Menas yra daug didesnis už politikos siauraprotiškumą
Menas yra daug didesnis už politikos siauraprotiškumą
Markuso Hinterhäuserio byla ir Zalcburgo festivalio galios konfliktas
Apdovanojimas po tylos
Rugsėjo 8-osios vakarą Vienos Votyvo bažnyčioje susiklostė beveik simbolinė scena. Austrijos muzikinio teatro apdovanojimų Didysis žiuri prizas buvo įteiktas Markusui Hinterhäuseriui – buvusiam Zalcburgo festivalio meno vadovui, vos prieš pusmetį netekusiam vienų įtakingiausių pareigų Europos kultūros pasaulyje.
Tą patį vakarą geriausia pagrindinio vaidmens atlikėja už Normą Vienos teatre paskelbta Asmik Grigorian. Šių dviejų pavardžių susitikimas vienoje ceremonijoje nebuvo vien atsitiktinis sutapimas. Grigorian priklausė menininkams, viešai protestavusiems prieš Hinterhäuserio pašalinimo ir pasmerkimo būdą.
Po kelių mėnesių tylos Hinterhäuseris prabilo. Nutraukiant sutartį buvo susitarta viešai nekomentuoti pasitraukimo aplinkybių, todėl jis negalėjo išsamiai papasakoti, kas vyko už uždarų durų. Vis dėlto vienas jo sakinys iš karto tapo antrašte: „Menas yra daug didesnis už politikos siauraprotiškumą.“
Šiuos žodžius būtų lengva perskaityti kaip įskaudinto vadovo atsaką. Tačiau Hinterhäuserio istorija kelia sudėtingesnį klausimą: kur baigiasi teisėta viešos kultūros institucijos vadovo atskaitomybė ir prasideda politinės galios kišimasis į meninę kryptį?
Kaip atsitiko, kad žmogus, su kuriuo festivalio kuratoriumas paskelbė nebegalįs dirbti, vos po kelių mėnesių buvo pagerbtas už profesinę drąsą, programinę įžvalgą ir gebėjimą atpažinti išskirtines menines asmenybes?
Nuo pasitikėjimo iki nušalinimo
2024 metų balandį Hinterhäuserio vieta Zalcburgo festivalyje atrodė tvirta. Festivalio kuratoriumas pratęsė jo kadenciją dar penkeriems metams – nuo 2026-ųjų rudens iki 2031 metų. Sutartyje buvo numatyta abipusė galimybė bendradarbiavimą baigti 2029 metų rugsėjo 30 dieną, tačiau pats sprendimas reiškė aiškų pasitikėjimą. Hinterhäuseriui buvo patikėta vadovauti festivaliui ir per sudėtingą būsimų rekonstrukcijų laikotarpį.
Tai būtų buvusi trečioji jo kadencija. Oficialiai meno vadovo pareigas jis pradėjo eiti 2016 metų spalio 1 dieną, o pirmasis jo sudarytas vasaros festivalis įvyko 2017-aisiais. Jei būtų dirbęs iki 2031 metų, būtų tapęs ilgiausiai festivaliui vadovavusiu meno vadovu po Herberto von Karajano.
Nepraėjus nė dvejiems metams pasitikėjimas išnyko. 2026 metų pradžioje į viešumą iškilo Hinterhäuserio ir festivalio kuratoriumo konfliktas. Viena jo priežasčių buvo naujo dramos programos vadovo paieškos. Kuratoriumas kritikavo meno vadovo pasirinktą procedūrą ir bendravimą priimant personalinius sprendimus. Pats Hinterhäuseris vasario pabaigoje pripažino padaręs komunikacijos klaidų.
Spaudoje pasirodė ir anoniminių darbuotojų pasakojimų apie šiurkštų bendravimą, įžeidinėjimus bei žeminančias replikas. Šių teiginių negalima nutylėti. Didžiulės institucijos vadovas atsako ne vien už repertuarą, bet ir už žmones, darbo aplinką bei sprendimų skaidrumą. Meninė sėkmė nėra leidimas nepaisyti kitų orumo.
Tačiau viešai nepaskelbta nei nepriklausomo tyrimo išvadų, nei dokumento, kuriame konkretūs kaltinimai būtų sistemiškai įvertinti. Todėl jų negalima pateikti ir kaip galutinai patikrintų faktų.
Vasario pabaigoje kuratoriumas atsitraukė nuo anksčiau sutarto kadencijos pratęsimo ir pareikalavo, kad Hinterhäuseris pasitrauktų 2026 metų rudenį arba vėliausiai 2027-aisiais. Jis su tokiu sprendimu nesutiko ir tvirtino, kad sutartis iki 2031 metų tebegalioja. Meninis ir vadybinis konfliktas virto teisiniu ginču – prie derybų stalo sėdo abiejų pusių advokatai.
Kovo 26 dieną paskelbta, kad dėl „nesutaikomų nuomonių skirtumų“ festivalis ir jo meno vadovas nedelsdami pasuka skirtingais keliais. Hinterhäuseris buvo atleistas nuo pareigų iki tuo metu galiojusios sutarties pabaigos – rugsėjo 30 dienos. Tačiau nei kas tiksliai pavertė nuomonių skirtumus nesutaikomais, nei kokiomis sąlygomis išspręstas ginčas dėl būsimos kadencijos, visuomenei išsamiai nepaaiškinta.
Zalcburgo festivalis nėra privati vieno mecenato ar menininko valdoma įstaiga. Jo finansinę atsakomybę dalijasi Austrijos Respublika, Zalcburgo žemė, Zalcburgo miestas ir turizmo interesams atstovaujantis fondas. Kuratoriume atstovaujama viešiesiems finansuotojams, tad politikos dalyvavimas čia nėra atsitiktinis įsibrovimas iš šalies – jis įrašytas į pačią institucijos sandarą.
Tokia sistema savaime nėra ydinga. Visuomenės lėšomis išlaikomos institucijos vadovai privalo būti atskaitingi. Kuratoriumas turi rūpintis finansiniu stabilumu, teisėtumu, darbo santykiais ir ilgalaike festivalio ateitimi. Tačiau atskaitomybė ir meninės krypties kontrolė nėra tas pats.
Dramos vadovo pasirinkimas didžiajame festivalyje yra ne tik personalo procedūra. Jis lemia autorius, režisierius, temas, teatrinę kalbą ir paties festivalio santykį su dabartimi. Kuratoriumo požiūriu, Hinterhäuseris galėjo peržengti jam suteiktų įgaliojimų ribas ir nepakankamai paisyti kolegialaus sprendimų priėmimo. Meno vadovo požiūriu, kuratoriumas galėjo imtis kontroliuoti sritį, už kurią atsakomybė buvo patikėta būtent jam.
Vieša informacija neleidžia patikimai nustatyti, kuri interpretacija tiksliau nusako konflikto esmę. Tačiau ji leidžia kelti klausimą, kodėl tas pats kuratoriumas, 2024 metais patikėjęs Hinterhäuseriui dar vieną ilgą kadenciją, po mažiau nei dvejų metų pareikalavo jo nedelsiant pasitraukti.
Ginti meno autonomiją nereiškia iš anksto paskelbti meno vadovą neklystančiu. Bet jeigu kaltinimai buvo tokie rimti, kad dėl jų reikėjo nutraukti sutartį, visuomenė turėjo teisę sužinoti bent atlikto vertinimo pobūdį ir sprendimo argumentus. Turimos informacijos nepakanka nuspręsti, kas buvo teisus. Jos pakanka klausti, ar tokio masto sprendimas buvo deramai paaiškintas.
Muziejumi netapęs festivalis
Norint suprasti, kas šiame konflikte pastatyta ant kortos, neužtenka perskaityti kuratoriumo posėdžių formuluočių. Reikia prisiminti, kokį festivalį kūrė Hinterhäuseris.
Į Zalcburgą jis atėjo ne tam, kad prižiūrėtų puikiai veikiančią vasaros šventę. Jo festivalis turėjo ne vien reprezentuoti aukščiausią atlikimo lygį, bet ir kelti klausimus. Mozartas, Richardas Straussas ar Verdi čia neturėjo tapti saugiais kultūros paminklais, o XX ir XXI amžių muzika – kukliu priedu prie publiką viliojančio repertuaro.
Pirmasis jo sudarytas festivalis 2017 metais iš karto parodė kryptį. Vienoje programoje atsidūrė Bergo „Vocekas“, Šostakovičiaus „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, Reimanno „Lyras“ ir radikaliai permąstytas Mozarto „Tito gailestingumas“. Operas režisuoti buvo kviečiami menininkai iš teatro, kino ir vaizduojamojo meno pasaulio.
Tai nebuvo vien festivalio įvaizdžio keitimas. Pats Hinterhäuseris, pianistas, didžiąją atlikėjo biografijos dalį siejo su XX amžiaus muzika – Antrąja Vienos mokykla, Johnu Cage’u, Mortonu Feldmanu, Luigi Nono, Galina Ustvolskaja. Modernizmas jo programose buvo ne privalomas gestas dabarties publikai, o jo paties muzikinė kalba.
Peteris Sellarsas, Romeo Castellucci, Krzysztofas Warlikowskis, Williamas Kentridge’as ir kiti režisieriai buvo kviečiami ne puošti partitūrų, o jas perskaityti iš naujo. Kartais tokie spektakliai kūriniuose atverdavo tai, ko anksčiau, regis, niekas nebuvo pastebėjęs. Kartais režisūrinė idėja imdavo stelbti muziką. Abejingų beveik nepalikdavo.
Šios meninės politikos nereikia paversti legenda be šešėlių. Hinterhäuserio programos kritikams kartais atrodė pernelyg niūrios, hermetiškos ir uždaros tame pačiame režisierių bei muzikinių bendraminčių rate. Nors daug dėmesio skirta XX amžiaus muzikai, per jo vadovavimo laiką festivalis neužsakė nė vienos visiškai naujos operos. Diskusijų kėlė ir bendradarbiavimas su menininkais, susijusiais su Rusijos valstybės remiamomis institucijomis.
Kalbame ne apie nepriekaištingą meno vadovą. Kalbame apie vadovą, kuris turėjo atpažįstamą meninę poziciją ir buvo pasirengęs dėl jos rizikuoti. Jo festivalį buvo galima kritikuoti, su jo pasirinkimais ginčytis, kai kuriuos spektaklius atmesti. Tačiau buvo aišku, kas ir kodėl juos pasirinko.
„Aida“ be blizgučių
Pirmojo Hinterhäuserio sudaryto Zalcburgo festivalio meninę kryptį itin ryškiai atskleidė Verdi „Aida“. Viena monumentaliausių operos repertuaro partitūrų buvo patikėta Irane gimusiai fotografijos ir kino menininkei Shirin Neshat, iki tol niekada nestačiusiai operos.
Jau pats pasirinkimas buvo rizikingas. Hinterhäuseris suvedė du, regis, sunkiai suderinamus pasaulius: Riccardo Muti – vieną griežčiausių itališkosios operos tradicijos sergėtojų – ir iš šiuolaikinio vaizduojamojo meno atėjusią kūrėją, kurios darbų centre nuolat atsiduria tremtis, moters padėtis, religinė prievarta, politinė galia ir Rytų bei Vakarų susipriešinimas.
Spektaklio premjera Zalcburge įvyko 2017 metų rugpjūčio 6 dieną. Aidos vaidmeniu debiutavo Anna Netrebko. Tačiau meninis įvykis buvo ne vien garsios dainininkės naujas vaidmuo. „Aida“ liovėsi buvusi privaloma didžiojo repertuaro puošmena ir tapo dabarties klausimu: ką reiškia mylėti, kai žmogų savinasi valstybė; ką reiškia priklausyti tautai, kurios pralaimėjimą švenčia nugalėtojų minia; ką reiškia būti moterimi pasaulyje, kuriame jos likimą sprendžia vyrai, kariuomenė ir religija?
2022-aisiais Neshat grįžo prie spektaklio Zalcburge, o 2025 metų rudenį dar viena, papildyta ir gerokai pasikeitusi jo versija pasiekė Paryžiaus nacionalinės operos Bastilijos teatrą.
Ten ją ir pamačiau.
Spektaklio negaliu pamiršti iki šiol. Jis buvo puikus, nors labai keistas. Tikriausiai todėl ir puikus, kad neleido patogiai atpažinti įprastos „Aidos“. Nebuvo dekoratyvaus Egipto, aukso spindesio ir triumfo sceną užliejančių egzotiškų puošmenų. Monumentalumas niekur nedingo, tačiau reiškėsi ne dekoracijų gausa, o žmones slegiančios galios mastu.
Scenos centre stovėjo didžiulis baltas statinys – sykiu šventykla, valdžios rūmai, kalėjimas ir būsimas kapas. Juodai apsisiautusių žmonių minios, beveidės moterys, dykuma, jūra, pabėgėliai ir karo belaisviai jungė Verdi pasakojimą su šiandienos pasauliu. Triumfo scena nešlovino pergalės. Ji rodė jos kainą – pažemintus, kankinamus ir savo tapatybės netenkančius nugalėtuosius.
Todėl refleksijos pavadinimas atėjo savaime: „Aida“ be blizgučių.
Be blizgučių – tačiau ne be grožio. Tik grožis čia ne ramino ir ne puošė. Jis žeidė. Neshat nuėmė nuo „Aidos“ visa, kas galėtų karą paversti spalvingu reginiu, ir paliko žmogų, įkalintą tarp meilės, pareigos, tėvynės ir svetimos galios.
Per aštuonerius metus pasaulis pasikeitė, o kartu su juo keitėsi ir spektaklis. Karas, tremtis ir nugalėtųjų kančia tapo dar ryškesni. Tačiau meninė prielaida liko ta pati: Verdi opera gali kalbėti apie dabartį tik tada, kai režisieriui leidžiama ne iliustruoti partitūrą, o iš tikrųjų su ja suaugti.
Šis spektaklis padeda suprasti Hinterhäuserį. Jis rinkosi menininkus, turinčius savo pasaulį, ir suteikdavo jiems didžiąją sceną. 2017 metais Zalcburge pradėtas sumanymas 2025-aisiais pasiekė Paryžių ir sukrėtė žiūrovą, kuris tuo metu net nežinojo visos jo kilmės istorijos.
Galbūt tai ir yra tikroji meno vadovo veiklos prasmė. Jo pavardės gali nebūti afišoje, tačiau kadaise priimtas sprendimas tebegyvena. Jis keliauja iš vieno teatro į kitą, keičiasi kartu su pasauliu ir po daugelio metų pasiekia žmogų, kuris jo jau nebegali pamiršti.
Asmik Grigorian ir pasitikėjimo erdvė
Šioje meninėje aplinkoje įvyko ir vienas reikšmingiausių Asmik Grigorian karjeros posūkių. 2017 metais Zalcburgo festivalyje ji debiutavo kaip Mary Bergo „Voceke“, kurį dirigavo Vladimiras Jurowskis, o režisavo Williamas Kentridge’as.
Grigorian jau nebuvo pradedanti dainininkė. Ji turėjo sukaupusi reikšmingą vaidmenų patirtį ir 2016 metais buvo gavusi Tarptautinių operos apdovanojimų jaunosios solistės prizą. Būtų netikslu sakyti, kad Zalcburgas ją atrado. Tačiau ši scena suteikė jos talentui tokį tarptautinį matomumą, kokio ankstesni pasirodymai dar nebuvo suteikę.
Tikrasis lūžis įvyko 2018-aisiais Romeo Castellucci režisuotoje Richardo Strausso „Salomėjoje“. Tai buvo ne įprasta fatališka gundytoja ir ne vien paauglė, apimta liguisto geismo. Grigorian Salomėja atrodė ir pažeidžiama, ir pavojinga – žmogus, kurio kūnas, troškimas ir pažeminimas susilieja į nebeatšaukiamą veiksmą.
Ypač iškalbingas buvo „Septynių šydų šokis“. Ten, kur tradiciškai laukiama gundymo, judesio ir vis didėjančio erotinio svaigulio, Grigorian beveik sustingo. Šokį tarsi atliko ne jos kūnas, o pati muzika, žiūrovo vaizduotė ir į ją nukreiptas svetimas žvilgsnis. Šis sustingimas tapo stipresnis už choreografinę demonstraciją.
Tokia „Salomėja“ tiksliai atitiko Hinterhäuserio festivalio esmę. Susitiko partitūra, balsas, kūnas ir radikali sceninė mintis. Nė vienas šių elementų neliko antrame plane.
Vėliau Grigorian grįžo į Zalcburgą kaip Chrizotemidė Strausso „Elektroje“, dainavo visas tris pagrindines moterų partijas Puccini operų triptike, Ledi Makbet Verdi „Makbete“. Festivalis jai tapo vieta, kurioje buvo galima rizikuoti ir keisti nusistovėjusį požiūrį į operos vaidmenį.
Todėl jos parašas po menininkų protesto laišku įgijo daugiau svorio nei paprastas kolegiško solidarumo gestas. Ji gynė ne žmogų, kuriam privalėjo būti dėkinga už savo karjerą, o meninę erdvę, kurioje jai buvo patikėta rizikuoti ir nereikalauta būti patogia.
Ką gynė menininkai
Balandžio pradžioje viešai paskelbtą protesto laišką pasirašė Elfriede Jelinek, Peteris Handke, Igoris Levitas, Tobias Moretti, Asmik Grigorian ir kiti su festivaliu glaudžiai susiję menininkai. Sutarties nutraukimą ir Hinterhäuserio viešo pasmerkimo būdą jie pavadino precedento neturinčiu, žeminančiu ir nesuprantamu veiksmu.
Laiškas nebuvo Hinterhäuserio nekaltumo įrodymas. Jis nepaneigė galimybės, kad jo vadovavimo būdas galėjo kelti rimtų problemų. Pasirašiusieji protestavo prieš tai, kad ilgametis meno vadovas buvo pašalintas ir viešai pasmerktas, visuomenei neatskleidus pakankamai aiškių tokio sprendimo motyvų.
Galima reikalauti, kad vadovas atsakytų už savo elgesį, ir kartu klausti, ar kaltinimai buvo ištirti, ar jam suteikta galimybė atsakyti, ar sprendimas buvo proporcingas. Darbuotojų teisė į saugią ir pagarbią aplinką neprieštarauja vadovo teisei į sąžiningą procedūrą. Vienų orumas negali būti ginamas sutrypiant kito žmogaus orumą.
Protestas nebuvo nukreiptas prieš laikinąja festivalio vadove paskirtą Karin Bergmann. Ji pati pabrėžė, kad menininkų laišką suprato kaip atsaką į neaiškias Hinterhäuserio pasitraukimo aplinkybes, o ne nepasitikėjimą ja. Kartu Bergmann neignoravo darbuotojų pasakojimų ir priminė, kad kultūros institucijose žinios apie žeminimą neretai iškyla tik po ilgo laiko ir anonimiškai.
Jos laikysena parodė, kad šios dvi tiesos neturi viena kitos panaikinti. Darbo aplinkos problemos turi būti įvardytos ir sprendžiamos. Bet reputaciją griaunantis sprendimas taip pat negali būti paliktas miglotų formuluočių šešėlyje.
Menininkų laiškas Hinterhäuserio į pareigas negrąžino. Tačiau neleido administracinei formulei apie „nesutaikomus nuomonių skirtumus“ tapti vieninteliu šios istorijos paaiškinimu.
Nušalinto vadovo festivalis
2026 metų Zalcburgo festivalis prasidėjo be žmogaus, kuris buvo sudaręs jo programą. Karin Bergmann perėmė beveik iki galo parengtą repertuarą, komandą ir meninius įsipareigojimus. Tai buvo paskutinis Hinterhäuserio epochos veiksmas – spektaklis, kurio autoriui neleista pasirodyti scenoje ir nusilenkti.
Per 45 dienas devyniolikoje erdvių surengti 209 renginiai, įskaitant jaunajai auditorijai skirtus spektaklius. Salių užimtumas viršijo 99 procentus, festivalyje apsilankė daugiau kaip 261 300 žmonių iš 84 valstybių. Dar per 60 000 žiūrovų sutraukė nemokamos transliacijos ir renginiai po atviru dangumi.
Šie rezultatai neatsako į klausimus apie darbo aplinką ir neįrodo, kad Hinterhäuseris buvo nepriekaištingas vadovas. Jie įrodo ką kita: jo suplanuotas festivalis nepatyrė nei meninės, nei ekonominės nesėkmės.
Institucija galėjo atsisveikinti su žmogumi, tačiau dar vieną vasarą gyveno jo menine mintimi. Jo pavardė išnyko iš direktorato sudėties, o pasirinkti kūriniai, atlikėjai ir režisieriai liko scenoje.
Praėjus vos kelioms dienoms po festivalio pabaigos, Hinterhäuseriui įteiktas Austrijos muzikinio teatro apdovanojimų Didysis žiuri prizas. Vertinimo komisija pabrėžė jo drąsą rinktis neįprastus sprendimus, programinę įžvalgą ir gebėjimą atpažinti išskirtines menines asmenybes.
Kuratoriumas pasakė, kad su juo dirbti nebegalima. Publika užpildė jo suplanuotus renginius. Menininkai pareiškė, kad pašalinimo būdas buvo žeminantis. Profesionali vertinimo komisija apdovanojo jį už indėlį į muzikinio teatro raidą. Šie faktai neįrodo jo nekaltumo, tačiau neleidžia istorijos užbaigti vien biurokratine formule.
Lietuviškas atspindys
Kad atpažintume Zalcburgo istorijos mechanizmą, nebūtina vykti į Austriją. Lietuvos kultūros gyvenime taip pat pažįstama situacija, kai institucijos vadovo savarankiškumas gerbiamas tik iki pirmojo rimto konflikto su steigėju ar politinę galią turinčiais žmonėmis.
Politinė kultūros kontrolė retai pasirodo kaip tiesioginis nurodymas, kokią operą statyti ar kurį menininką kviesti. Dažniau vartojama neutrali administracinė kalba: „komunikacijos problemos“, „įtampos kolektyve“, „nepakankamas bendradarbiavimas“, „pasitikėjimo praradimas“.
Visos šios problemos gali būti tikros. Stiprus meno vadovas nėra savaime geras vadovas, o kūrybinė drąsa nepateisina savivalės. Tačiau kuo abstraktesnis kaltinimas, tuo didesnė institucijos pareiga jį pagrįsti. Konfliktas dėl sprendimų dar nėra piktnaudžiavimas, o nepatogumas – profesinis nusižengimas.
Jeigu vadovas žemina žmones, pažeidžia įstatymus ar piktnaudžiauja padėtimi, tai turi būti ištirta ir įvardyta. Jeigu vietoj patikrintų faktų pateikiamos miglotos užuominos, jos lengvai tampa priemone nepageidaujamam žmogui pašalinti.
Pavojingiausia tokios sistemos pasekmė – ne vien galbūt neteisingai pašalintas žmogus. Dar pavojingesnė žinia, kurią gauna kiti kultūros institucijų vadovai: nerizikuokite, nekonfliktuokite, neprieštaraukite, nekurkite pernelyg savitos krypties. Būkite geri administratoriai ir laiku pateikite ataskaitas.
Taip atsiranda vidinė cenzūra. Žmogus pats atsisako sumanymų, galinčių nepatikti finansuotojui ar politiniam prižiūrėtojui. Meninė rizika išnyksta dar prieš kam nors spėjant ją uždrausti.
Atskaitomybė viešųjų lėšų institucijoje būtina. Tačiau atskaitomybė nėra paklusnumas. Steigėjas turi teisę tikrinti, ar pinigai naudojami teisėtai, ar darbuotojai apsaugoti, ar įstaiga vykdo savo paskirtį. Bet meno vadovo profesinė atsakomybė negali būti pakeista politiniu skoniu ar asmeniniu patogumu.
Brandžios kultūros politikos požymis nėra konfliktų nebuvimas. Jos požymis – gebėjimas konfliktą spręsti neatimant žmogaus balso ir nesunaikinant jo reputacijos uždarame posėdyje. Menininkų solidarumas prasideda ne tada, kai visi sutaria dėl vieno žmogaus charakterio ar sprendimų. Jis prasideda pripažinus, kad net nepatogus, klystantis ir kritikuotinas žmogus turi teisę į sąžiningą procedūrą.
Menas yra daug didesnis
Grįžkime į Vienos Votyvo bažnyčią. Hinterhäuseris negalėjo išsamiai papasakoti, kas vyko už uždarų durų. Jo žodžiuose neabejotinai buvo nuoskaudos. Tačiau tą vakarą žmogus, kurio profesine kompetencija viešai suabejota, išgirdo priešingą vertinimą – padėką už drąsą, įžvalgą ir gebėjimą atverti muzikiniam teatrui naujas erdves.
Politinė ir administracinė valdžia kultūroje turi didelę galią. Ji gali paskirti vadovą ir nutraukti jo sutartį, pakeisti įstaigos struktūrą, perskirstyti įgaliojimus, patvirtinti arba atmesti kandidatūrą. Ji gali ir privalo pareikalauti atsakomybės.
Tačiau ji negali atšaukti jau įvykusio meno.
Negalima panaikinti 2018 metų „Salomėjos“ ir akimirkos, kai beveik nejudėdama Asmik Grigorian pakeitė mūsų supratimą apie „Septynių šydų šokį“. Negalima ištrinti Paryžiuje tebegyvenančios „Aidos“, menininkams suteikto pasitikėjimo ir žiūrovų atminties.
Politinė valdžia gali nutraukti sutartį ir išbraukti pavardę iš festivalio vadovybės. Tačiau ji negali panaikinti to, kas jau sukurta.
Šia prasme Markusas Hinterhäuseris buvo teisus: menas iš tiesų yra daug didesnis už politikos siauraprotiškumą.
***
2024 metais Zalcburgo festivalio kuratoriumas pratęsė meno vadovo Markuso Hinterhäuserio kadenciją iki 2031-ųjų, tačiau nepraėjus nė dvejiems metams pareikalavo jo pasitraukti. Viešumą pasiekė kaltinimai dėl vadovavimo būdo ir komunikacijos klaidų, tačiau išsamios konflikto aplinkybės, tyrimo išvados bei staigaus sprendimo argumentai liko neatskleisti. Hinterhäuserio byla kelia platesnį klausimą: kur baigiasi būtina viešos kultūros institucijos vadovo atskaitomybė ir prasideda politinės galios kišimasis į meninę kryptį? Jo vadovavimo laikotarpį liudija ne tik festivalio programos ir publikos pripažinimas, bet ir menininkams suteikta kūrybinės rizikos erdvė – nuo Shirin Neshat „Aidos“ iki pasaulinio Asmik Grigorian proveržio. Ši Zalcburgo istorija turi ir lietuvišką atspindį: net kritikuotinas ar nepatogus vadovas turi teisę į faktais pagrįstą vertinimą, skaidrų sprendimą ir sąžiningą procedūrą.
***
Abstract
In 2024, the Salzburg Festival’s Board of Trustees extended Artistic Director Markus Hinterhäuser’s contract until 2031. Less than two years later, it demanded his departure. Allegations concerning his leadership style and acknowledged communication failures entered the public domain, yet the precise circumstances of the conflict, the grounds for the abrupt reversal and the terms of his dismissal remained largely undisclosed. Hinterhäuser’s case raises a broader question: where does the legitimate accountability of a publicly funded cultural institution end, and political interference in its artistic direction begin? His legacy is examined through the distinctive artistic profile he established in Salzburg, Shirin Neshat’s evolving production of Verdi’s *Aida*, and the creative space in which Asmik Grigorian achieved her international breakthrough. The article also considers the artists’ protest against the manner of Hinterhäuser’s removal and reflects on its resonance within Lithuanian cultural life. It argues that artistic achievement cannot excuse abusive leadership, but neither can unverified accusations or opaque administrative procedures substitute for a fair, transparent and evidence-based process.