FORTEPIJONO MAGIJA, arba bisas, kurio nereikėjo
Rugpjūčio 4-osios „Fortepijono magijos“ koncerte Birštono kurhauze susitiko pianistas ir pedagogas Paulius Anderssonas bei jo mokinė Elinga Stigaitė. Bachas tapo jųdviejų muzikiniu dialogu, atskleidusiu skirtingą santykį su struktūra ir balsovada, o Chopino Noktiurnas parodė kitą jaunosios pianistės interpretacinio mąstymo pusę. Vakaro kulminacija – Pauliaus Anderssono atlikta Schumanno „Kreisleriana“, kurioje ypač išryškėjo pianisto gebėjimas girdėti kūrinio visumą, valdyti balsovadą ir kurti vientisą dramaturgiją. Po paskutinio kūrinio publikos ovacijos tęsėsi ilgai, tačiau biso nebuvo. Galbūt todėl, kad po tokios „Kreislerianos“ tą vakarą aukščiau eiti nebebuvo kur.