DVIEJŲ UPIŲ GIESMĖ
Rugsėjo 13 dieną į Kauno valstybinės filharmonijos sceną žengė du simfoniniai orkestrai – Torunės ir Kauno miestų. Žinoma, abiejų kolektyvų muzikantų buvo tiek, kiek talpina Filharmonijos scena. Dirigavo Torunės simfoninio orkestro direktoriaus pavaduotojas meno reikalams, taip pat Kauno miesto simfoninio orkestro dirigentas Dainius Pavilionis. Koncerto, turėjusio paantraštę „Muzikiniai tiltai. Lenkija–Lietuva“, programoje – lenkų ir lietuvių kompozitorių kūriniai.
Tai buvo dar vienas bendros dviejų miestų istorijos renginys, tęsiantis birželį tarp Kauno ir Torunės užsimezgusį muzikinį dialogą. Tą pirmąjį vasaros mėnesį Torunės senamiestyje, Vyslos pakrantėje, Kauno ir Torunės orkestrai pirmą kartą susijungė į bendrą daugiau nei šimto muzikantų kolektyvą ir atidarė trisdešimtąjį tarptautinį festivalį „Nova Muzyka i Architektura“. Vakaro kulminacija tapo pasaulinė „Dviejų upių giesmės“ premjera. Kūrinio autorės – kaunietė Zita Bružaitė ir torunietė Magdalena Cynk.
Atidarydamas koncertą Torunės miesto viceprezidentas Adam Szponka priminė, kad Kauno ir Torunės partnerystė tęsiasi jau daugiau nei aštuonerius metus – sutartis pasirašyta 2018 metais Kaune, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Jis atkreipė dėmesį ir į abiejų miestų ryšio ženklus: Torunėje yra Kauno vardu pavadintas skveras, o Kauno Vilijampolėje – Torunės gatvė.
Lenkijos Respublikos ambasados laikinasis reikalų patikėtinis Rafał Poborski kalbėjo apie bendrą abiejų tautų istoriją ir kultūrinį paveldą. Vakaro programa tam suteikė daugiau argumentų negu oficialios kalbos: Grażynos Bacewicz lietuviškos šaknys, Mieczysławo Karłowicziaus „Lietuviškoji rapsodija“, Wojciecho Kilaro muzika filmui „Ponas Tadas“, Magdalenos Cynk ir Zitos Bružaitės „Dviejų upių giesmė“.
Abiejų orkestrų (prisimenate Abiejų Tautų Respubliką?) koncertą simboliškai pradėjo Lenkijos lietuvaitės Grażynos Bacewicz Uvertiūra.
Graži ir muzikali Bacevičių šeimyna XX amžių pradėjo Lodzėje. Tėvas Vincas Bacevičius, gimęs Šakių apskrityje tais pačiais metais kaip Čiurlionis, buvo pedagogas, chorų dirigentas, kompozitorius. Vyriausias sūnus Kęstutis – pianistas, kompozitorius, pedagogas, metais jaunesnis Vytautas – pianistas ir kompozitorius, dar ketveriais metais jaunesnė Grażyna – smuikininkė, kompozitorė, pedagogė. Tėvas ir Vytautas trečiojo dešimtmečio pradžioje grįžo į Lietuvą, Kęstutis kurį laiką taip pat gyveno Lietuvoje.
Grażyna Bacewicz baigė Varšuvos konservatoriją, o 1932–1933 metais Paryžiuje studijavo kompoziciją pas Nadią Boulanger. 1934-aisiais ten grįžo tobulintis kaip smuikininkė pas Carlą Fleschą. Vėliau dėstė Lodzės ir Varšuvos aukštosiose muzikos mokyklose.
Ankstyvojoje jos kūryboje justi folkloro įtaka, brandžiojoje – neoklasicizmo ir net impresionizmo ataidai. Kūrybos kraityje yra operų, baletų, tačiau ypač reikšminga instrumentinė muzika – septyni smuiko koncertai, keturios simfonijos, septyni styginių kvartetai.
1943 metais sukurta Uvertiūra – trumpas, kiek grubokai ir rūsčiai sukaltas simfoninis kūrinys. Juk karo metai Varšuvoje!.. Bacewicz dalyvavo ir slaptuose koncertuose. Tad ir nereikia laukti lyrinių, anei kitokių subtilybių iš šios muzikos.
Zita Bružaitė ir Magdalena Cynk, pasitelkdamos panašias, nuosaikiai modernias išraiškos priemones, tarsi pasakojo dviejų miestų istoriją, kurioje susitinka dvi upės – Neris ir Vysla, dvi šalys – Lietuva ir Lenkija, skirtingos, tačiau viena kitai artimos kultūros.
O štai Mieczysławas Karłowiczius (1876–1909) beveik išsiteko M. K. Čiurlionio gyvenimo rėmuose: gimė ir mirė kone tuo pačiu metu. Abiejų mėgstamas žanras buvo simfoninė poema, abiejų kūrybiniame kelyje buvo ir Zygmuntas Noskowskis – pas jį mokėsi ir Čiurlionis, ir Karłowiczius. Pastarasis gimė Švenčionių apskrities Vyšniavos kaime.
Dar daugiau: jo tėvas Janas Karłowiczius, taip pat kilęs iš Lietuvos, buvo kalbininkas, etnografas, tautosakininkas. Jis rinko lietuvių tautosaką ir etnografinę medžiagą, paskelbė darbą „Apie lietuvių kalbą“, išleido rinkinį „Lietuvių padavimai ir pasakos, surinktos Lietuvoje“, susirašinėjo su Jonu Jablonskiu ir Jonu Šliūpu. Štai kur tą vakarą mintyse išniro tikrieji abiejų tautų muzikiniai ir kalbiniai tiltai!
Mieczysławas Karłowiczius laikomas lenkų simfonizmo novatoriumi, nors jo muzikos niekaip nepavadintum šiuolaikine. Sukūręs simfoniją „Atgimimas“, kaip tikras romantikas ir Liszto pasekėjas parašė šešias simfonines poemas. Platesnio pripažinimo sulaukti sutrukdė ankstyva mirtis – vienas pirmųjų Lenkijoje kalnų turizmo propaguotojų žuvo po sniego lavina Tatruose.
Jo „Lietuviškoji rapsodija“ op. 11 (1906) turi akivaizdžių sąsajų su lietuvių liaudies muzika: girdėti raudoms ir lopšinėms artimi motyvai, yra šokių epizodų. Instrumentuotėje ir faktūroje nestinga romantizmui būdingų iliustratyvių, gamtos garsus imituojančių momentų. Kūrinys gimė iš noro išreikšti ryšį su gimtine. Bene didžiausią įspūdį daro kraštiniai niūroki, rūsčiai graudūs epizodai su leitmotyvu tampančia senovinės lietuvių darbo dainos melodija. Joje apibendrinta pagrindinė gilios melancholijos nuotaika – anot autoriaus, „visas tos liaudies, kurios dainos skambėjo mano vaikystėje, sielvartas ir amžių nelaisvė“.
Wojciechas Kilaras (1932–2013) gimė Lvive, čia pradėjo ir savo kelią į muziką. 1948 metais šeima persikėlė į Katovicus – tos baisiosios pokario migracijos, savanoriškos, bet gal dar labiau priverstinės... Šiame dideliame Pietų Lenkijos mieste, kurio simfoniniam orkestrui taip mėgo diriguoti Juozas Domarkas, kompozitorius praleido didžiąją gyvenimo dalį.
1955 metais kaip pianistas ir kompozitorius su pagyrimu baigęs Karolio Szymanowskio aukštąją muzikos mokyklą Katovicuose, po kelerių metų gavo Prancūzijos vyriausybės stipendiją ir 1959–1960 metais Paryžiuje studijavo pas Nadią Boulanger.
Kilaro kūrybos stiliaus evoliucija – įspūdinga. Iš pradžių jis laikėsi tradicinių neoklasicizmo formų ir melodikos, buvo juntama Bartóko, Stravinskio, Prokofjevo, Šostakovičiaus įtaka. Nuo septintojo dešimtmečio kartu su Krzysztofu Pendereckiu ir Henryku Góreckiu tapo vienu lenkų muzikos avangardo kūrėjų. Aštuntojo dešimtmečio viduryje išryškėjo individualus stilius – išraiškos priemonių paprastumas, gilus religingumas, lenkų folkloro elementai; vėlyvoji jo kūryba neretai siejama ir su „sakralinio minimalizmo“ sąvoka.
Tačiau Kilaras vis labiau garsėjo kaip išskirtinis kino muzikos kūrėjas – per gyvenimą parašė muziką daugiau kaip šimtui filmų. Bendradarbiavo su Krzysztofu Zanussi, Andrzejumi Wajda, Romanu Polanskiu, Krzysztofu Kieślowskiu, kitais Europos ir JAV režisieriais. Plačiai žinoma jo muzika Franciso Fordo Coppolos „Drakulai“.
Kilaro gyvenime buvo ir dramatiškų lūžių. Kompozitorius neslėpė kadaise turėjęs problemų dėl alkoholio ir didelę reikšmę jas įveikiant skyrė žmonai, pianistei Barbarai. Ilgainiui vis svarbesnis jam tapo katalikų tikėjimas, palikęs ryškų pėdsaką ir vėlyvojoje kūryboje. 2013 metais kompozitoriui diagnozuotas smegenų auglys. Po operacijos jo sveikata kurį laiką buvo pagerėjusi, tačiau tų pačių metų gruodžio 29 dieną, sulaukęs 81-erių, Kilaras mirė. Po kremacijos palaidotas Katovicų kapinėse šalia žmonos Barbaros.
Ypatingą vietą Kilaro kino muzikoje užima bendradarbiavimas su Andrzejumi Wajda. Kauno koncerte skambėjo muzika iš Wajdos filmo „Ponas Tadas“, sukurto pagal Adomo Mickevičiaus epinę poemą „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje“.
Girdėjome ir gėrėjomės įkvėpta, neoromantine, lyrinėse dalyse tiesiog užburiančia muzika – poetiška melodika, gaiviai „bartuliška“ harmonija, švelniais kontrapunktais. Visišką tylą salėje sukūrė intymios lyrikos epizodai „Meditacijoje“, „Tade ir Zosėje“, „Jaceko mirtyje“. Atvira, antikiška aistra kukliuosius supurtė muzika, pavadinta „Mylimės“. Šypsotis vertė sarkazmo kupinas maršas „1812“ su ironiška aliuzija į „Marselietę“...
Viską vainikavo lenkiškos savigarbos – ir savimylos – kupinas „Polonezas“, Lenkijoje tapęs nacionaliniu hitu ir tradiciškai lydintis abiturientų šimtadienius.
Koncertą studentiškai trankiai užbaigė dvi pompastiškos mazurkos iš Stanisławo Moniuszkos operų „Halka“ ir „Baisusis dvaras“. Ar bereikia pridurti, kad Moniuszkos gyvenimas ir kūryba taip pat yra pats tikriausias „tiltas per dvi upes“ – Nerį ir Vyslą? Lenkų tautinės operos kūrėjas gyveno Vilniuje, čia dirbo Šv. Jonų bažnyčios vargonininku, aktyviai dalyvavo miesto muzikiniame gyvenime. Čia 1848 metais pirmą kartą koncertiškai atlikta ir dviejų veiksmų „Halkos“ versija.
Rugsėjo 13-osios Torunės ir Kauno miestų simfoninių orkestrų koncertas tapo išskirtine proga vienoje programoje išgirsti pirmiausia Lenkijos kompozitorių muziką lietuviškomis temomis. Ir pajusti, kiek daug Lietuvos yra Lenkijos muzikoje, kiek bendros istorijos slypi už šiandien taip lengvai tariamų žodžių „kultūriniai tiltai“.
Dainius Pavilionis su Torunės simfoniniu orkestru glaudžiai susijęs jau ne vienus metus, o nuo 2020-ųjų yra jo direktoriaus pavaduotojas meno reikalams. Kaune matėme subrendusį dirigentą, turintį savą – išoriškai santūrų, tačiau emocionalų – dirigavimo stilių. Ne vieno tarptautinio konkurso laureatas, Juozo Gruodžio konservatorijos auklėtinis, savo profesinį kelią susiejęs su Torune, tą vakarą pats tapo dar vienu Lietuvos ir Lenkijos muzikiniu tiltu.