Kai karalienė Luizė pasitraukė į antrą planą. Mintys apie VI Klaipėdos festivalį

VI Klaipėdos festivalis buvo dedikuotas Prūsijos karalienės Luizės 250-osioms gimimo metinėms. Pirmajame festivalio vakare ši dedikacija atrodė ne tik logiška, bet ir prasminga, aiškiai susieta su muzikine programa. Tačiau festivaliui įsibėgėjus Luizė vis labiau traukėsi į foną. Programoje jos vardas liko, bet pati tema pamažu virto vizualiniu fotografavimosi sienelės atributu, o ne jungiančia menine ašimi.

Aiškiausiai jubiliejinę temą įkūnijo Josepho Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“. Tai buvo vienintelis programos kūrinys, kurio pasirinkimą organizatoriai tiesiogiai siejo su karaliene Luize. Teatro vadovė Goda Giedraitytė teigė, kad vienu svarbiausių programos atspirties taškų tapo istorija apie Luizės susižavėjimą šia oratorija. Minima ir legenda, kad 1802 metais Berlyne, išgirdusi šį kūrinį, Luizė padovanojo Haydnui žiedą, o kompozitorius jai įteikė klavyrą.

Svarbu ir tai, kad oratorija priklauso tam pačiam vėlyvosios Apšvietos ir ankstyvojo romantizmo pasauliui, kuriame formavosi ir pačios Luizės kultūrinis mitas. Ryšys buvo ne deklaratyvus, o girdimas pačioje muzikoje.

Šokio diptike „Decrescendo“ ir „Pasiskolinti peizažai“ dedikacijos kontūrai jau pradėjo blėsti. Marcelio Leemanno spektaklyje skambėjo nykimo, destrukcijos, kolektyvinės atminties, karo temos. Agnijos Šeiko kūrinys tyrinėjo žmogaus ryšį su aplinka, atmintimi ir kitais žmonėmis. Tai stiprūs ir savarankiški kūriniai, tačiau su Luize jie siejosi nebent per labai platų kultūrinės atminties lauką. Luizė čia jau veikiau buvo interpretacijos galimybė, o ne tema.

Paradoksalu, tačiau stipriausias festivalio koncertas buvo tas, kuris mažiausiai siejosi su deklaruojama dedikacija. Su Prancūzijos nacionaliniu jaunimo simfoniniu orkestru į festivalį sugrįžo tai, ką žada pats jo pavadinimas – šventė. Vienas ryškiausių Prancūzijos jaunimo orkestrų, daugiau nei keturis dešimtmečius ugdantis būsimus profesionaliosios scenos muzikantus, į Klaipėdą atvyko vedamas estų dirigentės Kristiinos Poskos.

Kasmet į šį orkestrą iš visos Prancūzijos atrenkama apie šimtą talentingų jaunų muzikantų. Vasaros rezidencijoje jie gyvena, repetuoja ir bręsta kartu. Per kelias savaites susigroja ne tik orkestras – mezgasi ir tarpusavio ryšiai. Klaipėdoje buvo akivaizdu, kad muzikuojama ne vien preciziškai atliekant partitūrą. Scenoje tvyrojo bendro muzikavimo džiaugsmas, netrukus įtraukęs ir klausytojus.

Miestui buvo padovanota ambicinga šio orkestro Baltijos turo programa. Vieną vakarą suskambo Richardo Strausso „Taip kalbėjo Zaratustra“, Maurice’o Ravelio „Dafnio ir Chlojos“ siuita Nr. 2 ir legendinis „Bolero“. Nė vienas šių kūrinių nesusijęs nei su Prūsija, nei su Luize, nei su jos laikotarpiu. Tačiau tą vakarą ši aplinkybė atrodė visiškai nesvarbi.

Tokiam repertuarui reikia ne tik technikos. Reikia drąsos. Jėgos. Vidinės laisvės. Buvo akimirkų, kai muzika veikė beveik fiziškai, kai salėje tvyrojo įtampa, o poetinius pasažus staiga perskrosdavo energijos pliūpsnis. Kiekvienas smičiaus judesys, kiekvienas pizzicato spragtelėjimas turėjo prasmę. Nė trupučio atsainumo. Nė sekundės rutinos.

Ravelio muzikoje atsiskleidė visa spalvų paletė – subtilumas, elegancija, rafinuotumas ir lengvumas. Gyvas, pulsuojantis garsas.

Straussas užgriuvo visa vėlyvojo romantizmo galia. Tai muzika, reikalaujanti didžiulės orkestro sudėties ir maksimalaus atlikėjų susitelkimo. Jaunieji muzikantai šį iššūkį priėmė su tokiu azartu, lyg grotų ne vieną sudėtingiausių simfoninių partitūrų, o tai, ką labiausiai pasaulyje myli.

Jaunystė ir muzika svaigino klausytojus tarsi geras prancūziškas šampanas. Retai Lietuvos koncertų salėse tenka patirti tiek natūralaus muzikavimo džiaugsmo. Po biso jaunieji orkestrantai dar muzikavo tarpusavyje, šypsojosi vieni kitiems, apsikabino. Visa tai atrodė ne surepetuota, o tikra. Ir būtent todėl buvo paveiku.

Baigiamasis koncertas su Karlo Jenkinso „Symphonic Adiemus“ galutinai patvirtino tai, ką apie festivalio dedikaciją buvo galima nujausti jau nuo antrojo vakaro. Pats koncertas telkė chorus, bendruomenes ir miestą, tačiau istorinis ryšys su karaliene Luize buvo beveik išnykęs. Čia išryškėjo kita organizatorių akcentuota tema – bendruomenė. Festivalio pristatyme baigiamasis koncertas ir buvo apibūdinamas kaip renginys, suburiantis regiono chorus ir miesto bendruomenę.

Tai galima sieti su Luizės, kaip vienos populiariausių ir visuomenės mylimiausių savo meto Europos valdovių, simboliniu įvaizdžiu, tačiau toks ryšys veikiau simbolinis nei muzikinis ar istorinis.

Todėl festivalio dedikacija Luizei, regis, ir liko pirmiausia simbolinė. Haydno oratorija tapo jos centru, o kiti renginiai atskleidė jau kitas festivalio kryptis – tarptautiškumą, bendruomeniškumą, atmintį, miesto kultūrinį gyvenimą. Vertinant programos dramaturgiją, lieka pagrįstas klausimas: ar Luizė iš tiesų buvo viso festivalio jungiamoji ašis, ar veikiau proginis jubiliejinis motyvas, prie kurio buvo priderinta įvairi, savaime savarankiška programa?

Šių metų Klaipėdos festivalį norisi prisiminti ne kaip festivalį apie karalienę Luizę. Greičiau kaip festivalį, kuriame Luizė tapo istoriniu pretekstu kalbėti apie kitus dalykus – bendruomenę, atmintį, europietišką kultūros lauką ir muzikos galią telkti žmones.

O ryškiausiu jo įvykiu liko vakaras, kuris su Luize neturėjo beveik nieko bendra. Prancūzijos nacionalinio jaunimo simfoninio orkestro koncertas priminė, kad kartais festivalio idėją geriausiai atskleidžia ne deklaracijos, o energija, kurią žmonės išsineša iš salės.

Tą vakarą Klaipėdos festivalis trumpam virto tuo, ką žada pats žodis „festivalis“ – švente.

Pamatyta muzika

Skaitant Nikos Aukštaitytės mintis apie Haydno „Pasaulio sutvėrimą“, vis grįžta daugiau nei prieš tris dešimtmečius Vilniuje patirtas šio kūrinio įspūdis. Filharmonija tuomet buvo remontuojama, tad koncertas vyko Operos ir baleto teatre. Buvo šalta – tiesiogine šio žodžio prasme. Tačiau prancūzų dirigento Cyril Diedericho interpretuojama Haydno partitūra gyveno tokiomis spalvomis, kad jokio papildomo reginio jai nereikėjo.

Tąsyk pirmą kartą taip aiškiai supratau, kad partitūrą galima ne tik išgirsti. Ją galima pamatyti.

Juk Haydnas „Pasaulio sutvėrime“ sukūrė kone regimą partitūrą dar XVIII amžiuje. Iš pirmapradžio chaoso gimsta šviesa, atsiveria dangus ir žemė, vanduo ir augmenija, pasirodo paukščiai, žvėrys, žmogus. Visa tai ne pasakojama šalia muzikos – visa tai vyksta orkestre: tembruose, registruose, dinamikoje, harmonijos nušvitimuose, instrumentų replikose. Diedericho rankose garsas pats kūrė vaizdą. Pamenu net mažytį žalčio motyvą – tai nebuvo tiesiog sugrota figūra. Atrodė, kad matai jo judesį.

Girdėjai – ir matei.

Todėl į šių metų Klaipėdos festivalio „Pasaulio sutvėrimą“ važiavau specialiai dėl žadėtos vizualizacijos. Buvo smalsu: ką šiandienos teatras, turintis visai kitas technines galimybes, gali pridėti prie muzikos, kuri pati jau kuria vaizdą? Atrodė, kad Haydno partitūros vaizdingumas gali atsiverti dar vienu matmeniu.

Galėjo.

Tačiau tą vakarą man liko atliktos natos ir greta jų – vaizdų bei sceninių sprendimų mozaika: dabar parodysime taip, paskui – kitaip... Muzika ir reginys egzistavo greta, bet vienas kito neatvėrė. O svarbiausia – pasigedau to, kas negali būti nei suprojektuota ekrane, nei sukurta dekoracijomis: gyvenimo tarp natų.

Gal todėl vis grįžtu prie ano Diedericho „Pasaulio sutvėrimo“. Tąsyk nereikėjo parodyti, ką turėčiau matyti.

Muzika jau buvo matoma.

Audronė ŽIGAITYTĖ

ABSTRACT

The sixth Klaipėda Festival was dedicated to the 250th anniversary of the birth of Queen Louise of Prussia, yet the connection between this historical theme and the festival programme gradually became less evident. Haydn’s The Creation provided the clearest musical link to the dedication, while the subsequent dance productions and closing concert explored broader themes of memory, community and cultural identity. Paradoxically, the festival’s most compelling event – a concert by the French National Youth Orchestra conducted by Kristiina Poska – had almost no connection to Queen Louise. The article considers whether the anniversary dedication functioned as a genuine dramaturgical axis or primarily as a symbolic framework, while reflecting on the moments when music itself transformed the festival into a true celebration.