„Bohema“ – dvidešimt metų Lietuvos operos scenoje

Prieš dvidešimt metų, 2006-aisiais, Lietuvos operos gyvenime įvyko reikšmingas pokytis. Dalios Ibelhauptaitės režisuota Giacomo Puccini „Bohema“, pastatyta kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, subūrė jaunų operos solistų ir kūrėjų komandą, iš kurios išaugo „bohemiečių“ trupė, vėliau tapusi „Vilnius City Opera“ (VCO). Spektaklis išsiskyrė jaunatviška energija, kinematografiška scenos kalba ir XX a. šeštojo dešimtmečio estetika.

Minint „Bohemos“ dvidešimtmetį, rugsėjo 17 d. Vilniaus rotušės aikštėje surengta vieno pirmųjų spektaklių vaizdo įrašo peržiūra. Žiūrovai galėjo išvysti 2006 m. spalio 25 d. spektaklio atlikėjų sudėtį, kurioje dainavo ir šiandien tarptautinį pripažinimą pelnę solistai Asmik Grigorian bei Edgaras Montvidas. Prieš peržiūrą vyko pokalbiai su operos profesionalais. Renginys, organizuotas bendradarbiaujant su Vilniaus miesto savivaldybe, buvo nemokamas.

Puccini „Bohema“ pasakoja apie jaunų Paryžiaus menininkų gyvenimą, jų svajones, meilę, kūrybinius siekius ir kasdienius sunkumus. Dalia Ibelhauptaitė pasirinko šią istoriją perkelti į XX a. šeštąjį dešimtmetį – laikotarpį, kurio vakarietiška kultūra ir gyvenimo būdas sovietinėje Lietuvoje buvo sunkiai pasiekiami. Taip XIX a. Paryžiaus bohemos istorija įgavo naują istorinį ir estetinį kontekstą.

Sceninį pasaulį kūrė britų scenografas Dickas Birdas ir kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius. Pastarojo kostiumai, sukurti iš dėvėtų drabužių, persiūtų audinių ir kailių atraižų, tapo svarbia spektaklio vizualinės tapatybės dalimi. Laikmečio atmosferą papildė kruopščiai atkurtos šukuosenos, kurioms parengti prieš kiekvieną spektaklį prireikdavo kelių valandų. Choro artistai ir spektaklyje dalyvavę aktorystės studentai prisimena, kad kartais sudėtingai suformuotos šukuosenos išlikdavo net per kelis pasirodymus.

Vienas ryškiausių „Bohemos“ bruožų buvo kinematografiškas sceninis pasakojimas. Choras čia neapsiribojo tradicine komentatoriaus funkcija – kiekvienas jo artistas tapo savarankišku personažu, turinčiu savą charakterį ir gyvenimą. Scenoje vienu metu vykdavo daugybė smulkių epizodų, todėl žiūrovai į spektaklį grįždavo po kelis kartus, rinkdamiesi skirtingas vietas salėje ir atrasdami anksčiau nepastebėtas detales.

Ne mažiau dėmesio skirta pagrindinių veikėjų sceninei raiškai. Solistų vaidmenys buvo grindžiami ne tik vokaline interpretacija, bet ir tiksliai suplanuotu judesiu, fizinėmis užduotimis bei netikėtais sceniniais sprendimais. Laimonas Pautienius, dainavęs Šonarą, atlikdavo salto, o Asmik Grigorian įkūnijama Miuzetė šokdavo iš antrojo „Momus“ kavinės aukšto.

D. Ibelhauptaitės sprendimas patikėti Miuzetės vaidmenį Asmik Grigorian anuomet buvo neįprastas. Režisierė siekė, kad operos solistų šeimoje užaugusi jauna dainininkė rastų savitą meninį kelią ir neapsiribotų iš anksto numatytais profesiniais lūkesčiais.

Spektaklio kūrėjai prisimena ir jaunųjų solisčių išmonę. Kartą Asmik Grigorian ir Mimi vaidmenį atlikusi Sandra Janušaitė sumanė apsikeisti partijomis. Režisierei ir dirigentui susirūpinus dėl tokio sprendimo, dainininkės pirmiausia patikino, kad jų batų dydžiai sutampa, taigi problemų dėl kostiumų nekils. „Mes kalbame apie dvi pagrindines dideles roles, o jos – apie batus!“ – prisimindama šį epizodą juokiasi D. Ibelhauptaitė.

„Bohema“ suteikė galimybę atsiskleisti ne tik Lietuvos jauniesiems solistams. Ilgainiui prie trupės prisijungė atlikėjai iš Latvijos, kitų Europos šalių ir Australijos. Rodolfo vaidmenį dainavo skirtingų šalių tenorai, o prancūzų solistas Sébastienas Guèze vėliau ne kartą grįžo bendradarbiauti su VCO ir sukūrė Fausto vaidmenį.

Intensyvus sceninis veiksmas kartais pateikdavo ir nenumatytų išbandymų. Viename spektaklyje neatsargus judesys su sunkiu rekvizitu baigėsi trauma – Koleną dainavusiam Egidijui Dauskurdžiui buvo prakirsta galva. Kiti solistai, nenutraukdami scenos, perėmė jo partiją, kol užkulisiuose kolegos rūpinosi sužeistuoju. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai, tačiau vėliau ši mizanscena buvo repetuojama gerokai atidžiau.

Pirmą kartą Lietuvoje dirbęs scenografas Dickas Birdas atskleidė netikėtas tuometinių Kongresų rūmų, dabartinės LVSO koncertų salės, scenos galimybes. Paryžiaus stogai ir palėpės žiūrovų akyse virsdavo šurmuliuojančia Monmartro aikšte. Sudėtingos dekoracijų transformacijos sulaukdavo tokios publikos reakcijos, kad plojimais būdavo apdovanojami ir scenos technikai.

Ne mažiau reikšmingas buvo spektaklio finansavimo modelis. Apie 90 procentų pastatymui reikalingų lėšų surinkta iš privačių rėmėjų ir verslo bendrovių. Tai tapo svarbiu privačios mecenatystės vaidmens profesionaliajame muzikiniame teatre pavyzdžiu.

„Bohema“ buvo ne vien sėkmingas operos pastatymas. Ji tapo kūrybinės bendruomenės formavimosi pradžia. Dalia Ibelhauptaitė, Gintaras Rinkevičius ir Juozas Statkevičius subūrė komandą, kurioje jaunieji solistai galėjo imtis pagrindinių vaidmenų, tobulinti sceninį meistriškumą ir ieškoti savito interpretacinio braižo. Daliai užsienyje studijavusių ar koncertavusių Lietuvos atlikėjų ši trupė suteikė galimybę grįžti ir kurti gimtinėje.

Su „bohemiečių“ veikla susijusios ir šiandien žinomos kitų muzikos sričių asmenybės. Spektakliuose dalyvavusiame vaikų chore dainavo būsimoji dirigentė Giedrė Šlekytė ir Martynas Stakionis. Įvairiuose trupės projektuose dalyvavo ir aktoriai, vėliau išgarsėję dramos teatro bei televizijos scenose.

Per dvidešimt veiklos metų „bohemiečiai“ sukūrė dešimtis operos spektaklių ir koncertinių programų, suteikė sceninės patirties kelioms jaunųjų solistų kartoms. Daugelis jų šiandien dainuoja garsiuose pasaulio operos teatruose. Trupės veikla reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos operos gyvenimo įvairovės ir tarptautinių kūrybinių ryšių plėtros.

Pati „Bohema“ per šiuos metus ne kartą atgimė kitose scenose – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, vėliau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Čia 2026 m. gruodį numatytas paskutinis spektaklio rodymas.

„Visada žinojau, kad spektakliai negali gyventi per ilgai, ypač tie, kurie buvo sukurti auginti jaunimą. Mūsų dvidešimtmetis yra puiki proga pamatyti „Bohemą“ tokią, kokia ji buvo premjeroje, su tokia sudėtimi, kokios jau nebus, ir tuomet, po paskutinio rodymo LNOBT scenoje, atsisveikinti su ja kaip su praėjusiu mūsų veiklos etapu, neuždarant savęs į gyvo muziejaus stendą, o stengiantis ir toliau kurti naujus, aktualius dalykus, žvelgti pirmyn“, – sako D. Ibelhauptaitė.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukoje scena iš spektaklio