Svečiuose – André Fischeris ir Ciuricho koncertinis choras
Gegužės 23 dieną Nacionalinėje filharmonijoje įvyko reikšmingas koncertinis vakaras „Dainuojanti Baltijos galia“, kuriame skambėjo Suomijos, Norvegijos, Danijos, Estijos ir Lietuvos muzika, atliekama Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Valstybinio choro „Vilnius“, Ciuricho koncertinio choro ir šiems trims kolektyvams dirigavusio André Fischerio (Šveicarija).
Pažintis su šveicarų dirigentu buvo išties intriguojanti. André Fischeris – nepaprastai išsilavinęs muzikantas, turintis ne vieną aukštojo mokslo diplomą. Ciuricho muzikos akademijoje jis įgijo trombono specialybę, kurią tobulino Vašingtone (JAV). Ten pradėtas muzikos teorijos studijas tęsė Ciuricho universitete, pasirinkęs vokiečių kalbos ir literatūros bei muzikologijos bakalauro programas. JAV jis susidomėjo simfonine muzika, kompozicijos ir dirigavimo meno sėmėsi Prahos atlikimo menų akademijoje.
Profesorius Fischeris, Ciuricho menų universitete dėstantis muzikos teoriją, nuo 2001 metų tapo Ciuricho koncertinio choro meno vadovu, šias pareigas jis derina ir su vadovavimu Ciuricho kameriniam orkestrui. Mėgėjų kolektyvą sudaro daugiau kaip šimtas dainininkų, choras specializuojasi baroko muzikoje.
Nepaprastai komunikabilus, išraiškingas dirigentas rūpestingai, šiltai vedė savo vadovaujamą kolektyvą, chorą „Vilnius“, sustatytus abipus scenos balkonuose, ir orkestrą, suteikdamas atliekamiems kūriniams jausmingumo ir artumo atspalvį, nors kūrinius iš dalies vienijo jų iškilmingas pobūdis ir ypatingi sukūrimo motyvai.
Pradžioje skambėjo Jeano Sibeliaus kūriniai – muzika Hugo von Hofmannsthalio dramai „Paprastas žmogus“ ir kantata „Įkalintoji karalienė“. Pastaroji, sukurta pagal suomių poeto Paavo Cajanderio eilėraštį, skirta suomių filosofo Johano Vilhelmo Snellmano 100-osioms gimimo metinėms, ji simbolizuoja suomių kovą už nepriklausomybę. Aukštų moterų balsų atliekama įsimenanti melodija, pereinanti į maršo pobūdžio dalį, primena vienuolišką giedojimą. Pakili muzika yra gana deklaratyvi.
Ištraukų iš Edvardo Griego muzikos Henriko Ibseno dramai „Peras Giuntas“, op. 23, buvo įdomu klausytis dėl originalaus pirminio formato, tai yra su choru, kuris įspūdį ypač padidino atliekant ketvirtą dalį „Kalnų karaliaus oloje“, o prieš tai nuskambėjo liaudiška pirmoji dalis „Preliudas. Vestuvėse“.
Temperamentingai atliktus opusus pakeitė kitokio pobūdžio, psalminiai, kūriniai: vienas ankstyvųjų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų, kantata „De profundis“ chorui ir orkestrui, VL 8, ir pirmąją koncerto dalį užbaigusi Arvo Pärto „Pakopų giesmė“ pagal psalmę Nr. 121. Šis opusas sukurtas Monako ir Hanoverio princesės Caroline iniciatyva minint Monako princo Rainer III penkiasdešimtmetį, premjera įvyko Monte Karle vykusiose pamaldose, tada garbė diriguoti vietos orkestrui ir chorui teko estui Tõnu Kaljuste. Kūrinio tematika pagrįsta vienu kartojamu aukštų choro balsų tonu, dėl spalvų panaudojami varpai, trimitas.
Antrą koncerto dalį pradėjo stilistiškai iš programos iškritusi Žibuoklės Martinaitytės kompozicija mušamiesiems ir styginių orkestrui „Dabar teka. Dabar lieka“, nors ilga „stovinti“, paskui „judanti“ II kūrinio dalis tapo tarsi centre atsidūrusiu atoslūgiu ir susimąstymo atokvėpiu, tad psichologiškai buvo pateisinama.
Taip pat nežinia kodėl koncerto pabaiga buvo atiduota prie Baltijos jūros „nedainuojančiam“ airiui Karlui Jenkinsui. Atlikta jo kantatos „Gloria“ chorui ir orkestrui pirmoji dalis, pradedama iš karto aukščiausiais tonais forte dinaminėje skalėje, lyg tai būtų finalas, mano nuomone, muzikine prasme nėra itin reikšminga, ji gana įkyri ir triukšminga. Galbūt vertėjo galutinai sujungti Baltijos šalių ratą ir pagroti latvių kompozitoriaus, pavyzdžiui, Pēterio Vasko kūrinį? Tada idėja būtų visiškai įkūnyta. „Pamiršti“ broliai latviai tai gali ir akibrokštu palaikyti...
O danų kompozitoriaus Carlo Nielseno „Miegas“, op. 18, chorui ir orkestrui pagal jo paties tekstą nustebino: ilgas, stebėtinai geras, klasikines mišias primenantis kūrinys su gražiomis melodijomis, harmonijomis ir jų persiliejimais malonino klausą, ir, nepaisant fabulos žadamo virtimo nakties slogučiu, tokiu muzikine prasme nevirto. 1905 metais parašytame kūrinyje paisoma tam tikrų kanonų ir vengiama mūsų amžiui būdingo grafiškumo perteikiant destruktyvias būsenas. Ir puiku, nes „Miegas“ veikė netgi raminamai.
Po maestro André Fischerio padėkos kolegoms bisui nuskambėjo Vaclovo Augustino kompozicija „Tėvyne mūsų“ (Vlado Braziūno ž.) ir tradicinė šveicarų liaudies daina, poetiškai apdainuojanti vakarėjantį kaimo peizažą su ledynuotais kalnais, ganyklomis ir galvijų varpeliais. Toks liaudies instrumentas skambėjo akompanuojant dainai – buvo pademonstruotas moliniame dubenyje tiesiai scenoje tradiciniais rūbais vilkinčio „sodiečio“. Kaip čia neprisiminsi šveicarų meilės karvutei, paminklų jai... Ne tik meilė karvutei, bet ir liaudies dainos pobūdis pasirodė itin artimas lietuvių liaudies dainos ir gamtos grožio pajautai, o jos aranžuotė priminė mūsų geriausius XX a. pirmosios pusės nacionalinės chorinės muzikos pavyzdžius. Tokiu jautriu akcentu pasibaigė „Dainuojanti Baltijos galia“, ir tegu ji tik stiprėja!
Susiję nariai
Daiva Tamošaitytė
Pianistė, muzikologė