Operos žanro renesansas

Scenos kūriniai daugeliui kompozitorių tampa viso kūrybinio gyvenimo kulminacija, jie kultūros kraštovaizdyje leidžia palikti pėdsaką ir visai menininkų komandai – libretininkams, režisieriams, scenografams.

Pastarieji sezonai į pasaulio operos žemėlapį įtraukė daug naujų vardų, tarp kurių savąjį netrukus įrašys ir žanro debiutantė lietuvė Žibuoklė Martinaitytė. Rugsėjo 18 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 107-ąjį sezoną pradės jos pirmos operos „Apversta tikrovė“ pagal legendinio JAV režisieriaus Roberto Wilsono (1941–2025) vizijas pasauline premjera.

Niujorke gyvenanti kompozitorė operos muziką sukūrė po ilgų pokalbių su šiuo menininku, deja, pernai išėjusiu anapilin. LNOBT scenoje Wilsono bendraminčiai savaip interpretuos jo idėjas ir išsakytas užuominas. Pasak premjeros režisierės Nicolos Panzer, šis kūrinys – tarsi įvairialypės patirties koliažas, dėliojamas pasaulio pažinimo kelionėje. Operos libreto autorius – dramaturgas Konradas Kuhnas, muzikos vadovas ir dirigentas – Modestas Pitrėnas.

Kokiame kontekste pasirodys „Apversta tikrovė“? Apžvelkime įdomiausias, tarptautinio atgarsio ir audringų diskusijų sulaukusias 2025–2026 metų pasaulines operų premjeras. Tai drąsių eksperimentų operoje epocha, vien didžiųjų pasaulio teatrų ir festivalių scenose įvyko apie 30 ryškių premjerų, liudijančių teminį ir stilistinį žanro renesansą.

Šiuolaikiniai operų kūrėjai ryžtingai griauna įprastinius žanro kanonus, derina akademinio orkestro garsyną su elektronika, kino filmų takelių, džiazo, roko estetika. Publika į operos spektaklius viliojama aukštosios mados, literatūros, kitų kūrybos sričių ikonų vardais. Svarbu ir tai, kad ne vieną naują operą lydėjo ir komercinė sėkmė.

KULTŪROS TILTAI

Ž. Martinaitytės opera „Apversta tikrovė“, įkvėpta inuitų (Arkties tautų grupė, gyvenanti atšiauriuose Šiaurės Amerikos ir Grenlandijos regionuose) poezijos, librete jungianti anglų, inuitų, lietuvių kalbas, mitų ir legendų fragmentus, atspindi pasaulinę operos tendenciją gręžtis į egzotiškas kultūras.

Operos žanras, šimtmečius buvęs Vakarų Europos kultūros ir vertybių simbolis, vis drąsiau tolsta nuo eurocentrinio modelio. Vienas tokių pavyzdžių – švedų kompozitorės Brittos Byström opera „Eatnama Váibmu“ („Žemės širdis“) samių kalba, pristatyta 2025-ųjų rudenį Stokholmo karališkojoje operoje.

Samiai, vienintelė pripažinta Europos čiabuvių tauta, ilgą laiką kentė prievartinę asimiliaciją. Pirmosios istorijoje operos šiaurės samių kalba pasirodymas – savotiškas kultūrinio išsivadavimo ir dekolonizacijos aktas. „Eatnama Váibmu“ premjera tapo istoriniu Šiaurės šalių įvykiu, buvo nominuota 2026 m. prestižinei Šiaurės šalių tarybos muzikos premijai (Nordic Council Music Prize).

Kritikai gyrė meistrišką operos orkestruotę, sujungusią minimalizmą su tradicinio samių dainavimo joiko elementais. Veikalas įkūnijo samių pasaulio sukūrimo mitą, kaip Dievas (Ipmil) sukūrė Saulę, Mėnulį, žmones, elnius ir visą gamtą, o vėlesni jo kūriniai ėmė konfliktuoti tarpusavyje. Spektaklį režisavo samių kino režisierė ir kompozitorė Elle-Márjá Eira.

Ambicingu kultūros tiltu tapo ir naujas vieno įdomiausių šiuolaikinės operos kūrėjų, Londone gyvenančio japonų kompozitoriaus Dai Fujikuros sceninis veikalas „The Great Wave“ („Didžioji banga“) pagal ilgamečio jo kūrybos partnerio Harry Rosso libretą. Rampos šviesą kūrinys išvydo 2026-ųjų vasarį Škotijos operoje Glazge.

Kūrinį įkvėpė garsaus japonų dailininko Hokusai estampų serija su Fudžio kalno vaizdais. Per menininko prisiminimus ir vizijas opera pasakoja apie jo kūrybinius išgyvenimus ir santykius su dukra.

Komandos iš Japonijos sukurtas spektaklis sužavėjo kritikus ir publiką vizualiu ir muzikos grožiu. Jo scenografijai panaudotos Hokusai darbų projekcijos ant bambukinių sienų, spektaklio kostiumai stebina grakščiu tradicinių elementų ir futuristinių linijų deriniu, muzika – subtiliu tradicinių japonų instrumentų įliejimu į Vakarų klasikinį orkestrą.

Britų ir libaniečių kilmės kompozitorė Bushra El-Turk savo naujoje operoje „Oum“ sujungė Vakarų avangardą su arabų tradicine muzika. Veikalas pirmą kartą buvo parodytas 2025-ųjų kovą „Opera Forward“ festivalyje Nyderlandų nacionalinėje operoje, o vėliau pristatytas „Barbican“ centre Londone.

Jo autorę įkvėpė legendinės egiptiečių dainininkės Oum Kalthoum (1904–1975) daina „Al-Atlal“ („Griuvėsiai“). Opera pasakoja apie sūnaus karo pabėgėlio kelionę pas mirštančią motiną. Kritikams imponavo šio kūrinio emocinis intensyvumas ir autorių drąsa apnuoginti diasporos tapatybės traumas.

Tai ne pirmoji El-Turk sėkmė operos scenoje. Ankstesnė jos opera „Woman at Point Zero“ („Moteris ties nuliniu tašku“) sulaukė pripažinimo Londono karališkojoje operoje ir Provanso Ekso festivalyje, o 2024 m. pelnė „Ivor Novello“ apdovanojimą.

Visi didieji kultūros leidiniai kaip unikalų reiškinį aprašė Rytų mistikos ir operos žanro sintezę paskutinėje britų garsenybės sero Johno Tavenerio (1944–2013) operoje „Krishna“. 2026-ųjų birželį Didžiojoje Britanijoje, festivalyje „Grange Park Opera“, įvykusi jos premjera tapo istoriniu fenomenu, nes kūrinys dienos šviesą išvydo praėjus daugiau nei 20 metų nuo jo parašymo (kompozitorius rankraštį užbaigė 2005 m.) ir 13 metų po autoriaus mirties.

Prie šios operos atgimimo asmeniškai prisidėjo Didžiosios Britanijos karalius Karolis III, buvęs artimas J. Tavenerio draugas. Dar 2013 m. jis paragino režisierių Davidą Pountney imtis šio gigantiško ir sudėtingo rankraščio. Veikalas buvo laikomas „neįmanomu pastatyti“.

Pats Taveneris šį kūrinį yra apibūdinęs kaip dvasinį ritualą ir mistinę pantomimą. 15-oje operos scenų perteiktas indų dievybės gyvenimo ciklas. Kiekvieną kartą uždainavus Krišnai, virš jo galvos lyg akustinė aureolė suskamba aštuonios fleitos. Krišnos ir jo mylimosios Radhos meilės sceną Taveneris savo užrašuose yra pavadinęs „pačia ekstatiškiausia muzika, kokią tik jam teko sukurti“.

Spektaklio sėkmę užtikrino ir garsi choreografė Shobana Jeyasingh, įpynusi į veiksmą stilizuotą indų klasikinio šokio plastiką, sukūrusi scenoje dinamišką vizualinį ritualą.

Anot kritikų, vizualiu grožiu ir hipnotizuojančia muzika, dvasinio išgyvenimo gelme šis ypatingo įsiklausymo reikalaujantis kūrinys peržengė tradicinio teatro ribas.

LITERATŪROS KŪRINIŲ TRAUKA

Operos teatrai nebijo imtis projektų pagal sudėtingus, daugiasluoksnius literatūros kūrinius, siūlyti publikai ieškoti operoje gelmės, labiau būdingos dramos teatro ir kino kūriniams.

Ryškia gaire šiuolaikinio muzikinio teatro istorijoje tapo italų kompozitoriaus Francesco Filidei opera „Il nome della rosa“ („Rožės vardas“) pagal kultinį Umberto Eco romaną, režisuota italo Damiano Michieletto. Bendras Milano teatro „La Scala“ ir Paryžiaus nacionalinės operos projektas rampos šviesą išvydo 2025-ųjų balandį „La Scala“ scenoje. 2026-ųjų Tarptautiniuose operos apdovanojimuose jis pripažintas geriausia sezono pasauline premjera.

Pasak kritikų, Filidei stilius dėl potraukio simetrijai ir viduramžių estetikai idealiai tiko įgarsinti tamsų viduramžių detektyvą, kurio veiksmas rutuliojasi painiame benediktinų vienuolyne. Operoje 21 personažo ansamblis plėtoja pasakojimą apie keistas žmogžudystes arijų seka, judančia simetriška, arką primenančia chromatine gama.

Išskirtinį vaidmenį spektaklyje atliko didžiulis choras (100 suaugusiųjų ir 50 vaikų), pindamas tradicines grigališkojo choralo melodijas su moderniais disonansais. Režisierius choristus įkurdino aukštai virš scenos.

Muzikoje kritikai atpažino nuorodas į G. Puccini, A. Bergą, O. Messiaeną, partitūrą įvertino kaip gyvą ir išradingą, meistriškai sujungusią giliąsias romano prasmes su operos arijomis ir rečitatyvais. Pažymėta ir operos kūrėjų ištikimybė originaliam tekstui. Filidei įkvėpimo sėmėsi iš paties Eco pastabų ir žvelgė į savo kūrinį kaip į savotišką opera buffa, tad jame netrūko ir humoro bei parodijų.

Teatre „La Scala“ opera skambėjo itališkai, o Paryžiaus operoje bus pristatyta prancūzų kalba. Ją taip pat išvys Genujos Karlo Felikso teatro (Teatro Carlo Felice) publika.

Kitu svarbiu Italijos kultūros sezono akcentu tapo garsios kompozitorės Lucios Ronchetti operos „Inferno“ pasaulinė premjera, įvykusi 2026-ųjų vasarį Romos operos teatre (Teatro dell´Opera di Roma).

Italės kūrinyje permąstoma Dante´ės Alighieri „Dieviškosios komedijos“ pirmoji dalis, klasikiniai tekstai sujungti su šiuolaikinio rašytojo Tiziano Scarpos epilogu. Didelį susidomėjimą šia premjera garantavo mados namų „Dior“ meno vadovė Maria Grazia Chiuri, sukūrusi spektakliui kostiumus.

Išskirtinis vaidmuo operoje buvo patikėtas garsiam vokiečių ansambliui „Neue Vocalsolisten“, kuris įkūnijo scenoje Dante´ės vidinį balsą ir perteikė stingdančią pragaro atmosferą šnabždesiais, riksmais, dejavimais. Liuciferis šiame veikale pavaizduotas kaip modernus, egzistencinę krizę išgyvenantis personažas, įkalintas liftą primenančioje erdvėje.

Ispanijos muzikos padangę sudrebino šios šalies kompozitoriaus Francisco Collo pirmoji solidi opera „Enemigo del pueblo“ („Liaudies priešas“) pagal garsiąją Henriko Ibseno pjesę. Premjera, įvykusi 2025 m. lapkritį Valensijos „Palau deles Arts“, sulaukė didžiulio publikos ir kritikų palaikymo pagrindiniuose šalies teatruose Valensijoje ir Madride, buvo įvardyta kaip vienas svarbiausių šio amžiaus Ispanijos muzikos įvykių, o Collas – kaip reikšminga nauja kūrybinė jėga operos pasaulyje. Ispanijos spauda jo talentą net prilygino Verdi ir Puccini kalibrui.

Kompozitorius visus sužavėjo gebėjimu suderinti modernią, eksperimentinę muzikos kalbą su tradiciniais elementais, operos dinamiška ir spalvinga orkestruotė kupina ekspresyvių perkusijos proveržių ir „Viduržemio jūros regiono šviesos“. Kritikams kūrinys savo tėkme pasirodė artimas kinematografiniam pasakojimui. Tiesa, libretas (autorius – Alexas Rigola), anot jų, kartais priminė Ibseno pjesės citatų rinkinį, bet meistriška muzika šį trūkumą kompensavo.

Veikalas buvo sutiktas kaip baugi kapitalizmo ir moralinės dilemos studija. Jis pasakoja apie daktarą, atskleidusį bendruomenei nepatogią ekologinę tiesą ir tuo užsitraukusį jos įniršį. Tai istorija apie šių dienų pandemijų, klimato kaitos ir cancel culture mechanizmus.

Dar vieną pasaulinę premjerą pagal žymaus rašytojo kūrinį 2025-ųjų kovą Bergeno nacionalinėje operoje Norvegijoje pristatė danų kompozitorius Bentas Sørensenas. Jo operos „Asle og Alida“ („Asle ir Alida“) laukta kaip išskirtinio Šiaurės šalių kultūros įvykio, nes libretą jai sukūrė 2023 m. Nobelio literatūros premijos laureatas norvegas Jonas Fosse pagal savo novelių knygą „Trilogija“. Po premjeros spektakliai persikėlė į Danijos karališkąjį teatrą Kopenhagoje.

„Asle ir Alida“ – dramatiška jaunų įsimylėjėlių smuikininko Asle ir nėščios jo merginos Alidos meilės istorija. Jie ieško laimės Bergene, bet dėl negailestingos visuomenės sulaukia tragiško likimo.

Šiaurietiškos melancholijos kupinas spektaklis liaupsintas už estetinį grožį, kompozitorius – už gebėjimą suderinti šiltas romantiškas tonacijas ir atonalumą kuriant kinematografiškus garsų peizažus.

Garsus suomių kompozitorius Sebastianas Fagerlundas savo naujai operai pasirinko libretą (autorė Gunilla Hemming) pagal legendinio norvegų rašytojo Karlo Ove Knausgårdo romaną „Morgonstjärnan“ („Rytinė žvaigždė“). Jos premjera įvyko 2026 m. sausį Suomijos nacionalinėje operoje Helsinkyje.

Kai salėje girdi operiniu balsu dainuojant apie buitinius rūpesčius ir egzistencinį nerimą, žanras neatrodo „muziejinis“ – jis tampa asmenišku. Šioje operoje veikia šiuolaikiniai žmonės, bandantys įveikti savo gyvenimo bėdas – alkoholizmą, nusivylimą profesine karjera, tikėjimo krizes ir neviltį. Svarbus vaidmuo patikėtas chorui kaip kolektyviniam stebėtojui.

Opera buvo sutikta kaip ambicingas ir intelektualus meno įvykis. Kritikų nuomone, kompozitoriui pavyko dinamiška partitūra perteikti vidines personažų dramas ir globalias grėsmes. Tačiau buvo ir abejojančių, ar kūrinys išliks teatrų repertuaruose dėl fragmentiškumo ir bendros muzikinės ašies stokos.

Sceninės interpretacijos sulaukė ir argentiniečių rašytojos Saros Gallardo 1971 m. romanas „Eisejuaz“ apie Argentinos indėnų genties šamaną ir jo kovą dėl išlikimo priešiškame pasaulyje. Pagal jį chorinę operą „Das grosse Feuer“ („Didysis gaisras“) Ciuricho operos teatre 2025-ųjų kovą pristatė šveicarų ir austrų garsenybė Beatas Furreris, pats ir dirigavęs premjerą.

Kritikai operą apibūdino kaip sukrečiančią ir atliepiančią šių dienų aktualijas – kolonializmo, gamtos naikinimo, išnaudojimo temas, gyrė kompozitorių už „mirštančio pasaulio garsais“ perteiktą magišką atmosferą. Furrerio muzika vadinta „betonine garsų srove“, iš kurios neįmanoma išsivaduoti, „garsų džiunglėmis“, kuriose susilieja instrumentų garsynas, šnabždesiai ir choro partija.

Teigiamai buvo įvertintas ir režisierės Tatjanos Gürbacos darbas už gebėjimą abstrakčią ir fragmentišką medžiagą paversti aiškia, vizualiai įtaigia drama. Daug liaupsių sulaukė išskirtinį vaidmenį operoje atlikęs Austrijos šiuolaikinės muzikos choras „Cantando Admont“ ir šamano agoniją įtaigiai perteikęs baritonas Leigh Melrose.

KELIONĖS Į PRAEITĮ

Net moderniausius operos kūrėjus vilioja galimybė prisiliesti prie istorijos slėpinių.

Viena ryškiausių pastarojo meto amerikietiškų premjerų buvo pripažinta kompozitorės Saros Kirkland Snider pirmoji opera „Hildegard“ apie XII amžiaus mistikę, kompozitorę ir vienuolę Hildegardą von Bingen (premjera – 2025 m. lapkritį Los Andželo operoje, o 2026 m. sausį opera parodyta Niujorko festivalyje „Prototype“, vasarą – Aspeno muzikos festivalyje).

Hipnotizuojančia ramybe ir viduramžių dvasia alsuojantis kūrinys sulaukė pilnų salių ir svarbiausių muzikos kritikų pagyrų.

Recenzentų nuomone, Kirkland Snider (ji parašė ir operos libretą) partitūroje genialiai sujungė savo individualią muzikos kalbą su viduramžių vienuolyno dvasia ir von Bingen kūrybos citatomis. Operos siužetą autorė sutelkė ties lemtingu Hildegardos gyvenimo tarpsniu, kai ji siekė popiežiaus pritarimo savo regėjimams ir kovojo su to meto bažnyčios patriarchatu.

Kūrinyje skleidžiasi mistikės vizijų pasaulis, pasakojama apie jos artimą ryšį su sekretore ir patikėtine Richardis von Stade, kurią Hildegarda „brangino dieviška meile“. Nors premjera sulaukė triumfo, kai kurie operos tinklaraščiai pastebėjo, kad jos kūrėja pernelyg nutolo nuo istorinių detalių ir pavertė pasakojimą sušiuolaikinta melodrama.

Didelio pasisekimo sulaukė ir australų kompozitoriaus, buvusio Berlyno filharmonijos orkestro altininko Bretto Deano istorinė opera „Of One Blood“ („Vieno kraujo“), pristatyta 2026-ųjų gegužę Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene. Ją taip pat planuojama rodyti partnerių teatruose – Santa Fė, Garsingtono, Pietų Australijos operose.

Žiniasklaida pripažino: po pasaulinės operos „Hamletas“ sėkmės Deanas vėl sukūrė šedevrą. „Financial Times“ šį kūrinį įvertino kaip „pribloškiančią XXI amžiaus operos repertuaro naujieną“. Kritikai gyrė režisieriaus Clauso Gutho darbą ir dirigento Vladimiro Jurowskio valdomą galingą, ekspresyvų orkestro audinį, kuriame girdėti plunksnos slydimas per popierių.

Opera pasakoja apie dramatišką dviejų karalienių – Elžbietos I ir Marijos Stiuart – priešpriešą. Libretas (autorė – kompozitoriaus žmona ir kūrybos partnerė tapytoja Heather Betts) yra paremtas tikrais karališkų pusseserių laiškais. Manoma, kad jos niekada nebuvo susitikusios gyvai.

Teatro scenoje jau ne kartą bandyta interpretuoti šią temą, bet vargu ar kada taip tiesiogiai remtasi pirminiais šaltiniais: „Of One Blood“ tekstas sudėliotas iš autentiškų Elžbietos ir Marijos laiškų bei raštų, jis labiau realistiškas nei Schillerio ar Donizetti versijos.

Elžbietos dvaro pasauliui perteikti Deanas pasitelkė Tiudorų epochos muziką, anglų madrigalų ir konsortinio dainavimo tradicijas, sėmėsi įkvėpimo iš Thomaso Talliso ir Williamo Byrdo, taip pat iš mažiau žinomų autorių Michaelo Cavendisho ir Elliso Gibbonso kūrybos. Spektaklyje sumaniai panaudotos multimedija ir vaizdo projekcijos padėjo kurti įtampą ir prikaustyti publikos dėmesį.

„FAUSTO“ VARIACIJOS IR MITAI

Savo naujai operai realius istorinių asmenybių laiškus pasitelkė ir Pietų Korėjos kompozitorė Unsuk Chin. Jos veikalas „Die dunkle Seite des Mondes“ („Tamsioji Mėnulio pusė“), pirmą kartą pristatytas 2025-ųjų gegužę Hamburgo valstybinėje operoje, buvo viena laukiamiausių šiuolaikinės muzikos premjerų. Kompozitorė prie jos dirbo net aštuonerius metus, o prieš tai jau buvo pelniusi pasaulinį pripažinimą savo pirmąja opera „Alisa stebuklų šalyje“.

Libretą savo antrai operai sukūrė pati Chin, įkvėpta realaus Nobelio premijos laureato fiziko Wolfgango Pauli ir garsaus psichiatro Carlo Gustavo Jungo susirašinėjimo bei jų intelektualio draugystės. Tai moderni Fausto mito interpretacija, sujungusi kvantinę fiziką, psichoanalizę ir mitologiją.

Pagrindinį šios operos herojų genialų mokslininką Kieroną naktimis persekioja paslaptingi sapnai, skaičiai ir simboliai, iš kurių jis semiasi idėjų savo mokslo atradimams. Siekdamas juos suprasti, jis sudaro pražūtingą sąjungą su mistiniu sielų gydytoju Astarotu.

Kritikai pastebėjo, kad dėl filosofinių ir mokslinių idėjų gausos opera kartais labiau primena intelektinį traktatą nei klasikinę dramą ir nelengvai atsiveria žiūrovui. Ji kviečia publiką nerti į pasaulį, kuriame mintis, garsas ir vaizdas susilieja į lėtai įtraukiančią meditaciją apie tapatybę, gyvenimo prasmę ir baugų tiesos reliatyvumą.

Tačiau Unsuk firminis stilius, jos subtili, kompaktiška ir intriguojanti partitūra sulaukė visuotino susižavėjimo. Anot „The New York Times“, kompozitorei pavyko „su chirurginiu tikslumu perteikti žmogaus galvoje verdančias mintis ir tai, kas neišsakoma žodžiais“. Spektaklyje ypatingą vaidmenį atlieka perkusija, kurianti šiurpią, paslaptingą atmosferą.

Įspūdingą spektaklio vaizdą sukūrė airių teatro kolektyvas „Dead Centre“. Scenos centre kabo milžiniškas mėnulis su link jo kylančiais laiptais, o gyvos vaizdo kamerų transliacijos suteikia spektakliui kinematografinį atspalvį.

Naujoji opera dar kartą patvirtino Chin kaip vienos reikliausių ir kompromisų nepripažįstančių mūsų laikų kompozitorių reputaciją. Nuo I. Stravinskio ir B. Britteno laikų nedaugelis šiuolaikinių operų drįso taip užtikrintai pretenduoti į nuolatinę vietą didžiųjų operos teatrų repertuare, kaip jos veikalai.

Savąją J. W. Goethe´ės „Fausto“ ir dantiškojo pragaro interpretaciją neseniai pateikė vienas žymiausių šiuolaikinių japonų kompozitorių Toshio Hosokawa vienaveiksmėje operoje „Natasha“, kuri rampos šviesą išvydo 2025-ųjų rugpjūtį Naujajame nacionaliniame Tokijo teatre. Kūrinys buvo nominuotas 2025 m. Tarptautiniuose operos apdovanojimuose geriausios pasaulinės premjeros kategorijoje, o Japonijoje pelnė prestižinį „Music Pen Club Award“. Jo libretą sukūrė Berlyne gyvenanti garsi japonų rašytoja Yoko Tawada.

Opera pasakoja apie du traumuotus žmones – japonų jaunuolį Arato, per cunamį praradusį savo gimtinę ir šeimą, ir imigrantę Natašą, pabėgusią iš karo nusiaubtos tėvynės.

Paslaptingas personažas – Mefistofelio anūkas – veda įsimylėjėlius per moderniųjų laikų pragarus: ekologinę destrukciją, karą, vartojimo ir malonumų pelkes.

Kūrinyje dainuojama ir kalbama japonų, ukrainiečių, vokiečių ir kitomis kalbomis. Personažai nesupranta žodžių, bet komunikuoja per vokalines intonacijas. Itin įspūdinga

operos pradžia, kai choras daugiau nei 30 skirtingų kalbų šnabžda žodį „jūra“. Teatro salėje sumontuoti daugiau kaip 20 papildomų garsiakalbių trijuose aukštuose sukūrė trimatį, žiūrovus supantį vandenyno garsą. Tradicinį orkestrą autorius papildė saksofono ir elektrinės gitaros partijomis, imituojančiomis moderniojo pasaulio triukšmą ir destrukciją.

Nesenstantys libretų įkvėpimo šaltiniai išlieka mitai ir pasakos. Šveicarų modernisto Roberto Walserio tekstų įkvėpta nauja amerikiečių kompozitoriaus Gregory Spearso opera „Sleepers Awake“ („Pabuskite, miegantieji“; premjera – 2026 m. balandį Filadelfijos operoje) prasideda ten, kur baigiasi tradicinės pasakos – princo bučiniu ir princesės prabudimu. Tačiau operoje prabudęs dvaras nesidžiaugia išsigelbėjimu ir svajoja tik apie tai, kaip sugrįžti į saldų miegą, nes realybė atrodo per žiauri.

Pagrindinis vaidmuo operoje skirtas dideliam chorui. Kritikai kūrinį sutiko labiau kaip „hipnotizuojančią kantatą“ nei tradicinę operą, nes scenoje beveik nebuvo įprasto veiksmo.

Hipnotizuojantį, „migdantį“ garsyną Spearsas sukūrė meistriškai sujungdamas baroko struktūras, renesanso vokalines technikas ir Steve´o Reicho stiliaus minimalizmą. Vaizdiniai sprendimai (ritmiškas šviesų žaismas ir ratu judantys platformų takai) sukūrė gerą kontrapunktą muzikai.

Aktualią mito interpretaciją pateikė britų kompozitorius Iainas Bellas ir amerikiečių režisierė Lydia Steier savo operoje „Medūza“, pristatytoje 2026-ųjų gegužę Briuselio „Théâtre royal de la Monnaie“.

Autoriai graikų mitą pavertė šiuolaikiška, brutalia ir kartu psichologiškai jautria seksualinio smurto drama. Dėl tikroviškų ir emociškai slogių epizodų ji sukėlė kultūrinės spaudos diskusijas apie ribas operos scenoje. Bauginančių perkusijos garsų, grėsmingų choro šnabždesių kupina ir operos partitūra.

JUOKO GRIMASOS

Patikimi operos kūrėjų sąjungininkai kelyje į sėkmę – satyra ir groteskas. Retą naują operą lydi tokia akivaizdi sėkmė kaip britų kompozitoriaus Marko-Anthony Turnage´o „Festen“ („Šventė“) pagal kino režisieriaus Thomaso Vinterbergo tragikomediją (premjera – 2025 m. vasarį Londono karališkojoje operoje). Ji pripažinta geriausia pasauline premjera 2025-ųjų Tarptautiniuose operos apdovanojimuose.

Šiame kūrinyje, kaip ir filme, vaizduojamas 60-ojo gimtadienio pokylis, kurio metu atsiskleidžia siaubingas tėvo smurtas prieš savo vaikus. Turnage´as ir libretininkas Lee Hallas iš šio siužeto sukūrė nepaprastai įtraukiančią, vienu metu priverčiančią juoktis ir verkti operą, kuri nė akimirką netampa nuobodi.

„Festen“ partitūra stebina įvairove: kino dramoms būdingą įtampą čia keičia muzikinio humoro dozės, orkestro numerius – įtraukiantys rečitatyvai ir lyrinės arijos. Kūrėjai sumaniai manipuliuoja žiūrovo suvokimu: pateikia kerinčią ariją, kai dainininkas pasakoja apie baisų nusikaltimą, kartais svarbiu momentu netikėtai nutraukia šventišką muziką.

Airių kompozitorius Geraldas Barry, laikomas vienu drąsiausių ir išradingiausių naujosios operos kūrėjų, savo provokuojančioje juodojoje komedijoje „Salomėja“ pavertė Oscaro Wilde´o pjesę absurdišku dadaistiniu farsu (premjera – 2025 m. kovą Magdeburgo teatre Vokietijoje, o 2026-ųjų kovą operą JAV pristatė Los Andželo filharmonijos orkestras, diriguojamas Thomaso Adeso).

Biblinė Salomėja šioje operoje vaizduojama kaip mašininkė, kuriai Erodas diktuoja laiškus. Kritikus sužavėjo kūrinio energija ir kandus humoras.

Vienu labiausiai aptarinėjamų metų kultūros įvykių Vokietijoje tapo austrų kompozitorės Olgos Neuwirth ir Nobelio premijos laureatės Elfriede´ės Jelinek nauja opera „Monster´s Paradise“ („Monstrų rojus“), pirmą kartą pristatyta vasario 1 d. Hamburgo valstybinėje operoje, o netrukus perkelta į Ciuricho operos teatrą.

Beveik tris dešimtmečius bendradarbiaujantis kultinis kūrėjų duetas sudrebino meno pasaulį

tiesmukiška politine satyra. Opera parašyta prancūziškojo siaubo teatro „Grand Guignol“ stiliumi. Pagrindinis jos veikėjas Karalius-Prezidentas scenoje vaizduojamas Ovaliniame kabinete su sauskelnėmis ir auksiniu kaklaraiščiu, akivaizdžiai parodijuojant Donaldą Trumpą. Jis priima sprendimus važinėdamas golfo automobiliuku ir kovoja su monstru, vardu Gorgonzilla.

Tobiaso Kratzerio režisuotame spektaklyje pasirodo ir Elono Musko bei Marko Zuckerbergo prototipai (Karaliaus patarėjai Mikis ir Takis), aplink stulpą šoka „Disney“ princesės, o aktorė Charlotte Rampling vaizdo projekcijoje vaidina deivę. Vampi ir Bampi personažai simbolizuoja pačias autores.

Kai kurie kritikai spektaklį pavadino erzinamai painiu „lėkštų juokelių fejerverku“, bet pripažino jo teatrinę energiją. Partitūroje Neuwirth drąsiai maišo didžiųjų simfonistų citatas su elektronika, popmuzikos maršais, išderintų fortepijonų garsais. Orkestrą ji papildė elektrine gitara ir būgnų komplektu.

NUO INSTALIACIJOS IKI TYRIMO

Didieji operos teatrai jau nebijo įsileisti į savo scenas radikalių eksperimentų. Pernai milžiniško dėmesio sulaukė garsios britų ir vokiečių kompozitorės Rebeccos Saunders pirmoji opera „Lash – Acts of Love“ („Blakstiena – meilės aktai“), kurios libretą autorė parašė kartu su vaizdo menininku ir rašytoju Edu Atkinsu. Premjera įvyko 2025 m. birželį Berlyno Vokiečių teatre („Deutsche Oper“).

Kritikai kūrinį pavadino „įtaigia gedulo anatomija“. Pagrindinė operos herojė – moteris, išgyvenanti artimojo netektį ir prisiminimų – meilės, kūniško artumo, ligos – blyksniuose bandanti surasti paguodą. Ant pagalvės aptikta mirusio mylimojo blakstiena spektaklyje tampa skausmingo praradimo simboliu.

Pagrindinę heroję scenoje vienu metu įkūnija keturios moterys – trys dainininkės ir dramos aktorė, atskleidžiančios skirtingus tos pačios moters psichikos ir atminties sluoksnius. Vaizdo projekcijose rodomos išdidintos žmogaus kūno detalės: mirksinčios lūpos, odos lopinėliai, akies obuoliai, blakstienos. Kai kuriems kritikams dvi valandas be pertraukos trukęs spektaklis labiau priminė modernaus meno instaliaciją muziejuje nei operą.

Tradicinį simfoninį orkestrą kompozitorė papildė elektrine gitara ir dviem analoginiais „Korg“ sintezatoriais, kūrusiais triukšmingą ir hipnotizuojančią atmosferą. Muzikantai ir solistai pabaigoje pasirodė tarp žiūrovų.

Novatoriškais klasikinio ir modernaus repertuaro pastatymais garsėjanti kompanija „Opera Philadelphia“ 2026-ųjų pavasarį pristatė precedento neturintį eksperimentą – 10 kompozitorių operą „Complications in Sue“ („Sue komplikacijos“).

Jos struktūra primena siurrealistinį žaidimą. Kūrinį sudaro 10 scenų, pasakojančių apie paprastos moters Siu gyvenimą nuo gimimo iki 99-ojo gimtadienio (kiekviena scena atspindi vieną dešimtmetį). Kiekvienam dešimtmečiui muziką sukūrė vis kitas ryškus šiuolaikinis kompozitorius, tarp jų – Missy Mazzoli, Nico Muhly, Nathalie Joachim.

Libretą šiai operai parašė Pulitzerio ir „Tony“ premijų laureatas Michaelas R. Jacksonas, o kostiumus sukūrė mados namų „Loewe“ dizaineris Jonathanas Andersonas. Pagrindinį vaidmenį atliko translytė kabareto ikona Justin Vivian Bond.

Kritikai kūrinį apibūdino kaip beprotišką, bet stilingą mozaiką ir pripažino, kad skirtingiems kompozitoriams puikiausiai pavyko prisitaikyti prie vieno libreto – kiekvieno autoriaus stilius tiko konkrečiam Siu gyvenimo tarpsniui.

Savaip žanro ribas praplėtė britų kompozitoriaus Philipo Venables ir JAV režisieriaus Tedo Huffmano operos „We Are The Lucky Ones“ („Mes esame laimingieji“) premjera, įvykusi 2025-ųjų kovą Olandijos nacionaliniame operos ir baleto teatre Amsterdame, festivalyje „Opera Forward“, ir planuojama rodyti kitose Europos scenose.

Šis menininkų tandemas yra sukūręs net keturias operas, kurių dvi pelnė prestižinius apdovanojimus. Jų scenos kūriniams, kaip ir naujausiam, būdinga socialinė kritika. „We Are The Lucky Ones“ yra paremta interviu su daugiau nei 70 Vakarų Europos gyventojų, gimusių 1940–1949 metais, ir pasakoja pokario kartos gyvenimo istoriją (libretą parašė Huffmanas su dramaturge Nina Segal).

Aštuoni operos solistai neturi konkrečių vaidmenų, veikia kaip kolektyvinis pasakotojas, sujungiantis realių žmonių prisiminimus. Kritikai apibūdino operą kaip išmintingą ir sukrečiantį pokario viduriniosios klasės portretą. Kompozitorius į unikalią operinę kalbą sulydė XX amžiaus Holivudo kino muzikos, džiazo, svingo ir populiariosios muzikos elementus.

Įdomu ir tai, kad scenoje beveik nėra dekoracijų. Spektaklis vizualiai minimalistinis, sukurtas taip, kad galėtų lengvai keliauti po pasaulį. Atlikėjai premjeroje vilkėjo vakarines eilutes, o už jų nugarų buvo rodomos nostalgiškos nuotraukos ir vaizdo įrašai, sugeneruoti dirbtinio intelekto.

***

Praktiškas ir lankstus požiūris į scenos kūrinius padeda kūrėjams įveikti monumentalaus žanro keliamą baimę ir gąsdinančius iššūkius.

Nors operos žanras išgyvena pakilimą, teatrų repertuaro pagrindą tradiciškai sudaro „auksinė klasika“, traukianti žiūrovus pasimėgauti žinomomis melodijomis. Į modernią meno kalbą jie vis dar žvelgia nepatikliai. Tačiau pastarojo meto kūriniai liudija, kad menininkams vis dažniau pavyksta paversti nelankstų žanrą intriguojančiu, aktualiu ir gyvu mūsų dienų veidrodžiu. Net jei įtikina ne visi eksperimentai, jie sukelia naudingas diskusijas, kokia turėtų būti XXI amžiaus opera.

Abstract

A Renaissance of the Opera Genre

Recent seasons have revealed a remarkable resurgence of contemporary opera. Major opera houses and festivals are increasingly presenting new works that challenge conventional ideas of what opera can be, bringing together different cultures and languages, classical literature and urgent contemporary issues, traditional orchestral writing and electronics, as well as elements of cinema, installation, performance art and experimental theatre.

This article surveys some of the most notable world premieres of 2025–2026, tracing several tendencies shaping opera today: the growing presence of Indigenous and non-European cultural perspectives, renewed engagement with major literary works and mythology, the use of satire and grotesque, and increasingly fluid boundaries between opera and other artistic forms.

Within this international landscape, Lithuanian composer Žibuoklė Martinaitytė makes her operatic debut with Apversta tikrovė (Inverted Reality), conceived in collaboration with the late American theatre visionary Robert Wilson. Drawing on Arctic imagery, Inuit cultural references and a multilingual libretto, the work enters a contemporary operatic world in which conventional narrative is no longer the only organising principle and music, image, space and states of consciousness can become equal elements of dramaturgy.

The premiere therefore offers an opportunity to consider Martinaitytė’s first opera not as an isolated event, but as part of a broader international transformation of the genre. At a moment when opera is absorbing new cultural voices, technologies and theatrical languages, its apparent departure from tradition may in fact be evidence of the genre’s continuing vitality.