FORTEPIJONO MAGIJA, arba bisas, kurio nereikėjo

Yra koncertų, kurių pabaigoje bisas atrodo savaime suprantamas. Publika nenori paleisti atlikėjo, ploja tol, kol jis dar kartą atsisėda prie instrumento, o trumpas papildomas kūrinys tampa savotišku atsisveikinimu.

Rugpjūčio 4-osios vakarą Birštono kurhauze buvo kitaip.

Po Roberto Schumanno „Kreislerianos“ publika ilgomis ovacijomis palydėjo Paulių Anderssoną. Atrodė – dabar turėtų būti bisas.

Tačiau jo nebuvo.

Koncertą Paulius Anderssonas pradėjo Johanno Sebastiano Bacho Preliudu ir fuga a-moll, BWV 543, Franzo Liszto transkripcija fortepijonui. Jau pirmasis kūrinys pasiūlė ne vieną, o kelis klausymosi sluoksnius. Bacho vargonams sukurta muzika, Liszto perkelta į XIX amžiaus koncertinio fortepijono raišką, šiandien vėl reikalauja atlikėjo sprendimo: ką išsaugoti iš vargoninės prigimties, o kur leisti kalbėti fortepijonui?

Vargonininkas disponuoja keliomis klaviatūromis ir pedalais, pianistas polifoninę konstrukciją turi sutalpinti į dvi rankas. Todėl Liszto transkripcijoje sudėtingumas slypi ne vien gausioje faktūroje. Reikia išlaikyti balsų savarankiškumą, nepamesti boso atramos, girdėti temos judėjimą ir kartu kurti didelę formą.

Pauliaus atlikime ji buvo girdima labai aiškiai.

Atskiri balsai nepradingo bendrame skambesyje, o faktūros tirštėjimas netapo vien dinamine banga. Įtampa augo iš pačios muzikos konstrukcijos. Buvo galima sekti ne tik temą, bet ir kryptį – kur ji veda.

Gal tai apskritai yra vienas svarbiausių Pauliaus Anderssono muzikavimo bruožų. Jis gerai girdi kūrinio struktūrą. Ne vien atskirą frazę, epizodą ar kulminaciją, bet jų vietą visumoje.

Klausantis tą vakarą net kilo mintis: užgaudamas pirmą natą jis jau žinojo, kaip skambės paskutinė. Ir ne vien tą akimirką atliekamo kūrinio – viso koncerto.

Po tokio Bacho prie fortepijono sėdo Pauliaus mokinė Elinga Stigaitė.

Situacija jaunai pianistei anaiptol nepatogi. Mokytojo skambesys dar tebėra klausytojo atmintyje, o tau reikia atsisėsti prie to paties instrumento ir kalbėti savo vardu.

Elingai teko tas pats Bachas, bet visai kitokia užduotis – Partita Nr. 2 c-moll, BWV 826.

Ciklas jau pradžioje pareikalauja gebėjimo keisti mąstymo būdą. Didelėje Sinfonijoje iškilmingą punktyrinio ritmo pradžią keičia dainingas epizodas, paskui – polifoninis judėjimas. Toliau seka skirtingo charakterio šokiai, o ciklą vietoj įprastos žigos užbaigia Rondo ir energingas Kapričas.

Šešios dalys gali labai lengvai tapti šešiomis gerai paskambintomis pjesėmis. Elingai pavyko svarbesnis dalykas – neprarasti ciklo vientisumo. Jos Bachas buvo tvarkingas ne „mokiniška“ šio žodžio prasme. Buvo girdimos balsų linijos, skirtingų dalių charakteriai, o svarbiausia – jų tarpusavio santykis. Partita turėjo pradžią, vidinę raidą ir pabaigą. Ir tai turbūt geriausias komplimentas jaunai muzikei: klausantis nebereikėjo galvoti apie jos amžių.

Po Bacho skambėjo Chopino Noktiurnas Des-dur, op. 27 Nr. 2. Čia Elingai teko beveik priešinga užduotis. Vietoj kelių savarankiškų balsų – ilga dainuojanti melodija. Vietoj barokinės sandaros – laisvės įspūdis. Tačiau Chopino laisvė labai reikli: frazė turi alsuoti neprarasdama krypties, rubato negali suardyti pulso, o gražus garsas pats savaime dar nieko nepasako.

Noktiurne Elinga leido melodijai tekėti, bet jos nepaleido. Vidurinėje dalyje atsiradusi didesnė įtampa buvo ne atskiras dramatinis efektas, o tai, kas reprizoje pakeitė sugrįžusios pradinės muzikos prasmę.

Taigi jos nedidelėje programoje susitiko dvi visiškai skirtingos pianistinės užduotys: Bacho gebėjimas vienu metu mąstyti keliais balsais ir Chopino reikalavimas vienai melodinei linijai suteikti ilgą, tolygų alsavimą. Abi buvo įveiktos.

Ir tik čia verta prisiminti, kad Elinga – Pauliaus mokinė. Ne tam, kad jos atlikimą aiškintume mokytojo darbu. Priešingai. Birštono vasaros menų akademijos prasmė kaip tik pasirodo tada, kai scenoje nebegirdime pedagogo interpretacijos kopijos.

Kadaise pats Paulius buvo jauniausias pianistų šeimos „Dinastijos“ narys – šalia mamos Aleksandros Žvirblytės ir močiutės Veronikos Vitaitės. Dabar scenoje šalia jo – mokinė.

Pasikeitė kartų vaidmenys.

Koncerto kulminacija. Schumannas. „Kreisleriana“, op. 16. Prie fortepijono grįžo Paulius Anderssonas.

Aštuonios fantazijos, sukurtos 1838 metais ir susijusios su E. T. A. Hoffmanno sukurtu kapelmeisterio Johanneso Kreislerio personažu – ekscentrišku muziku, sunkiai paklūstančiu kasdienio pasaulio taisyklėms.

Apie „Kreislerianos“ sudėtingumą lengva pradėti kalbėti nuo technikos. Tiršta faktūra, greiti pasažai, šuoliai, staigūs tempų ir dinamikos pokyčiai. Tačiau visa tai dar nėra pagrindinis sunkumas. Sunkiausia – aštuonioms fantazijoms neleisti iširti į aštuonias įspūdingas skirtingų charakterių pjeses.

Schumannas nuolat griauna ką tik sukurtą pusiausvyrą. Audringą proveržį keičia lyrinis susikaupimas, ramybėje atsiranda nerimo, vos susiformavusi mintis staiga pasuka, regis, priešinga nei tikėtasi kryptimi. Atlikėjui reikia išsaugoti šių lūžių netikėtumą ir kartu žinoti, kodėl jie vyksta.

Pauliaus atlikime kaip tik tai ir buvo stipriausia.

„Kreislerianos“ struktūra buvo labai aiški, tačiau tikrai neatrodė iš anksto mechaniškai sustyguota. Aštuonios fantazijos turėjo savus charakterius, bet kažkuriuo metu nustojai jas skaičiuoti.

Svarbi buvo balsovada. Tirščiausioje Schumanno faktūroje nepradingdavo vidiniai balsai, muzikinė mintis galėjo persikelti iš vieno faktūros sluoksnio į kitą ir išlikti girdima. Dėl to kontrastai nebuvo vien garsiau–tyliau, greičiau–lėčiau. Jie atsirasdavo pačioje muzikos medžiagoje.

O svarbiausia – dramaturgija. Audringos vietos nebuvo grojamos vien tam, kad priblokštų, o lyrinės – kad būtų gražios. Vienos ruošė kitas. Kartais tik gerokai vėliau suprasdavai, kam buvo reikalingas ankstesnis atsitraukimas ar staigus proveržis.

Štai čia grįžo Bacho pradžioje išgirsta Pauliaus savybė – gebėjimas girdėti visumą.

Tik Bacho muzikoje struktūra aiškiai organizuoja minties judėjimą. Schumanno „Kreislerianoje“ ji slepiasi po nuolat kintančiomis būsenomis – ir pianistui tenka ją išlaikyti nepanaikinant spontaniškumo įspūdžio.

Paskutinis „Kreislerianos“ garsas. Ir tada – ovacijos. Publika ilgai nepaleido Pauliaus Anderssono. Tačiau biso nebuvo. Nes po taip nuskambėjusios „Kreislerianos“ eiti nebebuvo kur...

***

Abstract

The Piano Magic concert at Birštonas Kurhaus on 4 August brought together pianist and teacher Paulius Anderssonas and his student Elinga Stigaitė. Bach provided a musical link between the two performers, revealing different approaches to structure and voice-leading, while Chopin’s Nocturne showed another dimension of the young pianist’s interpretative thinking. The culmination of the evening was Schumann’s Kreisleriana performed by Anderssonas. His interpretation was distinguished by structural clarity, transparent voice-leading and a compelling sense of dramatic continuity across the cycle. The audience responded with prolonged ovations, yet there was no encore. After a Kreisleriana of such intensity and completeness, perhaps nothing more needed to be said.