Ludwig van Beethoven’s Symphony No. 3 “Eroica”.
The review analyses the orchestra’s growing artistic maturity, Vilhelmas Čepinskis’ musical leadership, and the exceptional unity between performers and audience. Particular attention is given to the emotionally powerful and dramaturgically convincing interpretation of Beethoven’s Eroica. The article also reflects on the phenomenon of the unusually attentive Šiauliai audience, linking it to the long-standing music education tradition established by Professor Eduardas Balčytis.