Kai vaistas tampa priklausomybe: Missy Mazzoli „The Galloping Cure“

Rugpjūčio 9-ąją Edinburgo tarptautiniame festivalyje įvyko amerikiečių kompozitorės Missy Mazzoli operos „The Galloping Cure“ („Šuoliuojantis vaistas“) pasaulinė premjera. Naują kūrinį pagal Karen Russell istoriją sukūrė jau ne pirmą kartą drauge dirbantys Mazzoli ir libretistas Royce'as Vavrekas, spektaklį režisavo ir jo dramaturgiją kūrė Tomas Morrisas. Premjerą pristatė „Opera Ventures Productions“ ir „Scottish Opera“, dirigavo Stuartas Stratfordas.

Tai opera apie priklausomybę. Tik scenoje nėra nei farmacijos koncernų kabinetų, nei ligoninių palatų, nei dokumentinių opioidų epidemijos kronikų. Į nykstantį, pasaulio tarsi pamirštą miestelį atkeliauja karuselė. Ir žada išgydyti skausmą.

Pirmasis pasivažinėjimas – nemokamas.

Šios paprastos taisyklės pakanka, kad prasidėtų istorija, kurioje pasaka pamažu virsta košmaru, o stebuklingas vaistas – priklausomybe. Karen Russell sumanyta istorija laisvai interpretuoja Franzo Kafkos apsakymą „Kaimo gydytojas“, tačiau Mazzoli ir Vavreko operoje Kafkos pasaulis perkeliamas į dabartį – visuomenę, trokštančią greitai numalšinti ne tik kūno skausmą, bet ir vienatvę, neviltį, nuovargį, gyvenimo beprasmybės jausmą.

Missy Mazzoli: opera – kūrybos centre

Missy Mazzoli – 45 metų amerikiečių kompozitorė ir pianistė, viena ryškiausių savo kartos kūrėjų. Ji studijavo Bostono universitete, Jeilio muzikos mokykloje ir Hagos karališkojoje konservatorijoje, buvo Fulbright stipendininkė. 2018–2021 m. buvo Čikagos simfoninio orkestro reziduojanti kompozitorė, šiuo metu šias pareigas eina Bardo koledžo muzikos konservatorijoje (JAV), kuria ir bendradarbiauja su jos studentais bei atlikėjais. 2022 m. „Musical America“ ją paskelbė Metų kompozitore, Mazzoli tris kartus buvo nominuota „Grammy“, o 2024 m. kartu su Davidu Langu apdovanota Niujorko filharmonijos Marie-Josée Kravis naujosios muzikos premija.

Jos kūrybos laukas platus – nuo kamerinės ir simfoninės muzikos iki baleto, kino ir televizijos, tačiau pastarąjį dešimtmetį vis svarbesnę vietą jame užima opera. Mazzoli kūrinius užsakė Niujorko, Los Andželo ir Filadelfijos filharmonijos, BBC simfoninis orkestras, Los Andželo opera, „Opéra Comique“, „Opera Philadelphia“, „Scottish Opera“ ir kitos institucijos; jos muziką yra atlikę „Kronos Quartet“, Jennifer Koh, Emmanuelis Axas, Berlyno filharmonijos, San Fransisko simfoninis ir daugelis kitų orkestrų bei atlikėjų.

2026-ieji kompozitorei tampa ypatingais metais. Vos po dviejų mėnesių nuo Edinburgo premjeros, spalio 19-ąją, Niujorko „Metropolitan Opera“ įvyks dar vienos jos operos – „Lincoln in the Bardo“ („Linkolnas bardo būsenoje“ – tarpinėje būsenoje tarp mirties ir naujo gimimo), sukurtos pagal George'o Saunderso Bookerio premija apdovanotą romaną, – pasaulinė premjera. 2018 m. Mazzoli kartu su Jeanine Tesori tapo pirmosiomis moterimis kompozitorėmis, gavusiomis pagrindinės scenos operų užsakymus iš „Metropolitan Opera“, o „Lincoln in the Bardo“ taps pirmąja MET užsakyta moters kompozitorės opera, kurios pasaulinė premjera įvyks pačiame teatre. Diriguos MET muzikos vadovas Yannickas Nézet-Séguinas.

Tačiau kelias iki šių dviejų premjerų buvo nuoseklus.

Penkios operos – penki išsigelbėjimo pažadai

Pirmoji Mazzoli opera „Song from the Uproar: The Lives and Deaths of Isabelle Eberhardt“ („Daina iš šurmulio: Isabelle Eberhardt gyvenimai ir mirtys“, 2012) paremta tikros istorinės asmenybės – šveicarų kilmės rašytojos ir keliautojos Isabelle Eberhardt – gyvenimu ir tekstais. Jauna moteris XIX amžiaus pabaigoje palieka Europą, keliauja po Šiaurės Afriką, rengiasi vyriškais drabužiais, priima islamą, rašo ir ieško gyvenimo, kuriame galėtų išsivaduoti iš jai primestų visuomenės taisyklių. Ji žuvo Alžyre per staigų potvynį, būdama vos 27-erių.

Mazzoli nesiekia scenoje nuosekliai atpasakoti jos biografijos. Vieną pagrindinį mecosoprano balsą papildo vokalinis ansamblis, nedidelė instrumentų sudėtis, elektrinė gitara, elektronika ir vaizdas. Iš dienoraščių, muzikos, gyvo balso ir medijų kuriamas ne tiek biografinis pasakojimas, kiek Eberhardt vidinio pasaulio portretas.

Tarptautinį pripažinimą Mazzoli pelnė opera „Breaking the Waves“ („Prieš bangas“, 2016) pagal Larso von Triero filmą. Libretą parašė Royce'as Vavrekas – nuo tada tapęs svarbiausiu kompozitorės operinės kūrybos partneriu.

1970-ųjų Škotijoje jauna, giliai religinga Bess McNeill išteka už naftos platformoje dirbančio Jano. Po nelaimingo atsitikimo vyras lieka paralyžiuotas ir įtikina Bess turėti lytinių santykių su kitais vyrais, o jam pasakoti apie savo patirtį. Bess šį prašymą paverčia savita tikėjimo dogma: ima manyti, kad jos pačios pažeminimas ir kančia gali išgelbėti mylimą žmogų. Meilė, tikėjimas ir pasiaukojimas pamažu susilieja su savęs naikinimu.

„Proving Up“ („Teisė į žemę“, 2018; originalo pavadinimas reiškia naujakurių prievolę įrodyti, kad įvykdytos valstybės nustatytos sąlygos žemei įgyti) Mazzoli ir Vavrekas sukūrė pagal Karen Russell apsakymą. XIX amžiaus Nebraskoje gyvenanti Zegnerių šeima siekia įgyti teisę į žemę. Amerikietiškąją svajonę čia reguliuoja labai konkretūs valstybės reikalavimai, tarp jų – name privalantis būti stiklinis langas. Skurdžioje naujakurių gyvenvietėje stiklas tampa retenybe, todėl Zegneriai savo langą skolina kaimynams prieš valdžios inspektoriaus apsilankymą. Jaunasis Milesas iškeliauja jo nugabenti kitai šeimai, tačiau kelionė per preriją virsta vis niūresniu košmaru. Realistinė naujakurių istorija persipina su antgamtiniais siaubo vaizdais, o pažadėtoji laisvė ir žemė ima atrodyti kaip nepasiekiamas atlygis už sistemos keliamus reikalavimus.

„The Listeners“ („Klausytojai“, 2022) veiksmas jau vyksta mūsų laikais. Mokytoja Claire Devon pradeda girdėti paslaptingą žemo dažnio ūžesį, kurio negirdi dauguma aplinkinių. Nei gydytojai, nei šeima negali paaiškinti jos būsenos. Claire gyvenimas ima irti, kol ji sutinka kitus tą patį garsą girdinčius žmones.

Pagaliau atsiranda bendruomenė, kurioje ja patikima. Tačiau išsigelbėjimu atrodžiusi žmonių grupė pamažu įgauna kulto bruožų. Poreikis būti išgirstam susiduria su ne mažiau stipriu poreikiu kam nors priklausyti, o šiuo poreikiu gali pasinaudoti charizmatiniai lyderiai. Mazzoli neatsako į, regis, paprasčiausią siužeto klausimą – kas iš tikrųjų yra paslaptingasis garsas? Daug svarbiau, ką jis padaro žmonėms.

Žvelgiant į šias operas iš dabarties taško, ryškėja įdomi gija. Mazzoli personažai ieško to, ko jiems gyvybiškai reikia: Isabelle – laisvės, Bess – meilės ir tikėjimo patvirtinimo, Zegneriai – žemės ir ateities, Claire – supratimo ir bendruomenės.

Kiekvienu atveju pažadėtas išsigelbėjimas turi savo kainą.

„The Galloping Cure“ šią dramaturginę schemą paverčia beveik fiziškai apčiuopiama.

Kaip skamba Mazzoli muzika?

Mazzoli muzikoje galima išgirsti amerikietiškojo minimalizmo palikimą – pulsą, ostinato, pasikartojančias figūras, iš lėto kintančias faktūras. Tačiau vien postminimalizmo sąvoka jos kūrybos neaprėpia. Kompozitorė nevengia tonalumo, dainingos vokalinės linijos ir tiesioginio emocinio poveikio, o akustinių instrumentų skambesį jungia su elektronika, elektrine gitara, sintezatoriais ir įrašytais garsais.

Jos partitūrose svarbus ne tiek atskiras efektas, kiek iš skirtingų garsinių sluoksnių kuriama atmosfera. Aiškesnės tonalinės atramos gali išnirti iš tirštos, disonansų prisodrintos faktūros ir vėl joje ištirpti; ritminis pulsas – ilgai išlikti beveik nepastebimas, kol ima valdyti visą muzikinį vyksmą.

Ypač svarbus balsas. Mazzoli nesiekia jo paversti vien šiuolaikinių vokalinių technikų instrumentu. Jos personažai dainuoja – kartais plačiomis lyrinėmis frazėmis, kartais kalbai artimesne deklamacija, tačiau vokalinė linija išlaiko emocinį ryšį su personažu. „The New Yorker“, vertindamas „Klausytojus“, atkreipė dėmesį į dainingas vokalines linijas, išraiškingus instrumentų solo ir harmoninę kalbą, kuri naujumą atranda tradicinio tonalumo paribiuose.

Mazzoli muzikinį pasaulį gerai atskleidžia ir neoperinis ciklas „Vespers for a New Dark Age“ („Mišparai naujajam tamsos amžiui“). Sena vakarinių pamaldų idėja čia susiduria su XXI amžiaus garsynu – balsais, akustiniais instrumentais, elektronika, ritminiais impulsais. Sakralumo nuojauta nėra tiesiogiai cituojama ar stilizuojama: ji tarytum prasiskverbia pro šiuolaikinio miesto ir technologijų triukšmą.

Šio straipsnio vaizdo įrašų galerijoje galima ne tik susipažinti su Mazzoli operomis, bet ir išgirsti skirtingas jos kūrybos puses. Tad grįžkime prie naujosios operos ir pažiūrėkime, kam joje tarnauja šios muzikinės priemonės.

Karuselė, gydanti nuo skausmo

„The Galloping Cure“ veiksmas trunka maždaug metus. Gydytoja Teresa Hart rūpinasi nedidelio nykstančio miestelio gyventojais. Juos kamuoja ligos, senatvė, lėtinis skausmas, o pačią Teresą – migrenos. Jos paauglė dukra Noy vis mažiau tiki motinos autoritetu.

Tada pasirodo Lucky Mackas. Jis atsiveža stebuklingą karuselę. Užtenka sėsti ant vieno jos žirgų – ir skausmas dingsta.

Pirmasis pasivažinėjimas nemokamas.

Žmonėms iš tiesų palengvėja. Karuselė suteikia ne tik fizinį palengvėjimą, bet ir euforiją, todėl norinčiųjų daugėja. Tarp jų – skausmų kamuojama senolė Ivona Kowalski, gydytojos duktė Noy, galiausiai jos vilionei neatsispiria ir pati Teresa.

Tačiau Lucky Mackas ima reguliuoti pasivažinėjimų dažnumą ir kelti kainas. Atsiranda net „namų žirgai“ – galimybė turėti savą skausmą malšinantį karuselės mechanizmą. Miestelis vis labiau skursta, tačiau atsisakyti gydymo darosi vis sunkiau.

Galiausiai pinigų nebeužtenka. Lucky Mackas sutinka priimti kitokį atlygį – žmogaus kūno dalis.

Viename groteskiškiausių operos epizodų Ivona už galimybę dar kartą pasinaudoti karusele atiduoda akis, kelius, liežuvį. Tai, kas prasidėjo kaip stebuklingas gydymas, baigiasi tiesioginiu žmogaus kūno ardymu. Teresa pagaliau mėgina sustabdyti beprotybę, tačiau dukters išgelbėti nebepajėgia. O Lucky Mackas primena gydytojai tai, ko ji labiausiai nenori pripažinti: kurį laiką ir pati buvo šio mechanizmo dalimi.

Alegorijos iššifruoti beveik nereikia.

Pirmoji dozė – nemokama. Skausmas išnyksta. Atsiranda euforija. Vėliau tam pačiam poveikiui reikia vis daugiau, kaina kyla, o žmogus pamažu atiduoda viską.

Tačiau būtent alegorijos aiškumas kelia ir svarbiausią meninį klausimą: ar aktuali socialinė tema jau savaime sukuria operos dramaturgiją?

Asmeninė istorija ir visuomenės katastrofa

Mazzoli ir Vavrekui opioidų epidemija nėra iš laikraščių pasirinkta aktuali tema. Abu yra netekę artimų žmonių dėl narkotikų. Du Mazzoli pusbroliai mirė perdozavę opioidų. Kompozitorė yra sakiusi, kad šios krizės padariniai persmelkė daugelį jos ir Vavreko gyvenimo sričių, todėl jie ilgai ieškojo būdo apie priklausomybę prabilti scenoje.

Vis dėlto jie pasirinko ne dokumentinę operą.

Karen Russell istorija, atsispirianti nuo Kafkos „Kaimo gydytojo“, leido realią tragediją perkelti į pasakos ir grotesko teritoriją. Karuselės žirgai, dainuojantys gyvūnai, juodasis humoras, klubinės muzikos ritmai, euforija ir vis šiurpesni jos padariniai sukuria pasaulį, kuriame realybė atpažįstama, bet niekada tiesiogiai nekopijuojama. Režisierius Tomas Morrisas šią istoriją sieja ne tik su opioidų krize, bet ir su platesniu šiuolaikinio žmogaus troškimu rasti greitą ir lengvą atsakymą į skausmingas egzistencines problemas.

Mazzoli partitūroje taip pat svarbus pats viliojimo mechanizmas. Edinburgo festivalis pabrėžia į sodrią orkestrinę faktūrą įpinamus klubinės muzikos ritmus, o pirmosios recenzijos mini mechaninius karuselės garsus, atmosferinius sluoksnius, mugės muzikos atšvaitus ir staigius stilistinius lūžius. Karuselė negali nuo pat pradžių skambėti kaip mirtis – pirmiausia ji turi vilioti.

Ir čia socialinė problema randa muzikinę išraišką.

Kaip turi skambėti tai, kas žmogų pražudys, kad jis vis tiek to trokštų?

Aktualumas dar nėra dramaturgija

Šis klausimas neišvengiamai sugrąžina prie „Prieš bangas“.

Abiejose operose nesunku sudaryti aktualių problemų sąrašą. „Prieš bangas“ – patriarchalinė religinė bendruomenė, moters kūno kontrolė, seksualinis smurtas, tikėjimas, kaltė. „Šuoliuojantis vaistas“ – opioidų epidemija, farmacijos verslas, medicinos atsakomybė, priklausomybė, visuomenės neviltis.

Tačiau „Prieš bangas“ pirmiausia matome Bess.

Ji myli Janą. Kalbasi su Dievu. Pati atsako Dievo balsu. Bando suprasti, ko iš jos reikalauja meilė. Priima vieną sprendimą po kito – ir kiekvienas jų artina ją prie pražūties.

Socialinė problema išryškėja per žmogaus likimą.

„Šuoliuojantis vaistas“ prasideda priešingame dramaturgijos poliuje. Karuselė nuo pat pradžių yra mechanizmas ir metafora. Žiūrovas gana greitai supranta, ką reiškia nemokamas pirmasis pasivažinėjimas, didėjanti kaina ir vis stipresnis poreikis grįžti.

Todėl šiai operai tenka sunkesnis uždavinys – neleisti personažams tapti vien iš anksto suprastos tezės iliustracijomis.

Čia ypač svarbi Teresa.

Jeigu ji nuo pirmosios scenos būtų išmintinga gydytoja, kovojanti su piktuoju Lucky Macku, visa dramaturgija remtųsi paprasta gėrio ir blogio priešprieša. Tačiau Teresa pati kenčia skausmą. Ji mato, kad Macko karuselė iš tikrųjų suteikia žmonėms palengvėjimą. Kurį laiką ir pati pasiduoda jos vilionei.

Taigi konfliktas vyksta ne tarp geros gydytojos ir blogo narkotikų prekeivio.

Jis atsiranda tarp skausmo, palengvėjimo ir kainos, kurią tenka už tą palengvėjimą sumokėti.

Būtent šią operos savybę išskyrė ir dalis pirmųjų kritikų. „Bachtrack“ Teresą pavadino vienu įdomiausių kūrinio personažų – užjaučiančia, pažeidžiama, abejojančia ir kartu turinčia pripažinti savo dalyvavimą miestelį pražudžiusiame mechanizme. „The Guardian“ išryškino operos juodąjį humorą ir jos gebėjimą priklausomybės temą paversti teatriniu veiksmu. „The Times“ vertinimas buvo dar kategoriškesnis – penkiomis žvaigždutėmis įvertinta premjera priskirta prie stipriausių šio amžiaus muzikos teatro darbų. Tačiau kitose recenzijose pastebėtas ir pavojus, kad alegorijos prasmė kartais tampa pernelyg akivaizdi.

Toks kritikų nuomonių skirtumas šiuo atveju net vertingesnis už vieningą premjeros triumfą. Niekas rimtai nesiginčija dėl opioidų epidemijos temos svarbos. Ginčas prasideda ten, kur ir turėtų prasidėti kalbant apie meno kūrinį – ar tema tapo dramaturgija.

Kodėl žmogus vis dėlto užlipa?

Šiuolaikinė opera vis dažniau renkasi temas, kurių aktualumu neįmanoma abejoti: klimato krizę, migraciją, karą, politinį smurtą, diskriminaciją, priklausomybes, žmogaus tapatybės problemas.

Tačiau temos aktualumas nėra meninės vertės garantija.

Žiūrovui nereikia operos tam, kad sužinotų, jog priklausomybė pražūtinga. Jis žino ir tai, kad žmogaus skausmu galima manipuliuoti, o farmacijos verslas gali siekti pelno nepaisydamas katastrofiškų pasekmių.

Opera gali padaryti tai, ko negali publicistika: leisti išgyventi akimirką, kai pasirinkimas dar neatrodo pražūtingas.

„Prieš bangas“ tokia akimirka slypi Bess tikėjime, kad jos auka gali išgelbėti mylimą žmogų. „Klausytojuose“ – palengvėjime pagaliau sutikus žmones, kurie girdi tą patį, ką Claire. „Proving Up“ („Teisė į žemę“) – tikėjime, kad įvykdžius sistemos reikalavimus pagaliau bus galima pradėti naują gyvenimą.

„Šuoliuojančiame vaiste“ ši akimirka dar paprastesnė.

Žmogui skauda. Prieš jį – karuselė. Ir kažkas pažada, kad po vieno rato nebeskaudės.

Todėl svarbiausias „The Galloping Cure“ klausimas iškyla ne tada, kai suprantame, kad karuselė pražūtinga.

Opera prasideda tada, kai suprantame, kodėl žmogus vis dėlto patiki karuselės pažadu – pažadu išvaduoti nuo skausmo.

Parengta pagal užsienio publikacijas

Abstract

When a Cure Becomes an Addiction: Missy Mazzoli’s The Galloping Cure

Missy Mazzoli’s new opera The Galloping Cure, with a libretto by Royce Vavrek based on a story by Karen Russell, received its world premiere at the Edinburgh International Festival on 9 August 2026. Inspired by the opioid crisis, the opera transforms addiction into a dark theatrical allegory: a mysterious carousel arrives in a declining town promising relief from pain, with the first ride offered free of charge.

The article examines The Galloping Cure within the broader development of Mazzoli’s operatic work, from Song from the Uproar and Breaking the Waves to Proving Up and The Listeners. Particular attention is given to the composer’s musical language – her relationship with American minimalism and post-minimalism, her use of tonality, ostinato, electronic sound, layered orchestral textures and expressive vocal writing – and to the ways in which these elements serve theatrical dramaturgy.

Comparing The Galloping Cure particularly with Breaking the Waves, the article raises a broader question relevant to contemporary opera: when does an urgent social issue become dramaturgy rather than merely its subject matter? While the carousel functions as an immediately recognisable metaphor for addiction, the dramatic power of the opera ultimately depends on something less obvious – whether music and theatre can make us understand why a person accepts the promise of relief even when that promise may ultimately lead to destruction.