Trisdešimtasis Vilniaus festivalis: šventė ar koncertų mozaika?

Trisdešimtasis Vilniaus festivalis baigėsi simboliškai pavadintu koncertu „Visi keliai veda į Vilnių“. Ši frazė neišvengiamai sugrąžina į 1997-uosius, kai pirmasis Vilniaus festivalis iš tiesų atrodė tarsi kultūrinis stebuklas. Tuomet rodėsi, kad pasaulio muzikinis žemėlapis netikėtai persibraižė, o daugelio garsiausių atlikėjų ir kolektyvų keliai pasuko į Lietuvą.

Dirigentas Robertas Šervenikas anuomet festivalio atsiradimą yra palyginęs su netikėtai išsiveržusiu vulkanu. Šis palyginimas neatrodo perdėtas. Pirmieji festivaliai buvo ne tik drąsūs – jie kūrė naują kultūrinę tikrovę. Per kelerius metus Vilniuje nuskambėjo Benjamino Britteno „Karo requiem“, Gustavo Mahlerio Antroji simfonija ir „Daina apie žemę“, Leonardo Bernsteino „Mišios“, atvyko Mstislavas Rostropovičius, Yehudi Menuhinas, Krzysztofas Pendereckis, Riccardo Muti ir daugelis kitų pasaulio muzikos grandų.

Tačiau Vilniaus festivalio fenomeną kūrė ne vien garsūs vardai. Festivalis turėjo aiškią misiją – būti ne tik koncertų ciklu, bet ir kūrybos iniciatoriumi. Jo užsakymu gimė Onutės Narbutaitės „Skiautinys mano miestui“, Algirdo Martinaičio „Pieta“, Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“, Anatolijaus Šenderovo baletas „Dezdemona“, Felikso Bajoro ir Osvaldo Balakausko simfonijos bei daugybė kitų kūrinių. Festivalis tapo vieta, kur ne tik skambėjo pasaulio muzika, bet ir buvo kuriama Lietuvos muzikos ateitis.

Prisimindamas pirmuosius metus, festivalio sumanytojas Gintautas Kėvišas ištaria žodį, kuris, regis, tiksliausiai nusako anuometinę idėją – festivo, šventė. Tai buvo ne vien koncertai Filharmonijos salėje. Festivalis išeidavo į miestą, užpildydavo bažnyčias, kiemus, netikėtas erdves, telkė žmones ir kūrė ypatingą laukimo atmosferą. Jis turėjo mastelį – ne vien finansinį ar organizacinį, bet ir dvasinį.

Praėjus trims dešimtmečiams, neišvengiamai kyla klausimas: kuo Vilniaus festivalis yra šiandien? Ar jis tebėra didžioji miesto šventė, kultūrinis reiškinys, formuojantis Lietuvos muzikinį gyvenimą, ar pamažu tampa aukšto meninio lygio koncertų mozaika?

Šių metų festivalis buvo kitoks. Dešimt koncertų nesusijungė į vieną didelį pasakojimą, tačiau kiekvienas jų tapo savarankišku meniniu pasauliu. Vieni vakarai stebino interpretacijų brandumu, kiti dovanojo netikėtų atradimų, treti vertė kelti nepatogius klausimus apie mūsų pačių muzikos gyvenimo būklę.

Galbūt būtent toks šiandien ir yra Vilniaus festivalis – nebe vienas didysis birželio „vulkanas“, o aukšto lygio koncertų mozaika, kurioje kiekvienas klausytojas susidėlioja savąją festivalio istoriją. Tačiau trisdešimtasis Vilniaus festivalis kartu privertė iš naujo užduoti klausimą: kas šiandien yra festivalis?

Birželio 5-oji. Trisdešimtasis Vilniaus festivalis prasidėjo solidžiai, profesionaliai ir netgi iškilmingai. Į Vilnių atvyko Modesto Pitrėno vadovaujamas Sankt Galeno simfoninis orkestras, scenoje pasirodė Martynas Levickis – vienas ryškiausių šiandienos Lietuvos muzikos ambasadorių.

Tačiau šis vakaras kartu iškėlė ir kitą klausimą: kas šiandien yra festivalio atidarymas?

Pirmoji koncerto dalis, skirta pažinčiai su Sankt Galeno muzikiniu pasauliu, buvo smagi, netikėta, kupina išradingų sumanymų. Fabiano Künzli garsovaizdis „Taip skamba Sankt Galenas“ ir Danielio Nelsono „Traktatas apie vaiduokliškąją mašiną“ neabejotinai praturtino programą naujais kontekstais. Tačiau sunku buvo atsikratyti įspūdžio, kad visa tai labiau priminė gerą filharmonijos sezono koncertą negu festivalio pradžią, nuo kurios tikimasi tam tikro simbolinio gesto, didesnio meninio pareiškimo.

Paradoksalu, bet stipriausia pirmosios dalies akimirka tapo ne premjeriniai opusai, o Martyno Levickio bisas – improvizacija lietuvių liaudies dainos „Beauštanti aušrelė“ tema. Keletas minučių, kuriose susitiko lietuviška melodija, improvizacijos laisvė ir ypatingas atlikėjo vidinis susikaupimas, pasakė daugiau nei visa pirmoji programos dalis. Atrodė, kad būtent tada salėje atsirado tai, ko visada laukiame iš festivalio pradžios – ypatingumo pojūtis.

Po pertraukos viskas stojo į savo vietas. Beethoveno Penktoji simfonija tapo tikrąja vakaro kulminacija. Labiausiai žavėjo ne garsioji „Likimo“ tema ir ne išorinis dramatizmas, o pats orkestro muzikavimo būdas. Muzikantai tarsi kalbėjosi tarpusavyje, perimdavo vieni kitų mintis, ginčijosi, papildydavo, kartu kūrė gyvą ir nuolat kintančią muzikinę tėkmę.

Sankt Galeno simfoninis orkestras tiesiog žaižaravo, paklusdamas nepriekaištingai Modesto Pitrėno vedamai Beethoveno dramaturgijai. Šioje interpretacijoje nebuvo nė šešėlio rutinai. Tai buvo muzika, kuri kvėpavo.

Ir vis dėlto, paliekant salę, kirbėjo mintis: prieš trisdešimt metų Vilniaus festivalis prasidėjo kaip kultūrinis įvykis, prilygęs sprogimui. Šių metų atidarymas buvo labai geras koncertas. Tačiau ar jis tapo švente, apie kurią kalbėdamas Gintautas Kėvišas vis dar vartoja žodį festivo?

Birželio 7-osios vakaras paliko prieštaringą įspūdį. Andriaus Žlabio rečitalio pradžioje dėmesį netikėtai patraukė ne muzika, o scenoje jau sustatytos kėdės Valstybiniam Vilniaus kvartetui. Jos užstojo pianisto rankas, ir dalis publikos neteko galimybės stebėti tai, kas fortepijono rečitalyje neretai tampa neatsiejama klausymosi patirties dalimi – gyvą atlikėjo ir instrumento dialogą. Po koncerto net įsiplieskė diskusija: gal tai sąmoningas atlikėjo sumanymas, savotiška koncepcija? Man tokia mintis neatrodė įtikinama. Jei jau būtų siekta konceptualumo, tuomet, pajuokavau, scenoje galėjo sėdėti ir pats kvartetas – bent atsirastų aliuzija į Johno Cage’o teatrališkus paradoksus.

Laimei, skambinimo kokybė pateisino lūkesčius. Antroje koncerto dalyje pianistas pasirodė jau kitame amplua – pristatė savo kūrybos bandymus fortepijonui ir styginių kvartetui.

Birželio 10-osios koncertas „Nušvitimai“ buvo vienas kukliausių festivalio vakarų. Jame nebuvo didelio meninio pareiškimo, ilgai lauktos premjeros ar sukrečiančios interpretacijos. Atrodė, kad festivalis trumpam atsitraukė nuo didžiųjų temų ir pasirinko kamerinį pokalbį apie skirtingus muzikos istorijos pasaulius – nuo baroko iki XX amžiaus.

Kontratenoro Aryeh Nussbaumo Coheno balsas žavėjo švelniu, aksominiu tembru ir išraiškinga kantilena. Ypač įtaigiai skambėjo Samuelio Barberio ir Maurice’o Ravelio kūriniai, kuriuose jo balso spalva ir muzikalumas atsiskleidė natūraliausiai. Tačiau vakaro intriga slypėjo ne tiek solisto pasirodyme, kiek dirigento Hosseino Pishkaro ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro muzikavime. Lengvas, grakštus dirigavimas, stiliaus pojūtis ir gebėjimas keisti muzikos kalbą pereinant iš vienos epochos į kitą suteikė programai vientisumo.

Vis dėlto šis koncertas labiau priminė subtilų filharmonijos sezono vakarą negu vieną centrinių festivalio įvykių. Po jo neliko sukrėtimo ar atradimo jausmo, tačiau liko ramus dėkingumas už galimybę išgirsti retai mūsų scenose skambantį kontratenoro balsą ir dar kartą įsitikinti, kad net ir mažesnio mastelio koncertuose Vilniaus festivalis geba pasiūlyti profesionaliai ir skoningai sudėliotas programas.

Pirmoji festivalio savaitė buvo tarsi įsibėgėjimas. Tik antrojoje jos pusėje atsirado tie koncertai, dėl kurių festivalis tampa ne tik renginių seka, bet ir tikru kultūriniu įvykiu.

Kartais festivalio programa dovanoja ne vien koncertą, o susitikimą su legenda. Taip nutiko birželio 11-ąją, kai prie Šv. Kazimiero bažnyčios vargonų sėdo Olivier Latry – Paryžiaus Dievo Motinos katedros vargonininkas, žmogus, kurio muzikinis likimas tapo neatsiejamas nuo po gaisro prisikėlusios Notre-Dame istorijos. Tą vakarą atrodė, kad į Vilnių trumpam atkeliavo ir dalelė Paryžiaus.

Birželio 12-osios koncertą galiu vertinti tik iš šalies – pati jame nebuvau, tačiau jo atgarsiai buvo vieni stipriausių visame festivalyje. Klausytojai kalbėjo apie ypatingą Oksanos Lyniv energiją, Dmytro Choni kultūringą pianizmą ir netikėtai prasmingą programos dramaturgiją, kurioje Boryso Liatošynskio „Gražina“, Ferenco Liszto Pirmasis koncertas fortepijonui ir Ludwigo van Beethoveno Septintoji simfonija susijungė į pasakojimą apie kovą, vidinę šviesą ir pergalės troškimą.

Šis vakaras festivalio mozaikoje tapo ryškiausia istorijos ir dabarties sankirta. Ukrainos muzikai į Vilnių atvežė ne tiesiog gerai parengtą programą, o gyvą kultūrinės laikysenos liudijimą. Ypač svarbu, kad Liatošynskio „Gražina“ – pagal Adomo Mickevičiaus poemą sukurtas ukrainiečių kompozitoriaus opusas – Nacionalinėje filharmonijoje suskambo karo akivaizdoje. Šiame kontekste romantizmo heroizmas nustojo būti istorinis kostiumas ir tapo dabarties kalba.

Įdomu, kad festivalyje dar kartą sugrįžo Beethovenas. Po Penktosios simfonijos atidarymo koncerte Septintoji čia įgijo kitą prasmę – ne likimo smūgio, o judėjimo, valios ir gyvybinės energijos. Galbūt būtent todėl neramiais laikais Beethovenas vėl taip dažnai atsiranda mūsų koncertų programose: jo muzikoje vis dar ieškome ne paguodos, o jėgos atsilaikyti.

Birželio 14-oji tapo vienu iš tų vakarų, kai programa virsta vizija. Kuo daugiau mintimis grįžtu prie šio koncerto, tuo labiau įsitikinu, kad jo sėkmę lėmė ne vien išskirtinis atlikimo lygis. Ne mažiau svarbi buvo Mūzos Rubackytės sukurta ir iki smulkiausių detalių apgalvota meninė koncepcija, apėmusi ne tik muziką, bet ir vizualiąją renginio dramaturgiją.

Pirmoje dalyje pianistė pasirodė vilkėdama baltą drabužį – šis pasirinkimas buvo organiškai susijęs su skambėjusia muzika. Olivier Messiaeno „Pirmoji Mergelės komunija“ alsavo dangišku skaidrumu ir vidine šviesa, o Krzysztofo Pendereckio Čakona, skirta popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui, kvietė į susikaupimo ir dvasinės refleksijos erdvę. Balta drabužio spalva veikė tarsi papildomas muzikinis sluoksnis – ne dekoratyvus, bet prasminis.

Įspūdį stiprino ir pati salės erdvė. Virš scenos kylantys apšviestų vargonų vamzdžiai kūrė stiprų vertikalės įspūdį, o baltos chorui parengtos pakylos brėžė horizontę. Tarp šių dviejų linijų atsidūrusi pianistė tapo savotišku visos kompozicijos centru. Muzika, architektūra, šviesa ir žmogaus figūra susijungė į vieną geometrinę viziją, nuolat nukreiptą aukštyn.

Prieš antrąją koncerto dalį, kurioje skambėjo Ferenco Liszto „Via Crucis“, nejučia kilo mintis, kad pianistė, kaip ne kartą yra dariusi kituose projektuose, galbūt pakeis sceninį įvaizdį ir pasirinks juodą drabužį. Kristaus Kryžiaus kelio dramaturgijai toks sprendimas būtų atrodęs visiškai natūralus. Tačiau Mūza Rubackytė į sceną sugrįžo ta pačia balta suknele ir būtent todėl tapo neatskiriama naujai susiformavusios vizualinės struktūros dalimi.

Juodai apsirengęs Kauno valstybinis choras užėmė scenos horizontę, o šviesos išryškinti vargonų vamzdžiai pratęsė vertikalę į viršų. Šių dviejų krypčių sankirtoje liko baltai švytinti pianistės figūra. Tai buvo nebe solistė priešais chorą, bet visos sakralinės erdvės centras, aplink kurį skleidėsi Liszto muzikinė vizija.

Klausantis „Via Crucis“ vis grįždavo mintis apie netikėtą Ferenco Liszto ir Richardo Wagnerio kūrybinę giminystę. Lisztas šį kūrinį sukūrė anksčiau, nei Wagneris baigė „Parsifalį“, tačiau jame jau galima išgirsti tą ypatingą sakralių būsenų dramaturgiją, kuri vėliau taps paskutinės Wagnerio operos pagrindu. Čia svarbiausia ne įvykis, ne veiksmas ir net ne pasakojimas, bet dvasinės būsenos virsmas. Laikas sulėtėja, muzika tampa ritualu, o garsų tėkmė ima veikti kaip vidinio susikaupimo erdvė.

Ne kartą yra kilusi mintis, kad daugelis idėjų, kurias Liszto kūryboje galbūt lėmė intuicija ar nuojauta, Wagnerio rankose įgavo architektūrinį tikslumą ir dramaturginį nuoseklumą. Lisztas atranda kryptį, Wagneris sukuria sistemą; Lisztas pasiūlo viziją, Wagneris ją paverčia monumentalia konstrukcija. Klausantis „Via Crucis“ buvo neįmanoma nepajusti šios nematomos uošvio ir žento kūrybinės giminystės.

Todėl antroji koncerto dalis skambėjo ne kaip atskiras kūrinys, o kaip visos vakaro dramaturgijos kulminacija. Mūzos Rubackytės sumanytoje programoje nuo pirmųjų garsų iki paskutinės Kryžiaus kelio stoties nuosekliai buvo vedama sakralios būsenos dramaturgija.

Birželio 17-osios koncertą mintyse pavadinau „Degustacijų vakaru“. Scenoje buvo viskas, ko galima tikėtis iš aukščiausio lygio festivalio: subtilus Elgaro lyrizmas, intelektualioji Britteno nakties poezija, Bernsteino filosofinis žaidimas, puikūs atlikėjai – Ianas Bostridge’as, Benas Goldscheideris, Sergejus Krylovas, Lietuvos kamerinis orkestras, „Giunter Percussion“. Tačiau keistas dalykas – po koncerto atmintyje neliko vienos dominuojančios emocijos.

Šio vakaro „degustacijoje“ dalyvavo išskirtiniai meistrai – britų tenoras Ianas Bostridge’as, vienas subtiliausių mūsų laikų vokalinės kamerinės muzikos interpretų, puikus valtornininkas Benas Goldscheideris, nuolat stebinantis neišsenkančia energija ir scenine charizma Sergejus Krylovas, nepriekaištingai muzikavęs Lietuvos kamerinis orkestras, visada patikimi „Giunter Percussion“ muzikantai bei arfininkė Elena Daunytė. Kiekvienas jų įnešė savo spalvą, savo skonį ir savo istoriją. Galbūt būtent todėl koncertas ir priminė degustaciją – jame buvo daug vertingų, įdomių, meistriškai pateiktų patirčių, tačiau nė viena jų netapo dominuojančiu vakaro ženklu.

Elgaras skambėjo kaip santūrus meilės prisipažinimas. Brittenas – kaip intelektuali, kiek asketiška nakties meditacija. Bernsteinas virto spalvinga ir triukšminga miestelio muge, kurioje Sergejus Krylovas su neblėstančia energija vis kvietė išbandyti dar vieną netikėtą atradimą. Viskas buvo profesionalu, įdomu, net įspūdinga, tačiau nė viena šių muzikinių patirčių nesuformavo visą vakarą jungiančios idėjos.

Galbūt todėl šis koncertas paliko ne sukrėtimo, o smagaus, elegantiško festivalinio vakaro įspūdį – tokio, po kurio nuoširdžiai džiaugiesi muzikų meistriškumu, bet sunkiai atsakai į klausimą, kas gi tą vakarą palietė giliausiai.

Birželio 19 ir 20 dienos Vilniaus festivalyje nejučia susijungė į vieną dviejų vakarų diptiką. Jo centre buvo Nyderlandų pianistų Lucaso ir Arthuro Jussenų duetas – nepaprastai charizmatiški, virtuoziški, kone telepatiškai vienas kitą jaučiantys muzikantai.

Pirmąjį vakarą jų rečitalis priminė kelionę per skirtingus muzikos pasaulius. Jeigu pirmoje koncerto dalyje kartais atrodė, kad scenoje tiesiog labai daug natų, tai antroje atsivėrė visai kita erdvė – spalvų, nuotaikų ir vaizdinių pasaulis. Broliai Jussenai muzikuoja uraganišku temperamentu, maksimaliai įsijautę į kiekvieną atliekamą kūrinį. Ypač įspūdingai skambėjo Jörgo Widmanno „Margi lapeliai“ ir audringasis Maurice’o Ravelio „Valsas“, kuriuose pianistų energija, tikslumas ir vidinė aistra tiesiog hipnotizavo.

Tačiau ne mažiau įsimintini buvo ir priešingi momentai – lėtos tėkmės, susikaupimo kupini epizodai, leidę pajusti subtilų brolių muzikalumą. Ir būtent todėl po siautulingo Ravelio „Valso“ ypač netikėtai nuskambėjo bisui pasirinktas Johanno Sebastiano Bacho kantatos fragmentas „Schafe können sicher weiden“. Po ką tik praūžusios garsų audros ši muzika veikė tarsi ramybės sala – skaidri, susikaupusi, beveik maldinga.

Kitą vakarą broliai grįžo į tą pačią sceną jau su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, choru „Vilnius“ ir dirigentu Andrzejumi Boreyko. Koncertą pradėjo Charleso Iveso „Neatsakytas klausimas“ – trumpa, filosofiška muzikinė meditacija, tarytum pakibusi tarp tylos ir amžinybės. Po jos skambėjęs Joey Roukenso Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui „Unisonu“ tapo tikru iššūkiu pianistams. Atrodė, kad kompozitorius, puikiai pažinodamas brolių galimybes, sąmoningai sukūrė kūrinį, kuriame būtų galima pademonstruoti visas technines ir fizines atlikėjų galias. Kartais net kilo klausimas, ar ši įspūdinga garsų mašina nepasidaro pati sau tikslu.

Ir vėl po tokios energijos audros ryškiausiai atmintyje išliko dar vienas Bacho bisas – György Kurtágo transkribuota kantatos „Gottes Zeit ist die allerbeste Zeit“ ištrauka. Tas pats skaidrumas, tas pats susikaupimas, tas pats gebėjimas vienu muzikiniu sakiniu pasakyti daugiau nei sudėtingiausiose partitūrose.

Tačiau tikrąją vakaro kulminaciją sukūrė ne fortepijonų virtuozika, o Richardo Strausso „Don Žuanas“ ir ypač koncertą vainikavusi Johanneso Brahmso „Likimo daina“. Andrzejaus Boreyko vedamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir choras „Vilnius“ šiam kūriniui suteikė ypatingos rimties ir vidinės šviesos. Po visų vakaro kontrastų, po neatsakyto Iveso klausimo, po triukšmingos virtuozikos ir strausiško gyvenimo veržlumo būtent Brahmso muzika nuskambėjo kaip susitaikymas – ramus, išmintingas ir labai žmogiškas apmąstymas apie žmogaus likimą.

Gal todėl šiuos du vakarus prisimenu kaip savotišką festivalio metaforą. Vienoje pusėje – stulbinantis meistriškumas, virtuoziškumas ir šiuolaikinio atlikimo energija. Kitoje – Bacho ir Brahmso muzika, po kurios nebereikia nieko įrodinėti.

Jubiliejinio Vilniaus festivalio pabaiga žadėjo simbolinį sugrįžimą namo. Koncerto pavadinimas „Visi keliai veda į Vilnių“ tarsi kvietė viename vakare apibendrinti visą festivalio idėją – pasaulio ir Lietuvos susitikimą, skirtingų muzikinių patirčių sankirtą, šiandieninio Vilniaus daugiabalsiškumą.

Scenoje susibūrė įspūdingos pajėgos – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, ansamblis NIKO, choras „Jauna muzika“, pianistas ir kompozitorius Francesco Tristano, dirigentas ir kompozitorius Gediminas Gelgotas. Vien atlikėjų sudėtis leido tikėtis neeilinio finalo.

Ir vis dėlto šį vakarą neapleido keistas jausmas, kad kuo daugiau atlikėjų rinkosi scenoje, tuo labiau nyko meninė koncentracija. NIKO, kurio subtiliu ir savitu muzikiniu pasauliu ne kartą teko žavėtis, didžiulėje atlikėjų masėje tarsi prarado dalį savo tapatybės. Dingo kamerinis trapumas, preciziškas stiliaus pojūtis, dėl kurio šis ansamblis tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos muzikoje.

Skambėjo Michaelo Nymano, Peterio Gregsono, Johanno Sebastiano Bacho, Francesco Tristano ir paties Gedimino Gelgoto kūriniai. Buvo daug gražių idėjų, daug profesionalumo, daug energijos. Tačiau visa tai vis labiau priminė ne vientisą dramaturginę kelionę, o stilingą ir efektingą muzikinių fragmentų koliažą.

Praeidama viena klausytoja šyptelėjusi mestelėjo: „Na, ir ką parašysite apie šį nefestivalinį popsą?“ Ši frazė, gal ir kiek ironiška, vis dėlto palietė jautrų klausimą. Tai ne tiek vertinimas, kiek simptomas – dalies publikos sutrikimas susidūrus su sparčiai kintančia festivalio samprata. Kur yra riba tarp siekio sugrąžinti publiką į koncertų sales ir noro bet kokia kaina būti patraukliam? Tarp šiuolaikiškumo ir supaprastinimo? Tarp meninės drąsos ir noro patikti?

Ko gero, šis uždarymo koncertas tapo savotiška viso jubiliejinio festivalio metafora. Jis dar kartą priminė, kad Vilniaus festivalis tebėra aukščiausio profesinio lygio renginys, galintis suburti įspūdingus atlikėjus ir pasiūlyti netikėtų programinių sprendimų. Tačiau kartu jis iškėlė ir kitą klausimą – ar šiandien festivalis vis dar turi vieną didelę meninę viziją, ar pamažu tampa įdomių, kartais labai sėkmingų, bet ne visuomet į vieną dramaturginę visumą susijungiančių koncertų mozaika?

Galbūt festivaliai, kaip ir žmonės, keičiasi. Vulkanai nurimsta, o jų vietoje susiformuoja nauji kraštovaizdžiai. Tačiau trisdešimtasis Vilniaus festivalis privertė dar kartą paklausti: ar mums pakanka įspūdingos koncertų mozaikos, ar vis dėlto ilgimės to reto jausmo, kai visas miestas gyvena viena didelės šventės idėja?

***

Abstract

The article examines the changing identity of the Vilnius Festival through a reflection on its thirtieth edition and raises the question of how the artistic mission of this event has evolved over the past three decades. The study recalls the early years of the festival, when it was perceived as an exceptional cultural phenomenon that significantly shaped Lithuania’s musical life, initiated the creation of new works by Lithuanian composers, and fostered the atmosphere of a city-wide celebration.

By discussing the programmes and the most significant concerts of the 2026 festival, the article reveals their artistic diversity, interpretative achievements, and different dramaturgical concepts. Particular attention is paid to the festival’s relationship with contemporary cultural and political contexts, the expectations of today’s audiences, and its ability to maintain a coherent artistic vision.

The article concludes that the Vilnius Festival remains an event of the highest professional level; however, it increasingly resembles a mosaic of artistically valuable individual concerts rather than a unified cultural phenomenon. This observation leads to a broader cultural question: is a contemporary festival merely a collection of outstanding artistic events, or should it still be understood as a phenomenon that creates a common idea, unites an urban community, and generates a unique atmosphere of celebration?

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka