Kūrybinga Stanislavo Moniuškos – talentingo kompozitoriaus, dirigento, muzikinės visuomenės veikėjo – asmenybė jo 200-ųjų gimimo metinių minėjimo dienomis suvokiama kaip simbolis, vienijantis Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos kultūrinę erdvę.
The year 2019 was established by the Polish parliament as the Moniuszko’s year and many artistic and scientific events are being organized in order to celebrate the 200th anniversary of the composer’s birth. In accordance with this idea, the Polish Musical Edition has decided to publish Moniuszko: Compendium, a book devoted to life and work of the composer. Being a collected volume of 16 texts of various authors, Moniuszko: Compendium, edited by Ryszard Daniel Golianek, covers every aspect of the subject: 1) the composer’s biography; 2) his operatic output; 3) other genres of his music; 4) his significance and position. The article describes aims, scope, and results of this book, still being in print.
Stanislovas Moniuška (Stanisław Moniuszko) – ryškus tautiškosios srovės Europos romantizmo muzikoje atstovas. Jo kūryba ir kita muzikinė veikla yra svarbus XIX a. Lietuvos muzikinio gyvenimo reiškinys, užimantis ypatingą vietą Lietuvos muzikos istorijoje. Reikšminga Lietuvai ir pačiam kompozitoriui buvo jo veikla Vilniuje 1840–1858 m.
Stanisław Moniuszko is a distinguished representative of the national trend of the European Romanticism in music. His works and all further music activities are a phenomenon of paramount importance to the musical environment of Lithuania in the 19th century taking an exceptional part in the history of the Lithuanian music. Especially significant, both for Lithuania and the composer himself, was Moniuszko’s work in Vilnius.
Daugumoje prieinamų tyrimų nuodugnesnis pasakojimas apie Moniuškos meninius pasiekimus prasideda nuo operos „Halka“ premjeros Varšuvoje 1858 m. sausio 1 dieną. Tačiau kompozitorius jau ir anksčiau labai intensyviai dirbo muzikinio teatro srityje. Sunku pasakyti, kodėl pats Moniuška, gavęs darbą Varšuvoje, nebuvo suinteresuotas nei viešai pristatyti, nei skelbti, nei bent sukomplektuoti ar archyvuoti savo svarbiausių sceninių kūrinių.
In most of the available studies, the detailed narrative about the artistic achievements of Stanisław Moniuszko practically starts from the Warsaw premier of Halka on 1 January 1858. Meanwhile, as early as in the 1840s, the composer had already worked very intensively in the field of musical theatre. It is difficult to determine why after receiving a position of music director of Warsaw opera, Moniuszko himself was not interested in public presentation, publication or even collection, integration and archiving of his earliest stage works.
Tyrinėjant vadinamąsias mažąsias Stanislavo Moniuškos operas, tarp daugelio istorinių ir teorinių problemų viena didžiausių – jų žanrinio apibūdinimo problema, kurioje glūdi gausybė terminologinių, analizės ir kultūrologinių aspektų. Dažniausiai pirmųjų kompozitoriaus teatrinių kūrinių žanras nusakomas apibendrintai (opera, operetė) arba traktuojamas labai skirtingai.
Among several historical and theoretical problems, one of the most complex and undeveloped in the study of the so-called "small" operas by S. Moniuszko is the problem of their genre definition, which has several terminological, analytical and cultural aspects. As a rule, the genre of the first theatrical works of the composer either outlines only in a general manner (for example, opera, operetta) or has significant discrepancies.
Pirmoji XIX amžiaus pusė – kardinalių, „tektoninių“ permainų epocha tautinėje ir visos Europos kultūroje: prasidėjo lūžiai daugelyje valstybinių ir visuomeninių institutų, aštrioje kovoje susikibo demokratėjančios visuomenės ir senos patriarchališkos, autoritarinės monarchinės sistemos. Tai buvo filomatų, ankstyvųjų romantikų, kurie augo dar smilkstant didžiulės valstybės griuvėsiams, laikas. Jų vaikystė ir jaunystė prabėgo klausantis tėvų ir senelių, talentingų pedagogų (tokių kaip Lelevelis) pasakojimų apie šalį, kuri buvo ir didinga, ir graži, pamažu darėsi viena pažangiausių pasaulyje dėl tų tendencijų ir reformų, kurios taip erzino autoritarines kaimynes. Visi tie faktai tėvų ir mokytojų istorijose būsimiems filomatams prarastą valstybę rodė kaip gražų idealą.
The first half of the XIX century was an era of a tectonic shift in cultures – both national and European, an era of the dislocation of many state and social systems and institutions, of the democratization of societies locked in a fierce combat with the old patriarchal and authoritarian monarchical system. It was a time of the Philomaths, early Romantics who grew up when the ruins of the freshly destroyed great state were still smouldering. They grew up listening to stories told by their parents and grandparents – outstanding teachers (such as Lelyavel) about their/our country, which was both majestic and beautiful, and was gradually becoming one of the most advanced countries in the world, thanks to the trends and reforms that so irritate authoritarian "royal neighbours." All those facts in the stories told by the parents and teachers of the future Philomaths showed them the beautiful ideal of the lost state.
Pirmasis Stanislavo Moniuškos „gyvenimo mazgo momentas“ (taip įvardijo žymus lenkų muzikologas Mieczysławas Tomaszewskis) buvo Vilnius. 18 metų (1840–1858), kompozitoriaus praleistų šiame mieste, buvo reikšmingi jo gyvenimui ir kūrybai. Pranešime nesiremsiu visuotinai žinomais faktais, apsiribosiu tik tais aspektais, kurie tiesiogiai susiję su pristatoma tema.
The first "nodal moment of life" of Stanisław Moniuszko (using the term by Mieczysław Tomaszewski, an outstanding Polish musicologist) was Vilnius. The eighteenth-year (1840-1858) stay of the composer in this city significantly influenced his biography and creativity. I will not invoke generally known facts, I will limit myself only to the issues related directly to the subject taken.
Dėl objektyvių istorinių priežasčių ir meninio gyvenimo subtilybių XIX a. Vilniaus bažnytinių kapelų ir vargonininkų repertuaras buvo labai įvairus: bažnyčiose skambėjo ir užsienio kompozitorių profesionalų, ir vietinių kompozitorių mėgėjų, kapelų vadovų kūryba. Sudėtinga mieste buvo ir kūrybinės minties sklaida: apeigose muzikuodavę kolektyvai ne visada noriai dalindavosi atliekamu repertuaru, o geras vargonininkas buvo tikra retenybė.
Due to objective historical reasons and subtleties of the artistic life of the 19th century, the repertoire of Vilnius church chapels and organists was highly diverse: in the churches, works of foreign professional composers were performed along with music written by local amateur composers and chapel leaders. The spread of creative thought in the city was troublesome, too: during the ceremonies, the musicians were not always willing to share their repertoire and a good organist was hard to find.
Stanislavo Moniuškos (1819–1872) kūryba užima svarbią vietą XIX amžiaus baltarusių muzikinėje kultūroje. Pasak baltarusių muzikologo menotyros kandidato J. Bondarenkos, „S. Moniuška yra baltarusių muzikos klasikas taip pat, kaip ir lenkų. Baltarusis pagal kilmę, jis nuo ankstyvos vaikystės sugėrė savosios liaudies folklorą“